Literatūros Nobelis 2025 – vengrų rašytojui László Krasznahorkai ("Priešinimosi melancholija" ir "Šėtoniškas tango")

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Knygų ir literatūros žmonėms spalio 9 dieną – ypatinga, nes paskelbtas Nobelio literatūros laimėtojas, o juo tapo vengrų šiuolaikinės moderniosios literatūros klasikas László Krasznahorkai. Greitai prabėgau savo namų biblioteką ir čia radau du bene garsiausius jo romanus, išleistus lietuviškai „Priešinimosi melancholija“ ir „Šėtoniškas tango“, kuriuos ir matote šiose nuotraukose. Nutariau labiau pasidomėti apie patį autorių. Mano paties asmeniniai įspūdžiai įvairūs. Labai seniai skaityta „Priešinimosi melancholija“ skaitėsi labai sunkiai, tarsi pats priešinčiausi tam sudėtingai parašytam tekstui, nors, be jokios abejonės, nepaprastai įtaigiai parašyta. „Šėtoniško tango“ taip ir nebuvau pradėjęs skaityti, nors įsigijau.

 

László Krasznahorkai: gyvenimas ir atėjimas į vengrų literatūrą

 

László Krasznahorkai gimė 1954 metų sausio 5 dieną Vengrijoje, mažame Džulos (Gyula) mieste, esančiame šalies pietryčiuose. Jis augo vidurinės klasės šeimoje: tėvas – György Krasznahorkai,buvo teisininkas, o motina Júlia Pálinkás – socialinio draudimo administratorė. Nors jo šeima buvo žydų kilmės, tėvas šį faktą slėpė ir atskleidė jį tik Lászlui sulaukus vienuolikos metų. Paauglystės metais, 1972 metais, jis baigė Erkel Ferenc vidurinę mokyklą, kurioje specializavosi lotynų kalbos studijose.

 

Vėliau jis pasirinko teisininko kelią, 1973 metais pradėjęs studijas Jozefo Atilos universitete (dabar Segedo universitetas), o 1976 metais perėjo į Budapešto Eötvöso Lorándo universitetą (ELTE), kur tęsė teisės studijas iki 1978 metų. Tačiau vėliau jo interesai pakrypo link humanitarinių mokslų, ir nuo 1978 iki 1983 metų jis tame pačiame ELTE universitete studijavo vengrų kalbą ir literatūrą, kur įgijo ir diplomą. Jo diplominis darbas buvo skirtas rašytojo Sándor Márai, išvykusio į tremtį po komunistų perėmimo 1948 metais, kūrybai ir patirčiai. Po studijų baigimo Krasznahorkai kurį laiką dirbo redaktoriumi, o nuo 1984 metų tapo laisvai samdomu rašytoju.

 

Pats Krasznahorkai atskleidė, kad jo rašymo pradžia nebuvo susijusi su politine žinute. Jo debiutinis romanas „Šėtoniškas tango“ (Sátántangó, 1985) kilo iš noro tyrinėti gilesnį pasaulio lygmenį, o ne konkrečiai komunistinę Vengriją ar jos aplinkybes. Jis siekė išsiaiškinti, kodėl visi aplink, įskaitant jį patį, atrodė tokie liūdni kaip lietus, krentantis ant Vengrijos. Apskritai jo kūrybos įkvėpimo šaltiniai yra įvairūs – jis paminėjo Kafką, atlikėją Jimi Hendrixą ir Japonijos Kijoto miestą.

 

Ryškus jo gyvenimo ir kūrybos aspektas yra bendradarbiavimas su režisieriumi Béla Tarr – kartu jie sukūrė šešis filmus, tarp jų ir Krasznahorkai romano „Šėtoniškas tango“ adaptaciją. Rašytojas pabrėžia, kad jam niekada nereikėjo literatūrinių adaptacijų, ir knygai pritaikymas jam atrodo nereikalingas. Tačiau jis pripažįsta, kad Tarr turėjo maniją ar norą visada kurti filmus pagal jo kūrinius, tad jis sutiko bandyti suprasti, kodėl režisierius mano, kad šis naujas filmas yra būtinas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad filmai yra „absoliučiai lengvi, lengvai suprantami, per švelnūs“ ir neturi galios prieš blogį ar brutalumą.

 

Apie Vengrijos politiką rašytojas yra sakęs, kad jam teko patirti nusivylimą. Nors Berlyno sienos griūtis 1989 metais turėjo nešti permainas, jis apgailestavo, kad pasaulis Vengrijoje buvo „visiškai nenormalus ir nepakeliamas, o po 1989 metų jis tapo normalus, bet vis tiek nepakeliamas“. Jis taip pat teigė, kad per pastaruosius 25 metus (nuo 1989 m.) Vengrija „rodo savo bjauriausią veidą“. Nors jo romanuose nėra tiesioginės politinės žinutės, juose esama nuojautos ir vizijos apie tautos sielą po stalinizmo, atspindinčios ir dabartinę Vengrijos padėtį.

 

Apie literatūrą ir meną Krasznahorkai pasisakė, kad didžiausiu menu laiko Johanno Sebastiano Bacho kūrybą, kuri nuo pat vaikystės yra jo gyvenimo dalis. Ši muzika, pasak jo, kvestionuoja meno ribas ir verčia mąstyti, kas yra už jų. Jis taip pat pabrėžė, kad jo rašymo procesas – ilgos, nenutrūkstančios sentencijos – yra disciplinuota beprotybė, kurioje jis stengiasi užfiksuoti savo personažų situaciją, o ne jų istoriją, iškeldamas jų tikrovę iki mūsų realybės lygmens. Be to, jis teigė, kad grožyje svarbu užfiksuoti tai, kas yra klastinga ir nenugalima. Jis tiki, kad meilė ir kitos svarbios patirtys negali būti sutalpintos trumpuose pasakymuose, o taškas „priklauso Dievui“.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, Krasznahorkai buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona buvo Anikó Pelyhe (išsiskyrė), o 1997 metais jis vedė Dóra Kopcsányi, sinologę ir grafikos dizainerę, su kuria gyveno Berlyne, o dabar, šaltinių teigimu, gyvena Trieste. Jis turi tris vaikus: Kata, Ágnes ir Panni. Po Sovietų bloko žlugimo jis daug keliavo, lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, Anglijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Graikijoje, Kinijoje ir Japonijoje, tačiau dažnai grįžta į Vengriją ir Vokietiją. Vengrijoje jis kurį laiką gyveno atsiskyręs Šentlaszlo (Szentlászló) kalvose.

