Knyga: Annie Ernaux "Įvykis"

Annie Ernaux. „Įvykis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 96.

Sveiki, mieli skaitytojai,

„Supratau, kad tą naktį praradau kūną, turėtą nuo paauglystės, su jo gyva ir paslaptinga lytimi, įsiurbiančia vyro lytį ir pasikeičiančia – tampančia dar gyvesne, paslaptingesne. Dabar mano lytis buvo išviešinta, išdraskyta, pilvas išgremžtas, atverstas išorei. Toks pats kūnas kaip mano motinos (p. 73).“

Pernai gruodį per pasaulį nuvilnijo žinia, jog literatūros Nobelis skirtas prancūzų rašytojai Annie Ernaux (g. 1940). Kaip ir būna, dažniausiai visi po paskelbimo ima klausti, o kas toji menkai Lietuvoje žinoma autorė, kurią pasaulis įvertino kaip vieną geriausių savo laikmečio literačių, dariusių ir darančių pokytį literatūroje ir visuomenėje?

1994 metais lietuviškai išleistas romanas Sustingusi moteris buvo pirmasis ir visą tą laiką vienintelis autorės kūrybos vertimas. Nors nereikia nei piktintis, nei stebėtis, kadangi pasaulyje daugybė gerų autorių, kurių tiesiog visų neįmanoma išversti, pristatyti, suskaityti, apkalbėti ir įvertinti, o Nobelis dažniausiai būna tas akstinas, nuo kurio atsispiria leidyklos dairydamos, o ką galima kuo greičiau pristatyti skaitytojams, kol šie dar taria nobelisto vardą. Visgi tendencija lieka labai paprasta: Nobelio įvertinimas ir vienas greitas vertimas kokios nors knygos į lietuvių kalbą, senesnių kūrinių perleidimas, o po to laukiama kokios naujos sensacijos, naujo literatūrinio vardo, tad nobelistas šiandien tėra tik dar vienas laikinas komercinis žybsnis (Lietuvoje išskirtinė ir neprarandanti poliarumo visgi išlieka lenkė Olga Tokarczuk). Šįkart sureaguota buvo žaibiškai. Nobelis – gruodį, nauja knyga lietuviškai – vasarį!

1999 metais originalo kalba pasirodė autobiografinis pasakojimas Įvykis (pranc. L'evénement) šiemet vertėjos Violetos Tauragienės išverstas į lietuvių kalbą. Pagal pastaruosius memuarus pasirodė visai neseniai ir prancūzų režisierės Audrey Diwan filmas, kurį galėjote pamatyti Kino pavasario festivalyje. Tiesą sakant, apie autorės 1963-1964 metais patirtą abortą nė neketinau skaityti. Kai kino teatre prieš daug metų pamačiau rumunų režisieriaus Cristian Mungiu šokiruojantį filmą apie merginos nelegalų abortą filme 4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos (2007), po to nieko šia tema labiau sukrečiančio nebepamačiau, nors vienu metu ir buvo išaugęs bumas statyti tema aborto temomis, skatinant visuomenę empatiškiau mąstyti ir užjausti sveikas, tačiau nelaimingas, galbūt net išprievartautas moteris, norinčias nutraukti nėštumą.

Annie Ernaux Prancūzijoje žinoma kaip feministinė rašytoja, kuri kreipia dėmesį į užguitas visuomeninės moters problemas. Iki pat 2000 metų ji dirbo prancūzų kalbos mokytoja, tad ir įsivaizdavau, kaip paskutiniuosius metus, taisydama mokinių rašinius, šalia komplektuoja iš senų dienoraščių ir atsiminimų savo jaunų dienų traumuojančias aborto patirtis. Visgi galvojau, kad Prancūzija labai keista šalis. XX amžiuje už abortą būtų nuteisti ir medikai, ir pati moteris, ir netgi tie, kurie tarpininkaudavo šiais klausimais, o štai, pavyzdžiui, prieš metus skaityti kitos prancūzės Vanessos Springoros šokiruojantys memuarai Abipusiu sutikimu regime XX amžiaus antrosios pusės visuomenės toleruotinus vaiko-paauglės seksualinius santykius su iškrypėliu, tačiau pripažintu senstelėjusiu rašytoju. Artimiesiems nė į galvą neatėjo, jog reiktų šiuos santykius laikyti nusikalstamais, bet tuo pačiu už nėštumo nutraukimą galėjai sėsti į kalėjimą. Argi ne Alisos stebuklų šalis toji Prancūzija? Viską anuomet buvo lygiuojama ir normalizuojama vyrų naudai, o kadangi vyrams nereikia gimdyti, vadinasi, moteris pati kalta dėl nėštumo.

