Estija ir Estijos žymiausi homoseksualai rašytojai, politikai nuo Friedebert Tuglas iki Imre Sooäär

 

Sveiki, brangieji!
 
Turiu asmeninių didelių interesų ir simpatijų Estijai, tą rodo dažnoki įrašai apie šią šalį mano saite. Man patinka apskritai Pabaltijos istorija, tad šis įrašas apie Estijos žmones.
 
Estija, būdama viena progresyviausių Baltijos šalių LGBT+ teisių klausimais, savo istorijoje ir dabartyje turi ne vieną ryškią asmenybę, kurios savo pavyzdžiu formavo visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Istoriškai, ypač iki Sovietų okupacijos ir vėliau, viešas kalbėjimas apie homoseksualumą buvo tabu, tačiau kai kurie kūrėjai savo potraukius subtiliai įpindavo į literatūrinį palikimą, nors jų asmeninis gyvenimas dažnai likdavo uždaroje erdvėje. Šiuolaikinėje Estijoje situacija iš esmės pasikeitė: nuo 2016 metų šalyje įteisinta partnerystė, o 2024 metais įsigaliojo tos pačios lyties asmenų santuokos, todėl viešas tapatybės atsiskleidimas tapo daug drąsesnis ir politiškai reikšmingesnis.
 
Viena ryškiausių istorinių figūrų, kurios seksualinė orientacija dažnai aptariama literatūros tyrinėtojų, yra įtakingas estų rašytojas ir intelektualas Friedebertas Tuglasas (Friedebert Tuglas) 1886-1971. Nors jis gyveno laikais, kai atviras kalbėjimas apie homoseksualumą buvo neįmanomas, jo kūryboje ir privačiuose laiškuose analitikai įžvelgia gilią estetinę ir emocinę priklausomybę nuo kitų vyrų. Jo atveju, homoseksualumas nebuvo viešas politinis pareiškimas, o veikiau paslėptas gyvenimo būdas, kurį jis sugebėjo integruoti į savo, kaip modernizmo atstovo, kūrybinį identitetą, niekada nepatirdamas šiuolaikinio „išėjimo iš spintos“ etapo.
 
Friedebertas Tuglasas buvo vienas svarbiausių estų literatūros modernizmo atstovų, visame pasaulyje išgarsėjęs savo meistriškomis novelėmis, tokiomis kaip „Popi ir Huuhuu“ ar „Auksinis veršis“, kuriose ryškiai derino impresionizmą, simbolizmą ir psichologinį gylį. Nors jo kūryboje homoseksualumo tema niekada nebuvo nagrinėjama tiesmukai ar politiškai – tam tikru mastu dėl to meto kultūrinių normų – literatūros tyrinėtojai jo tekstuose ir asmeniniuose laiškuose įžvelgia gilią estetinę vyrų draugystės, emocinio intymumo bei platoniškos meilės raišką, kurią jis meistriškai įpindavo į estetizuotą, kartais melancholišką savo prozos pasaulį.
 
Dabartinėje Estijoje politinė arena tapo erdve, kurioje homoseksualumas ne tik nebėra kliūtis, bet ir tampa dalimi kovos už lygybę. Vienas ryškiausių pavyzdžių – politikas Imre Sooäär, kuris savo homoseksualumą atskleidė viešai ir tapo vienu svarbiausių LGBT+ teisių gynėjų parlamente. Jo kelias į atvirumą buvo laipsniškas, tačiau tapęs vienu pirmųjų atvirai homoseksualių estų politikų, jis sugebėjo pakeisti diskusijų kultūrą Riigikogu (Estijos parlamente), įrodydamas, kad asmeninė tapatybė netrukdo atstovauti visai tautai.
 
Kita svarbi figūra yra visuomenininkė ir aktyvistė Keiu Virro, kuri savo veikla kultūros lauke ir viešuosiuose debatuose nuolat pabrėžia LGBT+ matomumo svarbą. Jos atsiskleidimas buvo glaudžiai susijęs su profesine veikla: suvokus, kad estų kultūrinėje erdvėje vis dar trūksta atstovavimo mažumoms, ji nusprendė, kad viešas kalbėjimas apie jos pačios seksualumą yra būtinas siekiant normalizuoti įvairovę. Jos pavyzdys rodo, kaip individualus drąsos aktas virsta struktūriniu pokyčiu visuomenės mąstysenoje.
 
Literatūros pasaulyje šiandien matome rašytojų, kurie savo orientaciją naudoja kaip įrankį griauti stereotipus. Pavyzdžiui, rašytojas Mikkas Pärnitsas, žinomas dėl savo aštrios socialinės kritikos, dažnai savo kūryboje ir viešuose pasirodymuose nagrinėja tapatybės, lyties ir visuomenės primestų normų temas. Jo homoseksualumas nėra tik biografinis faktas, tai – sąmoninga pozicija, per kurią jis kvestionuoja Estijos konservatyvias tradicijas, taip skatindamas skaitytojus permąstyti, kas yra „normalu“.
 
Politinėje sferoje neįmanoma nepaminėti ir sėkmingų moterų, kurios atvirai gyvena tos pačios lyties santuokose. Nors Estijos politikos viršūnėse atvirų LGBT+ asmenų vis dar nėra daug, žemesnio ar savivaldos lygio politikai vis drąsiau deklaruoja savo šeiminę padėtį. Tai tampa savaime suprantamu dalyku, kuris nebėra skandalas, o tiesiog gyvenimo faktas, prisidedantis prie progresyvios valstybės įvaizdžio formavimo, kurį palaiko dauguma jaunesnės kartos rinkėjų.
 
Svarbu paminėti ir „Baltic Pride“ festivalių organizatorius, kurie dažnai yra tie žmonės, kurie formuoja LGBT+ politinę dienotvarkę Estijoje. Daugelis šių žmonių, būdami aktyvistais, savo orientaciją atskleidė ne dėl noro išgarsėti, o iš būtinybės – organizuojant renginius, susiduriant su neapykantos kalba, jie suprato, kad tik asmeninis atvirumas gali sugriauti baimes. Šie visuomenininkai yra tikrieji permainų architektai, kurie savo pavyzdžiu rodo, kad Estijos visuomenė yra pasirengusi priimti įvairovę.
 
Nors Estijoje vis dar egzistuoja tam tikras pasipriešinimas iš konservatyvių politinių jėgų pusės, viešų asmenų atvirumas daro milžinišką poveikį. Kai žinomas rašytojas ar politikas pasakoja apie savo partnerį interviu, tai tampa kultūrine norma, kuri pamažu nušlifuoja visuomenės aštrius kampus. Tai nebereikalauja dramatiškų atsiskyrimų ar viešų prisipažinimų per televiziją, o vyksta natūraliai, integruojant savo gyvenimą į bendrą diskursą.
 
Vis dėlto, svarbu suprasti, kad šis atvirumas nėra pasiekiamas visiems vienodai. Vyresnės kartos atstovai, gyvenę sovietmečiu, dažnai išlieka atsargesni, todėl jų atsiskleidimas yra retesnis ir vyksta lėčiau. Dabartinis Estijos LGBT+ judėjimo veidas yra jaunatviškas, dinamiškas ir orientuotas į teisinį pripažinimą, o ne tik į asmeninio gyvenimo detalių aptarimą, kas rodo brandų visuomenės požiūrį.
 
Apibendrinant galima teigti, kad ryškiausi Estijos gėjai visuomenininkai, rašytojai ir politikai atlieka „tiltų statytojų“ vaidmenį. Savo darbais, kūryba ir drąsa būti savimi jie ne tik keičia įstatymus, bet ir šalina psichologines kliūtis, kurias daugelį metų kūrė baimė ir nežinojimas. Estijos pavyzdys rodo, kad politinis atvirumas ir viešas intelektualų dalyvavimas diskusijose yra patys efektyviausi įrankiai, siekiant ne tik tolerancijos, bet ir tikros lygybės visuomenėje.
 
Maištinga Siela

Vladas Drakula ir jo homoseksualus brolis Radu Gražusis, mylėjęs sultoną Mehmedą II

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijų gerbėjai!
 
Vladas III, vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Drakulos vardu, gimė 1431 metais Sigišoaroje, Transilvanijoje, Valakijos kunigaikščio Vlado II šeimoje. Jo tėvas, priklausęs Slibino ordinui, nuolat laviravo tarp Vengrijos karalystės ir galingos Osmanų imperijos, bandydamas išsaugoti savo šalies autonomiją. Ši politinė įtampa tapo lemtinga paties Vlado ir jo jaunesniojo brolio Radu (dar vadinamu Radu Gražiuoju arba Radu cel Frumos) gyvenimams, mat tėvui siekiant užsitikrinti sultonų palankumą, broliai 1442 arba 1444 metais buvo išsiųsti į osmanų dvarą kaip įkaitai. Tuo metu Vladui buvo apie vienuolika, o Radu – vos septyneri metukai, tad svetima kultūra ir aplinka tapo jų kasdienybe itin pažeidžiamu vaikystės laikotarpiu.
 
