Dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie savo homoseksualią meilę teisme

Sveiki, skaitytojai!
 
„Meilė, kuri šiame amžiuje nedrįsta ištarti savo vardo, tai toks pats didelis vyresnio vyro prisirišimas prie jaunesniojo, kokį Davidas jautė Džonatanui, koks tapo Platono filosofijos pagrindu, kokį randame Michelangelo ir Shakspeare‘o sonetuose. <...> Mūsų amžiuje ši meilė suprantama neteisingai – taip neteisingai, kad ją galima apibūdinti kaip meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo ir būtent dėl jos aš atsidūriau ten, kur esu dabar. Ji yra graži, puiki, tauriausia prisirišimo forma. Joje nėra nieko nenatūralaus. Ji intelektuali ir vis įsižiebia tarp vyresnio ir jaunesnio vyro, kai vyresnysis turi protą, o jaunesnįjį perpildo džiaugsmas, viltis ir laukiančio gyvenimo žavesys. Tai ir turi būti, bet pasaulis to nesupranta. Pasaulis šaiposi iš tokio prisirišimo ir kartais dėl jo stato žmogų prie gėdos stulpo.“ Oscar Wilde (Oskaras Vaildas)
 
Tai yra garsiosios jo kalbos teisme, pasakytos 1895 m. balandžio mėnesį, ištrauka. Kai teisme jam buvo užduotas klausimas apie „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“ (angl. the love that dare not speak its name), Wilde’as atsakė šiuo giliu, emocingu ir intelektualiu monologu, kuriame gynė homoseksualią meilę, lygindamas ją su klasikinės literatūros bei meno tradicijomis. Kaip žinia, O. Vaildas visgi buvo nuteistas už homoseksualumą sunkiųjų darbų kalėjime.
 
Oskaro Vaildo patirtis kalėjime buvo sukrečianti ir itin žiauri, privertusi jį pereiti nuo visuomenės numylėtinio statuso į visišką degradaciją ir fizinį išsekimą. Nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už „sodomiją“, jis didžiąją dalį laiko praleido Redingo kalėjime (Reading Gaol), kur gyvenimo sąlygos buvo suprojektuotos taip, kad palaužtų kalinio dvasią ir kūną per nuolatinę izoliaciją bei beprasmį darbą. Šiame kalėjime jis buvo žinomas tik numeriu C.3.3, o jo kasdienybė susidėjo iš ilgas valandas trunkančio fizinio darbo, pavyzdžiui, virvių vijimo ar bėgimo ant specialaus rato, kuris neturėjo jokios praktinės naudos, o tik fiziškai vargino ir kankino kalinius.
 
Didžiausią žiaurumą lėmė ne tik fizinis krūvis, bet ir absoliuti emocinė bei socialinė izoliacija. Pagal tuometinę tvarką, kaliniai privalėjo laikytis tylos režimo, jiems buvo draudžiama bendrauti, o vienintelė jų „draugija“ – šaltos, tamsios kameros sienos. Vaildas kentėjo nuo nuolatinio nepakankamo maitinimo, dėl kurio jo sveikata sparčiai silpo; jis patyrė stiprius viduriavimo priepuolius ir badą, o medicininė pagalba buvo minimali arba jos išvis nebuvo. Be fizinių kančių, jis buvo priverstas stebėti kitų kalinių psichikos palūžimą, o vienas ypač sukrečiantis įvykis – vieno kalinio, kuris buvo laikomas protiškai atsilikusiu, mirtis – Vaildui tapo moraliniu išbandymu, apie kurį jis vėliau rašė su dideliu skausmu.
 
