Rašytojos seserys Charlotte Brontė, Emily Brontė, Anne Brontė: biografija, knygos, kūrybos bruožai

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau daug metų žaviuosi Emily Brontė romanu „Vėtrų kalnas“. Žinau, kad daug kam labiau patinka Charlottės Brontė „Džeinė Eir“, bet, kaip sako žmonės, dėl skonio nesiginčijama. Šis įrašas skirtas visoms trims Brontė seserims apžvelgti, pristatyti jų gyvenimus, paliktus kūrinius ir kūrybos bruožus. Tikiuosi, kad įrašas bus naudingas visiems.

 

Brontė seserų šeima Viktorijos epochos aušroje

 

Brontė šeima atsirado istorinėje Jungtinės Karalystės persilaužimo epochoje – ankstyvojoje Viktorijos epochoje (XIX a. pirmoje pusėje), kurią apibrėžė sparti industrializacija, dideli socialiniai pokyčiai ir griežtos moralinės bei religinės normos. Šios epochos tendencijos, ypač skurdžiosios klasės gyvenimo sąlygos ir moterų padėties suvaržymai, vėliau stipriai atsispindėjo jų kūryboje. Šeimos galva, Patrikas Brontė (Patrick Brontë, 1777–1861), buvo airių kilmės dvasininkas, Šventosios Mergelės Marijos bažnyčios rektorius Haurte (Haworth), atokioje Jorkšyro kaimelio vietovėje, Anglijos šiaurėje. Patrikas pasižymėjo išsilavinimu, domėjosi literatūra ir buvo griežtų pažiūrų žmogus, kuris ne tik aktyviai tarnavo bendruomenei, bet ir pats bandė rašyti poeziją bei pamokslus.

 

Šeimą 1812 metais sukūrė Patrikas Brontė, vedęs Mariją Branvel (Maria Branwell, 1783–1821) iš Kornvalio. Marija buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos ir garsėjo savo išsilavinimu bei subtilia prigimtimi. Santuokoje gimė šeši vaikai. Pirmosios gimė dukros: Marija (Maria, 1814 m.), Elizabet (Elizabeth, 1815 m.) ir žymiosios rašytojos: Šarlotė (Charlotte, 1816 m. balandžio 21 d.), Emilė Džein (Emily Jane, 1818 m. liepos 30 d.) ir Enė (Anne, 1820 m. sausio 17 d.). Po mergaičių gimė ir vienintelis sūnus – Patrickas Branwellis (Patrick Branwell, 1817 m. birželio 26 d.), kuris buvo puikus dailininkas ir tapytojas, turėjęs didelių ambicijų, bet vėliau nugrimzdęs į alkoholizmą ir nuviliantis šeimą.

 

Šeimos gyvenimas pasikeitė tragiškai anksti. 1821 metais, Enės gimimo metu, mirė motina Marija. Po šios netekties rūpestį šeima, ypač mažiausiais vaikais, perėmė Marijos sesuo, teta Elizabet Branvel. Patrikas Brontė, netekęs žmonos, pasinėrė į darbą ir atidavė savo vaikus, išskyrus Enę, į dvasininkų dukterims skirtą mokyklą Kovan Briukėje (Cowan Bridge School). Deja, griežta ir puritoniška mokyklos aplinka, blogos sanitarinės sąlygos ir nepakankama mityba tapo pražūtingos dviem vyriausioms dukroms: Marija ir Elizabet susirgo tuberkulioze ir mirė 1825 metais. Šių įvykių trauma stipriai paveikė visus likusius brolius ir seseris.

 

Po Marijos ir Elizabet mirčių, tėvas Patrikas parsivežė Šarlotę ir Emilę namo, ir nuo to laiko vaikai didžiąją dalį savo vaikystės praleido atokioje ir niūrioje Haurto klebonijoje bei jos apylinkėse. Klebonija buvo apsupta pelkių ir laukinių vietovių, kurios vėliau tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienam garsiam romanui. Mergaitės pasižymėjo nepaprasta vaizduote ir anksti ėmė kurti savo fantazijos pasaulius: Angriją (Angria) ir Gondalą (Gondal). Šie kūrybiniai žaidimai, kartu su broliu Branveliu, užpildė jų vienišą gyvenimą ir tapo intensyvaus bendradarbiavimo bei ankstyvųjų literatūrinių bandymų pagrindu.

 

Brolis Branvelis buvo apdovanotas talentu – piešė puikius portretus ir taip pat dalyvavo šeimos kūrybinėse veiklose. Tačiau brolis ir seserys labai skyrėsi temperamentu. Šarlotė buvo ryžtinga ir praktiška, Emilė – atsiskyrusi ir užsispyrusi, giliai prisirišusi prie Haurto gamtos, o Enė – rami, švelni ir religinga. Visos trys mergaitės jautė didelį poreikį išsilavinimui, nors to meto socialinės normos joms kėlė didelius apribojimus. Jų mokslai, dažniausiai savarankiški ar tėvo prižiūrimi, apėmė prancūzų kalbą, muziką ir piešimą. Šeima buvo labai intelektuali, o nuolatinis skaitymas ir rašymas tapo neatsiejama jų kasdienybės dalimi.

 

Apskritai, Brontė vaikystė buvo apibrėžta vienatvės, niūrios Haurto aplinkos, gilių šeimos netekčių ir nepaprastai turtingo vidinio gyvenimo. Būtent šios aplinkybės – ankstyvas savarankiškumas, intelektuali aplinka be įprasto socialinio gyvenimo ir pastovus kūrybiškumas – suformavo jaunas moteris, kurios vėliau nustebino pasaulį savo drąsiu ir intensyviu rašymo stiliumi, atspindinčiu tiek Viktorijos epochos grožį, tiek jos žiaurumą ir dviveidiškumą.

 

Toliau straipsnyje apžvelgsiu kiekvienos sesers kūrybą ir gyvenimą atskirai.

 

Šarlotė Brontė (Charlotte Brontë): gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai

 

Šarlotė Brontė (Charlotte Brontë, 1816–1855), būdama vyriausia iš trijų žymių seserų, pasižymėjo ryžtingu, bet kartu ir sudėtingu charakteriu. Priešingai nei užsidariusi Emilė, Šarlotė buvo labiau atvira socialiniam gyvenimui, nors dažnai jautėsi nepatogiai ir droviai, ypač didelėse kompanijose. Šeimos rate ji prisiėmė vyresniosios sesers ir kartais motinos vaidmenį, būdama atsakinga ir praktiška. Tačiau jos vidinis gyvenimas buvo kupinas aistros, idealizmo ir didelio intelektualinio smalsumo. Šarlotė turėjo tvirtą moralinį kompasą, tikėjo švietimo ir darbo verte. Ji troško profesinės sėkmės ir pripažinimo, jau anksti puoselėdama dideles ambicijas, kurios buvo neįprastos jos laikmečio moteriai.

 

Jos santykiai su artimaisiais buvo gana intensyvūs. Su seserimis Emilė ir Enė turėjo stiprų emocinį ryšį, paremtą bendru kūrybiniu pasauliu – fantastinėmis karalystėmis Angrija ir Gondalu, kurias jos kūrė nuo pat vaikystės. Šis bendras užsiėmimas buvo gyvybiškai svarbus jų vienišame gyvenime Haurte. Tačiau Šarlotė dažnai aštriai kritikuodavo brolio Branvelio nesėkmes ir gėdingą elgesį. Jos asmeninis gyvenimas buvo pažymėtas nesėkmingais bandymais dirbti guvernante, o vėliau – aistringais ir neatsakytais jausmais vedusiam mokyklos direktoriui Briuselyje, Konstantinui Hejeriui, kurie vėliau tapo jos romano „Vijetė“ įkvėpimu.

 

Šarlotė, kaip ir jos seserys, rašė ne tik iš meninio poreikio, bet ir norėdama užsitikrinti finansinį nepriklausomumą. Ji publikavo pasivadinusi vyrišku slapyvardžiu Currer Bell. Jos proveržiu tapo romanas „Džeinė Eir“ (Jane Eyre), išleistas 1847 metais. Knyga buvo parašyta per trumpą laiką po brolio ir seserų poezijos rinkinio išleidimo ir pasižymėjo intensyviu, pirmuoju asmeniu pasakojimu, kuris buvo neįprastas to meto literatūrai. Vėliau ji parašė „Šerlė“ (Shirley, 1849) ir „Vijetė“ (Villette, 1853). Jos kūrybos pagrindiniai bruožai yra: gilus psichologizmas, didelis emocinis intensyvumas, moralinių ir socialinių apribojimų analizė, ypač moterų padėties to meto visuomenėje, ir gotikinio romano elementų naudojimas romantinės meilės ir paslapties atmosferai sukurti.

 

Kritikai iš pradžių priėmė „Džeinę Eir“ labai prieštaringai. Nors daugelis pripažino jos literatūrinį talentą, ryžtinga ir aistringa Džeinės Eir asmenybė bei atviras emocijų išreiškimas buvo laikomi „amoraliu“ elgesiu moteriai. Ypač didelį pasipiktinimą kėlė atviras moters troškimas būti pripažintai ir lygia. Po tikrosios autorės tapatybės atskleidimo, kai kurie kritikai sušvelnino savo nuomonę, tačiau Šarlotės kūryba, ypač „Džeinė Eir“, greitai išpopuliarėjo tarp skaitytojų ir tapo bestseleriu.

 

Vėliau gyvenime Šarlotė vis dėlto sukūrė šeimą. 1854 metais ji ištekėjo už tėvo padėjėjo Artūro Belo Nikolso (Arthur Bell Nicholls). Ši santuoka buvo didelis pasikeitimas jos gyvenime, bet ji pagaliau pajuto asmeninę laimę. Deja, santuoka truko vos devynis mėnesius. Šarlotė Brontė mirė 1855 metų kovo 31 dieną, būdama 38 metų amžiaus. Manoma, kad jos mirties priežastis buvo tuberkuliozė (nuo kurios mirė visos jos seserys ir brolis) arba komplikacijos, susijusios su ankstyvu nėštumu (galbūt hyperemesis gravidarum – sunkia nėščiųjų toksikoze).

 

Šiandien „Džeinė Eir“ laikoma neginčytina anglų literatūros klasika ir vienu svarbiausių Viktorijos epochos romanų, o Šarlotė Brontė – viena pirmųjų rašytojų, giliai ir atvirai nagrinėjusių moters individualumo, savigarbos ir nepriklausomybės paieškas. Jos kūrybos vertė glūdi ne tik meistriškame pasakojimo mene, bet ir drąsiame socialinių bei lyčių normų iššūkyje.

 

Emilė Džein Brontė (Emily Jane Brontë): gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai

 

Emilė Džein Brontė (Emily Jane Brontë, 1818–1848) buvo vidurinioji iš trijų rašytojų seserų ir, ko gero, pati paslaptingiausia bei sunkiausiai perprantama asmenybė. Jos charakteris buvo tvirtas, užsispyręs ir nepriklausomas. Ji buvo itin uždara, vengianti socialinio bendravimo ir jautė didelį nepatogumą būdama tarp nepažįstamų žmonių. Šarlotė apibūdino Emilę kaip „stipresnę už vyrą, paprastesnę už vaiką“. Jos gyvenimas buvo beveik visiškai susietas su Haurto klebonija ir Jorkšyro pelkynais. Būtent ten, laukinėje ir atokioje gamtoje, Emilė jautėsi laisviausia ir rado didžiausią įkvėpimą.