 

László Krasznahorkai literatūriniai nuopelnai, prozos bruožai ir Nobelis

 

2025 m. spalio 9 d. Vengrijos rašytojas László Krasznahorkai laimėjo Nobelio literatūros premiją už savo „įtaigų ir vizionierišką kūrybos palikimą, kuris, apokaliptinio siaubo akivaizdoje, patvirtina meno galią“. Šis apdovanojimas patvirtino jo, kaip vieno svarbiausių šiuolaikinės pasaulio literatūros balsų, statusą, jį Amerikos kritikė Susan Sontag apibūdino kaip „šiuolaikinį apokalipsės meistrą“. Krasznahorkai kūryba, apimanti beveik pusę amžiaus, yra vertinama dėl jos filosofinio tankumo ir unikalios stilistikos, įkūnijančios Vidurio Europos literatūros tradiciją, besitęsiančią nuo Kafkos iki Thomaso Bernhardto, kuriai būdingas absurdas ir groteskiškas perteklius.

 

Krasznahorkai literatūrinį palikimą įtvirtino romanai, tapę šiuolaikinės literatūros klasika. Jo debiutinis romanas „Šėtoniškas tango“ (Sátántangó, 1985), vėliau režisieriaus Béla Tarro paverstas kultiniu, 7,5 valandos trukmės filmu, vaizduoja nykstančios kaimo bendruomenės gyvenimą, atspindintį Vengrijos kolūkių realijas prieš pat komunizmo žlugimą. Romanas „Pasipriešinimo melancholija“ (Az ellenállás melankóliája, 1989) jam pelnė tarptautinį pripažinimą; tai karštligiška alegorija apie tvarkos trapumą ir autoritarizmo kilimą mažame miestelyje, kurioje apsilanko paslaptingas cirkas. Tarp kitų reikšmingų darbų – „Karas ir karas“ (Háború és háború, 1999) ir „Barono Venckheimo sugrįžimas“ (Báró Wenckheim hazatér, 2016). Rašytojo kūryboje dominuojančios temos yra izoliacija, moralinis kolapsas, egzistencinė baimė ir žmogiškosios kančios gylis, nuolat ieškant išganymo per meną chaoso ir praradimą. Pastaruoju metu jis taip pat atsigręžia į Rytų filosofiją ir kontempliatyvumą.

 

Krasznahorkai prozos stilius yra jo vizitinė kortelė ir literatūrinės reikšmės dalis. Jo rašymas pasižymi itin ilgais, vingiuotais ir tekančiais sakiniais, kurie kartais tęsiasi per visą puslapį ar net skyrių, o tai atspindi nenutrūkstamą žmogaus sąmonės srautą. Nobelio premijos komisija gyrė jo „ypatingus sakinius, neįtikėtino ilgio, keičiančius toną nuo iškilmingo iki beprotiško, nuo klausinėjančio iki niūraus“. Šis stilius, veikiant Kafkos egzistenciniam nerimui ir Bernhardto tamsiam satyrizmui, sukuria gniaužiantį, klaustrofobišką naratyvą, kuris skaitytoją panardina į įvykių epicentrą. Tai meistriškas chaosas, kuriame kalba tampa lygiavertė pasakojamai tikrovei.

 

Krasznahorkai, gimusiam komunistinėje Vengrijoje, teko susidurti su cenzūra ir įtarimais jau karjeros pradžioje – septintajame dešimtmetyje slaptajai policijai buvo konfiskuotas jo pasas. Jo kūryba, vaizduojanti niūrumą ir moralinį nuosmukį, nepritapo prie sankcionuoto režimo optimizmo. Šiuolaikinėje Vengrijoje rašytojas yra žinomas autokratinio premjero Viktoro Orbáno atviras kritikas. Rašytojas kritikuoja dabartinės vyriausybės politiką, ypač jos poziciją Rusijos invazijos Ukrainoje atžvilgiu, vadindamas tokį neutralumą „nepavyzdiniu“ ir „psichiatriniu atveju“. Nepaisant jo kritiškumo, po Nobelio premijos laimėjimo V. Orbánas greitai pasveikino rašytoją „Facebook“ paskyroje, pavadindamas jį „Vengrijos pasididžiavimu“. Apskritai Krasznahorkai yra laikomas svarbiausiu gyvu Vengrijos autoriumi, o jo Nobelio premija pripažįsta Vengrijos literatūros indėlį pasauliniame kontekste, nors jo darbas peržengia nacionalinius apribojimus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dienos citata: Albert Camus (Alberas Kamiu) apie savo kūrybą ir santykį su visuomene (Nobelio kalba)

 

Sveiki,

 

„Aš negaliu gyventi be savo kūrybos. Tačiau niekada jos nekeliu aukščiau visko. Kita vertus, jei man jos reikia, tai tik todėl, kad jos negalima atskirti nuo mano bičiulių, ir ji leidžia man, tokiam, koks esu, gyventi kartu su jais. Kūryba yra priemonė paliesti kuo daugiau žmonių, siūlant jiems bendrą džiaugsmų ir kančių patirtį. Ji įpareigoja menininką nebūti nuošalyje; ji pajungia jį kukliausiai ir universaliausiai tiesai.“ Albert  Camus

 

Nobelio kalbos, kurią Alberas Kamiu pasakė 1957 m. Stokholme, esmė – tai ne tik asmeninis pasididžiavimas, bet ir gilus susivokimas rašytojo atsakomybėje. Kalba prasidėjo nuo padėkos už įvertinimą, tačiau greitai perėjo prie kur kas platesnių temų, pabrėžiant, kad menas nėra tik malonumas, o atsakomybė, kurios reikia imtis. Kamiu atsisakė minties, kad menininkas yra atsiskyrėlis, užsidaręs savo kūryboje. Vietoj to, jis teigė, kad menininkas privalo jausti solidarumą su savo laiku ir jo žmonėmis, o meno tikslas – tarnauti tiesai ir laisvei.