Ši kalėjime patirta trauma neabejotinai sutrumpino rašytojo gyvenimą. Po paleidimo 1897 m. jis tapo visišku savo buvusio „aš“ šešėliu – fiziškai pasenęs, psichologiškai sulaužytas ir visiškoje skurde. Jis nebegalėjo atsigauti po patirtų pažeminimų, socialinės atskirties ir sveikatos sutrikimų, kurie komplikavosi dėl kalėjime įgytų chroniškų ligų. Vos po trejų metų laisvėje, gyvenant tremtyje Paryžiuje ir vartojant alkoholį skausmui malšinti, jo sveikata galutinai žlugo, ir jis mirė nuo meningito, būdamas vos 46-erių metų, taip ir nesugebėjęs susigrąžinti ankstesnio kūrybinio gyvybingumo ar socialinės padėties.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: dr. Jolita Miliuvienė apie LGBTQ ir bet kurio žmogaus orumą būti lygiu vienas su kitu

 

Sveiki,
 
Neturiu labai ką ir bepridurti. Buškevičius, Gražulis, Sinica, Antanas-Celofanas ir kiti piktadariai, kurie juodai naudojasi skaldymu ir priešų ieškojimo strategija, kad už jų nugarų stovėtų „tradicija“ ir gynybinėje padėtyje normalizuotas kondensuotas dirbtinis individas, šis šviežias dr. Jolitos Miliuvienės paaiškinimas kaip mazgotė nuvaiko šitų bimbalų spiečių, nes tikrovė kalba aiškiau nei mitai, prietarai ir įsitikinimai apie KITOKIUS.
 
„Kalbėdami apie LGBTIQ+ asmenų teisių gynimą, iš tiesų kalbame apie pamatines žmogaus teises: pagarbą, orumą, saugumą, privatumą. Tai nėra LGBTIQ+ asmenų teisės. Tai yra žmogaus teisės. Jos yra tokios universalios savo prigimtimi, kad bet koks jų skirstymas – šiam žmogui jos priklauso, o tam – ne – yra ne tik teisinis, bet ir loginis prieštaravimas. Teisė, kuri galioja tik kai kuriems, nebėra teisė. Ji yra privilegija. Lietuva negali leisti sau, kad teisinėje valstybėje orumas, saugumas, privatumas būtų laikomi privilegijomis.“ Dr. Jolita Miliuvienė, Seimo kontrolierė.
 
Maištinga Siela

Neringa Dangvydė pralaimėjo byloje ir mano internetinis eksperimentas

Sveiki,

Šiandien padariau tokį eksperimentą. Pasirodė straipsnis apie Neringos Dangvydės teismo bylos pralaimėjimą „Delfije“. Ir jos fotografija įdėta. Normali ir padori moteris. Ji parašė dvi pasakas apie karalaites, kurios myli viena kitą, ir dar kitų pasakų knygoje „Gintarinė širdis“, kuri buvo uždrausta platinti, įsikišus visokioms instancijoms. Kilo literatūrinis skandalas, bet ne apie tai...

Padariau eksperimentą. Įlindęs į komentarų skyrių, kuriame dergiama autorės išvaizda tokiais žodžiai kaip „dūra, atrodo kaip nesveika, pasižiūrėk tu į...“ ir pan. Stuktelėjau komentaru paraginimą, visiškai nesusijusį su homoseksualia tema: „Kaip jūs, lietuviai, turėdami tokias aukštos moralės vertybes, kovodami už savo vaikus, skatindami prevenciją prieš patyčias, galite čia sėdėti ir tyčiotis iš normalios protaujančios moters išvaizdos?“ Sulaukiau vadinamųjų antilaikų per 25  ir 5 laikus. Lietuvoje negalima ginti žmogaus už patyčias visai kitos sferos, jei to žmogaus pozicija yra savita kitoje sferoje? Darau išvadą, kad tėvai nelabai suinteresuoti arba suinteresuoti suklusti tik tada, kai tik jų pačių vaikas tampa patyčių objektu, o visa kita – nesvarbu, yra norma, nes pačių tėvų žodžiai iliustruoja padėtį. 

Liūdni žirgai tempia mane namo... 

Jūsų Maištinga Siela