Dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie savo homoseksualią meilę teisme

Sveiki, skaitytojai!
 
„Meilė, kuri šiame amžiuje nedrįsta ištarti savo vardo, tai toks pats didelis vyresnio vyro prisirišimas prie jaunesniojo, kokį Davidas jautė Džonatanui, koks tapo Platono filosofijos pagrindu, kokį randame Michelangelo ir Shakspeare‘o sonetuose. <...> Mūsų amžiuje ši meilė suprantama neteisingai – taip neteisingai, kad ją galima apibūdinti kaip meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo ir būtent dėl jos aš atsidūriau ten, kur esu dabar. Ji yra graži, puiki, tauriausia prisirišimo forma. Joje nėra nieko nenatūralaus. Ji intelektuali ir vis įsižiebia tarp vyresnio ir jaunesnio vyro, kai vyresnysis turi protą, o jaunesnįjį perpildo džiaugsmas, viltis ir laukiančio gyvenimo žavesys. Tai ir turi būti, bet pasaulis to nesupranta. Pasaulis šaiposi iš tokio prisirišimo ir kartais dėl jo stato žmogų prie gėdos stulpo.“ Oscar Wilde (Oskaras Vaildas)
 
Tai yra garsiosios jo kalbos teisme, pasakytos 1895 m. balandžio mėnesį, ištrauka. Kai teisme jam buvo užduotas klausimas apie „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“ (angl. the love that dare not speak its name), Wilde’as atsakė šiuo giliu, emocingu ir intelektualiu monologu, kuriame gynė homoseksualią meilę, lygindamas ją su klasikinės literatūros bei meno tradicijomis. Kaip žinia, O. Vaildas visgi buvo nuteistas už homoseksualumą sunkiųjų darbų kalėjime.
 
Oskaro Vaildo patirtis kalėjime buvo sukrečianti ir itin žiauri, privertusi jį pereiti nuo visuomenės numylėtinio statuso į visišką degradaciją ir fizinį išsekimą. Nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už „sodomiją“, jis didžiąją dalį laiko praleido Redingo kalėjime (Reading Gaol), kur gyvenimo sąlygos buvo suprojektuotos taip, kad palaužtų kalinio dvasią ir kūną per nuolatinę izoliaciją bei beprasmį darbą. Šiame kalėjime jis buvo žinomas tik numeriu C.3.3, o jo kasdienybė susidėjo iš ilgas valandas trunkančio fizinio darbo, pavyzdžiui, virvių vijimo ar bėgimo ant specialaus rato, kuris neturėjo jokios praktinės naudos, o tik fiziškai vargino ir kankino kalinius.
 
Didžiausią žiaurumą lėmė ne tik fizinis krūvis, bet ir absoliuti emocinė bei socialinė izoliacija. Pagal tuometinę tvarką, kaliniai privalėjo laikytis tylos režimo, jiems buvo draudžiama bendrauti, o vienintelė jų „draugija“ – šaltos, tamsios kameros sienos. Vaildas kentėjo nuo nuolatinio nepakankamo maitinimo, dėl kurio jo sveikata sparčiai silpo; jis patyrė stiprius viduriavimo priepuolius ir badą, o medicininė pagalba buvo minimali arba jos išvis nebuvo. Be fizinių kančių, jis buvo priverstas stebėti kitų kalinių psichikos palūžimą, o vienas ypač sukrečiantis įvykis – vieno kalinio, kuris buvo laikomas protiškai atsilikusiu, mirtis – Vaildui tapo moraliniu išbandymu, apie kurį jis vėliau rašė su dideliu skausmu.
 
Ši kalėjime patirta trauma neabejotinai sutrumpino rašytojo gyvenimą. Po paleidimo 1897 m. jis tapo visišku savo buvusio „aš“ šešėliu – fiziškai pasenęs, psichologiškai sulaužytas ir visiškoje skurde. Jis nebegalėjo atsigauti po patirtų pažeminimų, socialinės atskirties ir sveikatos sutrikimų, kurie komplikavosi dėl kalėjime įgytų chroniškų ligų. Vos po trejų metų laisvėje, gyvenant tremtyje Paryžiuje ir vartojant alkoholį skausmui malšinti, jo sveikata galutinai žlugo, ir jis mirė nuo meningito, būdamas vos 46-erių metų, taip ir nesugebėjęs susigrąžinti ankstesnio kūrybinio gyvybingumo ar socialinės padėties.
 