Skaitant Įvykį, akivaizdu, jog autorė retrospektyviai nuolaidžiai vertina septinto dešimtmečio asmeninius įvykius. Nors ir pateikia lakoniškai visuomenės požiūrį į abortą, tačiau nesistengia širsti ar ką nors kaltinti. Išvengdama pretenzijų į vyrus, į tai, kad negalėjo gauti tinkamos medicininės pagalbos, ji randa būdų perteikti eilinės prancūzės „su bėda“ problemą be feministinio irzlaus pamokslavimo. Kaip vėliau paaiškėjo, Prancūzijos miesto gatvės tiesiog anuomet apraizgytos negaliais abortus darančiais pagalbininkais, o tai daug ką pasako apie moralinius valdžios primestus įstatymų atotrūkius nuo anuometinės tikrovės. Nors ir šiandien dėl aborto veriasi aršios diskusijos, ypač mūsų kaimyninėje Lenkijoje.

Annie Ernaux

Šie Annie Ernaux memuarai suprojektuoti remiantis jaunosios autorės dienoraščių įrašais ir prisiminimais. Kaip pati prisipažįsta, daug ko nebegali tiksliai rekonstruoti ir prisiminti. Tiesą sakant, visas pasakojimas labai fragmentuotas, iškleidžiantis lakoniškai tik pačius reikalingiausius Įvykiui perteikti siužetinius vingius. Autorė nesistengė analizuoti nei anų dienų savo pasirinkimo, gvildenti galimų (a)moralių ar savigraužos momentų, net nerasite, ar autorė dėl jaunystėje padaryto aborto gailisi. Kaip pati minėjo, po aborto ji kartą nuėjo į bažnyčią ir kunigas ją už abortą pasmerkė, nuo tada ji nusigręžė nuo religijos. Kitą vertus, šokiruoja autorės kaip kūrėjos ir rašytojos santykis su abortu: „Nes iš visų socialinių ir psichologinių priežasčių, kurias įžvelgiu kaip galėjusias nulemti tai, ką išgyvenau, dėl vienos esu tikriausia: man viskas nutiko tam, kad galėčiau tai aprašyti. Ir tikrasis mano gyvenimo tikslas, ko gero, yra tik šis: kad mano kūnas, mano pojūčiai ir mano mintys taptų rašymu, kitaip tariant, kažkuo, kas suprantama ir visuotina, mano egzistencija, visiškai ištirpusia kitų žmonių galvose ir gyvenimuose (p. 83).“ Štai jums galimas atsakymas, jeigu sugalvotumėte autorės paklausti apie rašytojo misiją t. y., kitaip sakant, byloti universalias patirtis, kurios kai kam atrodo asmeninės ir baugios.

Kitą vertus, Annie Ernaux aiškiai suvokia, kodėl atliko abortą, todėl savęs nesmerkė: „Neaiškiai jaučiu, kad esama ryšio tarp mano visuomeninės padėties ir to, kas man nutiko. Pirmoji iš darbininkų ir smulkių komersantų šeimos išėjusi į aukštuosius mokslus, išvengiau fabriko ir prekystalio. Bet nei bakalaurui, nei humanitarinių mokslo licenciato laipsniui nepavyko nugręžti lemties nuo to skurdo palikimo, kurio simboliais tapo nėščia mergina ir alkoholis. Buvau pagauta už ano galo, ir tai, manyje augo, tam tikra prasme liudijo socialinį pralaimėjimą (p. 24).“

Prisiminimuose lakoniškai, bet autentiškomis ir įtikinamomis detalėmis autorė perteikia procedūros egzekucinį baisumą, todėl A. Ernaux skaitytoją kviečia į veiksmą ir į labai lakoniškus tų įvykių apmąstymus, kurie tikriausiai anuomet autorei rašant kūrinį nebuvo iki galo išspręsti, bet kokiu atveju, šio Įvykio rašymas dvelkia terapiniu rašymu, bandymu ne tik byloti pasauliui apie traumas, bet ir tas traumas suvokti.