 

Kamiu pabrėžė solidarumo svarbą.  Jis tikėjo, kad rašytojas negali likti abejingas kančioms ir neteisybei, egzistuojančiai pasaulyje. Meno misija – ne tik grožėtis, bet ir protestuoti, atsispirti priespaudai ir atskleisti neteisybę. Kamiu tvirtino, kad tikrasis menas yra tas, kuris atsisako melo ir tarnauja tiems, kurie kenčia. Jis atmetė „lengvą“ meną, kuris ignoruotų socialines ir politines problemas, ir kvietė menininkus tapti „tikinčiais“ ir įsitraukusiais į kovą už geresnį pasaulį.

 

Šioje kalboje Kamiu pateikė savo moralinę ir etinę menininko programą. Jis teigė, kad rašytojo uždavinys – ne kurti utopijas, bet atskleisti realybę, jos skausmą ir grožį. Kamiu teigė, kad menas yra ne tik refleksija, bet ir veiksmas. Tai yra būdas aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, ne pasiduodant beviltiškumui, bet ieškant prasmės ir vilties net ir tamsiausiomis akimirkomis. Jo kalba, kaip ir jo kūryba, spinduliuoja ne cinizmu, o humanistiniu tikėjimu žmogaus orumu ir jo gebėjimu atsispirti absurdui.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Thomas Stearns Eliot (T. S. Eliot) apie Nobelio premiją ir tolesnį rašytojų likimą

 

Sveiki,

 

Ar svajojote gauti Nobelį už kokią nors savo veiklą? Štai garsus JAV rašytojas T. S. Eliot Nobelį vertina kone kaip prakeiksmą.

 

„Nobelio premija – tai bilietas į savo paties laidotuves. Nė vienas, ją gavęs, daugiau nieko nebenuveikė.“ Thomas Stearnsas Eliotas

 

Thomas Stearnsas Eliotas (1888–1965) buvo vienas svarbiausių XX amžiaus poetų, dramaturgų ir literatūros kritikų, kurio gyvenimas ir kūryba paliko gilų pėdsaką moderniojoje literatūroje. Gimęs JAV, Misūrio valstijoje, jis mokėsi Harvardo universitete, vėliau išvyko į Europą, kur apsigyveno Anglijoje ir 1927 m. priėmė Didžiosios Britanijos pilietybę. Šis perėjimas simbolizavo jo glaudų ryšį su Europos kultūra ir tradicijomis, kurios tapo jo kūrybos pagrindu. Elioto inicialai T. S. yra jo vardo ir antrojo vardo (Thomas Stearns) santrumpa, kuri tapo plačiai atpažįstamu parašu literatūros pasaulyje.

 

Eliotas paliko didžiulį ir įvairiapusį literatūrinį palikimą. Jo ankstyvoji kūryba, tokia kaip „Pono Dž. Alfredo Prufrocko meilės daina“ (1915), atspindėjo modernaus žmogaus abejones, nerimą ir susvetimėjimą. Tačiau didžiausią pripažinimą jis pelnė už poemą „Bevaisė žemė“ (The Waste Land, 1922), kuri laikoma viena svarbiausių XX a. poezijos kūrinių. Šis kūrinys, pasižymintis fragmentiška struktūra, daugybe aliuzijų į literatūrą ir mitologiją, tapo modernizmo manifestu, atspindinčiu pokario Europos kultūrinį ir dvasinį nuosmukį. Vėlesniuose kūriniuose, ypač „Keturiuose kvartetuose“ (Four Quartets, 1943), Eliotas atsigręžė į krikščioniškąjį tikėjimą ir filosofiją, tyrinėdamas laiko, atminties ir atpirkimo temas. Už nuopelnus literatūrai 1948 m. jam buvo skirta Nobelio premija.

 

Elioto reikšmė literatūrai yra milžiniška. Jis ne tik pakeitė poezijos formą, atsisakydamas tradicinių rimų ir metrų, bet ir įvedė naują mąstymo būdą, reikalaujantį iš skaitytojo aktyvaus proto darbo. Jo literatūros kritika, ypač esė „Tradicija ir individualus talentas“ (Tradition and the Individual Talent), padėjo pamatus Naujajai kritikai ir ilgam įtvirtino idėją, kad menas turėtų būti beasmenis, o autorius – tik tradicijos tęsėjas. Elioto asmeninės savybės buvo tokios pat sudėtingos kaip ir jo kūryba. Jis buvo žinomas kaip asketiškas, santūrus, o kartais ir nuotaikingas, tačiau kartu ir intelektualiai griežtas. Jo asmeninis gyvenimas buvo paženklintas kančia, ypač sunkia pirmosios žmonos Vivienne Haigh-Wood Eliot liga, kuri stipriai paveikė jo kūrybą. Jis gyveno ramią ir nuoseklią gyvenimo pabaigą po antrosios santuokos, o mirė sulaukęs 76 metų, 1965 m. sausio 4 d., Londone, nuo emfizemos.

 

Thomas Stearnsas Eliotas Nobelio literatūros premiją pelnė 1948 m. už „išskirtinį, novatorišką indėlį į šiuolaikinę poeziją“. Premija buvo skirta už jo, kaip poeto, kritikų ir mąstytojo, pasiekimus, kurie pakeitė XX amžiaus literatūros kryptį. Nors jo kūryba, ypač „Bevaisė žemė“, padarė didžiulę įtaką, Nobelis įvertino visą jo gyvenimo kūrybą, kuri apėmė tiek poeziją, tiek įtakingus literatūros kritikos darbus.

 

Įdomybės apie rašytoja T. S. Eliotą

 

Vienas labiausiai ginčytinų ir smerkiamų Elioto asmenybės aspektų buvo jo antisemitizmas. Nors šis klausimas vis dar diskutuojamas, jo poezijoje ir kritiniuose raštuose, pavyzdžiui, esė „Po keistų dievų“ (After Strange Gods), yra aiškių antisemitinių užuominų ir stereotipų. Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad Elioto antisemitizmas nebuvo vien tik atsitiktinis to meto visuomenės atspindys, bet sąmoninga jo kūrybos dalis, nors vėliau jis stengėsi nutolti nuo šios temos. Šis faktas smarkiai kenkė jo reputacijai.