Osmanų dvare, tikėtina Edirnės mieste, broliai gyveno prižiūrimi būsimojo sultono Mehmedo II aplinkos, kur jie buvo auklėjami pagal imperijos tradicijas. Jei Vladas išlaikė nepriklausomą ir maištingą charakterį, tai Radu, pramintas Gražiuoju, tapo itin imlus aplinkai ir greitai perėmė osmanų papročius bei vertybes. Istorijos šaltiniuose užsimenama, kad Radu užmezgė itin artimus, intymius ryšius su būsimuoju sultonu Mehmedu II, o ši draugystė tapo jo politinio ir asmeninio tapatumo pamatu. Manoma, kad Radu priėmė islamą ir tapo visišku sultono sąjungininku, visiškai integruodamasis į osmanų elitą ir atsiribodamas nuo savo krikščioniškų šaknų.
 
Tuo metu, kai Vladas matė osmanus kaip savo tautos engėjus ir nuolat planavo, kaip ištrūkti iš nelaisvės bei susigrąžinti Valakijos sostą, Radu pasirinko visiškai kitą kelią. Jis išmoko osmanų dvaro subtilybių, kalbų ir karybos meno, tapdamas vienu ištikimiausių sultono pasekėjų. Šis radikalus skirtingumas tarp brolių sukūrė gilią prarają: Vladas grįžęs į tėvynę ėmėsi negailestingos kovos prieš osmanus, naudodamas itin žiaurias priemones, tokias kaip sodinimas ant kuolų, o Radu tapo jo tiesioginiu oponentu, kuris ne kartą vedė osmanų armiją prieš savo brolį.
 
Radu Gražusis tapo sultono Mehmedo II pasitikėjimo žmogumi, dažnai atlikdamas svarbius karinius bei diplomatinius pavedimus. Osmanų sultonas rėmė Radu pretenzijas į Valakijos sostą, tikėdamasis per jį užtikrinti imperijos kontrolę šiame regione. Radu tapo simboliu to, ką Vladas laikė išdavyste – perauklėtu krikščionių valdovu, kuris, būdamas sultono statytiniu, įgyvendino Osmanų imperijos interesus prieš savo paties kraują. Istorikai dažnai pabrėžia, kad Radu liko lojalus sultonui iki pat savo gyvenimo pabaigos, tapdamas visiškai svetimu Vlado Drakulos politinei vizijai.
 
Apie Radu asmeninį gyvenimą žinių išlikę nedaug, tačiau jo santykiai su sultonu dažnai apibūdinami kaip itin artimi, o kai kuriuose šaltiniuose – kaip homoseksualūs, kas to meto osmanų dvaro aplinkoje nebuvo neįprasta tarp aukštų pareigūnų ir jų globėjų. Visgi Radu gyvenimas nebuvo vien tik dvaro intrigos; jis aktyviai dalyvavo kariniuose žygiuose ir ilgą laiką buvo pagrindinis Vlado Drakulos varžovas kovoje dėl Valakijos sosto. Jis sugebėjo įsitvirtinti kaip kunigaikštis, tačiau jo valdžia buvo tiesiogiai priklausoma nuo Osmanų imperijos paramos, todėl jis visada liko priklausomas nuo Stambulo politikos.

Sultonas Mehmedas II yra bene geriausiai dokumentuotas to laikotarpio valdovas portretinės tapybos požiūriu. Garsiausias jo atvaizdas yra italų dailininko Gentile Bellini tapytas portretas, sukurtas 1480 metais, kai dailininkas lankėsi Stambule. Šis portretas laikomas vienu tiksliausių sultono atvaizdų, kuriame jis vaizduojamas profiliu. Taip pat egzistuoja keletas kitų miniatiūrų ir medalių, kuriuose sultonas įamžintas jo valdymo laikotarpiu, atspindinčių jo išvaizdą, aprangą ir oficialų statusą.

 
Galiausiai Radu Gražusis mirė 1475 metais (štai Vladas Drakulas palyginimui su broliu mirė 1476 m., kaip manoma, mūšyje arba pasaloje, nukertant jam galvą), tikėtina, nuo ligos, neilgai trukus prieš savo brolio Vlado galutinį žlugimą ir mirtį. Nors jis turėjo dukterį, vardu Marija Voichita, kuri vėliau ištekėjo už kito valdovo, jo politinis palikimas liko visiškai susietas su Osmanų imperijos įtaka. Radu dažnai minimas kaip tragizmo kupina figūra – žmogus, kuris dėl išgyvenimo instinkto ir ryšio su sultonu prarado savo tautinę bei religinę tapatybę, tapdamas brolio priešu. Tai buvo ryškus kontrastas Vlado Drakulos, kuris iki pat mirties liko įsikibęs į savo karį primenančią tapatybę ir žiaurų pasipriešinimą svetimųjų valdžiai, gyvenimui.
 
Ši brolių istorija yra puikus pavyzdys, kaip to meto geopolitiniai žaidimai suformavo visiškai skirtingus likimus: vienas tapo pasauliniu mastu žinomu tironu ir pasipriešinimo simboliu, o kitas – sultonui ištikimu dvariškiu, kurio vardas šiandien prisimenamas tik kaip Vlado Drakulos šešėlis. Radu likimas atskleidžia, kaip lengvai vaikystės traumos ir svetima aplinka gali pakeisti žmogaus pasirinkimus, paversdama brolius mirtinais priešais. Jų susidūrimai Valakijos žemėse nebuvo tik politinė kova dėl sosto, bet ir asmeninė drama, kurioje susikirto dvi skirtingos pasaulėjautos – konformizmas ir radikalus pasipriešinimas.
 
HOMOSEKSUALUMAS OSMANŲ IMPERIJOJE?
 
Istoriniuose šaltiniuose Radu Gražiojo intymus gyvenimas nušviečiamas fragmentiškai, nes XV amžiuje dvariškių asmeninės detalės dažniausiai buvo fiksuojamos tik per politinę prizmę. Jo ryšys su būsimuoju sultonu Mehmedu II formavosi Edirnės dvare (dabartinė Turkijos teritorija Europinėje dalyje), kur abu augo kartu ir kūrė asmeninius lojalumo saitus. Radu pravardė, reiškianti Gražųjį, neabejotinai atspindėjo ne tik išvaizdą, bet ir ypatingą statusą sultono aplinkoje, o to meto kronikose užsimenama apie išskirtinį Mehmedo II palankumą, kuris, istorikų vertinimu, kaip jau ir minėjau, peržengė įprastus globėjo ir auklėtinio santykius.
 
Osmanų imperijos dvaro kultūroje fiziniai bei emociniai ryšiai tarp vyrų buvo egzistuojantis reiškinys, o pats Mehmedas II istoriografijoje dažnai minimas kaip valdovas, turėjęs polinkį į gražių jaunuolių draugiją. Nors nėra išlikę tiesioginių prisipažinimų ar asmeninių dienoraščių, daugelis tyrinėtojų, remdamiesi dvaro papročiais ir amžininkų įrašais, daro pagrįstą prielaidą, kad ryšys tarp sultono ir Radu buvo seksualinio pobūdžio. Visgi šis intymumas buvo neatsiejamai susijusi su politika, nes sultonas Radu pasitikėjo ne tik dėl jo išsilavinimo, bet ir dėl to, kad per emocinį bei seksualinį prisirišimą galėjo užtikrinti jo ištikimybę imperijos interesams Valakijoje.
 
Svarbu pabrėžti, kad dalis informacijos apie šį ryšį pasiekė mus per Vlado III rėmėjų ar krikščioniškosios Europos kronikininkų vertinimus, kurie siekė pajuodinti Radu kaip išsigimėlį, praradusį krikščionišką orumą per santykius su pagonių valdovu. Dėl šios priežasties istoriografijoje šie duomenys vertinami kaip balansas tarp realaus asmeninio ryšio ir priešiškos propagandos. Be šių dvaro santykių nėra žinoma apie kitus Radu meilės ryšius su vyrais, o vėlyvesniuose gyvenimo etapuose jis palaikė ryšį su moterimi, su kuria susilaukė dukters Marijos Voichitos. Galima teigti, kad Radu meilė sultonui egzistavo specifiniame Rytų dvaro kontekste, kur riba tarp politinio lojalumo ir fizinio intymumo buvo išplauta, todėl tai labiau priminė galios struktūrų dalį nei šiuolaikine prasme suprantamą romantinę meilę.
 
Maištinga Siela

Romos imperija, istorija: romėnų pirtys, seksualinis gyvenimas, homoseksualumas ir seksualinis Romos imperatorių bei karalių gyvenimas

 

Sveiki!
 
Vis dar domiuosi po „Įdomiosios sekso istorijos“ (Kate Lister) knygos seksualine žmonijos istorija ir šįkart žvilgsnis po mano straipsnio apie tai, kad Romą sugriovė gėjai (taip niekada nebuvo! – o patį skaitykite ČIA), nutariau labiau žvilgtelėti, o koks gi iš tikrųjų buvo Romos imperijos žmonių seksualinis gyvenimas.
 
