Sveiki,
Šios vasaros viena aktualiausių temų – rusų kalba
gatvėse.
„Pavyzdžiui, parduotuvėje juk galima
kasininkei ar kasininkui pasakyti, kad kalbėtų lietuviškai, bent parodytų
pastangą kalbėti. Arba pavežėjui. Kai matai pastangas, nesunku pagirti ir
padėti. Bet, jeigu leidi laikyti teises rusų kalba (Skandinavijoje tai būtų
neįmanoma) ir aiškini, kad mūsų verslui trūks plyš reikia vairuotojų, na, tai
pažeidusiojo eismo taisykles ir susidūrusiojo su nemokančiu rusų kalbos
policininku laukia begalinis vargas. Ir taip, imigranto integravimas į mūsų
visuomenę vyksta per lietuvių kalbos mokymąsi. Mokomasi visų pirma bendraujant
su lietuviais. Tikriausiai nėra labai sunku pradžioje kreiptis į imigrantą
lietuvių kalba, anglų kalba? Arba ir rusiškai pasakyti, kad mokytųsi lietuvių
kalbos, nes jos nemokėjimas rodo nepagarbą šaliai, į kurią atvykai, ir žmonėms.“ Arkadijus
Vinokuras iš straipsnio „Ja negovoriu po litovski“.
Anksčiau neturėjau nuomonės lietuvių kalbos klausimu, tikriausiai
kaip ir daugelis buvome tiesiog sugundyti gelbėti ukrainiečius, įsileisti į
savo namus (kas tai padarė, vėliau buvo palikti likimo valioje kapstytis ir
mokėti patiems), tačiau pamažu nuomonė formuojasi ir apie tai vis dažniau
kalbama šią vasarą, kai iš tikrųjų Vilniaus gatvėse pagausėjo rusiškai
kalbančių asmenų. Tą pastebėjau ir aš. Netgi labai. Žinoma, daug iš jų čionai
prieš kelerius metus ir seniau atvykusių ukrainiečių ir jie turi teisę kaip ir
bet kurios šalies (Rusijos, Baltarusijos, Norvegijos ar Bangladešo) kalbėti su
draugu sau patogiausia kalba, tačiau kai šie ilgamečiai žmonės užmezga pokalbį
su lietuviais, kažkodėl lietuviai linkę taikytis ir smailinti liežuvį, užuot oriai
kalbėję savo gimtąja kalba. Ypač, jeigu kalbėsime apie aptarnavimo sritis, kur
ir dirba daugiausia imigrantai – kavinėse, prekybos centruose, ypač taksi
sferoje.
Nelabai įsivaizduoju, kad kokioje Švedijoje koks vairuotojas
kalbėtų rusiškai ar kokia kita savo kalba, o ne tos šalies. Verslininkai
Lietuvos neprincipingi, nes jiems nerūpi, o ir įstatymas neįpareigoja priimti
žmones mokančius lietuviškai. Manau, reiktų kuo greičiau kurti sistemą, nes
kitaip lietuviai automatiškai persijungs ne į savo, o atėjūnų kalbą ir namuose
jausis kaip svečiuose, gėdysis netgi kalbėti lietuviškai, nes juk aplinkui
niekas nekalba. Jeigu jau gyveni Lietuvoje, negi negali mokytis ir kalbėti
lietuviškai? Jeigu šalis ir tos šalies žmonės tau davė, kad ir taksisto darbo,
negi dar turi burbėti slaviškai, kokie supuvę Vakarai ir kiek mažai uždirbama,
kol važiuoji su klientu iš stoties į Karoliniškes? Tai atrodo labai keistai.
Netgi grėsmingai, nes tie žmonės nesupranta ne tik kalbos, bet ir pamatinių tos
šalies kultūrinių vertybių. Įskaitant ir ukrainiečius!
Arkadijus Vinokuras savo straipsnyje išskiria labiau
rusų kalbą, tačiau noriu pasakyti, ar kas pastebėjo, kiek daug pakistaniečių,
indų ir iš Bangladešo? Pavyzdžiui, Klaipėdoje susikalbėsi su bolto ar wolto
darbuoju nebent laužyta anglų kalba ir to pakanka, kad jie čionai dirbtų.
Įmonei nerūpi išmokinti jų lietuviškai, svarbu, kad kas dirbtų aptarnavime, nes
patys lietuviai jau nebeina, tačiau ar kas pastebi, kad jie čionai vaikšto
laisvu metu chuntomis, būriais ir tik laiko klausymas, kada pasities kilimėlį
ir melsis Alachui, reikalaus šventyklos statybų, kas šį pavasarį nutiko, beje,
Vilniuje, kur dėl pagausėjusių musulmonų, kurie nekalba lietuviškai, pareiškė,
kad Vilniaus savivaldybė privalo statyti ir plėsti jų maldos namus, nes šie jau
nebetelpa, o meldžiasi tiesiog ant pievelės. Laiko klausimas, kada lietuviai
pamatę dešimtis rytiečių vienoje būryje pereis į kitą gatvės pusę kaip kad
vakarais Vokietijoje. Reportaže jų veidukai toli gražu nespinduliavo dėkingumu,
kol kas į Vilniaus savivaldybę ateina tik briedis. Tad, sakyčiau, itin reiktų
taikyti lietuvių kalbos, mūsų šalies ir demokratijos mokymus ne tik
ukrainiečiams, bet ir iš Azijos atvykusiems, kad, kaip sako autorius,
integruotųsi į mūsų kultūrą per kalbą, pažinimą, supratimą ir pagarbą.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą