Sveiki,
skaitytojai!
„Meilė,
kuri šiame amžiuje nedrįsta ištarti savo vardo, tai toks pats didelis vyresnio
vyro prisirišimas prie jaunesniojo, kokį Davidas jautė Džonatanui, koks tapo
Platono filosofijos pagrindu, kokį randame Michelangelo ir Shakspeare‘o sonetuose.
<...> Mūsų amžiuje ši meilė suprantama neteisingai – taip neteisingai,
kad ją galima apibūdinti kaip meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo ir būtent
dėl jos aš atsidūriau ten, kur esu dabar. Ji yra graži, puiki, tauriausia
prisirišimo forma. Joje nėra nieko nenatūralaus. Ji intelektuali ir vis
įsižiebia tarp vyresnio ir jaunesnio vyro, kai vyresnysis turi protą, o
jaunesnįjį perpildo džiaugsmas, viltis ir laukiančio gyvenimo žavesys. Tai ir
turi būti, bet pasaulis to nesupranta. Pasaulis šaiposi iš tokio prisirišimo ir
kartais dėl jo stato žmogų prie gėdos stulpo.“ Oscar
Wilde (Oskaras Vaildas)
Tai
yra garsiosios jo kalbos teisme, pasakytos 1895 m. balandžio mėnesį, ištrauka.
Kai teisme jam buvo užduotas klausimas apie „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo
vardo“ (angl. the love that dare not speak its name), Wilde’as atsakė
šiuo giliu, emocingu ir intelektualiu monologu, kuriame gynė homoseksualią
meilę, lygindamas ją su klasikinės literatūros bei meno tradicijomis. Kaip
žinia, O. Vaildas visgi buvo nuteistas už homoseksualumą sunkiųjų darbų kalėjime.
Oskaro
Vaildo patirtis kalėjime buvo sukrečianti ir itin žiauri, privertusi jį pereiti
nuo visuomenės numylėtinio statuso į visišką degradaciją ir fizinį išsekimą.
Nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už „sodomiją“, jis didžiąją dalį laiko
praleido Redingo kalėjime (Reading Gaol), kur gyvenimo sąlygos buvo
suprojektuotos taip, kad palaužtų kalinio dvasią ir kūną per nuolatinę
izoliaciją bei beprasmį darbą. Šiame kalėjime jis buvo žinomas tik numeriu
C.3.3, o jo kasdienybė susidėjo iš ilgas valandas trunkančio fizinio darbo,
pavyzdžiui, virvių vijimo ar bėgimo ant specialaus rato, kuris neturėjo jokios
praktinės naudos, o tik fiziškai vargino ir kankino kalinius.
Didžiausią
žiaurumą lėmė ne tik fizinis krūvis, bet ir absoliuti emocinė bei socialinė
izoliacija. Pagal tuometinę tvarką, kaliniai privalėjo laikytis tylos režimo,
jiems buvo draudžiama bendrauti, o vienintelė jų „draugija“ – šaltos, tamsios
kameros sienos. Vaildas kentėjo nuo nuolatinio nepakankamo maitinimo, dėl kurio
jo sveikata sparčiai silpo; jis patyrė stiprius viduriavimo priepuolius ir
badą, o medicininė pagalba buvo minimali arba jos išvis nebuvo. Be fizinių
kančių, jis buvo priverstas stebėti kitų kalinių psichikos palūžimą, o vienas
ypač sukrečiantis įvykis – vieno kalinio, kuris buvo laikomas protiškai
atsilikusiu, mirtis – Vaildui tapo moraliniu išbandymu, apie kurį jis vėliau
rašė su dideliu skausmu.
Ši
kalėjime patirta trauma neabejotinai sutrumpino rašytojo gyvenimą. Po paleidimo
1897 m. jis tapo visišku savo buvusio „aš“ šešėliu – fiziškai pasenęs,
psichologiškai sulaužytas ir visiškoje skurde. Jis nebegalėjo atsigauti po
patirtų pažeminimų, socialinės atskirties ir sveikatos sutrikimų, kurie
komplikavosi dėl kalėjime įgytų chroniškų ligų. Vos po trejų metų laisvėje,
gyvenant tremtyje Paryžiuje ir vartojant alkoholį skausmui malšinti, jo
sveikata galutinai žlugo, ir jis mirė nuo meningito, būdamas vos 46-erių metų,
taip ir nesugebėjęs susigrąžinti ankstesnio kūrybinio gyvybingumo ar socialinės
padėties.
Maištinga
Siela