ROMOS IMPERIJOS KARIŲ IR PAPRASTŲ PILIEČIŲ SEKSUALINS GYVENIMAS
 
Romos imperijos seksualinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su socialiniu statusu, galia ir patriarchalinėmis struktūromis, kur vyro seksualumas dažnai buvo vertinamas per dominavimo prizmę. Senovės Romoje seksualiniai santykiai buvo suvokiami ne tiek per meilės ar orientacijos, kiek per aktyvaus ir pasyvaus vaidmens dikotomiją, kurioje laisvas romėnas pilietis visada turėjo užimti „akto vykdytojo“ poziciją, nepriklausomai nuo partnerio lyties.
 
Vedybos Romoje buvo sudaromos visų pirma dėl politinių bei ekonominių priežasčių, siekiant sujungti gimines ir užtikrinti teisėtus įpėdinius. Vestuvių apeigos buvo teisiškai ir religingai reglamentuotos: nuotaka būdavo palydima į jaunikio namus, o sąjunga įtvirtinama aukojimu dievams ir bendru sutarimu. Nors vedybos buvo laikomos visuomeniniu įsipareigojimu, ištikimybė buvo reikalaujama daugiausia iš žmonų, kurių seksualinis gyvenimas turėjo apsiriboti tik vyru, kad būtų užtikrintas paveldėjimo aiškumas.
 
Prostitucija Romos imperijoje buvo legalus, reglamentuotas ir itin paplitęs verslas, prieinamas visų socialinių sluoksnių vyrams. Prostitutės (meretrices) dažnai dirbdavo viešuosiuose namuose (lupanaria), kurie buvo įsikūrę netoli forumų ar teatrų, o jų paslaugos kainavo palyginti pigiai, todėl buvo prieinamos net vargingiausiems piliečiams. Istoriniai šaltiniai rodo, kad sekso paslaugas teikiančios moterys buvo registruojamos vietos valdžios ir privalėjo dėvėti specialius drabužius, atskiriančius jas nuo „padorių“ matronų.
 
Romėnų pirtys (thermae) buvo ne tik higienos, bet ir socialinio gyvenimo bei pramogų centrai, kuriuose ribos tarp viešosios ir privačios erdvės neretai išsitrindavo. Jose vyrai galėdavo užmegzti neformalius santykius su prostitutėmis ar kitais lankytojais, pirtys tapdavo vieta, kurioje seksualiniai susitikimai vykdavo gana atvirai. Ši aplinka palengvino įvairių formų seksualinę sąveiką, įskaitant ir atsitiktinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų.
 
Karinės kampanijos metu romėnų kariai, žygiuojantys per Europą, sekso įgeidžius patenkindavo per užkariautų teritorijų išteklius. Paskui armijas dažnai sekdavo „sekso vergyčių“ arba prostitučių stovyklos, kurios aprūpindavo kareivius paslaugomis, taip pat buvo dažnai pasinaudojama vietos gyventojų, ypač moterų ir vaikų, išnaudojimu. Tai buvo laikoma viena iš karo „naudos“ dalių, o seksualinė prievarta prieš vietinius gyventojus buvo sisteminė, nors retkarčiais ir ribojama karinės drausmės.
 
Homoseksualumas, kaip mes jį suprantame šiandien (tapatybinis), Romoje neegzistavo; egzistavo tik įvairios seksualinės praktikos. Vyrų santykiai su jaunesniais vyrais (dažniausiai vergais ar žemesnio statuso asmenimis) buvo visuomenės priimtinumo ribose, jei romėnas pilietis išlaikydavo aktyvų vaidmenį. Toks elgesys nebuvo laikomas homoseksualumu, o veikiau būdu demonstruoti savo viršenybę ir vyriškumą, nes seksualinis dominavimas buvo neatsiejamas nuo politinės galios.
 
Seksualinė vergystė buvo pamatinė imperijos ekonomikos ir socialinės santvarkos dalis, užtikrinanti begalinį seksualinį prieinamumą savininkams. Vergai ir vergės buvo laikomi savo šeimininkų nuosavybe be jokių teisių į savo kūną, todėl jų seksualinis išnaudojimas buvo visiškai legalus ir etiška norma. Romėnų elitas dažnai turėdavo specialiai apmokytų vergų, kurie teikdavo seksualines paslaugas, o namų vergai buvo nuolatiniame seksualinės grėsmės akivaizdoje.
 
Transvestai ir „moteriško elgesio“ vyrai Romos kultūroje dažniausiai būdavo pašaipos objektu, tačiau tam tikrose kultinėse ar pramoginėse sferose jie egzistavo. Kai kurie istoriniai šaltiniai (pavyzdžiui, apie imperatorių Heliogabalą) aprašo asmenis, kurie sąmoningai rinkosi moteriškus drabužius ar vaidmenis, tačiau tokie atvejai paprastai būdavo siejami su dekadanso, beprotybės ar politinio silpnumo įvaizdžiu. Visuomenė tokį elgesį toleravo tik tol, kol jis netrukdė imperijos stabilumui.
 
Ištikimybė ir santuokinė moralė buvo nuolatiniame konflikte su realia romėnų elito praktika, kurioje meilužės ir meilužiai buvo įprastas reiškinys. Nors filosofai (pvz., stoikai) skatino saiką ir susivaldymą, faktinė elito gyvensena, ypač po įvairių banketų, pasižymėdavo didžiule seksualine laisve. Tai rodė, kad viešoji moralė buvo labiau deklaratyvi nei praktinė, o turtingiesiems seksualiniai nuotykiai buvo ne tik malonumas, bet ir statuso patvirtinimas.
 
Romos imperijos seksualinė kultūra buvo itin utilitarianistinė ir hierarchinė, kurioje žmogaus kūnas, ypač vergo ar žemesnio statuso asmens, buvo traktuojamas kaip priemonė aukštesniojo statuso asmens poreikiams tenkinti. Seksualinis gyvenimas buvo persmelktas galios santykių, o prostitucija, išnaudojimas ir įvairios seksualinės praktikos, kurios šiandien galėtų būti vertinamos prieštaringai, sudarė kasdienio romėnų imperijos gyvenimo audinį.
 
ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIŲ, KARALIŲ IR KITŲ VALDOVŲ SEKSUALINIS GYVENIMAS
 
Romos elito seksualinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jų politinės galios, o imperatoriai bei konsulai naudojosi privilegija paversti savo asmeninius potraukius viešaisiais pareiškimais. Skirtingai nei eiliniai piliečiai, kurie turėjo derintis prie socialinių normų ir ribotų finansinių išteklių, aukščiausio rango vadovai galėjo sau leisti nepaisyti jokių moralinių ar teisinių suvaržymų. Jų seksualinė elgsena dažnai tapdavo instrumentu, kuriuo jie demonstravo savo visišką dominavimą ir dieviškąjį statusą, todėl tai, kas paprastam žmogui būtų užtraukę gėdą, jiems suteikdavo galimybę įtvirtinti savo autoritetą.
 
Julijus Cezaris, nors ir buvo vienas įtakingiausių Romos lyderių, garsėjo itin audringu ir ne visada visuomenės palaikomu seksualiniu gyvenimu, kuris dažnai buvo naudojamas kaip politinis ginklas prieš jį patį. Senovės autoriai, įskaitant Svetonijų, užsimena apie jo ankstyvus ryšius su Bitinijos karaliumi Nikomedu, kurie Cezariui prilipdė pašaipų „Bitinijos karalienės“ titulą. Nors šie gandai galėjo būti politinių oponentų šmeižtas, pats Cezaris nesistengė jų kategoriškai neigti, o jo gebėjimas suvilioti galingų romėnų žmonas buvo atvirai aptarinėjamas visame mieste, taip pabrėžiant jo nenugalimumą visose gyvenimo srityse.
 
Kaligula yra bene ryškiausias pavyzdys, kaip neribota valdžia kartu su seksualine laisve gali virsti visiškai nekontroliuojamu elgesiu, kuris šokiravo net visko mačiusią romėnų aristokratiją. Pasak istorikų, jis savo seksualinius poreikius tenkino prievarta, neskirdamas dėmesio tam, ar partneris yra laisvas pilietis, ar vergas, ir garsėjo incestiniais santykiais su savo seserimis. Jo rūmuose veikė savotiškas viešnamis, kuriame imperatorius priversdavo senatorių žmonas teikti paslaugas, taip pažemindamas aukščiausius valstybės pareigūnus ir parodydamas, kad prieš jo norus niekas nėra apsaugotas.
 
Imperatorius Neronas taip pat peržengė visas įmanomas padorumo ribas, savo seksualinius nuotykius paversdamas viešais ritualais, kurie turėjo sukrėsti konservatyvesnius piliečius. Jis buvo vedęs tiek vyrus, tiek moteris, o ceremonijos, kuriose jis pats atlikdavo „nuotakos“ vaidmenį, buvo tiesioginis iššūkis tradiciniam romėniškam vyriškumo supratimui. Neronas siekė visiško laisvumo ir niekino tradicines santuokos normas, todėl jo seksualinis gyvenimas buvo suvokiamas ne kaip malonumas, o kaip sąmoningas esamos santvarkos ir moralinių vertybių griovimas.
 