 

Emilės santykiai su seserimis buvo artimi, bet kitokie nei Šarlotės ir Enės. Su Enė ji dalijosi kūrybiniu pasauliu – fantastine karalyste Gondalu, kurios sagą jos plėtojo per eilėraščius ir prozą. Tačiau Emilė buvo labiausiai prisirišusi prie namų ir atsiskyrusi. Ji turėjo nepaprastą ryšį su gamta ir gyvūnais; pasakojama, kad ji ramiai elgdavosi su laukiniais šunimis ir buvo labai ištikima savo augintiniams. Būtent dėl šio prisirišimo prie Haurto ji sunkiai pakeldavo bet kokį ilgesnį atsiskyrimą.

 

Kaip ir seserys Emilė bandė užsidirbti dirbdama mokytoja ir lankė Šarlotės įsteigtą mokyklą Briuselyje, Pensionnat Heger. Tačiau ji buvo visiškai nepritaikyta gyvenimui už Haurto ribų. Jos viešnagės už namų sienų buvo trumpos ir kupinos ilgesio. Grįžusi namo, ji didžiąją laiko dalį skyrė namų ruošos darbams, bet kartu ir savo poezijos bei prozos kūrimui. Jos poezija, atrasta sesers Šarlotės, buvo neįprastai galinga, metafizinė ir apėmė universalios meilės, mirties ir dieviškumo temas, gerokai pralenkiančias to meto literatūros tendencijas.

 

Emilė savo vienintelį, bet pasaulį pakeitusį romaną „Vėtrų kalnas“ (Wuthering Heights) išleido 1847 metais, pasivadinusi slapyvardžiu Ellis Bell. Romanas pasakoja apie Karetiną Earnšo ir Hitklifo niokojančią, aistringą ir neįmanomą meilę Jorkšyro pelkynuose. Romanas buvo parašytas namuose, tuo metu, kai seserys buvo visiškai pasinėrusios į kūrybą. Jis išsiskiria savo dviguba naratyvine struktūra, brutalia emocine energija ir tuo, kad nepaiso Viktorijos epochos moralinių normų.

 

Ankstyvasis kritikų priėmimas buvo šokiruojantis ir neigiamas. Knyga buvo laikoma per daug žiauria, necivilizuota, niūria ir amoralia. Kritikai nesuprato, kodėl „Ellis Bell“ pasirinko parodyti tokius žmogiškojo elgesio aspektus ir vaizdavo Kateriną ir Hitklifą be jokių moralinių išlygų. Vis dėlto, romanas pasižymėjo išskirtine jėga, o Šarlotė po Emilės mirties,stengėsi ginti kūrinį ir užtikrinti jo perspausdinimą jau tikruoju vardu. Šarlotė pabrėžė kūrinio genialumą, bet kartu pripažino jo „gamtinę ir nenušlifuotą“ prigimtį.

 

Šiandien „Vėtrų kalnas“ yra laikomas vienu svarbiausių romantizmo ir gotikinės literatūros kūrinių. Jos kūrybos pagrindiniai bruožai yra: gamtos ir aistros susiliejimas (pelkynai veikia kaip trečias, kerštingas personažas), nenugalima meilės ir neapykantos jėga, laiko ir pasakojimo struktūros eksperimentavimas bei absoliutus moralinis dviprasmiškumas. Emilė atsisakė pateikti skaitytojui aiškią moralinę pamoką, leisdama veikėjams patirti savo aistrų pasekmes.

 

Deja, Emilės gyvenimas buvo trumpas ir niūrus, atspindėjęs dalį jos kūrybos temų. Po brolio Branvelio mirties 1848 metų rugsėjį Emilė peršalo ir susirgo. Ji atsisakė bet kokios medicininės pagalbos ar gydymo, laikydamasi savo nepriklausomos dvasios iki paskutinės minutės. Emilė Brontė mirė nuo tuberkuliozės 1848 metų gruodžio 19 dieną, būdama vos 30 metų amžiaus, palikdama vieną, bet nepralenkiamą ir amžinai stebinantį literatūros šedevrą.

 

Enė Brontė (Anne Brontë): gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai

 

Enė Brontė (Anne Brontë, 1820–1849) buvo jauniausia iš garsiųjų rašytojų seserų. Jos asmenybė ir gyvenimas dažnai liko Šarlotės ir Emilės šešėlyje, tačiau jos kūryba išsiskiria savo moraliniu griežtumu, realizmu ir socialinės kritikos aštrumu. Enė buvo ramesnio, švelnesnio ir labiau religingo būdo nei jos seserys. Jai buvo artimas Anglikonų bažnyčios tikėjimas, o jos stiprus moralinis kompasas ir užuojauta buvo akivaizdūs tiek jos gyvenime, tiek kūryboje. Vis dėlto, po švelnumo slypėjo tvirta valia ir ryžtas aprašyti žiaurias realijas, su kuriomis susidūrė jos laikmečio moterys.

 

Enė palaikė labai artimą ryšį su seserimi Emile, su kuria dalinosi fantastine karalyste Gondalu, rašydamos eilėraščius ir prozą. Taip pat, ji buvo vienintelė, kuri išlaikė artimą ir atjaučiantį santykį su broliu Branveliu jo sunkiausiais alkoholizmo ir priklausomybės laikais. Ji buvo labai priklausoma nuo šeimos, bet ji kartu siekė finansinio nepriklausomumo. Ji viena iš seserų ilgiausiai ir sėkmingiausiai dirbo guvernante pas dvi skirtingas šeimas. Ši darbo patirtis suteikė jai neįkainojamos medžiagos apie to meto aukštuomenės ir tarnų gyvenimą, kurį ji kritiškai aprašė savo romanuose.

 

Enė savo kūrinius išleido pasivadinusi slapyvardžiu Acton Bell. Jos debiutinis romanas „Agnesė Grėj“ (Agnes Grey) buvo išleistas kartu su Emilės „Vėtrų kalnu“ 1847 metais. Šis romanas, paremtas jos pačios guvernantės patirtimi, yra realistinis pasakojimas apie jauną, neturtingą ir moralią guvernantę, kuri susiduria su žiauriu, pasipūtusiu ir išpaikintu aukštuomenės elgesiu. Romane kritikuojamas turtingųjų moralinis nuosmukis ir tarnų padėtis.

 

Antrasis ir žymiausias jos romanas – „Vaildfel Holo nuomininkė“ (The Tenant of Wildfell Hall), išleistas 1848 metais, sukėlė didelį skandalą. Šis kūrinys pasakoja apie moterį, kuri pabėga nuo savo alkoholiko ir smurtaujančio vyro su sūnumi, siekdama apsaugoti save ir vaiką. Romane drąsiai ir atvirai aprašomas alkoholizmo destruktyvumas, fizinis ir emocinis smurtas santuokoje bei moters teisė pabėgti nuo blogo vyro – temos, kurios buvo tabu Viktorijos epochos visuomenėje.

 

Kritikai negailestingai pasmerkė „Vaildfel Holo nuomininkę“ dėl jos „žiaurumo“ ir „nepadorumo“. Šarlotė netgi bandė neleisti pakartotinai spausdinti šio romano po Enės mirties, nes manė, kad jis buvo per daug „šiurkštus“ ir žalojo šeimos reputaciją. Vis dėlto, romanas tapo bestseleriu ir parodė visuomenei nepatogią tiesą apie santuoką, moralę ir moterų teises. Enės kūrybos bruožai yra: socialinis realizmas, griežta moralinė perspektyva, santykių ir santuokos kritika, ir ypač moters nepriklausomumo akcentavimas. Ji naudojo savo kūrinius kaip platformą dvasinėms ir socialinėms reformoms.

 

Enė Brontė, kaip ir jos seserys bei brolis, ilgai negyveno. Jos sveikata pablogėjo po to, kai ji slaugė mirštantį brolį. Ji sunkiai sirgo tuberkulioze ir, deja, mirė 1849 metų gegužės 28 dieną, būdama tik 29 metų. Ji mirė Skarboro (Scarborough) mieste, kur tikėjosi, kad jūros oras pagerins jos būklę. Ji yra vienintelė iš seserų, palaidota ne Haurte.

 

Šiandien Enė Brontė yra vertinama kaip ankstyvoji feministė realistė, kurios darbai, ypač „Vaildfel Holo nuomininkė“, yra pripažinti revoliuciniais dėl jų temos drąsos ir realizmo. Nors Enė gyveno trumpai ir nuolatos buvo lyginama su galingesnėmis seserimis, jos kūryba išlieka svarbi kaip neginčijama socialinio ir moralinio komentaro dalis, atspindinti skausmingą Viktorijos epochos moterų tikrovę.

 

Keletas įdomių faktų apie seseris Brontė

 

*

Šarlotė iš pradžių bandė išleisti kitą romaną, pavadintą „Profesorius“ (The Professor), tačiau jis buvo atmetamas leidyklų. Tik gavusi neigiamą atsakymą į šį kūrinį, ji išsiuntė leidyklai „Smith, Elder & Co.“ „Džeinės Eir“ rankraštį, kuris buvo priimtas ir per trumpą laiką padarė ją garsia. „Profesorius“ buvo išleistas tik po jos mirties.

 

**

Pasakojama, kad Emilė buvo neįtikėtinai stipri ir ištverminga. Yra žinoma istorija, kad kartą jos šuo, angelas mastifas vardu Keilas (Keeper), sugriaužė lovatiesę, o Emilė, nenorėdama bausti jį muilu, pati griežtai išplakė jį kumščiais, visiškai palauždama šuns pasipriešinimą. Tai iliustruoja jos tvirtą ir bebaimį, beveik laukinį, charakterį.

 

***

Enė, skirtingai nei Šarlotė, ilgiau dirbo pas Blumo šeimą. Būtent ten ji stebėjo jaunojo Edvardo Ričmondo elgesį, kuris tapo įkvėpimu Velsly Hantono personažui iš romano „Vaildfel Holo nuomininkė“. Ji labai realistiškai atspindėjo, koks destruktyvus yra auklėjimo trūkumas ir tėvų neatsakingumas.

 

****

Seserys nusprendė atskleisti savo tikrąsias tapatybes, kai po „Vėtrų kalno“ ir „Džeinės Eir“ pasisekimo, leidykla manė, kad visi trys Bell'ai yra vienas asmuo. 1848 metais Šarlotė ir Enė nuvyko į Londoną susitikti su savo leidėju, siekdamos įrodyti, kad jos yra trys skirtingi žmonės, taip apgindamos kiekvienos autorystę.

 

*****

Visos seserys, Marija, Elizabet, Branvelis, Emilė, Enė ir galiausiai Šarlotė, mirė nuo tuberkuliozės (arba su ja susijusių komplikacijų) per trumą dešimtmetį, o tai pavertė Brontė šeimos istoriją viena iš tragiškiausių visoje anglų literatūroje. Haurto klebonijos aplinka, dėl drėgmės ir šaltumo, buvo nepalanki sveikatai.

Ekranizacijos, filmai apie seseris Brontė

„Seserys Brontė“ (Les Sœurs Brontë, 1979) Ši prancūzų režisieriaus André Téchiné klasikinė biografinė drama sutelkia dėmesį į visos šeimos tragediją, pabrėžiant ne tik trijų seserų kūrybinę prigimtį, bet ir jų sudėtingus santykius su vieninteliu broliu Branveliu. Filmas, kuriame vaidina prancūzų kino legendos (įskaitant Isabelle Adjani), vaizduoja melancholišką ir tamsią atmosferą, pabrėždamas šeimos izoliaciją Haurto klebonijoje ir neišvengiamą visų šeimos narių likimą.

