Kokie Sovietų Sąjungos rašytojai gavo Nobelio literatūros premiją? Buninas, Pasternakas, Šolochovas, Solženicynas, Brodskis

 

Sveiki,

 

Kažkada su pažįstamu kalbėjau apie Sovietų Sąjungos eros (1922-1991) rašytojus ir galvojome, kad nelabai ten būta kokių vertingų rašytojų, visi tikriausiai pabėgę į Vakarus, o pasilikę rašė vien propagandinius kūrinius. Visgi daugelis nustemba, kad Sovietų Sąjungos net 5 rašytojai pelnė prestižiškiausią mūsų planetoje Nobelio literatūros premijas. Tenka paminėti, kad iškiliausi to laikotarpio rašytojai patyrė siaubingą cenzūrą, buvo persekiojami ir niekinami, nes nepatogūs sovietinei ideologijai. Kas jie tokie ir ar jie buvo parankūs sovietinei ideologijai? Apie tai ir bus šis įrašas.

 

PIRMASIS NOBELIS

 

Ivanas Buninas, gimęs 1870 metais ir miręs 1953 metais, yra išskirtinė figūra rusų literatūros istorijoje, žinomas kaip subtilus lyrikas, meistriškas prozininkas ir pirmasis rusų rašytojas, pelnęs Nobelio literatūros premiją. Nors gimė ir augo Rusijos imperijoje, jo kūrybinį kelią smarkiai paveikė Spalio revoliucija ir bolševikų atėjimas į valdžią, privertęs jį 1920 metais emigruoti į Prancūziją, kur jis praleido likusį gyvenimą. Būdamas nepritapėlis tiek sovietinėje Rusijoje, tiek emigrantų bendruomenėje, Buninas liko ištikimas savo meniniams principams, vengė politinio angažuotumo ir susitelkė į universalias žmogiškąsias temas.

 

Jo kūrybai būdinga preciziška kalba, estetizmas, gilus melancholijos jausmas ir nostalgija prarastai aristokratiškai Rusijai. Jis rašė apie meilę, mirtį, gamtos grožį ir žmogaus sielos sudėtingumą, dažnai pasitelkdamas detalius aplinkos aprašymus ir psichologines įžvalgas. Tarp ryškiausių jo kūrinių galima išskirti trumpų istorijų rinkinius, tokius kaip „Tamsiosios alėjos“ (1943 m.), kuriame nagrinėjamos meilės ir geismo temos, dažnai per erotiškumo prizmę. Taip pat svarbūs yra jo romanai, pavyzdžiui, „Arsenjevo gyvenimas“ (1933 m.), kuris laikomas jo magnum opus – autobiografiniu pasakojimu apie vaikystę ir jaunystę Rusijos provincijoje, perteikiant dvasinį ir kultūrinį palikimą. Be to, Buninas rašė poeziją, kuri pasižymėjo giliais gamtos ir egzistencijos apmąstymais, dažnai lydimais liūdesio ir ilgesio motyvų.

 

Nobelio literatūros premiją Ivanas Buninas pelnė 1933 metais „už griežtą meninį talentą, kuriuo jis atkūrė tipišką rusišką charakterį prozoje“. Švedijos akademija įvertino jo gebėjimą sujungti klasikinę rusų literatūros tradiciją su moderniu jautrumu, jo gebėjimą subtiliai atskleisti žmogaus sielos niuansus ir estetinę kalbos meistrystę. Bunino premija buvo reikšminga ne tik jam pačiam, bet ir visai rusų emigracijos literatūrai, nes tai buvo tarptautinis pripažinimas rusų kūrybai, kuri buvo atstumta Sovietų Sąjungoje. Nors jo kūryba Sovietų Sąjungoje ilgą laiką buvo uždrausta, jo palikimas šiandien yra plačiai pripažintas ir vertinamas visame pasaulyje.