 

Nors Eliotas stengėsi atrodyti rimtas ir solidus, jo bičiuliai ir amžininkai pastebėjo keletą keistų įpročių. Pavyzdžiui, rašytoja Virginia Woolf ir kiti liudininkai pasakojo, kad Eliotas kartais pasidažydavo veidą žalsvos spalvos pudra ir pasitepdavo lūpas. Šis įprotis, manoma, buvo dalis jo pastangų atrodyti „įdomesniu ir lavoniškai blyškiu“ poetu, o ne tiesiog banko tarnautoju. Tai atskleidė jo norą išsiskirti ir pabrėžti savo menininko tapatybę. Be to, Eliotas buvo žinomas dėl savo siekio kontroliuoti savo asmeninį įvaizdį ir po mirties. Savo valioje jis nurodė, kad jokia jo biografija negali būti rašoma, o jo antroji žmona Valerie ilgai stengėsi apsaugoti jo privatų gyvenimą ir rankraščius nuo viešumo.

 

Maištinga Siela

Knyga: Jon Fosse "Trilogija"

 

Jon Fosse. „Trilogija“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, nuolatiniai ir atsitiktiniai skaitytojai,

 

Skaityti Nobelio literatūros laureatus – būtina, jeigu bandote susigaudyti literatūros madoje, nes bet kokios prestižinės premijos paskelbimas garantuoja, kad autorių išvers į daugelį kalbų, bus žinomas, populiarus, bent jau kurį laiką. Paprastai Lietuvoje greitai orientuojamasi į nobelistus, vos paskelbus laureatą, žiūrėkite, po pusmečio turime perleistą arba naujai kokį išverstą nobelisto knygą, tačiau tendencija tokia, kad po metų jis bemaž pamirštamas, apsiribojama maždaug tuo, kad paprastai užtenka ir tos vienos knygos. Bet gal ir užtenka, ką?

 

2023 metų Nobelio laimėtoju buvo paskelbtas norvegų rašytojas Jon Fosse (g. 1959), kuris per beveik 5 dešimtmečius trunkančią rašytojo veiklą rašė praktiškai visus įmanomas literatūros rūšis: pjeses, eilėraščius, prozą ir yra vertinamas pačių norvegų. Lietuviškai 2020 metais pasirodė jo Vaizdai iš vaikystės, po to apsakymas Baltybė (2024) ir naujausioji knyga Trilogija (norv. Andvake. Olavs Draumar. Kveldsvævd), kurią sudaro apie tuos pačius veikėjus besijungiantis pasakojimų triptikas Nakvišų klajonės (2007), Ulavo regėjimai (2012) ir Prievakario nuovargis (2014). Trilogiją į lietuvių kalbą išvertė vertėja Justė Nepaitė (g. 1988), o ją Keliautojai laiku serijoje išleido leidykla Aukso žuvys.

 

Trilogijoje pasakojama tragiška jaunuolių Alidos ir Aslės meilės istorija. Sulaukę kiek daugiau nei Šekspyro Romeo ir Džuljetai metų, jiedu ryžtasi pabėgti iš gimtosios gyvenvietės. Aslės tėvas jau kuris laikas dingo, o motina ne per seniausiai mirė, Alidos motina dukros nemyli ir su ja elgiasi prasčiau nei pamotė su Pelene, todėl jiedu, kurį laiką pagyvenę pas žvejį pašiūrėje, nusprendžia gyvenimą susikurti svetur. Trilogijos Nakvišų klajonės dalis būtent ir yra skirta Alidos ir Aslės naujų namų paieškoms ir socialinei adaptacijai, tačiau niekas jaunuolių poros svetur nenori priimti, nes jiedu nesusituokę, o Alidė nėščia, jai jau metas gimdyti. Iš esmės įvyksta keletas kriminalinių nusikaltimų, kuriuos padaro Aslė dėl savo mylimosios ir būsimo vaiko, tad autorius skiria dėmesį būtent norvegų tamsiam prietaringumui ir antihumaniškumui, kurį socialiai įgalina religija. Nepatyrę atjautos ir nesuprasti Aslė ir nėščia Alida yra palikti tiesiog miesto gatvėje be galimybės išsigelbėti atšiauriomis tiek gamtinėmis, tiek socialinėmis sąlygomis.

 

Antroji trilogijos dalis Ulavo regėjimai vaizduoja įvykius po kažkiek mėnesių, kada Alida ir Aslė pakeitė savo vardus, kad nutrintų prisiminimus iš praėjusio gyvenimo, jie nori pradėti gyventi iš naujo su mažuoju sūneliu. Šios dalies pasakojimas sukasi apie tai, kad Aslė, kuris pasivadino Ulavu, praeitis pasiveja, jį prisimena tolimas gimtosios vietos gyventojas ir ima šantažuoti, tačiau kartu Aslė trokšta sužavėti Alidę, nupirkdamas jai nuostabaus grožio apyrankę su mėlynais perlais. Visas pasakojimas beveik sutalpinamas į vieną dieną, kuri Aslei tampa lemtinga. Hiperbolizuodas Aslės naivumas ir patiklumas (pavyzdžiui, už parduotą smuiką jis nori įsiteikti Alidai, o ne išmaitinti šeimą) rodo, koks neracionalus ir romantizuotas yra Aslė, neturintis socialinių įgūdžių galvoti ir veikti dėl savo šeimos gerovės, nes jis nežino, kas yra geriausia.

 

Trečiojoje dalyje Prievakario nuovargis išryškėja atminties tema. Alidos palikuoniai pasakoja istoriją iš ateities apie jau mirusios Alidos istoriją po Aslės dingimo, kaip atsiranda kekšės pamesta apyrankė, kaip ji sudėtingai vedina išgyvenimo pasirinkimų galiausiai nusprendžia tapti žvejo Osleiko namų patarnautoja, o galiausiai ir jo žmona. Nuvargęs žmogus, galvojantis apie savo vaiko gyvybę, yra pasiruošęs nelengviems, bet būtiniems sprendimams. Šioje dalyje kuriama tolimų prisiminimų ir pasakojimų distancija, rodanti, kad kiekviena giminė turi savo sagą, savo negailestingą protėvių pasakojimą, perduodamą iš lūpų į lūpas, kol gyvuoja atmintis ir žodinė perdavimo tradicija.

