Snobizmas ir homoseksualai: kokie būna gėjai snobai Lietuvoje ir pasaulyje?

 

Sveiki!
 
Neseniai įsivėliau į įdomią diskusiją apie tai, kad homoseksualai vyrai dažnai orientuojami ir matomi per savo seksualinę tapatybę, o snobiškų gėjų praktiškai nėra. Aišku, tai stereotipas, atėjęs iš nežinojimo apskritai apie skirtybes, tad nusprendžiau šiuo įrašu sudėti tam tikrus akcentus.
 
Snobizmo anatomija: nuo kilmės iki elito iliuzijos
 
Snobizmas – tai ne šiaip polinkis į prabangą ar intelektualinius debatus, o giliai įsišaknijęs socialinis mechanizmas, veikiantis kaip nuolatinė distancijos paieška. Pats žodis „snobas“ kildinamas iš lotyniško trumpinio s.nob. (sine nobilitate – „be kilmingumo“), kuriuo XIX a. Didžiosios Britanijos universitetų ir prestižinių pensionų sąrašuose buvo žymimi turtingi, bet aristokratiško kraujo neturintys jaunuoliai. Norėdami kompensuoti šį „trūkumą“, jie ėmė maniakiškai kopijuoti aukštuomenės manieras, skonį ir kalbėseną. Laikui bėgant, snobizmas transformavosi iš paprasto elito mėgdžiojimo į intelektualinį, estetinį ar kultūrinį pranašumo demonstravimą. Šiandien snobas yra tas, kuris savo vertę matuoja ne tuo, ką jis mėgsta, o tuo, ką jis atmeta kaip „prastą skonį“ – ar tai būtų populiarioji muzika, masinė literatūra, ar vidutinės kainos vynas.
 
Estetikos šventovė: kodėl snobizmas klesti gėjų kultūroje?
 
Nagrinėjant snobizmą homoseksualių vyrų bendruomenėje, išryškėja unikali kultūrinė dinamika. Istoriškai, kai homoseksualumas buvo kriminalizuotas ar socialiai atstumtas, menas, mada ir aukštoji kultūra tapo saugiu prieglobsčiu – erdve, kurioje buvo galima kurti savitą kalbą ir identitetą. Šiame kontekste snobizmas tarp gėjų dažnai tampa ne tik tuščiagarbiškumu, bet ir gynybine reakcija prieš atstūmimą. „Jei visuomenė mane laiko marginalu, aš būsiu tas, kuris diktuoja estetinį toną,“ – tarsi sako šis mechanizmas. Taip susiformavo rafinuoto, viską išmanančio estetikos arbitro įvaizdis. Tai pastebima per didesnį jautrumą detalėms, interjerui, literatūrai ir operai, kur geras skonis tampa savotišku slaptuoju kodu, leidžiančiu atpažinti „savus“ ir tuo pat metu išlaikyti intelektualinį pranašumą prieš heteronormatyvią daugumą.
 
Geografiniai niuansai: nuo Londono salonų iki Vilniaus kavinių
 
Gėjų snobizmas įgauna skirtingus atspalvius priklausomai nuo geografinio ir kultūrinio konteksto. Didžiojoje Britanijoje jis dvelkia aristokratišku melancholiškumu – čia vertinamas Oskaro Vaildo stiliaus šmaikštumas, seni leidiniai odiniais viršeliais ir gebėjimas ironizuoti save geriant brangų viskį. Jungtinėse Valstijose snobizmas yra dinamiškesnis, orientuotas į statusą, Niujorko meno galerijas, modernizmą ir fizinį kūno kultą, kur intelektas derinamas su griežta treniruotėmis išpuoselėta išvaizda. Prancūzijoje snobizmas pasireiškia per absoliutų intelektualinį ir gastronominį elitizmą: pokalbiai apie Marcelį Proustą prie natūralaus vyno taurės čia yra ne poza, o gyvenimo būdas. Tuo tarpu Lietuvoje šis reiškinys dar pakankamai jaunas, bet ryškus. Lietuvis gėjus snobas dažnai yra tas, kuris bėga nuo provincinio mąstymo, demonstruoja vakarietišką erudiciją, lankosi alternatyvaus kino festivaliuose ir ironiškai stebi vietinį kontekstą, kartais pats nepastebėdamas, kaip jo paties snobiškumas tampa nauja provincialumo forma.