 

ANTRASIS NOBELIS

 

Borisas Pasternakas, gimęs 1890 metais ir miręs 1960 metais, yra viena ryškiausių XX amžiaus rusų literatūros asmenybių – talentingas poetas, prozininkas ir vertėjas. Jo kūrybinis kelias driekėsi per audringą Rusijos istorijos laikotarpį, apėmusį revoliucijas, pilietinį karą ir stalinistines represijas. Nors Pasternakas niekada nepaliko Sovietų Sąjungos, jo meninė nepriklausomybė ir atsisakymas prisitaikyti prie socialistinio realizmo dogmų lėmė nuolatinę trintį su valdžia. Jo poezija pasižymi gilia lyrika, filosofiniais apmąstymais, gamtos grožio šlove ir kasdienybės stebuklų įžvalga. Jis naudojo sudėtingas metaforas ir ritmus, kurdamas unikalų, atpažįstamą balsą, kuris buvo tiek tradicinis, tiek novatoriškas.

 

Svarbiausias Pasternako prozos kūrinys, tapęs jo gyvenimo ir kančios simboliu, yra romanas „Daktaras Živago“, parašytas 1957 metais. Šis monumentalus kūrinys pasakoja apie inteligentų gyvenimą Rusijoje nuo pat XX amžiaus pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, atskleisdamas revoliucijos, pilietinio karo ir sovietinio režimo brutalumo poveikį žmogaus likimui ir dvasiai. Romano centre – gydytojo ir poeto Jurijaus Živago ir jo mylimosios Laros meilės istorija, kuri tampa gilaus žmogiškumo, dvasinio atsparumo ir meninės laisvės simboliu chaoso ir represijų fone. Dėl akivaizdžios sovietinės santvarkos kritikos ir individualumo pabrėžimo, romanas buvo kategoriškai atmestas ir uždraustas Sovietų Sąjungoje. Jo rankraštis buvo slaptai išvežtas į užsienį ir pirmą kartą išleistas Italijoje, sukeldamas didžiulį atgarsį pasaulyje.

 

Nobelio literatūros premiją Borisas Pasternakas pelnė 1958 metais „už reikšmingus pasiekimus šiuolaikinėje lyrikoje ir didžiosios rusų epinės tradicijos tęsimą“. Nors Nobelio komitetas akcentavo ir jo poeziją, neabejotinai lemiamą įtaką sprendimui turėjo ir romanas „Daktaras Živago“, kuris tuo metu jau buvo tapęs tarptautiniu fenomenu. Premijos skyrimas Pasternakui sukėlė milžinišką skandalą Sovietų Sąjungoje. Valdžia pasmerkė Pasternaką kaip „išdaviką“ ir „antisovietinį agentą“, o šalies žiniasklaida vykdė beprecedentę jo šmeižto kampaniją. Dėl intensyvaus spaudimo ir baimės būti ištremtam iš gimtinės, Pasternakas buvo priverstas atsisakyti Nobelio premijos, išsiųsdamas telegramą, kurioje teigė, kad „atsisakė premijos dėl visuomenės, kuriai priklausė, prasmės“. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių Šaltojo karo kultūros istorijos epizodų, simbolizuojančių menininko kovą už laisvę autoritarinio režimo gniaužtuose. Nors Borisas Pasternakas niekada asmeniškai nepriėmė Nobelio premijos, jo sūnus Jevgenijus Pasternakas priėmė medalį ir diplomą 1989 metais, praėjus beveik trims dešimtmečiams po tėvo mirties, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo pertvarka ir viešumas. „Daktaras Živago“ Rusijoje oficialiai buvo išleistas tik 1988 metais. Pasternako kūryba ir jo asmeninis likimas išlieka stipriu įkvėpimo šaltiniu visiems, kurie tiki žodžio galia ir menine laisve.

 

TREČIASIS NOBELIS

 

Michailas Šolochovas, gimęs 1905 metais ir miręs 1984 metais, buvo iškilus sovietų rusų rašytojas ir visuomenės veikėjas, pripažintas tarybinės literatūros klasiku. Jis gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Dono kazokų krašte, Pietų Rusijoje, o tai stipriai paveikė jo kūrybos tematiką ir personažus. Skirtingai nei daugelis kitų Nobelio laureatų sovietmečiu, Šolochovas buvo tvirtai integruotas į sovietinę sistemą, buvo SSRS mokslų akademijos narys ir pelnė Socialistinio darbo didvyrio titulą. Jo kūrybai būdingas monumentalumas, platus epinis užmojis, dėmesys istoriniams įvykiams ir jų poveikiui paprastiems žmonėms.

 

Svarbiausias ir žinomiausias Michailo Šolochovo kūrinys yra keturių tomų epopėja „Tykusis Donas“, pradėta rašyti 1926 metais ir baigta 1940 metais. Šiame romane meistriškai ir su didele menine jėga pavaizduojamas Dono kazokų gyvenimas Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metų revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo fone. Centrinis veikėjas Grigorijus Melechovas įkūnija Dono kazokų likimą ir tragiškus pasirinkimus, bandant išgyventi politinių pervartų ir ideologinių kovų sūkuryje. Romanas išsiskiria ne tik istoriniu tikslumu ir giliu psichologizmu, bet ir gyvais gamtos bei buities aprašymais, atskleidžiančiais kazokų kultūrą ir tradicijas. Kiti svarbūs Šolochovo kūriniai yra romanas „Pakelta velėna“, pasakojantis apie kolektyvizaciją Dono regione, ir apsakymas „Žmogaus likimas“, kuris tapo populiaraus filmo pagrindu.

 

Nobelio literatūros premiją Michailas Šolochovas pelnė 1965 metais „už meninę galią ir vientisumą, su kuriuo savo Tykusis Donas epopėjoje išreiškė istorinį Rusijos žmonių gyvenimo etapą“, tiesiogiai nurodant šį romaną. Šis apdovanojimas sukėlė tam tikrų diskusijų, nes kai kurie literatūros tyrinėtojai ir rašytojai kėlė klausimą dėl „Tykusis Donas“ autorystės, teigdami, kad romaną galėjo parašyti kitas autorius. Vis dėlto, Nobelio komitetas pripažino Šolochovo autorystę ir jo kūrinio meninę vertę. Skirtingai nei Borisas Pasternakas, Šolochovas buvo oficialiai pripažintas ir remiamas Sovietų Sąjungos valdžios, todėl jo premijos įteikimas buvo švenčiamas kaip sovietinės literatūros pergalė. Tiesa, per premijos įteikimo ceremoniją Stokholme jis sukėlė nedidelį protokolos pažeidimą, nenusilenkdamas Švedijos karaliui, kas buvo interpretuojama kaip sovietinės galios demonstravimas. Šolochovo Nobelio premija žymi reikšmingą momentą, kai sovietinis rašytojas, oficialiai remiamas režimo, sulaukė aukščiausio tarptautinio literatūros apdovanojimo.

 

KETVIRTASIS NOBELIS

 

Aleksandras Solženicynas, gimęs 1918 metais ir miręs 2008 metais, buvo vienas žymiausių ir kontroversiškiausių XX amžiaus rusų rašytojų, istorikų ir disidentų, kurio kūryba ir asmeninis gyvenimas tapo kovos prieš totalitarizmą simboliu. Jaunystėje buvęs ištikimas komunistas ir Didžiojo Tėvynės karo veteranas, Solženicynas 1945 metais buvo suimtas ir devynerius metus praleido Gulago lageriuose bei tremtyje, kurio patirtis vėliau tapo jo kūrybos ašimi. Šios patirtys radikaliai pakeitė jo pasaulėžiūrą ir pavertė jį aršiu sovietinio režimo kritiku. Jo proza pasižymi dokumentalizmu, publicistiškumu ir gilia moraline jėga, siekiant atskleisti tiesą apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus.

 

Svarbiausias Aleksandro Solženicyno kūrinys, padaręs milžinišką įtaką pasaulio visuomenės sąmonei, yra „Gulago archipelagas“ (1973–1975 m.). Šis monumentalus tris tomus apimantis veikalas, remiantis tūkstančių liudininkų parodymais ir autoriaus asmenine patirtimi, išsamiai dokumentuoja sovietinę priverstinio darbo stovyklų (Gulago) sistemą, jos istoriją, struktūrą ir žmogiškąsias tragedijas. „Gulago archipelagas“ yra ne tik istorinis tyrimas, bet ir galinga moralinė proza, demaskuojanti totalitarizmo esmę ir pabrėžianti žmogaus dvasios atsparumą. Kiti svarbūs jo romanai – „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ (1962 m.), kuris tapo pirmuoju viešu pasakojimu apie Gulago kasdienybę Sovietų Sąjungoje, ir „Pirmasis ratas“ (1968 m.), atskleidžiantis politinių kalinių gyvenimą „šaraškose“ – slaptuose tyrimų institutuose. Šie kūriniai, kartu su kitais, atskleidė sovietinio režimo brutalumą ir jo vykdomus nusikaltimus prieš savo piliečius.

 

Nobelio literatūros premiją Aleksandras Solženicynas pelnė 1970 metais „už moralinę jėgą, su kuria jis sekė nepakeičiamomis rusų literatūros tradicijomis“. Švedijos akademija įvertino jo drąsą atskleisti sovietinės santvarkos nusikaltimus ir jo gilų humanizmą, pabrėžiantį žmogaus orumo išsaugojimo svarbą net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Kaip ir Boriso Pasternako atveju, Nobelio premijos skyrimas Solženicynui sukėlė didžiulę pasipriešinimo bangą Sovietų Sąjungoje. Valdžia pasmerkė premijos skyrimą kaip politinį aktą, skirtą pakenkti sovietinei sistemai, ir intensyviai spaudė Solženicyną, kad jis atsisakytų premijos. Autorius atsisakė tai padaryti ir, bijodamas, kad išvykus atsiimti apdovanojimo jam nebus leista grįžti į šalį, priėmimo ceremonijoje nedalyvavo. Dėl savo disidentinės veiklos ir kovos su režimu, 1974 metais Aleksandras Solženicynas buvo suimtas, atimta pilietybė ir ištremtas iš Sovietų Sąjungos. Jis daug metų gyveno Vakaruose, ypač JAV, ir į Rusiją grįžo tik po Sovietų Sąjungos žlugimo, 1994 metais. Jo Nobelio premija tapo laisvos minties ir žodžio kovos su totalitarizmu simboliu, o jo kūryba visame pasaulyje pripažinta kaip viena svarbiausių XX amžiaus liudijimų apie politinių represijų siaubą.

 

PENKTASIS NOBELIS

 

Josifas Brodskis, gimęs 1940 metais Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) ir miręs 1996 metais Niujorke, buvo iškilus rusų ir amerikiečių poetas, eseistas ir dramaturgas, laikomas vienu didžiausių XX amžiaus poetų. Jo kūrybinį kelią smarkiai paveikė sovietinio režimo represijos: dėl „parazitizmo“ jis buvo nuteistas ir 1964 metais ištremtas į Archangelsko sritį, o 1972 metais priverstas emigruoti iš Sovietų Sąjungos. Gyvenimą tęsęs JAV, Brodskis tapo JAV piliečiu ir toliau kūrė rusų bei anglų kalbomis. Jo poezija pasižymi giliais filosofiniais apmąstymais apie laiką, erdvę, tapatybę ir mirtį. Brodskis meistriškai naudojo klasikinės eilėdaros formas, ironiją, erudiciją ir kalbos žaismą, kurdamas sudėtingus, daugiasluoksnius tekstus.

