Emilija Zaukaitė-Kuzavinienė – lietuvių liaudies dainų, sutartinių atlikėja

 

Sveiki,

 

Emilija Zaukaitė-Kuzavinienė (1903–1992) buvo svarbi figūra Lietuvos tradicinės kultūros, ypač liaudies dainavimo ir sutartinių, išsaugojimo srityje. Gimusi 1903 m. Rūmiškių kaime, Obelių apylinkėse (Rokiškio apskrityje), ji augo giliai įsišaknijusioje muzikinėje aplinkoje, kurioje dainos, o ypač sutartinės, buvo gyva kasdienio gyvenimo ir švenčių dalis. Šią neįkainojamą šeimos ir bendruomenės tradiciją Emilija perėmė tiesiogiai iš savo motinos ir senolių, tapdama gyvuoju šimtametės dainavimo praktikos tęsiniu. Jos gimtajame krašte, Aukštaitijoje, sutartinės buvo itin gyvybingos, o Rūmiškis, Obeliai ir aplinkinės vietovės garsėjo savo unikaliu daugiabalsio dainavimo stiliumi.

 

Dar tarpukario Lietuvoje, dirbdama mokytoja Šeduvos progimnazijoje, Emilija Zaukaitė-Kuzavinienė aktyviai įsitraukė į liaudies meno rinkimo ir fiksavimo procesus. Ji artimai bendradarbiavo su tuometiniais tautosakininkais, kurie suprato sparčiai kintančio kaimo gyvenimo ir nykstančių tradicijų keliamą grėsmę. Būtent jos dėka buvo įrašyta ir užrašyta apie 200 unikalių liaudies dainų, daugelį jų ji buvo išmokusi tiesiogiai iš savo motinos. Ypatingą vertę turi jos įdainuotas sutartinių lobynas – seniausio ir archajiškiausio lietuvių daugiabalsio dainavimo žanro pavyzdžiai. Emilija buvo viena iš tų retų dainininkių, kurių autentiškas atlikimas ir žinios leido išsamiai užfiksuoti šią unikalią muzikinę formą. Jos surinktos ir perduotos sutartinės vėliau tapo pagrindu, dėl kurio sutartinės 2010 metais buvo įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

 

Vėlesniais dešimtmečiais, ypač po Antrojo pasaulinio karo, kai liaudies kultūros gyvybingumas buvo stipriai paveiktas, Emilija Kuzavinienė išliko svarbia tradicijos nešėja. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, kai Lietuvoje prasidėjo folklorinio judėjimo atgimimas, ji tapo įkvėpimo šaltiniu ir mokytoja jaunajai kartai. Ji aktyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose, dalijosi savo žiniomis ir dainomis su atgimstančiais folkloriniais ansambliais. Jos autentiškas dainavimas ir nepaprasta atmintis leido išsaugoti dainas, kurios kitu atveju būtų buvusios pamirštos. Emilijos Zaukaitės-Kuzavinienės gyvenimo kelias, apimantis Šeduvą, Juodšilius Vilniaus rajone ir gimtąjį Rūmiškį, iliustruoja, kaip vieno žmogaus atsidavimas ir talentas gali neįkainojamai prisidėti prie visos tautos kultūrinio paveldo išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms.

 

Maištinga Siela