Imperatorius Tiberijus savo valdymo pabaigoje Kaprio saloje sukūrė uždarą seksualinę utopiją, kurioje leido sau įgyvendinti pačias iškrypėliškiausias fantazijas toli nuo Romos akių. Istoriniai šaltiniai mini jo pomėgį stebėti vaikus, kuriuos jis vadino „žuvytėmis“, plaukiojančius aplink jį baseinuose ir atliekančius seksualinius veiksmus. Tai rodo, kad aukščiausi valdovai galėjo sukurti visiškai autonomiškas pasaulio versijas, kuriose jų įgeidžiai tapdavo vieninteliu įstatymu, o bet kokios moralinės normos buvo paliekamos už salos krantų.
 
Vis dėlto imperatoriai ir konsulai negalėjo visiškai nepaisyti visuomenės nuomonės, ypač kai jų elgesys tapdavo per daug akivaizdžiu iššūkiu tradiciniams romėniškiems idealams. Nors jie galėjo daryti beveik viską, dažnai buvo stengiamasi išlaikyti bent šiokią tokią fasadinę padorumo išvaizdą, siekiant išvengti „tirono“ etiketės, kuri galėjo tapti dingstimi nužudymui ar perversmui. Pavyzdžiui, santykiai su vergais buvo visiškai legalūs, tačiau viešas per didelis prisirišimas prie žemo rango asmenų buvo laikomas silpnumo požymiu.
 
Romėnų valdovai taip pat dažnai naudojo seksualinius santykius kaip diplomatinę priemonę, siekdami užtikrinti sąjungas ar atsiskaityti už politinę paramą. Karaliai ir kunigaikščiai, lankydamiesi Romoje, dažnai įsitraukdavo į seksualinius santykius su įtakingais romėnais, taip bandydami stiprinti savo ryšius su imperijos centru. Tai rodo, kad seksualumas buvo įpintas į sudėtingą galios žaidimų tinklą, kur net patys intymiausi veiksmai turėjo politinę kainą ar vertę.
 
Išskirtinumas tarp valdovų ir piliečių pasireiškė ir galimybe turėti didžiulius haremus bei įvairiausių tautybių partnerių, kurie būdavo surenkami iš visų imperijos kampelių kaip savotiški prabangos atributai. Jei eiliniai romėnai dažniausiai tenkinosi savo socialinio sluoksnio atstovais arba vietinėmis prostitutėmis, tai imperatoriai demonstravo savo galią per egzotiką, pasirinkdami partnerius, kurie pabrėždavo imperijos platumą ir jų asmeninį dominavimą pasaulyje.
 
Seksualiniai Romos imperijos lyderių gyvenimai rodo, kad valdžia buvo galutinis afrodiziakas, leidęs jiems peržengti bet kokias žmogaus elgesio ribas. Nors jų veiksmai dažnai buvo atvirai smerkiami istorikų, jie patys jautėsi esą aukščiau bet kokios moralės, nes jų seksualiniai įgeidžiai buvo traktuojami kaip neatsiejama absoliučios galios išraiška. Tokiu būdu imperatorių miegamieji tapdavo vietomis, kuriose buvo ne tik tenkinami poreikiai, bet ir sprendžiamas imperijos likimas ar tiesiog demonstruojamas visiškas atotrūkis nuo įprasto piliečio gyvenimo realybės.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie savo homoseksualią meilę teisme

Sveiki, skaitytojai!
 
„Meilė, kuri šiame amžiuje nedrįsta ištarti savo vardo, tai toks pats didelis vyresnio vyro prisirišimas prie jaunesniojo, kokį Davidas jautė Džonatanui, koks tapo Platono filosofijos pagrindu, kokį randame Michelangelo ir Shakspeare‘o sonetuose. <...> Mūsų amžiuje ši meilė suprantama neteisingai – taip neteisingai, kad ją galima apibūdinti kaip meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo ir būtent dėl jos aš atsidūriau ten, kur esu dabar. Ji yra graži, puiki, tauriausia prisirišimo forma. Joje nėra nieko nenatūralaus. Ji intelektuali ir vis įsižiebia tarp vyresnio ir jaunesnio vyro, kai vyresnysis turi protą, o jaunesnįjį perpildo džiaugsmas, viltis ir laukiančio gyvenimo žavesys. Tai ir turi būti, bet pasaulis to nesupranta. Pasaulis šaiposi iš tokio prisirišimo ir kartais dėl jo stato žmogų prie gėdos stulpo.“ Oscar Wilde (Oskaras Vaildas)
 
Tai yra garsiosios jo kalbos teisme, pasakytos 1895 m. balandžio mėnesį, ištrauka. Kai teisme jam buvo užduotas klausimas apie „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“ (angl. the love that dare not speak its name), Wilde’as atsakė šiuo giliu, emocingu ir intelektualiu monologu, kuriame gynė homoseksualią meilę, lygindamas ją su klasikinės literatūros bei meno tradicijomis. Kaip žinia, O. Vaildas visgi buvo nuteistas už homoseksualumą sunkiųjų darbų kalėjime.
 
Oskaro Vaildo patirtis kalėjime buvo sukrečianti ir itin žiauri, privertusi jį pereiti nuo visuomenės numylėtinio statuso į visišką degradaciją ir fizinį išsekimą. Nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už „sodomiją“, jis didžiąją dalį laiko praleido Redingo kalėjime (Reading Gaol), kur gyvenimo sąlygos buvo suprojektuotos taip, kad palaužtų kalinio dvasią ir kūną per nuolatinę izoliaciją bei beprasmį darbą. Šiame kalėjime jis buvo žinomas tik numeriu C.3.3, o jo kasdienybė susidėjo iš ilgas valandas trunkančio fizinio darbo, pavyzdžiui, virvių vijimo ar bėgimo ant specialaus rato, kuris neturėjo jokios praktinės naudos, o tik fiziškai vargino ir kankino kalinius.
 
Didžiausią žiaurumą lėmė ne tik fizinis krūvis, bet ir absoliuti emocinė bei socialinė izoliacija. Pagal tuometinę tvarką, kaliniai privalėjo laikytis tylos režimo, jiems buvo draudžiama bendrauti, o vienintelė jų „draugija“ – šaltos, tamsios kameros sienos. Vaildas kentėjo nuo nuolatinio nepakankamo maitinimo, dėl kurio jo sveikata sparčiai silpo; jis patyrė stiprius viduriavimo priepuolius ir badą, o medicininė pagalba buvo minimali arba jos išvis nebuvo. Be fizinių kančių, jis buvo priverstas stebėti kitų kalinių psichikos palūžimą, o vienas ypač sukrečiantis įvykis – vieno kalinio, kuris buvo laikomas protiškai atsilikusiu, mirtis – Vaildui tapo moraliniu išbandymu, apie kurį jis vėliau rašė su dideliu skausmu.
 
Ši kalėjime patirta trauma neabejotinai sutrumpino rašytojo gyvenimą. Po paleidimo 1897 m. jis tapo visišku savo buvusio „aš“ šešėliu – fiziškai pasenęs, psichologiškai sulaužytas ir visiškoje skurde. Jis nebegalėjo atsigauti po patirtų pažeminimų, socialinės atskirties ir sveikatos sutrikimų, kurie komplikavosi dėl kalėjime įgytų chroniškų ligų. Vos po trejų metų laisvėje, gyvenant tremtyje Paryžiuje ir vartojant alkoholį skausmui malšinti, jo sveikata galutinai žlugo, ir jis mirė nuo meningito, būdamas vos 46-erių metų, taip ir nesugebėjęs susigrąžinti ankstesnio kūrybinio gyvybingumo ar socialinės padėties.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Johnas Saulas (1857-1904): pirmasis homoseksualas teisme prisipažinęs, kad didžiuojasi, kas jis yra

 Nuotrauka kurta DI, deja, tikros John Saul nuotraukos nėra išlikusios.

Sveiki!
 
Tęsiu įdomių asmenybių pasakojimus iš Dr. Kate Lister knygos „Įdomioji sekso istorija“, kuri davė man inspiracijos plačiau pasidomėti vienokiomis ar kitokiomis asmenybėmis ir šįkart mano žvilgsnis krypsta į Džoną Saulą arba, kaip knygoje verčiama Johną Saulą (angl. John Saul).
 
Johnas Saulas (1857–1904), dažnai vadinamas Jacku Saulu arba „Dublin Jacku“, buvo prieštaringa ir spalvinga figūra XIX a. pabaigos Airijos bei Anglijos socialiniame gyvenime. Dirbdamas vyrų prostitute, jis tapo liūdnai pagarsėjusiu asmeniu, kurio vardas buvo neatsiejamai susietas su to meto moraliniais skandalais ir slaptais visuomenės sluoksniais. Nors istorinių žinių apie atskirus to laikotarpio vyrų sekso paslaugų teikėjus trūksta, Saulas išsiskiria tuo, kad jo gyvenimas tapo ne tik sensacingų laikraščių antraščių, bet ir vėlesnių mokslinių tyrimų objektu. Jis nebuvo tik pasyvus savo aplinkos stebėtojas; priešingai, jis buvo laikomas nepriklausomu ir drąsiu asmeniu, kuris, būdamas atstūmimo figūra, atsisakė priimti jam primestą visuomenės statusą bei gėdą.
 