 

„Vaikščioti nemačiomis“ (To Walk Invisible, 2016) Ši BBC televizijos drama siūlo autentiškiausią ir detaliausią seserų gyvenimo portretą, koncentruodamasi į lemtingus 1846–1848 metus. Filmas vaizduoja ne tik seserų slaptą ryžtą publikuoti savo kūrinius pseudonimais, bet ir brolio Branvelio sunkią priklausomybės kelionę. Kūrinys išsiskiria realistišku požiūriu į skurdų ir niūrų gyvenimą Haurte bei parodo, kaip nepaisydamos aplinkos, seserys sugebėjo tapti rašytojomis.

 

„Emili“ (Emily, 2022) Šis filmas pasirinko meninės fikcijos kelią, siekdamas užpildyti spragas apie uždarosios Emilės Brontė gyvenimą. Nors tai nėra griežta biografija, filmas galingai vaizduoja Emilės laukinę dvasią, jos atmetimą socialinėms normoms ir intensyvų ryšį su Jorkšyro pelkėmis. Režisierė Frances O'Connor sukūrė vizualiai įspūdingą ir aistringą istoriją apie meilę bei praradimą, kuri, nors ir išgalvota, paaiškina, kaip gimė tokia niūri ir galinga knyga kaip „Vėtrų kalnas“.

 

„Atsidavimas“ (Devotion, 1946) Šis ankstyvasis Holivudo bandymas ekranizuoti Brontė seserų gyvenimą yra labiau romantiška melodrama nei tiksli biografija. Filmas labai stipriai romantizuoja seserų meilės istorijas ir pateikia supaprastintą, o kartais ir visiškai neteisingą, jų gyvenimo versiją, kuri atspindi 1940-ųjų kino tendencijas. Nors jis yra įdomus kultūrinis artefaktas, jis nėra patikimas šaltinis, norint sužinoti apie tikrąjį seserų gyvenimą.

 

Maištinga Siela

20 pačių žymiausių karalių, karalienių ir imperatorių, kurie buvo gėjai, homoseksualūs, lesbietės

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos mėgėjai,

 

Labai seniai lietuviškai buvo išleista knyga „100 įtakingiausių homoseksualistų ir lesbiečių pasaulio pasaulyje“ (Tyrai, 2001), kurią neseniai vėl pavarčiau savo namų bibliotekoje. Net nepamenu to momento, kam, kaip ir kodėl įsigijau šią knygą. Iš išvaizdos – lyg ir iš sendaikčių parduotuvės, nes skaityta kitų. Bet šįkart ne apie dainininkus ir rašytojus, o būtent apie istorines asmenybes tiesiogine to žodžio prasme – apie karalius, karalienes, imperatorius ir valdovus, kurie buvo homoseksualai arba biseksualai. Tad pradėkime šiokia tokia kaip ir chronologine seka nuo Antikos iki šių dienų. Aišku, įraše bus nepaminėti visi, tik patys populiariausi ir žinomiausi. Gal dėl kai ko nustebsite.

 

1. Aleksandras Didysis (356–323 m. pr. Kr.), Makedonijos karalius

 

Aleksandras Didysis yra vienas iš geriausiai žinomų lyderių, kurio artimi ryšiai su vyrais yra plačiai dokumentuoti. Nors turėjo žmonų ir vaikų, jo santykiai su Hefestionu, artimiausiu draugu ir generolu, buvo itin gilūs. Senovės autoriai dažnai lygino jų ryšį su Achilo ir Patroklo meile, pabrėždami, kad tai buvo daugiau nei platoniška draugystė. Kai Hefestionas netikėtai mirė, Aleksandras patyrė gilų sielvartą, kelias dienas atsisakė valgyti ir gėrė. Po to jis surengė itin prabangias laidotuves ir įamžino Hefestiono atminimą visoje savo imperijoje, įsteigdamas kultą, skirtą jo garbei.

Aleksandras Didysis

 

2. Imperatorius Ai Di iš Hanų dinastijos (27–1 m. pr. Kr.), Kinija

 

Imperatorius Aidas (arba Ai Di) labiausiai žinomas dėl savo santykių su Dong Xianu karininku, kuris tapo jo artimiausiu favoritu. Jų ryšys buvo toks stiprus, kad imperatorius apdovanojo Dong Xianą aukščiausiais postais, nepaisant aristokratų pasipriešinimo. Garsiausia istorija, susijusi su jais, yra „nukirptos rankovės“ legenda. Pasak jos, kartą imperatorius atsibudo ir pamatė, kad Dong Xianas miega ant jo rankovės. Nenorėdamas jo pažadinti, imperatorius atsargiai nusikirpo rankovę, užuot patraukęs ranką. Ši istorija tapo homoseksualumo eufemizmu kinų kalboje, atspindinčiu imperatoriaus meilę ir atsidavimą.

 

3. Imperatorius Neronas (37–68 m. po Kr.), Romos imperija

 

Neronas buvo žinomas dėl savo ekstravagantiškų ir skandalingų meilės ryšių. Nors vedęs moteris, jis turėjo viešų homoseksualių santykių. Garsiausias atvejis yra jo santuoka su jaunu berniuku, vardu Sporus. Pasak istoriko Kasijaus Diono, Neronas liepė iškastruoti Sporą ir viešai jį vedė per vestuvių ceremoniją, kurioje Sporus vilkėjo nuotakos suknelę. Neronas manė, kad Sporus yra labai panašus į jo mirusią žmoną Popėją Sabiną, ir kreipėsi į jį jos vardu, kas rodo ne tik homoseksualius, bet ir itin sudėtingus psichologinius motyvus.