 

Svarbiausi Josifo Brodskio kūriniai apima platų poezijos spektrą ir iškilias esė. Jo poezijos rinkiniai, tokie kaip „Stotelė dykumoje“ (1970 m.), „Kalvos ir kiti eilėraščiai“ (1977 m.) ir „Urana“ (1987 m.), atspindi jo poezijos raidą nuo ankstyvųjų melancholiškų ir filosofinių eilėraščių iki brandesnių, apmąstančių egzilio ir laiko prabėgimo temas. Brodskio esė, surinktos knygose kaip „Mažiau nei vienas“ (1986 m.), pasižymi aštriu protu, giliomis įžvalgomis apie literatūrą, kultūrą ir politiką bei unikaliu stiliumi, kuriame persipina akademinė analizė su asmeninėmis refleksijomis. Jo kūryboje ypač ryškiai atsispindi jo patirtis – Leningrado kasdienybė, tremties vienatvė, emigracijos dualumas ir nuolatinė kova už žodžio laisvę.

 

Nobelio literatūros premiją Josifas Brodskis pelnė 1987 metais „už visapusį kūrybinį palikimą, persmelktą minties aiškumo ir poetinės aistros“. Švedijos akademija įvertino jo gebėjimą sujungti intelektualinį gilumą su emociniu jautrumu, jo indėlį į pasaulinę poeziją ir esė žanrą bei jo drąsą būti nepriklausomu menininku totalitarinio režimo akivaizdoje. Premijos skyrimas Brodskiui buvo ne tik jo asmeninio talento pripažinimas, bet ir simbolinis gestas, atkreipiantis dėmesį į sovietinio režimo persekiojamus rašytojus ir disidentus. Jo triumfas Stokholme buvo įvykis, kurį su džiaugsmu sutiko daugelis, matydami jame laisvo žodžio pergalę prieš cenzūrą ir priespaudą. Nors Sovietų Sąjungoje jo kūryba buvo draudžiama iki pat premijos įteikimo, po jos įteikimo Brodskis tapo dar labiau žinomas ir jo kūryba pradėjo skintis kelią atgal į Rusiją, net jei pats autorius ten niekada nebegrįžo. Josifo Brodskio Nobelio premija išliko ryškiu laisvės ir kūrybinio nepriklausomumo simboliu.

 

NEPATOGŪS RAŠYTOJAI SOVIETŲ IDEOLOGIJAI

 

Nobelio literatūros premija Sovietų Sąjungos rašytojams tapo ne tik tarptautinio pripažinimo, bet ir asmeninių tragedijų bei persekiojimų simboliu, išskyrus Michailą Šolochovą, kurio kūryba atitiko režimo ideologiją. Borisas Pasternakas, Aleksandras Solženicynas ir Josifas Brodskis susidūrė su žiauriomis represijomis: Pasternakas buvo priverstas atsisakyti premijos, Solženicynas – ištremtas iš šalies, o Brodskis – ištremtas į Sibirą, o vėliau priverstas emigruoti. Jų kūriniai, tokie kaip Pasternako „Daktaras Živago“, Solženicyno „Gulago archipelagas“ ir Brodsio poezija bei esė, buvo laikomi antisovietiniais, todėl buvo uždrausti ir nepublikuojami Sovietų Sąjungoje. Tačiau Vakaruose šie kūriniai buvo slapta išvežami, leidžiami ir sulaukė milžiniško pripažinimo, tapdami svarbiais liudijimais apie totalitarinio režimo siaubą ir laisvos minties simboliu. Ši disonansas tarp Sovietų Sąjungos vidaus politikos ir tarptautinio pripažinimo ryškiai atskleidžia griežtą cenzūrą ir ideologinę kontrolę, kurią patyrė menininkai to meto Rusijoje, tuo pat metu pabrėžiant universalią meno galią peržengti politines sienas.

 

Maištinga Siela