 

Visos trys dalys parašytos telkiant pagrindinių veikėjų pastangas išgyventi. Iš vienos pusės Aslė niekada nebuvo blogas ir jo poelgiai tėra socialinio neteisingumo padiktuoti instinktyvūs veiksmai iš nevilties. Iš kitos pusės Trilogija nagrinėja individo ir kolektyvinio saugumo ir smurto sąsajas, t. y. kaip mažesnis blogis inspiruoja rastis dideliam blogiui. Pasakojimas sąlygotas, atmosferiškai slogus, nes kažin, ar kartais gyvenime užtenka idealų, svajonių ir sąžiningumo, kad galėtum išgyventi. Aslė, sakyčiau, išgyvena Dostojevskio sukurto Raskolnikovo gyvenimo variantą, tik J. Fosse atsisako aiškinti ir analizuoti, tad baimė lieka už tekstinės periferijos, tačiau vis tiek skaitytojui intuityviai juntama.

 

Esama ir Froidui būdingos akivaizdžios psichoanalizės elementų, pvz., „<...> kai dingo tėvas Aslakas, jai buvo treji, jis taip ir negrįžo, o jo dainavimas yra vienintelis Alidos prisiminimas, ir tada, sako ji, niekaip negalinti suprasti, bet tada, kai ji išgirdo Aslę griežiantį, jo muzikoje suskambo tėvo Aslako balsas <...> (p. 46).“ Alida įsimyli Aslę pagal savo prisimenamo tėvo paveikslą, o Aslė parduoda savo brangiausią iš tėvo paveldėtą smuiką, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Kitaip sakant, Trilogija yra apie nuolatinę meilės auką: kiek žmogus yra pasiryžęs paaukoti dėl savo laimės – prisiminimus, žmogiškumą, tapatybę. Iš kitos pusės – tai pasakojimas apie bandymą save perkurti iš naujo nepalankiais istoriniais laikais, tačiau J. Fosse, sakyčiau, nemoralizuodamas visgi laikosi tos pačios vertybinės sistemos, t. y. deklaruoja, kad visgi žiauriomis priemonėmis gero gyvenimo nesusikursi.

Jon Fosse

 

Pasakojimas yra sapniškas, neišlaikoma vientisa tikrovė, todėl atrodo, kad veikėjai skendėja tam tikrose iliuzijose, nes negali pakelti tikrovės. Klausimas – ar Alida iš tikrųjų nenutuokia, koks monstras yra Aslė? Kas nutiko jos motinai, senei ir žvejui? Pasakojimas postmoderniškai trūkinėja, sakinių sintaksė sulieja šnekamąją kalbą su pasakotojų balsais ir išgauna tokį savitą sąmonės srautą, dreifuojantį nuo tikrovės iki naivių veikėjų iliuzijų apie gerą gyvenimą. Panašiai kaip Juozapota iš Jono Biliūno apsakymo Liūdna pasaka.

 

Jon Fosse pasakojimai pasižymi kruopščiais lakoniškais pasakojimais. Daugelis skaitytojų mėgsta skandinavų literatūrą dėl šiaurietiškos atmosferos ir kiek kitokio pasakojimo būdo, kurį tikriausiai daugiau ar mažiau diktuoja skandinaviškos literatūros tradicija. Manau, Jon Fosse labai remiasi norvegų literatūros tradicija, tačiau ją modernizuoja savitu pasakojimo būdu. Istorija pasakoja apie neapibrėžtus senus norvegų laikus, kada dar buvo vykdomos mirties bausmės, o žmonės iš miesto į miestą migruodavo dėl to, kad nuo ko nors pabėgtų arba pakeistų savo gyvenimą, o tai galėtų būti daugmaž XIX a. pradžia. Perteikti gan slogią šiaurietišką socialinę aplinką rašytojui padeda pasirinktas ir senovinis pasakojimo tonas, primenantis epinius pasakojimus – sagas, kurie buvo paplitę Skandinavijoje XII-XV amžiuje ir turi žodinę tradiciją. Apskritai autorius stengiasi perteikti įspūdį, jog istorija tik iš dalies yra literatūrinė, rašytinė, stilistiškai jis kuria pasakos iš lūpų į lūpas perpasakojimo istoriją, įterpdamas daugybę ritmiškų pasikartojimų, kurie kuria iš vienos pusės ritmingos prozos įspūdį, o iš kitos – žodinės pasakojimo tradicijos įspūdį, būdingą skandinavų sagoms.

 

„ <...> ji tokia pavargusi, tokia pavargusi, tikriausiai nuo viso šito, galvoja, nuo kelionės į Bjorgviną, klaidžiojimo Bjorvino gatvėmis, plaukimo čia, nuo viso šito, nuo viso šito kartu, galvoja, galvoja apie Aslę, kad jo nebėra, nors jis ir šalia, ji pavargo nuo viso šito, nuo viso šito, galvoja Alida ir atsigula ant suolo, užsimerkia, ji tokia pavargusi, tokia pavargusi<...> (p. 176).“ Iš tikrųjų šis ritmiškas pasikartojimas sukuria nuovargio ir bejėgystės atmosferą, pasakojimas banguoja kaip jūra, ritmas ir pasakojimas žaidžia žodinės tradicijos intonacijomis.

 

Taigi Trilogija iš tikrųjų atspindi skandinaviškosios prozos tradicijas ir modernumą, autoriui sagos pasakojimo tradicija pasitarnauja naujam somnambuliškam kalbėjimui apie žmonių naivumą, blogio prigimtį, laiką ir klasikines šekspyriškas temas. Savo neskubiu pasakojimo ir atidumu detalėms autorius šiek tiek primena kitą savo kraštietį – Roy Jacobsen ir jo ištisą romano ciklą Neregimieji, Balta jūra ir kt. Trilogija kaip ir pastarojo rašytojo literatūra yra lėtojo skaitymo knyga, kurioje svarbi sukonstruota atmosfera, autorius vengia analizės, todėl siekia kaip skandinaviškose sagose vaizduoti, o analizę palikti patiems skaitytojams. Labai smagu, kad nebuvo šįkart primigtinų pažodinių paaiškinimų kas, kaip ir kodėl, o tai dar labiau išplečia Trilogijos sapnišką atmosferą, kur skaitytojas pats sau tampa oneirologu, sapnų aiškintoju. Šiaip knyga lengvai ir gana įtraukiai persiskaitė, labiausiai ji ir įsimins dėl atmosferos ir pasakojimo technikos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kokie Sovietų Sąjungos rašytojai gavo Nobelio literatūros premiją? Buninas, Pasternakas, Šolochovas, Solženicynas, Brodskis

 

Sveiki,

 

Kažkada su pažįstamu kalbėjau apie Sovietų Sąjungos eros (1922-1991) rašytojus ir galvojome, kad nelabai ten būta kokių vertingų rašytojų, visi tikriausiai pabėgę į Vakarus, o pasilikę rašė vien propagandinius kūrinius. Visgi daugelis nustemba, kad Sovietų Sąjungos net 5 rašytojai pelnė prestižiškiausią mūsų planetoje Nobelio literatūros premijas. Tenka paminėti, kad iškiliausi to laikotarpio rašytojai patyrė siaubingą cenzūrą, buvo persekiojami ir niekinami, nes nepatogūs sovietinei ideologijai. Kas jie tokie ir ar jie buvo parankūs sovietinei ideologijai? Apie tai ir bus šis įrašas.