Kūrinys man asmeniškai vėl paliudijo tą, ką mačiau panašaus pobūdžio liudijimuose, skandalinguose trumpuose TV žinių reportažuose apie šių dienų protestuojančias moteris, kurios sako, jog turi teisę į savo kūną, o vaisius nėra valstybės produktas inkubatoriuje. Visgi vertinu taip kaip paradoksą ir mūsų nykstančios Lietuvos kontekste. Valdžia lyg ir turėtų būti suinteresuota skatinti gimstamumą, bet užuot pasirūpinusi šeimomis, palengvinusi jaunų šeimų būsto įsigijimo problemas ir kitus socialinius barjerus, nueinama įstatymų draudimais ir viešu gėdijimu dėl aborto keliu. Taip būta ir anuomet, taip yra ir šiandien. Moters nėštumas suvokiamas kaip politinės galios įrankis socialiniuose įsitikinimų žaidimuose. Labai liūdna, valstybėse priimtas tas sugedęs dvilypumas: prisigimdei vaikų, pati ir rūpinkis (gausi minimalią paramą), tačiau nedrįsk darytis aborto, už ką būsi išvadinti bedieve kekše. Argi tokie memuarai dar kartą nepaliudija, jog jautrus žmogus įklimpęs į dirbtinius socialinių normų darinius tampa auka? Nemokėčiau nežinomai civilizacijai, jeigu vieną dieną tokia pasibelstų į duris ir prarašytų papasakoti, kas mes per visuomenė esame, visų šių dalykų ir paradoksų paaiškinti, bet gal duočiau paskaityti Annie Ernaux Įvykį, tikiu, kad asmeninė patirtis gali papasakoti daugiau, nei milijonas advokatų ir prokurorų teisiniais aktais.

P. S. Šiemet turėtų pasirodyti dar viena nauja Annie Ernaux knyga Metai, kurią taip pat išleis Baltų lankų leidykla. Pastarasis buvo įtrauktas į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize finalą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vanessa Springora - "Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija"

 Vanessa Springora. „Abipusiu sutarimu: (ne)uždraustų santykių istorija“ – Baltos lankos, 2020. – p. 144.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Absoliučiai neplanavau skaityti atsiminimų knygos, nors tenka pripažinti, kad tokios knygos labai įdomios, paveikios, netgi galima sakyti „arti skaitytojo“, kadangi visai nesunku įsivaizduoti, jog tokie įvykiai ar gyvenimas vyksta tau už sienos. 2020 metų pradžioje Prancūzijoje pasirodžiusi Vanessos Springoros (g. 1972) atsiminimų knyga Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija (pranc. Le Consentement) sudrebino šalį ir tam buvo nemenkų priežasčių. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Greta Štikelytė dar tais pačiais metais, kai knyga pasirodė originalo kalba.

Vanessa Springola šiuo metu užsiima knygų leidyba, ji atstovauja vienai garsiai prancūzų knygų leidyklai Julliard, o ši atsiminimų knyga – tai ilgus dešimtmečius brandinta jos pačios asmeninė gyvenimo istorija. Prancūzijoje gyvena toks itin vertinamas rašytojas Gabriel Matzneff (g. 1936), kuris per savo rašytojo karjerą pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o jo kūryba, laisvai pasakojanti apie suaugusio vyro ir paauglių seksualinius santykius, pakerėjo didžiąją skaitančiųjų visuomenę. Kai V. Springorai buvo trylika metų, ji pirmąkart susitiko su G. – taip visoje knygoje įvardijamas Gabrielius – tuomet garsiam rašytojui jau buvo penkiasdešimt. Kelerius metus Vanessa susitikinėjo su G., išgyvendama ankstyvą seksualinį potraukį, atsainios motinos poziciją, ją palikusio tėvo šaltumą ir abejingumą.