Maištinga Siela

Snobizmas ir homoseksualai: kokie būna gėjai snobai Lietuvoje ir pasaulyje?

 

Sveiki!
 
Neseniai įsivėliau į įdomią diskusiją apie tai, kad homoseksualai vyrai dažnai orientuojami ir matomi per savo seksualinę tapatybę, o snobiškų gėjų praktiškai nėra. Aišku, tai stereotipas, atėjęs iš nežinojimo apskritai apie skirtybes, tad nusprendžiau šiuo įrašu sudėti tam tikrus akcentus.
 
Snobizmo anatomija: nuo kilmės iki elito iliuzijos
 
Snobizmas – tai ne šiaip polinkis į prabangą ar intelektualinius debatus, o giliai įsišaknijęs socialinis mechanizmas, veikiantis kaip nuolatinė distancijos paieška. Pats žodis „snobas“ kildinamas iš lotyniško trumpinio s.nob. (sine nobilitate – „be kilmingumo“), kuriuo XIX a. Didžiosios Britanijos universitetų ir prestižinių pensionų sąrašuose buvo žymimi turtingi, bet aristokratiško kraujo neturintys jaunuoliai. Norėdami kompensuoti šį „trūkumą“, jie ėmė maniakiškai kopijuoti aukštuomenės manieras, skonį ir kalbėseną. Laikui bėgant, snobizmas transformavosi iš paprasto elito mėgdžiojimo į intelektualinį, estetinį ar kultūrinį pranašumo demonstravimą. Šiandien snobas yra tas, kuris savo vertę matuoja ne tuo, ką jis mėgsta, o tuo, ką jis atmeta kaip „prastą skonį“ – ar tai būtų populiarioji muzika, masinė literatūra, ar vidutinės kainos vynas.
 
Estetikos šventovė: kodėl snobizmas klesti gėjų kultūroje?
 
Nagrinėjant snobizmą homoseksualių vyrų bendruomenėje, išryškėja unikali kultūrinė dinamika. Istoriškai, kai homoseksualumas buvo kriminalizuotas ar socialiai atstumtas, menas, mada ir aukštoji kultūra tapo saugiu prieglobsčiu – erdve, kurioje buvo galima kurti savitą kalbą ir identitetą. Šiame kontekste snobizmas tarp gėjų dažnai tampa ne tik tuščiagarbiškumu, bet ir gynybine reakcija prieš atstūmimą. „Jei visuomenė mane laiko marginalu, aš būsiu tas, kuris diktuoja estetinį toną,“ – tarsi sako šis mechanizmas. Taip susiformavo rafinuoto, viską išmanančio estetikos arbitro įvaizdis. Tai pastebima per didesnį jautrumą detalėms, interjerui, literatūrai ir operai, kur geras skonis tampa savotišku slaptuoju kodu, leidžiančiu atpažinti „savus“ ir tuo pat metu išlaikyti intelektualinį pranašumą prieš heteronormatyvią daugumą.
 
Geografiniai niuansai: nuo Londono salonų iki Vilniaus kavinių
 
Gėjų snobizmas įgauna skirtingus atspalvius priklausomai nuo geografinio ir kultūrinio konteksto. Didžiojoje Britanijoje jis dvelkia aristokratišku melancholiškumu – čia vertinamas Oskaro Vaildo stiliaus šmaikštumas, seni leidiniai odiniais viršeliais ir gebėjimas ironizuoti save geriant brangų viskį. Jungtinėse Valstijose snobizmas yra dinamiškesnis, orientuotas į statusą, Niujorko meno galerijas, modernizmą ir fizinį kūno kultą, kur intelektas derinamas su griežta treniruotėmis išpuoselėta išvaizda. Prancūzijoje snobizmas pasireiškia per absoliutų intelektualinį ir gastronominį elitizmą: pokalbiai apie Marcelį Proustą prie natūralaus vyno taurės čia yra ne poza, o gyvenimo būdas. Tuo tarpu Lietuvoje šis reiškinys dar pakankamai jaunas, bet ryškus. Lietuvis gėjus snobas dažnai yra tas, kuris bėga nuo provincinio mąstymo, demonstruoja vakarietišką erudiciją, lankosi alternatyvaus kino festivaliuose ir ironiškai stebi vietinį kontekstą, kartais pats nepastebėdamas, kaip jo paties snobiškumas tampa nauja provincialumo forma.