Jo veikla buvo glaudžiai susipynusi su aukštuomenės atstovais, o tai ir lėmė jo atsidūrimą didžiųjų homoseksualių skandalų sūkuryje. Saulas tapo plačiai žinomas po savo sensacingų parodymų liūdnai pagarsėjusiame Klyvlendo gatvės skandale (Cleveland Street scandal), kuris sukrėtė ne tik Londoną, bet ir visą pasaulį. Šis skandalas atskleidė slaptus vyrų viešnamius, kuriuose lankydavosi įtakingi aristokratai ir valdininkai. Saulas, dalindamasis detalėmis apie savo santykius su didikais, tapo viešojo gyvenimo taikiniu. Jo pasakojimai, išspausdinti laikraščiuose, įamžino jį kaip asmenį, kuris atvirai kalbėjo apie savo patirtis, nors tokia atvirumo kaina buvo didžiulė visuomenės smerkimo našta.
 
Bylinėjimosi procesai, kuriuose Saulas dalyvavo, atskleidė sudėtingą to meto teisinę sistemą, bandžiusią užmaskuoti galingųjų nuodėmes. Nors jis buvo įpainiotas į teisinius ginčus, galiausiai Saulo atžvilgiu bylos dažnai nesibaigdavo griežtomis bausmėmis, kokias patirdavo kiti. Jo išteisinimas ar baudžiamojo persekiojimo išvengimas dažnai siejamas su sudėtingais ryšiais tarp turtingųjų klientų ir tų, kurie turėjo galios daryti įtaką tyrimo eigai. Saulas puikiai suprato šią dinamiką – jis žinojo, kad jo paties likimas yra glaudžiai susijęs su didikų reputacijos apsauga, todėl teismo salėje jis veikė ne tik kaip kaltinamasis, bet ir kaip žmogus, turintis pavojingų paslapčių apie įtakingiausius šalies žmones.
 
Jo požiūris į seksą ir homoseksualumą to meto represinėje visuomenėje buvo išskirtinis ir, tam tikra prasme, maištingas. Saulas gyveno pasaulyje, kuris siekė jį užgniaužti ir paversti nematomu, tačiau jis pasirinko kitokį kelią – tapti viešai pripažįstama, nors ir smerkiamąja, figūra. Jis buvo tapęs personažu dviejuose pornografinės literatūros kūriniuose, o tai tik dar labiau sutvirtino jo kaip skandalingo subjekto statusą. Jo atsisakymas slėpti savo tapatybę ar jaustis menkesniam už savo klientus aristokratus rodė vidinę stiprybę, kurią šiuolaikiniai tyrinėtojai vertina kaip ankstyvąją kovos už individualią laisvę formą.
 
Ryšiai su didikais neabejotinai suteikė Saului tam tikrą apsaugą, tačiau kartu ir pavertė jį labai pažeidžiamu. Būdamas „Dublin Jacku“, jis navigavo tarp skirtingų socialinių sluoksnių, naudodamasis savo charizma ir gebėjimu patenkinti elito užgaidas. Vis dėlto, aristokratija, kurios dalimi jis tapo per intymius santykius, išliko veidmainiška – jie naudojosi jo paslaugomis, bet viešumoje buvo pirmieji, kurie jį smerkė. Ši įtampa tarp privačių santykių ir viešojo fasado tapo esmine jo gyvenimo istorijos dalimi, o pats Saulas tapo simboliu visuomenės, kurioje seksualumas buvo ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir politinis įrankis.
 
Šiandien Johnas Saulas yra svarbus ne tik kaip istorinis pavyzdys, bet ir kaip asmuo, leidžiantis suprasti to meto vyrų prostitucijos struktūras. Jo istorija rodo, kaip visuomenės atstumtas žmogus gali mesti iššūkį sistemai tiesiog atsisakydamas būti gėdingai nutylėtas. Nors jo gyvenimo pabaiga buvo skaudžiai susijusi su socialiniu atstūmimu, jo palikimas – tai pasakojimas apie žmogų, kuris savo abjekcijos būsenoje atrado būdą pasipriešinti jį engiančiai tvarkai. Būtent dėl šios priežasties Saulo figūra išlieka patraukli moksliniams tyrimams, nes ji atveria langą į XIX a. pabaigos seksualumo kultūrą, kurioje susipynė galia, lytis ir asmeninis maištas.
 
Maištinga Siela

Indų (Indijos) mitologija: queer ir homoseksualumo sąsajos Indijos dievų mitologijoje

 Šiva iš vyro virsta moterimi

Sveiki,
 
Antrasis mano įrašas apie mitus ir legendas, kuriose atskleidžiamas homoseksualumas, skirtas birželio mėnesio Pride Month sklaidai ir edukacijai. Šįkart nuo Skandinavijos mano žvilgsnis krypsta į Aziją, o tiksliau – į Indiją, jos turtingą ir egzotišką mitais ir legendomis nusėtą kultūrinę istoriją.
 
INDIJOS CIVILIZACIJOS MITAI IR LEGENDOS, KURIUOSE ATSISKLEIDŽIA HOMOSEKSUALUMO ASPEKTAI
 
Indijos civilizacijoje seksualumas ir lyties tapatybė tradiciškai buvo suvokiami per gerokai platesnę, nei vakarų pasaulyje įprasta, filosofinę bei kultūrinę prizmę. Senovės indų pasaulėvaizdyje žmogaus prigimtis niekada nebuvo ribojama griežto dualizmo ar tik dviejų lyčių modelio, nes egzistavo gili sąvoka „tritīya-prakŕti“ (trečioji prigimtis). Ši kategorija buvo itin talpi – ji apėmė platų spektrą asmenų: intersex žmones, translyčius asmenis, androginus bei visus tuos, kurių lytinė raiška, elgsena ar orientacija tiesiog netilpo į siaurus vyriškumo ar moteriškumo standartus. Toks klasifikavimas rodė, kad indų kultūra nuo seno atpažino žmogaus biologinę ir psichologinę įvairovę ne kaip nukrypimą, o kaip natūralų, egzistencinį reiškinį, kurį būtina įtraukti į visuomenės struktūrą.
 
Indų mitologija yra itin gausi pasakojimų apie dievų lyties kaitą, jų ambivalentiškumą bei įvairias „queer“ patirtis, kurios ne tik priimamos kaip savaime suprantamas dalykas, bet ir dažnai laikomos aukščiausios dieviškosios galios pasireiškimu. Dievai šiose legendose dažnai keičia savo formą, lytį ar kūnišką pavidalą, siekdami įgyvendinti specifinius kosminius tikslus, vilioti priešus ar atstatyti pasaulio pusiausvyrą. Tokie nuolatiniai virsmai rodo, kad dieviškoje plotmėje lytis nėra statiška ar nekintanti duotybė, o priešingai – ji yra itin takus, kintantis procesas, priemonė pažinti visus pasaulio polius ir patirtis.
 
Vienas iš pačių ryškiausių ir filosofiškai giliausių pavyzdžių yra didingasis dievas Šiva, kuris mituose pasirodo kaip „Ardhanarishvara“ – pusiau vyro, pusiau moters būtybė. Šis ikoniškas įvaizdis, vaizduojantis sujungtą vyrišką ir moterišką pradą, simbolizuoja „Purusha“ (visuotinės vyriškos energijos) ir „Prakriti“ (visuotinės moteriškos energijos) tobulą vienybę. Šis mitinis įvaizdis moko, kad visata yra nedaloma visuma, o lyties atskyrimas yra tik iliuzija. Jis pabrėžia, kad lytis yra tik paviršutiniškas fizinis sluoksnis, tuo tarpu tikroji, dvasinė esmė talpina savyje abi poliarines puses, taip paneigiant būtinybę rinktis tik vieną iš dviejų kraštutinumų.
 
Dar vienas intriguojantis mitologinis motyvas – dievo Višnu pavirtimas Mohini, kerinčia gražuole, kuri savo nenugalimu grožiu sugeba užburti net pačius dievus bei galingiausius demonus. Šioje istorijoje dieviškasis virsmas į moterį ne tik padeda sėkmingai įvykdyti svarbią užduotį, bet ir sukelia netikėtas, aistringas tarpusavio sąveikas, įskaitant Šivos susižavėjimą Mohini. Tai rodo, kad net tarp pačių dievų „kūniškas“ pavidalas gali kisti, atverdamas duris toms paties lyties patirtims, kurios mitologinėje erdvėje suvokiamos natūraliai, be jokio moralizavimo, tiesiog kaip dieviškojo žaismo ir įvairovės dalis.
 