 

4. Imperatorius Adrianas (76–138 m. po Kr.), Romos imperija

 

Imperatoriaus Adriano ryšys su graikų jaunuoliu Antinojumi yra vienas geriausiai žinomų homoseksualių meilės ryšių senovės Romoje. Adrianas Antinojų sutiko keliaudamas po Romos imperiją ir iš karto jį įsimylėjo. Kai Antinojus nuskendo Nilo upėje, imperatorius patyrė didžiulį sielvartą. Skirtingai nei kitos Romos elitinės asmenybės, kurios savo meilės reikalus laikydavo paslaptyje, Adrianas viešai gedėjo ir inicijavo plataus masto Antinojaus atminimo kultą. Visoje imperijoje buvo statomos jo statulos, o jo žūties vietoje buvo įkurtas miestas, pavadintas Antinojumi.

 

5. Karalius Ričardas I (Liūtaširdis) (1157–1199), Anglija

 

Karaliaus Ričardo homoseksualumo klausimas kelia diskusijas, tačiau šaltiniai rodo artimą ryšį su Prancūzijos karaliumi Pilypu II. Viduramžių kronikininkai rašė, kad abu karaliai „valgė iš vienos lėkštės ir naktį jų lova neatskirdavo jų“. Nors tai galėjo reikšti tik politinę sąjungą, šis aprašymas, kartu su Ričardo nenoru turėti įpėdinį, daugelio istorikų interpretuojamas kaip homoseksualios meilės įrodymas.

Ričardas I Liūtaširdis

 

6. Karalius Edvardas II (1284–1327), Anglija

 

Edvardas II yra vienas labiausiai žinomų homoseksualių monarchų. Jo meilė ir nevaržoma aistra Gaskonės riteriui Piersui Gavestonui sukėlė įtampą Anglijos teisme ir tarp aristokratų. Dėl Gavestono įtakos karaliui ir dosnių dovanų, kurias jis gavo, didikai pareikalavo jo tremties, ir galiausiai Piersas buvo nužudytas. Vėliau karalius susirado kitą favoritą, Hugh Despenserį jaunesnįjį, kurio santykiai su karaliumi buvo dar atviresni, tačiau ir tai lėmė naują politinę krizę, po kurios buvo nužudytas pats Edvardas.

 

7. Karalius Henrikas III (1551–1589), Prancūzija

 

Henrikas III buvo paskutinis Valua dinastijos karalius, jis taip pat buvo išrinktas, kas nežino, ir Lenkijos ir Lietuvos karaliumi, tačiau pabėgo į Prancūziją. Jis buvo apibūdinamas kaip efeminiškas ir nešiojo prabangius drabužius. Jo artimiausi favoritai buvo jaunų kilmingų vyrų grupė, vadinama „mignons“ (pranc. „mielieji“). Šie jauni vyrai garsėjo savo aprangos prabanga ir elgesiu, už kurį sulaukė kritikos iš karaliaus priešų. Dėl neįprastai artimų santykių su jais, Henrikas III buvo kaltinamas homoseksualumu.

 

8. Karalius Jokūbas I (1566–1625), Anglija ir Škotija

 

Karalius Jokūbas I, kuris pavadintas pagal Bibliją, turėjo ilgą seriją artimų, galbūt ir intymių, santykių su savo favoritais vyrais. Nors buvo vedęs ir turėjo vaikų, jo aistra jauniems, gražiems vyrams buvo gerai žinoma ir atvira. Žymiausi jo favoritai buvo Esmé Stuartas, Robertas Carras ir Džordžas Viljersas. Apie Jokūbo polinkius atvirai kalbėjo to meto dvariškiai. Vienas iš jų kartą parašė, kad „niekada nemačiau tokio aistringo vyro su savo gražiąja žmona, kokį matau karalių su savo favoritais“.

 

9. Karalienė Kristina (1626–1689), Švedija

 

Švedijos karalienė Kristina yra viena iš nedaugelio moterų monarchių, kurių intymūs santykiai su kitomis moterimis yra plačiai diskutuojami. Nors atsisakė ištekėti ir turėti vaikų, ji palaikė glaudžius ryšius su savo padiene Ebba Sparre. Jų laiškai atskleidžia gilų prisirišimą ir galbūt romantišką meilę. Kristina rašė, kad Ebbė yra „vienintelė moteris, kurią myli“.

 

10. Princas Pilypas I, Orleano hercogas (1640–1701), Prancūzija

 

Karaliaus Liudviko XIV brolis, Pilypas I, buvo atvirai homoseksualus. Jo meilės reikalai su vyrais buvo vieša paslaptis teisme. Tarp jo garsių meilužių buvo Filipas Loreno riteris. Pilypas buvo žinomas dėl savo ekstravagantiškos aprangos, makiažo ir perukų, kurie to meto aristokratų akyse atrodė šokiruojantys.

Pilypas I

 

11. Karalienė Ana (1665–1714), Didžioji Britanija

 

Nors karalienė Ana buvo ištekėjusi ir susilaukė 17 vaikų, jos artimi santykiai su moterimis, ypač su Sarah Churchill, Marlborough hercogiene, ir vėliau su jos pussesere Abigail Masham, kelia daug klausimų. Jų laiškai rodo didelį emocinį prisirišimą, o Anos favoričių įtaka politikoje sukėlė daugybę intrigų teisme.

 

12. Fryderichas II Didysis (1712–1786), Prūsijos karalius

 

Frydrichas II yra laikomas vienu iš iškiliausių Prūsijos monarchų. Nors buvo priverstinai vedęs, santuoka liko neįvykdyta, ir jis neturėjo vaikų. Frydricho korespondencija ir memuarai atskleidžia, kad jis turėjo artimų, intymių santykių su vyrais, apie tai esu rašęs savo šiame saite itin dramatišką jo kai homoseksualaus monarcho gyvenimą (galite paskaityti ČIA). Jis atvirai kritikavo moteris ir mieliau leisdavo laiką su savo draugais, kuriuos susirinkdavo į Sanssouci rūmus.