 
Stereotipai ir intelektualaus gėjaus portretas
 
Populiariojoje kultūroje gėjaus snobo stereotipas piešiamas itin ryškiai: tai visada nepriekaištingai apsirengęs, šiek tiek arogantiškas vyras su taure rankoje, cituojantis autorius, kurių niekas neskaitė, ir kritikuojantis viską – nuo kito žmogaus batų iki jo muzikinio skonio. Tačiau už šio fasado slepiasi gilesnis intelektualus snobizmas. Tai vyrai, kuriems estetinė ir protinė stimuliacija yra būtina egzistencijos sąlyga. Jie nelaiko savęs tiesiog gėjais – jie laiko save mąstančiais individais, o jų seksualinė orientacija tėra viena iš daugelio jų asmenybės briaunų, nors ir suteikianti tam tikrą melancholišką kampą pasaulėžiūrai. Jie vertina tylą, gilias diskusijas ir kokybę visose gyvenimo srityse, net jei tai kartais aplinkiniams atrodo kaip neprieinama arogancija.
 
Vidiniai demonai: vienatvė tarp knygų lentynų
 
Paradoksalu, tačiau būtent šis išlavintas intelektas ir aukšti standartai tampa didžiausiu šių vyrų iššūkiu. Snobizmas tarp gėjų dažnai sukuria emocinę izoliaciją. Keldami itin aukštus reikalavimus partnerio intelektui, išvaizdai ir skoniui, šie vyrai neretai pasmerkia save vienatvei – rasti „idealų“ intelektualinį atitikmenį mažoje bendruomenėje yra beprotiškai sunku. Be to, jie susiduria su dvigubu spaudimu: heteroseksuali visuomenė juos vis dar gali vertinti per stereotipų prizmę, o pati gėjų bendruomenė, kartais labiau orientuota į jaunystės kultą ir naktinį gyvenimą, jų snobišką uždarumą priima kaip atstumiantį elitizmą. Tai sukuria specifinį konfliktą tarp troškimo būti suprastam ir noro išlikti virš „pilkos masės“.
 
Hetero vs. Homo snobizmas: kur nubrėžiama riba?
Galiausiai verta paklausti: kuo gėjų snobizmas skiriasi nuo heteroseksualaus vyro snobizmo? Jei heteroseksualaus vyro snobizmas dažniau sukasi aplink tradicinius galios, statuso ir materialių pasiekimų simbolius – automobilius, sporto klubų narystes ar finansinius rodiklius – tai gėjų snobizmas yra kur kas labiau estetizuotas ir performatyvus. Hetero snobas demonstruoja tai, ką jis turi; gėjus snobas demonstruoja tai, ką jis jaučia ir supranta. Tai nereiškia, kad snobiškumas yra universaliai būdingas visiems homoseksualiems vyrams – bendruomenė yra tokia pat įvairi kaip ir bet kuri kita. Tačiau ten, kur jis pasireiškia, jis tampa savita meno forma, bandymu kasdienybę paversti estetiniu spektakliu, net jei tas spektaklis kartais vaidinamas tik sau pačiam, tyliai gurkšnojant viskį prie židinio.

 
Pasaulio kontekstas: estetinio ir intelektualinio snobizmo titanai
 
Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) – neabejotina snobizmo, dendiškumo ir rafinuoto intelekto ikona. XIX a. pabaigos airių rašytojas ir dramaturgas savo gyvenimą pavertė meno kūriniu, o jo kandus šmaikštumas ir estetinė filosofija tapo snobizmo etalonu. O. Vaildas deklaravo, kad menas yra aukščiau už moralę, o geras skonis – svarbesnis už visuomenės normas. Jo garsioji frazė „Mano skonis labai paprastas – aš visada tenkinuosi tuo, kas geriausia“ puikiai apibūdina jo intelektualinę aroganciją, kuri kartu buvo ir ginklas prieš Viktorijos laikų veidmainystę.
 