Manau, svarbus ir istorinis Prancūzijos to meto kultūrinis kontekstas. Kai visi šie pedofiliniai įvykiai dėjosi šalyje kone atvirai prie mokyklų ir kavinių, reikia paminėti, kad visuomenė tam tikra prasme išgyveno seksualinę revoliuciją. 1968 metais daugelis menininkų pasisakė už nevaržomus, neįpareigotus hedonistinius santykius, todėl visuomenės nuostatos taip pat buvo paveiktos šių principų t. y. reikia atsisakyti puritoniškų seksualinių santykių suvaržymų, primestų stigmų, perdėto gėdos jausmo, religinių pančių, o tai tapo puikia terpe G. Matzneffui pateisinti savo seksualinius poreikius. Knygoje randame kiek novatorišką ir retai kur sutinkamą efebofilas terminą, kuris reiškia suaugusiojo seksualinį potraukį ką tik bręsti pradėjusiems berniukams arba mergaitėms (nepriklausomai nuo lyties). Tai tam tikra prasme seksualinis sutrikimas, sietinas su žmogaus individualiu „užstrigimu“ paauglystėje, kai individui atrodo, jog jis pats dar tebėra ankstyvosios stadijos paauglys, o jo lytiniai veiksmai nedaro jokios žalos. Pasirodo, kad mes, lietuviai, taip ir neturime nė vieno G. Matzneffo išversto kūrinio, kad galėtume palyginti, kaip toks psichologinis sutrikimas atsiskleidžia talentingai rašomoje literatūroje.

Visgi labiau už G. Matzneffo sutrikimą knygoje šokiruoja plačioji visuomenė, žmonių pozicija, kuri, manau, paveikė ir V. Springoros motiną. Iš pradžių smerkusi keturiolikmetės dukters santykius su penkiasdešimtmečiu, vėliau ji pasiduoda šiems santykiams, įsivaizduodama, kad V. Springora pajėgi pati kaip suaugusi spręsti savo meilės istorijos dramas. „Tą ketvirtadienį motina nuo nervų susuktu pilvu laukia žinių iš apklausos. Ji supranta, kad ir pati gali būti patraukta atsakomybėn. Sutikusi nuslėpti dukters ir G. santykius ji taip pat rizikuoja būti nuteista. Ji gali netgi netekti mano globos, o aš iki pilnametystės būčiau globėjų šeimoje (o. 67)“. Visgi V. Springoros įsitraukimas į neleistinus santykius lėmė ne vien palanki seksualinės revoliucijos situacija šalyje, bet ir vidiniai šeimos reikalai: „Tylos siena atsitvėręs tėvas mano gyvenime paliko beribę tuštumą. Stiprų polinkį knygoms. Kiek ankstyvą seksualinį prabudimą. Ir, svarbiausia, nepasotinamą norą būti matomai. Aplinkybės nepaprastai palankios (p. 27).“

Vanessa Springora

Paauglės Vanessos naivumas ir santykių idealizavimas pateisinamas, ji iš tikrųjų nesuvokia, kad G. ja naudojasi, o motinos artimų draugų ratelis netgi žino ir savotiškai toleruoja V. santykius su garsiu menininku. Žinoma, kad ilgai tai tęstis negali ir pamažu Vanessai atsiveria akys, ji perskaito asmeninius G. užrašus, sužino, kaip jis pirkdavo Filipinuose Maniloje devynmečius ir vienuolikmečius berniukus seksualiniams poreikiams tenkinti, o vėliau savo potyrius pertransformuodavo į literatūrą. Galiausiai V. ryžtasi palikti rašytoją, suvokusi, kad ji tėra tik sekso žaisliukas, o jos neatliepti jausmai nelabai tam rašytojui rūpi. Vėliau autorė štrichais „perbėga“ apie šių buvusių santykių žalą jos asmeniniame gyvenime, kurie neatšaukiamai sužalojo ją visiems laikams. „Kaskart, kai koks nors vyras norėdavo suteikti man malonumo arba, dar blogiau, patirti malonumo pasinaudodamas manimi, turėdavau grumtis su kažkokiu šešėlyje besigūžiančiu ir netrunkančius mane užlieti pasišlykštėjimu, turėjau stengtis nematyti žiaurumo veiksmuose, kuriuose jo nebuvo nė krislelio (p. 119).“