 
Stereotipai ir intelektualaus gėjaus portretas
 
Populiariojoje kultūroje gėjaus snobo stereotipas piešiamas itin ryškiai: tai visada nepriekaištingai apsirengęs, šiek tiek arogantiškas vyras su taure rankoje, cituojantis autorius, kurių niekas neskaitė, ir kritikuojantis viską – nuo kito žmogaus batų iki jo muzikinio skonio. Tačiau už šio fasado slepiasi gilesnis intelektualus snobizmas. Tai vyrai, kuriems estetinė ir protinė stimuliacija yra būtina egzistencijos sąlyga. Jie nelaiko savęs tiesiog gėjais – jie laiko save mąstančiais individais, o jų seksualinė orientacija tėra viena iš daugelio jų asmenybės briaunų, nors ir suteikianti tam tikrą melancholišką kampą pasaulėžiūrai. Jie vertina tylą, gilias diskusijas ir kokybę visose gyvenimo srityse, net jei tai kartais aplinkiniams atrodo kaip neprieinama arogancija.
 
Vidiniai demonai: vienatvė tarp knygų lentynų
 
Paradoksalu, tačiau būtent šis išlavintas intelektas ir aukšti standartai tampa didžiausiu šių vyrų iššūkiu. Snobizmas tarp gėjų dažnai sukuria emocinę izoliaciją. Keldami itin aukštus reikalavimus partnerio intelektui, išvaizdai ir skoniui, šie vyrai neretai pasmerkia save vienatvei – rasti „idealų“ intelektualinį atitikmenį mažoje bendruomenėje yra beprotiškai sunku. Be to, jie susiduria su dvigubu spaudimu: heteroseksuali visuomenė juos vis dar gali vertinti per stereotipų prizmę, o pati gėjų bendruomenė, kartais labiau orientuota į jaunystės kultą ir naktinį gyvenimą, jų snobišką uždarumą priima kaip atstumiantį elitizmą. Tai sukuria specifinį konfliktą tarp troškimo būti suprastam ir noro išlikti virš „pilkos masės“.
 
Hetero vs. Homo snobizmas: kur nubrėžiama riba?
Galiausiai verta paklausti: kuo gėjų snobizmas skiriasi nuo heteroseksualaus vyro snobizmo? Jei heteroseksualaus vyro snobizmas dažniau sukasi aplink tradicinius galios, statuso ir materialių pasiekimų simbolius – automobilius, sporto klubų narystes ar finansinius rodiklius – tai gėjų snobizmas yra kur kas labiau estetizuotas ir performatyvus. Hetero snobas demonstruoja tai, ką jis turi; gėjus snobas demonstruoja tai, ką jis jaučia ir supranta. Tai nereiškia, kad snobiškumas yra universaliai būdingas visiems homoseksualiems vyrams – bendruomenė yra tokia pat įvairi kaip ir bet kuri kita. Tačiau ten, kur jis pasireiškia, jis tampa savita meno forma, bandymu kasdienybę paversti estetiniu spektakliu, net jei tas spektaklis kartais vaidinamas tik sau pačiam, tyliai gurkšnojant viskį prie židinio.