„Mahabharatoje“, viename didžiausių pasaulio epų, sutinkame Šikhandi – herojų, kuris gimė moterimi, tačiau visą gyvenimą giliai viduje jautėsi esąs vyras. Po įvairių peripetijų ir atlikto lyties keitimo ritualo, padedant jakhšai (gamtos dvasiai), Šikhandi galutinai tampa vyru ir vaidina lemiamą, istorinį vaidmenį garsiajame Kurukšetros mūšyje. Šis pasakojimas yra itin svarbus visai indų kultūrai, nes jis legitimuoja translytės tapatybės priėmimą, aiškiai pabrėždamas, kad siela, asmenybės branduolys arba tikroji prigimtis gali iš esmės skirtis nuo fizinio kūno, su kuriuo žmogus gimė.
 
Ardžunos, vieno didžiausių „Mahabharatos“ herojų, istorija taip pat atskleidžia lyties vaidmenų takumą ir jų laikinumą. Būdamas prakeiktas tapti „kliba“ (trečiosios lyties atstovu), Ardžuna priima vardą Brihannala ir visus metus praleidžia apsirengęs moteriškais drabužiais, mokydamas princeses šokių ir muzikos meno. Šis epizodas rodo, kad lyties vaidmenų pakeitimas senovės Indijoje buvo vertinamas ne tik kaip galimas likimo posūkis ar bausmė, bet ir kaip būdas įgyti naujų, „moteriškų“ įgūdžių, atskleisti kitokias asmenybės puses bei sėkmingai paslėpti savo tikrąją tapatybę.
 
Ila, kitas itin spalvingas mitologinis personažas, pasižymi tuo, kad kiekvieną mėnesį keičia lytį – vieną mėnesį jis yra karalius, o kitą – karalienė. Šis cikliškas, nuolatinis virsmas, kurio metu Ila net neturi nuolatinių prisiminimų apie savo ankstesnę lytį, pabrėžia, kaip glaudžiai lytis yra susijusi su laiko tėkme, gamtos dėsniais ir nuolatiniu kitimu. Būdamas moterimi, Ila netgi pagimdo sūnų Budhai, planetos dievybei, taip tapdamas/tampant ir motina, ir tėvu, kas dar kartą meistriškai paneigia bet kokį griežtą, binarinį tapatybės modelį.
 
Nors vėlesniuose laikotarpiuose tam tikri klasikiniai tekstai, tokie kaip „Manusmriti“ ar „Arthašastra“, nustatė tam tikrus moralinius suvaržymus, ypač susijusius su „ne-vaginaliniu“ seksu ir pabrėžė prokreacijos (giminės pratęsimo) svarbą šeimos struktūroje, šios taisyklės dažniausiai buvo susijusios su ritualiniu švarumu, kastų tvarka, o ne su šiuolaikine „seksualinės orientacijos“ samprata. Seksualumas senovės Indijoje istoriškai buvo vertinamas kaip „Kama“ – vienas iš keturių pagrindinių gyvenimo tikslų, apimantis malonumą, kuris jokiu būdu nebuvo griežtai atskirtas nuo dvasinės praktikos ar bendros gyvenimo filosofijos.
 
„Kamašastroje“ (pavyzdžiui, žymiojoje „Kamasutroje“) detaliai aptariamos įvairios seksualinės praktikos, kurios apima ir „trečiosios lyties“ atstovus bei neprokreacinius santykius. Tai rodo, kad senovės Indijoje malonumas buvo tyrinėjamas kaip savarankiška, svarbi mokslo sritis, kurioje egzistavo didelė tolerancija įvairiems potraukiams, kol jie nepažeidė esminių socialinės tvarkos principų. Seksualinė elgsena buvo vertinama per asmeninio pasitenkinimo ir meninio išraiškingumo prizmę, o ne per griežtą teologinį pasmerkimą, būdingą kitoms kultūroms.

Dievas Višnus

 
Šiandienos Indijoje „Hidžrų“ (Hijra) bendruomenė yra svarbiausias „trečiosios lyties“ paveldas, gyvas liudijimas apie senąsias tradicijas. Jie turi šimtmečius siekiančias tradicijas ir yra kviečiami į vestuves ar naujagimių gimimą, nes giliai tikima, kad jie turi mistinę galią suteikti palaiminimą vaisingumui ir sėkmei. Nors jie dažnai patiria socialinę atskirtį ar išankstinį nusistatymą, jų vaidmuo išlieka šventas ir neatsiejamas nuo indų kultūrinio identiteto, primenantis apie laikotarpį, kai tokie žmonės buvo gerbiami tarpininkai tarp dieviškosios ir žmogiškosios sferos.
 
Apibendrinant galima teigti, kad senovės Indijos požiūris į lytį ir seksualumą buvo kur kas lankstesnis, atviresnis ir turtingesnis nei daugelio kitų pasaulio civilizacijų. Mitai apie lyties kaitą, androginiškus dievus ir „trečiąją prigimtį“ neabejotinai liudija, kad indų kultūra pripažino žmonių įvairovę kaip natūralią, neišvengiamą visatos tvarkos dalį. Nors istoriniai laikotarpiai, užsienio įtakos ir skirtingi religiniai tekstai atnešė įvairių, kartais prieštaringų interpretacijų, pagrindinė žinia išlieka aiški: žmogaus kūnas ir prigimtis yra tik viena iš daugelio formų, kurias gali įgauti dieviška energija.
 
Šis turtingas mitologinis palikimas šiandien tampa itin svarbiu argumentu kovojant už LGBTQ+ asmenų teises šiuolaikinėje Indijoje, parodant, kad „queer“ tapatybės nėra kažkokia „vakarietiška importuota idėja“, o giliai įsišaknijusi pačioje indų civilizacijos esmėje. Atsigręžimas į šiuos mitus leidžia pamatyti, kaip praeities kultūros sugebėjo integruoti tai, ką šiandienos visuomenė vis dar mokosi priimti – žmogaus prigimties takumą, meilės įvairovę ir gebėjimą matyti už kūnų ribų. Tai liudija apie civilizaciją, kurioje žmogaus siela buvo aukščiau už griežtas socialines kategorijas.
 
Maištinga Siela

Skandinavų mitologija: queer ir homoseksualumo aspektai skandinavų dievų mitologijoje, pasakojimuose, Odino ir Lokio atvejis, vikingų požiūris

 Odinas soste ir Lokis šalia.

Sveiki, skaitytojai!

 

Nutariau padaryti seriją įrašų, kurie paneigtų tam tikrus stereotipus apie LGBTQ+ žmones, pavyzdžiui, kad homoseksualumas (kaip ir kitos seksualumo rūšys) tėra Naujųjų laikų išmonė, kažin kokia manieringa mada. Nutariau žvilgtelėti į tam tikrų regionų ir tautų mitologiją ir atskleisti, kaip juose užkoduoti tam tikri homoskesualumo temą koduojantys pasakojimai, įvaizdžiai ir istorijos.

 

Pirmasis įrašas skirtas Skandinavijos mitologijai ir iš esmės birželio (Pride Month) mėnesiui, kuris yra skirtas LGBTQ+ pasididžiavimo ir saugumo bendruomenei.

 

Queer sąsajos skandinavų mitologijoje: Odino ir Lokio atvejis

 

Skandinavų mitologijos dievų panteonas buvo griežtai hierarchiškas, nors ir ne toks statinis, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo viršūnėje stovėjo Odinas, išminties ir karo dievas, lydimas savo žmonos Frigės, o kitos svarbios dievybės, tokios kaip Toras (griaustinio dievas) ar Freja (meilės ir magijos deivė), atstovavo atskiroms sferoms. Tačiau po šia hierarchija slypi sudėtingas požiūris į lytį, kuris vikingų kultūroje dažnai buvo susijęs su galios dinamika, o ne su šiuolaikine tapatybe.

 

Skandinavų mitologijoje „queer“ temos geriausiai atsiskleidžia per lyties takumo (gender fluidity) prizmę. Ryškiausias pavyzdys – Lokis, dievas apgavikas, kurio tapatybė nuolat kinta.  Lokis yra skandinavų mitologijos apgavystės, chaoso ir formų kaitos dievas, kilęs iš milžinų giminės, bet tapęs dievų asų bendruomenės nariu. Nors jis nėra tikras Odino brolis, jie tapo kraujo broliais, todėl Lokis užima svarbią, nors ir prieštaringą, vietą dievų panteone. Dėl savo polimorfiškumo (gebėjimo keisti pavidalą ir lytį) bei gebėjimo nuolat peržengti ribas, jis yra laikomas viena sudėtingiausių ir „queer“ archetipą atitinkančių figūrų senovės mituose. Jis ne tik geba keisti pavidalą, bet ir tiesiogiai peržengia lyties ribas, pavyzdžiui, tapdamas kumelaite ir pagimdydamas žirgą. Lokis šiuolaikiniame kontekste dažnai įvardijamas kaip „queer“ ikona, nes jo prigimtis yra transcendencinė – jis nepaiso jokių visuomenės ar gamtos nustatytų „normalumo“ kategorijų.