Trumanas Kapotė (Truman Capote) – XX a. JAV literatūros genijus, kurio snobizmas pasireiškė per maniakišką elitizmo siekį ir aukštuomenės apžavus. T. Kapotė buvo žinomas dėl savo išrankumo draugams, aštraus liežuvio ir gebėjimo manipuliuoti Niujorko elitu, kurį jis vadino savo „gulbėmis“. Jo snobiškumas nebuvo tik poza: tai buvo gilus įsitikinimas savo kultūriniu pranašumu, demonstruojamas prabangiuose vakarėliuose, kur jis vertindavo svečių intelektą, aprangą ir kilmę.
 
Andrė Židas (André Gide) – prancūzų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, atstovaujantis prancūziškajam intelektualiniam snobizmui. Jis buvo estetikos ir asmeninės laisvės apologetas, kurio kūryboje ir gyvenime dominavo aukštosios kultūros kultas. Jo snobiškumas pasireiškė per absoliutų prastumo atmetimą – Židas lankėsi tik rinktiniuose Paryžiaus literatūriniuose salonuose, o jo pokalbiai buvo persmelkti gilių filosofinių įžvalgų, prieinamų tik siauram išsilavinusio elito ratui.
 
Lietuvos kontekstas: intelektualinis elitas ir nutylėtas estetizmas
 
Lietuvos kultūriniame kontekste terminą „snobas“ tiesiogiai pritaikyti konkrečioms asmenybėms yra sudėtingiau, nes mūsų visuomenėje ši etiketė dažnai turi neigiamą atspalvį, o homoseksualumas ilgą laiką buvo (ir iš dalies tebėra) tabu. Todėl lietuviškasis gėjų snobizmas labiau reiškiasi per nutylėtą estetinį elitizmą ir aukštosios kultūros puoselėjimą. Čia ryškėja asmenybės, kurios savo gyvenimo būdu, erudicija ir kūryba formuoja vakarietišką, intelektualų skonį, nors pačios nebūtinai demonstruoja savo asmeninį gyvenimą.
 
Vienas iš pavyzdžių – Lietuvos teatro, operos ir mados pasaulio kūrėjai, kurių pavardės dažnai siejamos su bekompromisiu estetikos siekiu. Tokie menininkai kaip Juozas Statkevičius (nors jo kūryba labiau orientuota į madą nei į grynąjį intelektualinį snobizmą) demonstruoja aukšto lygio estetinį snobizmą – reikalavimą kokybei, prabangai ir išskirtinumui. Tuo tarpu teatro ir vizualiųjų menų lauke veikiantys intelektualai snobiškumą išreiškia per alternatyvios kultūros, elitinio meno ir filosofijos aukštinimą, atsiribodami nuo masinio skonio ir provincialumo.
 
Lietuvos kontekste snobiškumas tarp gėjų intelektualų dažniausiai veikia kaip tylus „kultūrinis filtras“. Tai pasireiškia Vilniaus ar Kauno meno galerijose, akademiniuose sluoksniuose bei literatūriniuose vakaruose, kur intelektualus pranašumas tampa savotišku skydu. Šios asmenybės cituoja prancūzų filosofus, kolekcionuoja meną ir lankosi tik specifiniuose renginiuose (pavyzdžiui, „Kino pavasario“ nišinėse programose ar šiuolaikinio meno parodų atidarymuose), taip kurdamos mažą, bet itin rafinuotą intelektualinį burbulą, kuris drąsiai konkuruoja su Europos didmiesčių salonų kultūra.
 
Maištinga Siela

Šios dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie save, mitą, meną ir filosofiją

 

Sveiki skaitytojai,

 

„Meną aš paverčiau filosofija, o filosofiją – menu. Mokiau žmones naujai mąstyti ir suteikiau daugeliui naujų atspalvių; viskas, ką dariau ar sakiau, kėlė žmonėms nuostabą. <...> Meną aš laikiau aukščiausia realybe, o gyvenimą – kūrybos išraiškos būdu. Taip įaudrinau savo laikmečio vaizduotę, jog ji sukūrė apie mane mitą ir legendą.“ Oskaras Vaildas (Oscar Wilde)

 