 

13. Isabela iš Parmos (1741–1763), Austrija

 

Isabella iš Parmos, Marijos Antuanetės pusseserė ir būsima Austrijos imperatorienė, buvo įsimylėjusi savo svainę Mariją Luisą iš Ispanijos. Jos meilė jai buvo atvira ir aistringa. Išliko šimtai laiškų, kuriuose Isabella rašo apie savo troškimus ir jausmus, atskleidžiančius gilų ir nerimastingą prisirišimą.

Izabelė (Izabella) iš Parmos 

 

14. Karalius Liudvikas I (1707-1724), Ispanija

 

Ispanijos karalius Liudvikas I buvo įpėdinis, kurio viešas elgesys ir artimi santykiai su vyrais kėlė daug skandalų. Nors jo homoseksualumas buvo vieša paslaptis, jis vis tiek buvo priverstas vesti.

 

15. Karalius Ferdinandas I (1861-1948), Bulgarija

 

Bulgarijos karalius Ferdinandas I, Habsburgų palikuonis ir Saksonijos-Koburgo ir Gotos namų narys, yra vienas iš įdomiausių ir labiausiai ekscentriškų XX amžiaus Europos monarchų, kurio homoseksualumas buvo vieša paslaptis ir gerai žinoma diplomatiniuose sluoksniuose. Ferdinandas, nors ir buvo du kartus vedęs ir turėjo keturis vaikus, įskaitant būsimą karalių Borisą III, niekada nerodė didelio susidomėjimo savo žmonomis. Jo didysis meilužis buvo asmeninis sekretorius ir ilgametis palydovas, grafas Hansas von Hoyos. Jų santykiai buvo atviri, o Hoyos jį lydėjo daugelyje kelionių ir buvo artimas patikėtinis. Be Hoyoso, Ferdinandas turėjo ir kitų artimų santykių su vyrais, ypač su įvairiais dvariškiais ir jaunais karininkais. Diplomatų ataskaitose dažnai buvo užsimenama apie „ekscentrišką“ Bulgarijos valdovo elgesį, jo mėgavimąsi prabangiais kostiumais (kartais net moteriškais), makiažu ir moteriškais kvepalais, o tai dažnai buvo įvardijama „šlykščios moteriškos manieros“. Pasak kai kurių šaltinių, diplomatinių misijų metu, norint užsitikrinti karaliaus palankumą, kartais būdavo siunčiami patrauklūs jauni vyrai. Nors pats Ferdinandas niekada viešai nekalbėjo apie savo homoseksualumą, jo elgesys, apranga ir artimi santykiai su vyrais buvo pakankamai iškalbingi ir plačiai žinomi. Jis nebuvo linkęs slėpti savo polinkių, kas to meto konservatyvioje Rytų Europoje buvo gana neįprasta ir drąsu, tačiau jo karališkas statusas leido jam elgtis laisviau. Jo homoseksualumas, kartu su jo polinkiu į botaniką ir ekstravagantiškumu, prisidėjo prie jo kaip spalvingos ir nekonvencinės asmenybės įvaizdžio.

Ferdinandas I

 

16. Karalienė Marija Antuanetė (1755–1793), Prancūzija

 

Marijos Antuanetės, paskutinės Prancūzijos karalienės iki revoliucijos, reputacija buvo nuolat puolama politinių priešininkų, o jos asmeninis gyvenimas tapo įrankiu skleisti gandus. Nors buvo ištekėjusi už karaliaus Liudviko XVI ir turėjo vaikų, plačiai sklandė paskalos apie jos tariamus homoseksualius santykius su kitomis moterimis, ypač su Jolande de Polinjak, Prancūzijos kunigaikštiene. Polinjak hercogienė buvo karalienės artimiausia draugė ir favoritė, gaudavusi iš jos dosnias dovanas ir privilegijas. Jų itin glaudus ryšys ir išskirtinis palankumas Polinjak šeimai sukėlė teisme pavydą ir paskatino politinius priešininkus skleisti šmeižikiškus leidinius, vadinamus „libellėmis“. Šios publikacijos piešė karalienę kaip užsiimančią „nedorais“ ir „nenatūraliais“ veiksmais, siekiant diskredituoti ją ne tik kaip moterį, bet ir kaip monarchę.

 

Šiandien daugelis istorikų sutinka, kad šie kaltinimai Marijos Antuanetės homoseksualumu buvo labiau politinė propaganda, skirta pakenkti jos įvaizdžiui ir sukelti visuomenės nepasitenkinimą prieš ir per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių šiuos gandus.

 

17. Karalius Oskaras II (1829–1907), Švedija ir Norvegija

 