 

PIRMASIS NOBELIS

 

Ivanas Buninas, gimęs 1870 metais ir miręs 1953 metais, yra išskirtinė figūra rusų literatūros istorijoje, žinomas kaip subtilus lyrikas, meistriškas prozininkas ir pirmasis rusų rašytojas, pelnęs Nobelio literatūros premiją. Nors gimė ir augo Rusijos imperijoje, jo kūrybinį kelią smarkiai paveikė Spalio revoliucija ir bolševikų atėjimas į valdžią, privertęs jį 1920 metais emigruoti į Prancūziją, kur jis praleido likusį gyvenimą. Būdamas nepritapėlis tiek sovietinėje Rusijoje, tiek emigrantų bendruomenėje, Buninas liko ištikimas savo meniniams principams, vengė politinio angažuotumo ir susitelkė į universalias žmogiškąsias temas.

 

Jo kūrybai būdinga preciziška kalba, estetizmas, gilus melancholijos jausmas ir nostalgija prarastai aristokratiškai Rusijai. Jis rašė apie meilę, mirtį, gamtos grožį ir žmogaus sielos sudėtingumą, dažnai pasitelkdamas detalius aplinkos aprašymus ir psichologines įžvalgas. Tarp ryškiausių jo kūrinių galima išskirti trumpų istorijų rinkinius, tokius kaip „Tamsiosios alėjos“ (1943 m.), kuriame nagrinėjamos meilės ir geismo temos, dažnai per erotiškumo prizmę. Taip pat svarbūs yra jo romanai, pavyzdžiui, „Arsenjevo gyvenimas“ (1933 m.), kuris laikomas jo magnum opus – autobiografiniu pasakojimu apie vaikystę ir jaunystę Rusijos provincijoje, perteikiant dvasinį ir kultūrinį palikimą. Be to, Buninas rašė poeziją, kuri pasižymėjo giliais gamtos ir egzistencijos apmąstymais, dažnai lydimais liūdesio ir ilgesio motyvų.

 

Nobelio literatūros premiją Ivanas Buninas pelnė 1933 metais „už griežtą meninį talentą, kuriuo jis atkūrė tipišką rusišką charakterį prozoje“. Švedijos akademija įvertino jo gebėjimą sujungti klasikinę rusų literatūros tradiciją su moderniu jautrumu, jo gebėjimą subtiliai atskleisti žmogaus sielos niuansus ir estetinę kalbos meistrystę. Bunino premija buvo reikšminga ne tik jam pačiam, bet ir visai rusų emigracijos literatūrai, nes tai buvo tarptautinis pripažinimas rusų kūrybai, kuri buvo atstumta Sovietų Sąjungoje. Nors jo kūryba Sovietų Sąjungoje ilgą laiką buvo uždrausta, jo palikimas šiandien yra plačiai pripažintas ir vertinamas visame pasaulyje.

 

ANTRASIS NOBELIS

 

Borisas Pasternakas, gimęs 1890 metais ir miręs 1960 metais, yra viena ryškiausių XX amžiaus rusų literatūros asmenybių – talentingas poetas, prozininkas ir vertėjas. Jo kūrybinis kelias driekėsi per audringą Rusijos istorijos laikotarpį, apėmusį revoliucijas, pilietinį karą ir stalinistines represijas. Nors Pasternakas niekada nepaliko Sovietų Sąjungos, jo meninė nepriklausomybė ir atsisakymas prisitaikyti prie socialistinio realizmo dogmų lėmė nuolatinę trintį su valdžia. Jo poezija pasižymi gilia lyrika, filosofiniais apmąstymais, gamtos grožio šlove ir kasdienybės stebuklų įžvalga. Jis naudojo sudėtingas metaforas ir ritmus, kurdamas unikalų, atpažįstamą balsą, kuris buvo tiek tradicinis, tiek novatoriškas.

 

Svarbiausias Pasternako prozos kūrinys, tapęs jo gyvenimo ir kančios simboliu, yra romanas „Daktaras Živago“, parašytas 1957 metais. Šis monumentalus kūrinys pasakoja apie inteligentų gyvenimą Rusijoje nuo pat XX amžiaus pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, atskleisdamas revoliucijos, pilietinio karo ir sovietinio režimo brutalumo poveikį žmogaus likimui ir dvasiai. Romano centre – gydytojo ir poeto Jurijaus Živago ir jo mylimosios Laros meilės istorija, kuri tampa gilaus žmogiškumo, dvasinio atsparumo ir meninės laisvės simboliu chaoso ir represijų fone. Dėl akivaizdžios sovietinės santvarkos kritikos ir individualumo pabrėžimo, romanas buvo kategoriškai atmestas ir uždraustas Sovietų Sąjungoje. Jo rankraštis buvo slaptai išvežtas į užsienį ir pirmą kartą išleistas Italijoje, sukeldamas didžiulį atgarsį pasaulyje.