Šie įsimintini žodžiai, kuriais menas paverčiamas filosofija, o filosofija – menu, o pats gyvenimas tampa kūrybos išraiškos būdu, neabejotinai priklauso Oscarui Wilde'ui (1854–1900). Šis ekstravagantiškas airių kilmės rašytojas, dramaturgas ir estetikas, XIX amžiaus pabaigos Londono kultūrinio gyvenimo žvaigždė, visą savo egzistenciją pavertė meno kūriniu, nuolat stebindamas ir provokuodamas visuomenę savo sąmoju, paradoksais ir nepriekaištinga elegancija. Wilde'o filosofijos esmė – estetizmas, teigiantis, kad menas yra aukščiausia vertybė, o gyvenimas turėtų būti siekiamas gyventi kaip meno kūrinys, kupinas grožio, stiliaus ir prabangos. Jis tikėjo, kad „menininkas yra grožio kūrėjas“, o „nėra moralios ar amoralios knygos. Yra tik gerai ar blogai parašytos knygos.“ Šis požiūris atsispindėjo tiek jo dramose, tokiose kaip „Kaip svarbu būti rimtam“, tiek romane „Doriano Grėjaus portretas“, kuriame grožio ir moralės santykis tampa pagrindine ašimi.

 

Cituojamos eilutės puikiai atspindi Wilde'o asmenybę ir jo kūrybos esmę. Teiginys „Meną aš paverčiau filosofija, o filosofiją – menu“ kalba apie jo gilų įsitikinimą, kad menas nėra tik atvaizdavimas, bet ir galingas įrankis, galintis keisti mąstymą ir suteikti naujų atspalvių tikrovei. Wilde'as savo kūryba ir gyvenimo būdu siekė praplėsti to meto visuomenės mąstymo ribas, priversti žmones naujai vertinti grožį, moralę ir individualumo laisvę. Jo sąmojis, paradoksai ir aštrūs pastebėjimai nuolat kėlė „žmonėms nuostabą“, o ekstravagantiškas elgesys ir skandalai tik sustiprino šį įspūdį. Fraze „Meną aš laikiau aukščiausiąa realybe, o gyvenimą – kūrybos išraiškos būdu“ Wilde'as išreiškia savo nepalaužiamą esteto kredo: gyvenimas yra tuščias, jei nėra apmąstytas ir išgyventas kaip estetinis patyrimas. Galiausiai, jo drąsa būti savimi ir gyventi pagal savo principus, net ir susidūrus su visuomenės pasmerkimu, įaudrino „savo laikmečio vaizduotę“, kuri ir „sukūrė apie mane mitą ir legendą“. Šis mitas, lydintis jį iki šių dienų, įrodo, kad Oscaras Wilde'as ne tik kalbėjo apie meno ir gyvenimo sąsajas, bet ir pats tapo gyvu šios filosofijos įkūnijimu.

 

Oscaro Wilde'o asmenybė buvo išties ekscentriška, ir šis ekscentriškumas buvo ne atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas, glaudžiai susijęs su jo menine ir filosofine pasaulėžiūra – estetizmu. Jis siekė paversti patį savo gyvenimą meno kūriniu, nuolat stebinti ir provokuoti visuomenę, kurią jis dažnai laikė nuobodžia ir veidmainiška.

 

Wilde'o ekscentriškumas pasireiškė įvairiais būdais. Visų pirma, jo išvaizda ir manieros buvo neįprastos Viktorijos epochos Anglijoje. Jis rengdavosi prabangiais, ryškių spalvų drabužiais, aksominiais švarkais, puošėsi gėlėmis atlapuose ir nešiojo ilgus plaukus – visa tai buvo ryškus kontrastas to meto konservatyviai madai. Jo kalba buvo nepaprastai išraiškinga ir sąmojinga. Wilde'as buvo žinomas dėl savo aštrių paradoksų, sąmojingų replikų ir aforizmų, kuriuos jis meistriškai naudojo tiek kasdieniuose pokalbiuose, tiek savo kūryboje. Jis nuolat stebino pašnekovus netikėtais požiūriais ir gebėjimu sukti pokalbį į filosofines ar estetiką temas.

 

Šis ekscentriškumas buvo ne tik stiliaus, bet ir filosofijos išraiška. Wilde'as tikėjo „menu dėl meno“ principu (angl. art for art's sake), teigdamas, kad menas neturi tarnauti jokiam moraliniam ar didaktiniam tikslui, o turi būti vertingas pats savaime, dėl savo grožio. Jis manė, kad gyvenimas taip pat turėtų būti išgyvenamas kaip estetinis patyrimas, kuriame svarbiausia yra grožis ir malonumas, o ne nuobodi moralė ar konvencijos. Būtent todėl jis sąmoningai laužė visuomenės normas, provokavo ją savo homoseksualumu ir gyvenimo būdu, kuris atvirai prieštaravo Viktorijos epochos dvigubiems standartams. Šis ekscentriškumas buvo jo būdas išreikšti individualumo laisvę ir kritiką hipokritiškiems visuomenės sluoksniams, galiausiai įaudrinęs laikmečio vaizduotę ir pavertęs jį tiek žvaigžde, tiek tragiška mito dalimi.