 

Pagal skandinavų mitologiją, pasaulio aušroje iš ledo ir ugnies sąveikos atsirado pirmasis milžinas Ymiras, o vėliau iš jo kūno dievai – Odinas ir jo broliai Vilis bei Vė – sukūrė pasaulį, taip įtvirtindami savo dieviškąją prigimtį. Odinas tapo dievų valdovu, nes kartu su broliais nugalėjo milžiną Ymirą, tapo visatos kūrėju ir savo išmintimi bei magijos valdymu pranoko visas kitas dievybes. Savo valdžią jis įtvirtino per auką – išsamių žinių vardan jis paaukojo vieną savo akį prie Išminties šaltinio ir kabojo ant pasaulio medžio Ygdrasilio, taip įgydamas runų galią ir tapdamas visų dievų bei žmonių tėvu. Odinas taip pat demonstruoja neįprastą lytinį sudėtingumą. Nors jis yra archetipinis vyriškas vadas, Odinas praktikavo seidrą – magiją, kuri skandinavų visuomenėje buvo laikoma išskirtinai „moteriška“ veikla. Vikingų kultūroje vyras, užsiimantis moteriškomis praktikomis, būdavo siejamas su gėdingu ergi (nevyriškumu) statusu. Vis dėlto, mitologijoje Odinas šią ribą peržengia, tapdamas visiška priešybe: jis tampa galingiausiu dievu, nebijančiu pasisavinti „moteriškų“ galių, kas rodo, jog dieviškumui šiose kultūrose lyties ribos buvo labiau įrankis nei apribojimas.

 

Kalbant apie homoseksualumą, svarbu pabrėžti, kad vikingai neturėjo „homoseksualumo“ kaip fiksuotos tapatybės kategorijos, kurią supranta šiuolaikinis pasaulis. Jų visuomenėje lytiniai santykiai tarp vyrų buvo vertinami per dominavimo ir pasyvumo prizmę. Pagrindinė gėda (vėlgi – ergi) buvo susijusi ne su pačiu homoseksualiu aktu, o su pasyvia pozicija, kuri buvo prilyginama moters padėčiai ir todėl laikoma silpnumo ženklu. Tuo tarpu aktyvus partneris nebūtinai buvo stigmatizuojamas.

 

Dėl šios priežasties mitologijoje sunku rasti aiškiai „homoseksualių“ dievybių, nes „homoseksualumas“ kaip socialinė kategorija tiesiog neegzistavo. Tačiau mitai, kuriuose dievai keičia lytį, rengiasi moteriškais drabužiais. Vienas žinomiausių ir komiškiausių skandinavų mitų pasakoja apie tai, kaip milžinas Trymas pavogė galingąjį Toro kūjį Miolnirį ir pareikalavo už jį atiduoti deivę Frėją į žmonas, tačiau ši kategoriškai atsisakė, tad dievai sugalvojo gudrų, nors ir itin neįprastą planą: aprengti patį Torą nuotakos drabužiais. Griaustinio dievas, nepaisant savo milžiniškos jėgos ir vyriško pasididžiavimo, buvo priverstas užsidėti prabangią nuotakos suknelę, paslėpti barzdą po tankiu šydu ir pasipuošti garsiuoju Brisingų vėriniu, o Lokis, virtęs kambarine, lydėjo jį į milžinų šalį kaip „palydovę“. Trymo puotoje milžinai buvo apstulbę, matydami, kaip „nuotaka“ vienu prisėdimu suvalgo visą jautį, aštuonias lašišas ir išgeria tris statines alaus, tačiau Lokis visus įtarimus sugebėjo išsklaidyti tikindamas, kad Frėja nuo ilgesio nevalgė aštuonias dienas, o kai Trymas, norėdamas pabučiuoti mylimąją, pakėlė šydą ir išvydo Toro „ugnines“ akis, jam buvo pasakyta, kad deivė nemiegojo tiek pat laiko, kol nekantravo susitikti su savo vyru. Galiausiai, kai išalkęs milžinas atnešė kūjį pašventinti jungtuvių, Toras nebeištvėrė, griebė savo ginklą ir žaibiškai sunaikino milžinų puotą, taip parodydamas, kad net ir priverstinis, komiškas lyčių vaidmenų performatyvumas ar laikinai prisiimtas „moteriškumas“ gali tapti galingu įrankiu siekiant dieviško teisingumo.

 

Valkirijos – senovės skandinavų mitologijoje „kautynių lavintojos“ ir Odino tarnaitės, kurių pagrindinis tikslas buvo skrieti virš mūšio laukų, rinkti kritusius didvyrius ir gabenti juos į Valhalą, kur šie ruošėsi paskutiniam pasaulio mūšiui. Tai buvo galingos, ginkluotos, dažnai šarvuotos moterų figūros, kurios turėjo visišką autonomiją – jos buvo laisvos kariauti, priimti sprendimus, kas žus ir kas nugalės, bei nepriklausė nuo vyrų globos. Šiuolaikiniuose queer mitologijos tyrimuose valkirijos dažnai analizuojamos per lesbietišką ar neheteronormatyvią prizmę, mat jos sudarė uždarą, tik moterų bendruomenę, gyveno atskirai nuo vyriškojo dievų pasaulio ir savo tarpusavio ryšius bei galias demonstravo per karo, bendrystės ir ištikimybės ritualus. Ši interpretacija valkirijas mato ne tik kaip mirties nešėjas, bet ir kaip nepriklausomo, į vyrų pasaulį neorientuoto moteriško gyvenimo modelį, kuriame emocinė ir kovinė energija yra skiriama bendražygėms, taip sukuriant erdvę, kurioje „moteriškumas“ pasireiškia ne per nuolankumą, o per karinę galią ir seserystę, tačiau tiesiogiai su queer pasauliu sąsajų neturi, tai veikiau šiuolaikinio pasaulio interpretacija.

 

Svarbu paminėti ir tai, kad dievų santykiai mituose dažnai buvo „skysti“. Dievybės, tokios kaip Frėja, turėjo didelę laisvę savo seksualiniame gyvenime, o mitai dažnai pateikia užuominas apie poliamorinius ar netradicinius ryšius. Šios užuominos rodo, kad senovės skandinavų mitologijoje seksualumas buvo ne tapatybės deklaracija, o dieviškos galios ir gyvenimo ciklo dalis. Visgi galima teigti, kad skandinavų mitologija yra „queer“ ne todėl, kad joje būtų homoseksualių dievų „paradas“, o todėl, kad ji nuolat žaidžia su lyties performatyvumu. Vikingų pasaulyje lytis buvo ne tiek biologinis faktas, kiek socialinis vaidmuo, kurį dievai – ypač Lokis ar Odinas – savo pavyzdžiu nuolat kvestionavo, rodydami, jog tikroji galia slypi gebėjime būti daugiau nei vienu lyčių poliumi.

 

Maištinga Siela

Snobizmas ir homoseksualai: kokie būna gėjai snobai Lietuvoje ir pasaulyje?

 

Sveiki!
 
Neseniai įsivėliau į įdomią diskusiją apie tai, kad homoseksualai vyrai dažnai orientuojami ir matomi per savo seksualinę tapatybę, o snobiškų gėjų praktiškai nėra. Aišku, tai stereotipas, atėjęs iš nežinojimo apskritai apie skirtybes, tad nusprendžiau šiuo įrašu sudėti tam tikrus akcentus.
 
Snobizmo anatomija: nuo kilmės iki elito iliuzijos
 
Snobizmas – tai ne šiaip polinkis į prabangą ar intelektualinius debatus, o giliai įsišaknijęs socialinis mechanizmas, veikiantis kaip nuolatinė distancijos paieška. Pats žodis „snobas“ kildinamas iš lotyniško trumpinio s.nob. (sine nobilitate – „be kilmingumo“), kuriuo XIX a. Didžiosios Britanijos universitetų ir prestižinių pensionų sąrašuose buvo žymimi turtingi, bet aristokratiško kraujo neturintys jaunuoliai. Norėdami kompensuoti šį „trūkumą“, jie ėmė maniakiškai kopijuoti aukštuomenės manieras, skonį ir kalbėseną. Laikui bėgant, snobizmas transformavosi iš paprasto elito mėgdžiojimo į intelektualinį, estetinį ar kultūrinį pranašumo demonstravimą. Šiandien snobas yra tas, kuris savo vertę matuoja ne tuo, ką jis mėgsta, o tuo, ką jis atmeta kaip „prastą skonį“ – ar tai būtų populiarioji muzika, masinė literatūra, ar vidutinės kainos vynas.
 
Estetikos šventovė: kodėl snobizmas klesti gėjų kultūroje?
 
Nagrinėjant snobizmą homoseksualių vyrų bendruomenėje, išryškėja unikali kultūrinė dinamika. Istoriškai, kai homoseksualumas buvo kriminalizuotas ar socialiai atstumtas, menas, mada ir aukštoji kultūra tapo saugiu prieglobsčiu – erdve, kurioje buvo galima kurti savitą kalbą ir identitetą. Šiame kontekste snobizmas tarp gėjų dažnai tampa ne tik tuščiagarbiškumu, bet ir gynybine reakcija prieš atstūmimą. „Jei visuomenė mane laiko marginalu, aš būsiu tas, kuris diktuoja estetinį toną,“ – tarsi sako šis mechanizmas. Taip susiformavo rafinuoto, viską išmanančio estetikos arbitro įvaizdis. Tai pastebima per didesnį jautrumą detalėms, interjerui, literatūrai ir operai, kur geras skonis tampa savotišku slaptuoju kodu, leidžiančiu atpažinti „savus“ ir tuo pat metu išlaikyti intelektualinį pranašumą prieš heteronormatyvią daugumą.
 