 

Nobelio literatūros premiją Borisas Pasternakas pelnė 1958 metais „už reikšmingus pasiekimus šiuolaikinėje lyrikoje ir didžiosios rusų epinės tradicijos tęsimą“. Nors Nobelio komitetas akcentavo ir jo poeziją, neabejotinai lemiamą įtaką sprendimui turėjo ir romanas „Daktaras Živago“, kuris tuo metu jau buvo tapęs tarptautiniu fenomenu. Premijos skyrimas Pasternakui sukėlė milžinišką skandalą Sovietų Sąjungoje. Valdžia pasmerkė Pasternaką kaip „išdaviką“ ir „antisovietinį agentą“, o šalies žiniasklaida vykdė beprecedentę jo šmeižto kampaniją. Dėl intensyvaus spaudimo ir baimės būti ištremtam iš gimtinės, Pasternakas buvo priverstas atsisakyti Nobelio premijos, išsiųsdamas telegramą, kurioje teigė, kad „atsisakė premijos dėl visuomenės, kuriai priklausė, prasmės“. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių Šaltojo karo kultūros istorijos epizodų, simbolizuojančių menininko kovą už laisvę autoritarinio režimo gniaužtuose. Nors Borisas Pasternakas niekada asmeniškai nepriėmė Nobelio premijos, jo sūnus Jevgenijus Pasternakas priėmė medalį ir diplomą 1989 metais, praėjus beveik trims dešimtmečiams po tėvo mirties, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo pertvarka ir viešumas. „Daktaras Živago“ Rusijoje oficialiai buvo išleistas tik 1988 metais. Pasternako kūryba ir jo asmeninis likimas išlieka stipriu įkvėpimo šaltiniu visiems, kurie tiki žodžio galia ir menine laisve.

 

TREČIASIS NOBELIS

 

Michailas Šolochovas, gimęs 1905 metais ir miręs 1984 metais, buvo iškilus sovietų rusų rašytojas ir visuomenės veikėjas, pripažintas tarybinės literatūros klasiku. Jis gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Dono kazokų krašte, Pietų Rusijoje, o tai stipriai paveikė jo kūrybos tematiką ir personažus. Skirtingai nei daugelis kitų Nobelio laureatų sovietmečiu, Šolochovas buvo tvirtai integruotas į sovietinę sistemą, buvo SSRS mokslų akademijos narys ir pelnė Socialistinio darbo didvyrio titulą. Jo kūrybai būdingas monumentalumas, platus epinis užmojis, dėmesys istoriniams įvykiams ir jų poveikiui paprastiems žmonėms.

 

Svarbiausias ir žinomiausias Michailo Šolochovo kūrinys yra keturių tomų epopėja „Tykusis Donas“, pradėta rašyti 1926 metais ir baigta 1940 metais. Šiame romane meistriškai ir su didele menine jėga pavaizduojamas Dono kazokų gyvenimas Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metų revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo fone. Centrinis veikėjas Grigorijus Melechovas įkūnija Dono kazokų likimą ir tragiškus pasirinkimus, bandant išgyventi politinių pervartų ir ideologinių kovų sūkuryje. Romanas išsiskiria ne tik istoriniu tikslumu ir giliu psichologizmu, bet ir gyvais gamtos bei buities aprašymais, atskleidžiančiais kazokų kultūrą ir tradicijas. Kiti svarbūs Šolochovo kūriniai yra romanas „Pakelta velėna“, pasakojantis apie kolektyvizaciją Dono regione, ir apsakymas „Žmogaus likimas“, kuris tapo populiaraus filmo pagrindu.

 

Nobelio literatūros premiją Michailas Šolochovas pelnė 1965 metais „už meninę galią ir vientisumą, su kuriuo savo Tykusis Donas epopėjoje išreiškė istorinį Rusijos žmonių gyvenimo etapą“, tiesiogiai nurodant šį romaną. Šis apdovanojimas sukėlė tam tikrų diskusijų, nes kai kurie literatūros tyrinėtojai ir rašytojai kėlė klausimą dėl „Tykusis Donas“ autorystės, teigdami, kad romaną galėjo parašyti kitas autorius. Vis dėlto, Nobelio komitetas pripažino Šolochovo autorystę ir jo kūrinio meninę vertę. Skirtingai nei Borisas Pasternakas, Šolochovas buvo oficialiai pripažintas ir remiamas Sovietų Sąjungos valdžios, todėl jo premijos įteikimas buvo švenčiamas kaip sovietinės literatūros pergalė. Tiesa, per premijos įteikimo ceremoniją Stokholme jis sukėlė nedidelį protokolos pažeidimą, nenusilenkdamas Švedijos karaliui, kas buvo interpretuojama kaip sovietinės galios demonstravimas. Šolochovo Nobelio premija žymi reikšmingą momentą, kai sovietinis rašytojas, oficialiai remiamas režimo, sulaukė aukščiausio tarptautinio literatūros apdovanojimo.

 

KETVIRTASIS NOBELIS

 

Aleksandras Solženicynas, gimęs 1918 metais ir miręs 2008 metais, buvo vienas žymiausių ir kontroversiškiausių XX amžiaus rusų rašytojų, istorikų ir disidentų, kurio kūryba ir asmeninis gyvenimas tapo kovos prieš totalitarizmą simboliu. Jaunystėje buvęs ištikimas komunistas ir Didžiojo Tėvynės karo veteranas, Solženicynas 1945 metais buvo suimtas ir devynerius metus praleido Gulago lageriuose bei tremtyje, kurio patirtis vėliau tapo jo kūrybos ašimi. Šios patirtys radikaliai pakeitė jo pasaulėžiūrą ir pavertė jį aršiu sovietinio režimo kritiku. Jo proza pasižymi dokumentalizmu, publicistiškumu ir gilia moraline jėga, siekiant atskleisti tiesą apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus.

 

Svarbiausias Aleksandro Solženicyno kūrinys, padaręs milžinišką įtaką pasaulio visuomenės sąmonei, yra „Gulago archipelagas“ (1973–1975 m.). Šis monumentalus tris tomus apimantis veikalas, remiantis tūkstančių liudininkų parodymais ir autoriaus asmenine patirtimi, išsamiai dokumentuoja sovietinę priverstinio darbo stovyklų (Gulago) sistemą, jos istoriją, struktūrą ir žmogiškąsias tragedijas. „Gulago archipelagas“ yra ne tik istorinis tyrimas, bet ir galinga moralinė proza, demaskuojanti totalitarizmo esmę ir pabrėžianti žmogaus dvasios atsparumą. Kiti svarbūs jo romanai – „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ (1962 m.), kuris tapo pirmuoju viešu pasakojimu apie Gulago kasdienybę Sovietų Sąjungoje, ir „Pirmasis ratas“ (1968 m.), atskleidžiantis politinių kalinių gyvenimą „šaraškose“ – slaptuose tyrimų institutuose. Šie kūriniai, kartu su kitais, atskleidė sovietinio režimo brutalumą ir jo vykdomus nusikaltimus prieš savo piliečius.