 

Oscaro Wilde'o homoseksualus gyvenimas, nors ir slepiamas nuo didžiosios visuomenės dalies, tapo jo asmeninės tragedijos ir viešo pasmerkimo priežastimi konservatyvioje Viktorijos epochos Anglijoje. Nors Wilde'as buvo vedęs Constance Lloyd ir turėjo du sūnus, Cyri'lį ir Vyvyan'ą, jo asmeninis gyvenimas pamažu vis labiau krypo link santykių su vyrais. Jo pirmasis žinomas meilužis vyras, kaip manoma, buvo žurnalistas ir kritikas Robertas Rossas. Tačiau didžiausią ir lemtingiausią įtaką jo gyvenimui padarė ryšys su jaunu aristokratu ir poetu Lordu Alfredu Douglasu, geriau žinomu „Bosie“ pravarde.

 

Jų santykiai prasidėjo 1891 metais ir buvo itin intensyvūs, kupini aistros, bet kartu ir dramos bei finansinių iššūkių. Wilde'as savo uždarbį kaip populiarus dramaturgas negailėdamas leido Bosie'o įgeidžiams, kas įtraukė jį į Londono homoseksualų pogrindžio pasaulį. Tuo metu homoseksualūs aktai buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu Anglijoje ir buvo baudžiami griežtai. Bosie'o tėvas, Queensberry markizas, sužinojęs apie sūnaus ir Wilde'o ryšius, įsiuto ir siekė bet kokia kaina atskleisti Wilde'o paslaptis ir jį sunaikinti. Markizas viešai įžeidė Wilde'ą, palikdamas jam vizitinę kortelę su užrašu „pozityvus sodomitas“.

 

Wilde'as, paklausęs Bosie'o patarimo ir, kaip daugelis teigia, arogancijos pagautas, nusprendė paduoti markizą į teismą už šmeižtą, nepaisydamas draugų įspėjimų bėgti į Prancūziją, kur homoseksualumas buvo dekriminalizuotas. Šis teismo procesas virto tikra katastrofa. Gynyba greitai atskleidė Wilde'o intymius ryšius su kitais vyrais, įskaitant ir žemesnių sluoksnių asmenis bei vyrus, dirbusius prostitucijos sferoje. Bylos eigai pasisukus prieš jį, Wilde'as buvo priverstas atsiimti kaltinimus markizui. Tačiau tai nesustabdė teisinio persekiojimo – jis pats buvo areštuotas ir apkaltintas „šiurkščiu nepadorumu“. Po dviejų garsių teismo procesų, plačiai nušviestų spaudoje ir sukėlusių didžiulį skandalą, 1895 metais Oscaras Wilde'as buvo nuteistas dvejų metų sunkiųjų darbų bausme.

 

Jo įkalinimas, ypač Readingo kalėjime, buvo niokojantis smūgis jo sveikatai ir karjerai. Nors kalėjime jis parašė įsimintiną laišką „De Profundis“ (išleistą po mirties), apmąstydamas savo santykius su Bosie, savo nuopolį ir dvasinę kelionę, jo kūrybinis kelias ir visuomeninė padėtis buvo neatšaukiamai sugriauti. Po paleidimo iš kalėjimo 1897 metais, atskirtas nuo žmonos ir sūnų, finansiškai palūžęs, Wilde'as paliko Angliją ir likusius trejus savo gyvenimo metus praleido tremtyje Paryžiuje, kur mirė 1900 metais. Nors jis niekada tiesiogiai neatsiprašė už savo santykius, teisme gindamas „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“, ir tikėjo, kad buvo nubaustas už tai, kad yra menininkas ir nonkonformistas, jo viešas pasmerkimas dėl homoseksualumo pavertė jį tragedijos ir kartu LGBTQ+ bendruomenės ikona.

 

Jūsų Maištinga Siela