Geografiniai niuansai: nuo Londono salonų iki Vilniaus kavinių
 
Gėjų snobizmas įgauna skirtingus atspalvius priklausomai nuo geografinio ir kultūrinio konteksto. Didžiojoje Britanijoje jis dvelkia aristokratišku melancholiškumu – čia vertinamas Oskaro Vaildo stiliaus šmaikštumas, seni leidiniai odiniais viršeliais ir gebėjimas ironizuoti save geriant brangų viskį. Jungtinėse Valstijose snobizmas yra dinamiškesnis, orientuotas į statusą, Niujorko meno galerijas, modernizmą ir fizinį kūno kultą, kur intelektas derinamas su griežta treniruotėmis išpuoselėta išvaizda. Prancūzijoje snobizmas pasireiškia per absoliutų intelektualinį ir gastronominį elitizmą: pokalbiai apie Marcelį Proustą prie natūralaus vyno taurės čia yra ne poza, o gyvenimo būdas. Tuo tarpu Lietuvoje šis reiškinys dar pakankamai jaunas, bet ryškus. Lietuvis gėjus snobas dažnai yra tas, kuris bėga nuo provincinio mąstymo, demonstruoja vakarietišką erudiciją, lankosi alternatyvaus kino festivaliuose ir ironiškai stebi vietinį kontekstą, kartais pats nepastebėdamas, kaip jo paties snobiškumas tampa nauja provincialumo forma.

 
Stereotipai ir intelektualaus gėjaus portretas
 
Populiariojoje kultūroje gėjaus snobo stereotipas piešiamas itin ryškiai: tai visada nepriekaištingai apsirengęs, šiek tiek arogantiškas vyras su taure rankoje, cituojantis autorius, kurių niekas neskaitė, ir kritikuojantis viską – nuo kito žmogaus batų iki jo muzikinio skonio. Tačiau už šio fasado slepiasi gilesnis intelektualus snobizmas. Tai vyrai, kuriems estetinė ir protinė stimuliacija yra būtina egzistencijos sąlyga. Jie nelaiko savęs tiesiog gėjais – jie laiko save mąstančiais individais, o jų seksualinė orientacija tėra viena iš daugelio jų asmenybės briaunų, nors ir suteikianti tam tikrą melancholišką kampą pasaulėžiūrai. Jie vertina tylą, gilias diskusijas ir kokybę visose gyvenimo srityse, net jei tai kartais aplinkiniams atrodo kaip neprieinama arogancija.
 
Vidiniai demonai: vienatvė tarp knygų lentynų
 
Paradoksalu, tačiau būtent šis išlavintas intelektas ir aukšti standartai tampa didžiausiu šių vyrų iššūkiu. Snobizmas tarp gėjų dažnai sukuria emocinę izoliaciją. Keldami itin aukštus reikalavimus partnerio intelektui, išvaizdai ir skoniui, šie vyrai neretai pasmerkia save vienatvei – rasti „idealų“ intelektualinį atitikmenį mažoje bendruomenėje yra beprotiškai sunku. Be to, jie susiduria su dvigubu spaudimu: heteroseksuali visuomenė juos vis dar gali vertinti per stereotipų prizmę, o pati gėjų bendruomenė, kartais labiau orientuota į jaunystės kultą ir naktinį gyvenimą, jų snobišką uždarumą priima kaip atstumiantį elitizmą. Tai sukuria specifinį konfliktą tarp troškimo būti suprastam ir noro išlikti virš „pilkos masės“.
 
Hetero vs. Homo snobizmas: kur nubrėžiama riba?
Galiausiai verta paklausti: kuo gėjų snobizmas skiriasi nuo heteroseksualaus vyro snobizmo? Jei heteroseksualaus vyro snobizmas dažniau sukasi aplink tradicinius galios, statuso ir materialių pasiekimų simbolius – automobilius, sporto klubų narystes ar finansinius rodiklius – tai gėjų snobizmas yra kur kas labiau estetizuotas ir performatyvus. Hetero snobas demonstruoja tai, ką jis turi; gėjus snobas demonstruoja tai, ką jis jaučia ir supranta. Tai nereiškia, kad snobiškumas yra universaliai būdingas visiems homoseksualiems vyrams – bendruomenė yra tokia pat įvairi kaip ir bet kuri kita. Tačiau ten, kur jis pasireiškia, jis tampa savita meno forma, bandymu kasdienybę paversti estetiniu spektakliu, net jei tas spektaklis kartais vaidinamas tik sau pačiam, tyliai gurkšnojant viskį prie židinio.

 
Pasaulio kontekstas: estetinio ir intelektualinio snobizmo titanai
 
Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) – neabejotina snobizmo, dendiškumo ir rafinuoto intelekto ikona. XIX a. pabaigos airių rašytojas ir dramaturgas savo gyvenimą pavertė meno kūriniu, o jo kandus šmaikštumas ir estetinė filosofija tapo snobizmo etalonu. O. Vaildas deklaravo, kad menas yra aukščiau už moralę, o geras skonis – svarbesnis už visuomenės normas. Jo garsioji frazė „Mano skonis labai paprastas – aš visada tenkinuosi tuo, kas geriausia“ puikiai apibūdina jo intelektualinę aroganciją, kuri kartu buvo ir ginklas prieš Viktorijos laikų veidmainystę.
 
Trumanas Kapotė (Truman Capote) – XX a. JAV literatūros genijus, kurio snobizmas pasireiškė per maniakišką elitizmo siekį ir aukštuomenės apžavus. T. Kapotė buvo žinomas dėl savo išrankumo draugams, aštraus liežuvio ir gebėjimo manipuliuoti Niujorko elitu, kurį jis vadino savo „gulbėmis“. Jo snobiškumas nebuvo tik poza: tai buvo gilus įsitikinimas savo kultūriniu pranašumu, demonstruojamas prabangiuose vakarėliuose, kur jis vertindavo svečių intelektą, aprangą ir kilmę.
 
Andrė Židas (André Gide) – prancūzų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, atstovaujantis prancūziškajam intelektualiniam snobizmui. Jis buvo estetikos ir asmeninės laisvės apologetas, kurio kūryboje ir gyvenime dominavo aukštosios kultūros kultas. Jo snobiškumas pasireiškė per absoliutų prastumo atmetimą – Židas lankėsi tik rinktiniuose Paryžiaus literatūriniuose salonuose, o jo pokalbiai buvo persmelkti gilių filosofinių įžvalgų, prieinamų tik siauram išsilavinusio elito ratui.
 
Lietuvos kontekstas: intelektualinis elitas ir nutylėtas estetizmas
 
Lietuvos kultūriniame kontekste terminą „snobas“ tiesiogiai pritaikyti konkrečioms asmenybėms yra sudėtingiau, nes mūsų visuomenėje ši etiketė dažnai turi neigiamą atspalvį, o homoseksualumas ilgą laiką buvo (ir iš dalies tebėra) tabu. Todėl lietuviškasis gėjų snobizmas labiau reiškiasi per nutylėtą estetinį elitizmą ir aukštosios kultūros puoselėjimą. Čia ryškėja asmenybės, kurios savo gyvenimo būdu, erudicija ir kūryba formuoja vakarietišką, intelektualų skonį, nors pačios nebūtinai demonstruoja savo asmeninį gyvenimą.
 
Vienas iš pavyzdžių – Lietuvos teatro, operos ir mados pasaulio kūrėjai, kurių pavardės dažnai siejamos su bekompromisiu estetikos siekiu. Tokie menininkai kaip Juozas Statkevičius (nors jo kūryba labiau orientuota į madą nei į grynąjį intelektualinį snobizmą) demonstruoja aukšto lygio estetinį snobizmą – reikalavimą kokybei, prabangai ir išskirtinumui. Tuo tarpu teatro ir vizualiųjų menų lauke veikiantys intelektualai snobiškumą išreiškia per alternatyvios kultūros, elitinio meno ir filosofijos aukštinimą, atsiribodami nuo masinio skonio ir provincialumo.
 
Lietuvos kontekste snobiškumas tarp gėjų intelektualų dažniausiai veikia kaip tylus „kultūrinis filtras“. Tai pasireiškia Vilniaus ar Kauno meno galerijose, akademiniuose sluoksniuose bei literatūriniuose vakaruose, kur intelektualus pranašumas tampa savotišku skydu. Šios asmenybės cituoja prancūzų filosofus, kolekcionuoja meną ir lankosi tik specifiniuose renginiuose (pavyzdžiui, „Kino pavasario“ nišinėse programose ar šiuolaikinio meno parodų atidarymuose), taip kurdamos mažą, bet itin rafinuotą intelektualinį burbulą, kuris drąsiai konkuruoja su Europos didmiesčių salonų kultūra.
 
Maištinga Siela