Iš tikrųjų praėjus 30 metų nuo tų santykių nutraukimo, V. Springora buvo terorizuojama garsiojo rašytojo laiškais, nuolat primenamas jos nutrūkęs ryšys su efebofilu. Šiuo metu autorė turi paauglį sūnų, sutuoktinį, tad net sunku įsivaizduoti, kodėl tas G. vis dar kabinasi prie jos, kai pačiam jau 84 metai! Visgi šokiruoja G. gebėjimas manipuliuoti, pateikti savo kūryboje mergaičių sutikimą kaip dvasinį potyrį, netgi remdamasis antikoje buvusiais seksualiniais santykių normomis, kurti šių dienų manifestą, jog nenaudojant prievartos galima „pamokyti“ paauglį patirti seksualinio gyvenimo malonumus. Žodžiu, rašytojas atrodo tiek „nušokęs nuo proto“, kad nelabai įsivaizduoju, jog mūsų puritoniškoje lietuviškoje visuomenėje galėtų vykti kažkas panašaus. Prisiminkime, kaip Drąsiaus Kedžio byla sudrebino mus visus, kaip jautriai reagavome į tokius slaptus vaiką išniekinančius santykius. Visgi Prancūzija nėra Lietuva, ten menininko statusas reiškia atskirą visuomenės elitą, tam tikrą nedegančią zoną, kurioje iš dalies gali vykdyti nusikaltimus ir netgi tai pertransformuoti savotiškai į meną... Skamba keistai, tačiau labiausiai knygoje „susmūgiuoja“ būtent vieši istoriniai faktai.

„1977 metais laikraštis Le Monde publikavo atvirą laišką, pavadintą „Apie teismo procesą“, pasisakantį už nepilnamečių ir suaugusiųjų seksualinių santykių dekriminalizavimą; laišką pasirašė ir jam pritarė žymūs intelektualai, psichoanalitikai ir gerbiami filosofai, šlovės viršūnę pasiekę rašytojai, daugiausia kairieji. Tarp pavardžių šmėžuoja Ronald‘as Berthes‘as, Gilles‘is Deleuze‘as, Somone de Beauvoir, Jeanas-Paulis Sartre‘as, Andre Glucksmannas, Louis Aragonas... Laiškas piktinasi trijų vyrų įkalinimu jiems laukiant teismo už tai, kad turėjo seksualinių santykių su trylikos ir keturiolikos metų nepilnamečiais (ir tai fotografavo) <...> tarp atsisakiusiųjų – Marguerite Duras, Helene Cixous ir... Michelis Foucault, kuris tikrai nebūdavo paskutinis pasmerkti įvairių formų represijas (p.45).“

Knygoje klausiama, ar literatūra ir žmogaus talentas kurti iš tikrųjų pateisina ir išteisina lytinius santykius su nepilnamečiais, kurie iš esmės dar nelabai suvokia, ką daro? Nieko nuostabaus, kad Vanessos Springoros knyga sudrebino Prancūziją, kadangi ji leido dirstelėti į literatūrinius dievukus pro tam tikrą dumblą, kurio nesinorėjo nei matyti, nei įvardyti. Nežinau, ar rašytoja šiuo metu užsipuolama visuomenės, nes G. M. vis dar turi palaikančiųjų komandą. Aš pats nesu puritonas, pasisakau už seksualinę revoliuciją, tačiau tam tikras išsilaisvinimas neturėtų būti proga tokiems santykiams – na, ne santykiams, o kriminalui, kurį patyrė V. Springora. Trumpais ir esminiais sakiniais perpasakota skaudi drama tampa ne tik autorės išpažintimi, bet ir tam tikra visuotine pareiga gelbėti tokias kaip ji – tai savotiškas manifestas, viešas pripažinimas kaip apsivalymas, kuris veikia autorę asmeniškai, o mums nubrėžia visuomenės dvilypumą: kodėl vieniems taip lengvai atleidžiame seksualinius nusikaltimus, o kitus nuteisiame iki gyvos galvos? Ar tik tas dvilypumas, gebėjimas pateisinti nėra kiekvieno iš mūsų asmenyje? Puiki knyga ir kaip moralinis termometras kiekvienam iš mūsų, bei kaip literatūrinis pasakojimo perliukas.

Jūsų Maištinga Siela