Švedijos ir Norvegijos karalius Oskaras II, valdęs abi karalystes 1872–1905 m., viešumoje buvo pavyzdinis vyras, tėvas ir monarchas, tačiau už uždarų durų ir po jo mirties ėmė sklisti gandai bei spekuliacijos apie jo homoseksualumą. Nors jis buvo vedęs Sofiją iš Nasau ir susilaukė keturių sūnų (tarp jų ir būsimo karaliaus Gustavo V, kuris taip pat turėjo homoseksualių polinkių), Oskaro asmeninis gyvenimas, ypač jo aistra menui, literatūrai ir teatrui, kartais buvo interpretuojamas kaip užuomina į jo gilesnius polinkius. Istorikai ir biografai dažnai nurodo jo artimus ir išskirtinius santykius su tam tikrais vyrais dvariškiais, kurie buvo daugiau nei paprasta draugystė. Yra užsimenama apie „šiltas“ korespondencijas ir ilgalaikes draugystes, kurios galėjo turėti intymų aspektą. Jo asmeniniai dienoraščiai ir laiškai, nors nėra tiesioginiai homoseksualumo įrodymai, neretai interpretuojami kaip slaptų troškimų ar patirčių užuominos. Tačiau tuo metu bet kokios viešos užuominos apie homoseksualumą monarchui būtų buvusios katastrofiškos reputacijai, todėl, jei tokių santykių ir būta, jie buvo laikomi griežčiausioje paslaptyje. Nors nėra konkrečių, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių Oskaro II homoseksualumą (kaip, pavyzdžiui, Edvardo II ar Nerono atveju), daugelis modernių istorikų ir LGBTQ+ istorijos tyrinėtojų linkę manyti, kad jis priklausė tiems monarchams, kurie turėjo slaptų homoseksualių santykių, galbūt ir dėl to, kad jo sūnus Gustavas V buvo labiau atviras apie savo polinkius ir paliko aiškesnių įrodymų. Šie gandai ir interpretacijos tapo dalimi platesnės diskusijos apie karališkųjų šeimų narių slaptą gyvenimą ir seksualinę įvairovę istorijoje.

 

18. Karalius Liudvikas II (1845–1886), Bavarija

 

„Pasakų karalius“, garsėjęs savo pilimis (pavyzdžiui, Noišvanšteinu), buvo atvirai homoseksualus. Jo dienoraščiai atskleidžia gilius jausmus vyrams ir aistringą susirašinėjimą su kompozitoriumi Ričardu Vagneriu, kurio kūrybai ir asmenybei jis jautė didelę trauką. Liudvikas niekada nevedė ir buvo nušalintas nuo sosto dėl savo ekscentriškų idėjų ir, kaip kai kurie teigia, homoseksualumo.

Liudvikas II

 

19. Karalius Umbertas II (1904–1983), Italija

 

Umbertas II buvo paskutinis Italijos karalius. Nors vedė ir turėjo vaikų, jo homoseksualumas buvo plačiai žinomas. Net Musolinio slaptoji policija rinko bylas apie jo meilužius. Umberto ir jo žmonos santuoka buvo neįvykdyta, ir jie gyveno atskirai, o pats Umbertas turėjo meilužių iš karininkų ir sportininkų tarpo.

Umbertas II

 

Princas Manvendra Singh Gohil (gimęs 1965 m.), Indija

 

Princas Manvendra Singh Gohil, Indijos Gudžarato valstijos Radžpiplos karališkosios šeimos palikuonis, yra išskirtinė figūra pasaulinėje LGBTQ+ istorijoje, tapęs pirmuoju viešai prisipažinusiu homoseksualiu princu Indijoje. Šis drąsus žingsnis buvo padarytas 2006 metais, kai jis atvirai pareiškė apie savo seksualinę orientaciją Indijos žiniasklaidai, sukeldamas didžiulį ažiotažą tiek Indijoje, tiek tarptautinėje arenoje. Manvendra teigė, kad sprendimas pasisakyti viešai kilo po to, kai jis suprato, kad negali gyventi meluodamas sau ir savo aplinkai. Jis buvo vedęs princesę Chandrika Kumari iš Džhabua, tačiau santuoka, kuri truko vos 15 mėnesių, nutrūko po to, kai jis atskleidė savo homoseksualumą. Pats princas teigė, kad jam buvo labai sunku gyventi dvigubą gyvenimą, o jo sprendimą lėmė ir depresija bei bandymas nusižudyti.

 

Visuomenės reakcija į jo prisipažinimą buvo audringa ir dvejopa. Konservatyvioje Indijos visuomenėje, kurioje homoseksualumas vis dar buvo stigmatizuojamas ir laikomas tabu, princas patyrė didžiulį spaudimą ir atstūmimą. Jo šeima, būtent tėvas ir motina, oficialiai išsižadėjo sūnaus, paskelbdami laikraščiuose, kad jis praranda visus savo karališkuosius titulus ir paveldėjimo teises. Motina netgi viešai pareiškė, kad princas „užtraukė gėdą“ karališkajai šeimai. Taip pat buvo rengiamos demonstracijos, kuriose žmonės degino princo atvaizdus ir reikalavo jam atsiimti savo žodžius. Tačiau, nepaisant šio pasipriešinimo, Manvendra sulaukė ir didžiulės paramos tiek iš Indijos LGBTQ+ bendruomenės, tiek iš tarptautinių žmogaus teisių organizacijų. Jis greitai tapo LGBTQ+ teisių aktyvistu ir ikona, pasisakydamas už lygybę ir priėmimą.

 

Princas Manvendra Singh Gohilas netrukus tapo ne tik aktyvistu, bet ir atvirai kalbančia žiniasklaidos figūra. Jis aktyviai dalyvavo įvairiose televizijos laidose, įskaitant Oprah Winfrey šou, kur dalijosi savo istorija ir kovojo su stereotipais. Jis pats teigė, kad jo pagrindinis tikslas yra šviesti visuomenę ir padėti kitiems LGBTQ+ asmenims, ypač Indijoje, jaustis saugiai ir priimti save. 2007 m. jis įkūrė labdaros fondą „Lakshya Trust“, skirtą LGBTQ+ bendruomenės teisių gynimui ir švietimui. Kalbėdamas apie savo asmeninį gyvenimą, princas yra minėjęs apie savo mylimuosius. 2013 metais jis susituokė su amerikiečiu DeAndre Richardsonu, o 2018 metais atidarė savo rūmų dalį kaip LGBTQ+ bendruomenės centrą ir prieglobstį, skirtą padėti homoseksualiems asmenims, kurie patiria atstūmimą iš savo šeimų. Šis veiksmas dar kartą pademonstravo jo atsidavimą kovai už LGBTQ+ teises ir jo, kaip „vaivorykštės princo“, statusą.

 

Maištinga Siela