 

Nobelio literatūros premiją Aleksandras Solženicynas pelnė 1970 metais „už moralinę jėgą, su kuria jis sekė nepakeičiamomis rusų literatūros tradicijomis“. Švedijos akademija įvertino jo drąsą atskleisti sovietinės santvarkos nusikaltimus ir jo gilų humanizmą, pabrėžiantį žmogaus orumo išsaugojimo svarbą net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Kaip ir Boriso Pasternako atveju, Nobelio premijos skyrimas Solženicynui sukėlė didžiulę pasipriešinimo bangą Sovietų Sąjungoje. Valdžia pasmerkė premijos skyrimą kaip politinį aktą, skirtą pakenkti sovietinei sistemai, ir intensyviai spaudė Solženicyną, kad jis atsisakytų premijos. Autorius atsisakė tai padaryti ir, bijodamas, kad išvykus atsiimti apdovanojimo jam nebus leista grįžti į šalį, priėmimo ceremonijoje nedalyvavo. Dėl savo disidentinės veiklos ir kovos su režimu, 1974 metais Aleksandras Solženicynas buvo suimtas, atimta pilietybė ir ištremtas iš Sovietų Sąjungos. Jis daug metų gyveno Vakaruose, ypač JAV, ir į Rusiją grįžo tik po Sovietų Sąjungos žlugimo, 1994 metais. Jo Nobelio premija tapo laisvos minties ir žodžio kovos su totalitarizmu simboliu, o jo kūryba visame pasaulyje pripažinta kaip viena svarbiausių XX amžiaus liudijimų apie politinių represijų siaubą.

 

PENKTASIS NOBELIS

 

Josifas Brodskis, gimęs 1940 metais Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) ir miręs 1996 metais Niujorke, buvo iškilus rusų ir amerikiečių poetas, eseistas ir dramaturgas, laikomas vienu didžiausių XX amžiaus poetų. Jo kūrybinį kelią smarkiai paveikė sovietinio režimo represijos: dėl „parazitizmo“ jis buvo nuteistas ir 1964 metais ištremtas į Archangelsko sritį, o 1972 metais priverstas emigruoti iš Sovietų Sąjungos. Gyvenimą tęsęs JAV, Brodskis tapo JAV piliečiu ir toliau kūrė rusų bei anglų kalbomis. Jo poezija pasižymi giliais filosofiniais apmąstymais apie laiką, erdvę, tapatybę ir mirtį. Brodskis meistriškai naudojo klasikinės eilėdaros formas, ironiją, erudiciją ir kalbos žaismą, kurdamas sudėtingus, daugiasluoksnius tekstus.

 

Svarbiausi Josifo Brodskio kūriniai apima platų poezijos spektrą ir iškilias esė. Jo poezijos rinkiniai, tokie kaip „Stotelė dykumoje“ (1970 m.), „Kalvos ir kiti eilėraščiai“ (1977 m.) ir „Urana“ (1987 m.), atspindi jo poezijos raidą nuo ankstyvųjų melancholiškų ir filosofinių eilėraščių iki brandesnių, apmąstančių egzilio ir laiko prabėgimo temas. Brodskio esė, surinktos knygose kaip „Mažiau nei vienas“ (1986 m.), pasižymi aštriu protu, giliomis įžvalgomis apie literatūrą, kultūrą ir politiką bei unikaliu stiliumi, kuriame persipina akademinė analizė su asmeninėmis refleksijomis. Jo kūryboje ypač ryškiai atsispindi jo patirtis – Leningrado kasdienybė, tremties vienatvė, emigracijos dualumas ir nuolatinė kova už žodžio laisvę.

 

Nobelio literatūros premiją Josifas Brodskis pelnė 1987 metais „už visapusį kūrybinį palikimą, persmelktą minties aiškumo ir poetinės aistros“. Švedijos akademija įvertino jo gebėjimą sujungti intelektualinį gilumą su emociniu jautrumu, jo indėlį į pasaulinę poeziją ir esė žanrą bei jo drąsą būti nepriklausomu menininku totalitarinio režimo akivaizdoje. Premijos skyrimas Brodskiui buvo ne tik jo asmeninio talento pripažinimas, bet ir simbolinis gestas, atkreipiantis dėmesį į sovietinio režimo persekiojamus rašytojus ir disidentus. Jo triumfas Stokholme buvo įvykis, kurį su džiaugsmu sutiko daugelis, matydami jame laisvo žodžio pergalę prieš cenzūrą ir priespaudą. Nors Sovietų Sąjungoje jo kūryba buvo draudžiama iki pat premijos įteikimo, po jos įteikimo Brodskis tapo dar labiau žinomas ir jo kūryba pradėjo skintis kelią atgal į Rusiją, net jei pats autorius ten niekada nebegrįžo. Josifo Brodskio Nobelio premija išliko ryškiu laisvės ir kūrybinio nepriklausomumo simboliu.

 

NEPATOGŪS RAŠYTOJAI SOVIETŲ IDEOLOGIJAI

 

Nobelio literatūros premija Sovietų Sąjungos rašytojams tapo ne tik tarptautinio pripažinimo, bet ir asmeninių tragedijų bei persekiojimų simboliu, išskyrus Michailą Šolochovą, kurio kūryba atitiko režimo ideologiją. Borisas Pasternakas, Aleksandras Solženicynas ir Josifas Brodskis susidūrė su žiauriomis represijomis: Pasternakas buvo priverstas atsisakyti premijos, Solženicynas – ištremtas iš šalies, o Brodskis – ištremtas į Sibirą, o vėliau priverstas emigruoti. Jų kūriniai, tokie kaip Pasternako „Daktaras Živago“, Solženicyno „Gulago archipelagas“ ir Brodsio poezija bei esė, buvo laikomi antisovietiniais, todėl buvo uždrausti ir nepublikuojami Sovietų Sąjungoje. Tačiau Vakaruose šie kūriniai buvo slapta išvežami, leidžiami ir sulaukė milžiniško pripažinimo, tapdami svarbiais liudijimais apie totalitarinio režimo siaubą ir laisvos minties simboliu. Ši disonansas tarp Sovietų Sąjungos vidaus politikos ir tarptautinio pripažinimo ryškiai atskleidžia griežtą cenzūrą ir ideologinę kontrolę, kurią patyrė menininkai to meto Rusijoje, tuo pat metu pabrėžiant universalią meno galią peržengti politines sienas.

 

Maištinga Siela