 
Pasaulio kontekstas: estetinio ir intelektualinio snobizmo titanai
 
Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) – neabejotina snobizmo, dendiškumo ir rafinuoto intelekto ikona. XIX a. pabaigos airių rašytojas ir dramaturgas savo gyvenimą pavertė meno kūriniu, o jo kandus šmaikštumas ir estetinė filosofija tapo snobizmo etalonu. O. Vaildas deklaravo, kad menas yra aukščiau už moralę, o geras skonis – svarbesnis už visuomenės normas. Jo garsioji frazė „Mano skonis labai paprastas – aš visada tenkinuosi tuo, kas geriausia“ puikiai apibūdina jo intelektualinę aroganciją, kuri kartu buvo ir ginklas prieš Viktorijos laikų veidmainystę.
 
Trumanas Kapotė (Truman Capote) – XX a. JAV literatūros genijus, kurio snobizmas pasireiškė per maniakišką elitizmo siekį ir aukštuomenės apžavus. T. Kapotė buvo žinomas dėl savo išrankumo draugams, aštraus liežuvio ir gebėjimo manipuliuoti Niujorko elitu, kurį jis vadino savo „gulbėmis“. Jo snobiškumas nebuvo tik poza: tai buvo gilus įsitikinimas savo kultūriniu pranašumu, demonstruojamas prabangiuose vakarėliuose, kur jis vertindavo svečių intelektą, aprangą ir kilmę.
 
Andrė Židas (André Gide) – prancūzų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, atstovaujantis prancūziškajam intelektualiniam snobizmui. Jis buvo estetikos ir asmeninės laisvės apologetas, kurio kūryboje ir gyvenime dominavo aukštosios kultūros kultas. Jo snobiškumas pasireiškė per absoliutų prastumo atmetimą – Židas lankėsi tik rinktiniuose Paryžiaus literatūriniuose salonuose, o jo pokalbiai buvo persmelkti gilių filosofinių įžvalgų, prieinamų tik siauram išsilavinusio elito ratui.
 
Lietuvos kontekstas: intelektualinis elitas ir nutylėtas estetizmas
 
Lietuvos kultūriniame kontekste terminą „snobas“ tiesiogiai pritaikyti konkrečioms asmenybėms yra sudėtingiau, nes mūsų visuomenėje ši etiketė dažnai turi neigiamą atspalvį, o homoseksualumas ilgą laiką buvo (ir iš dalies tebėra) tabu. Todėl lietuviškasis gėjų snobizmas labiau reiškiasi per nutylėtą estetinį elitizmą ir aukštosios kultūros puoselėjimą. Čia ryškėja asmenybės, kurios savo gyvenimo būdu, erudicija ir kūryba formuoja vakarietišką, intelektualų skonį, nors pačios nebūtinai demonstruoja savo asmeninį gyvenimą.
 
Vienas iš pavyzdžių – Lietuvos teatro, operos ir mados pasaulio kūrėjai, kurių pavardės dažnai siejamos su bekompromisiu estetikos siekiu. Tokie menininkai kaip Juozas Statkevičius (nors jo kūryba labiau orientuota į madą nei į grynąjį intelektualinį snobizmą) demonstruoja aukšto lygio estetinį snobizmą – reikalavimą kokybei, prabangai ir išskirtinumui. Tuo tarpu teatro ir vizualiųjų menų lauke veikiantys intelektualai snobiškumą išreiškia per alternatyvios kultūros, elitinio meno ir filosofijos aukštinimą, atsiribodami nuo masinio skonio ir provincialumo.
 
Lietuvos kontekste snobiškumas tarp gėjų intelektualų dažniausiai veikia kaip tylus „kultūrinis filtras“. Tai pasireiškia Vilniaus ar Kauno meno galerijose, akademiniuose sluoksniuose bei literatūriniuose vakaruose, kur intelektualus pranašumas tampa savotišku skydu. Šios asmenybės cituoja prancūzų filosofus, kolekcionuoja meną ir lankosi tik specifiniuose renginiuose (pavyzdžiui, „Kino pavasario“ nišinėse programose ar šiuolaikinio meno parodų atidarymuose), taip kurdamos mažą, bet itin rafinuotą intelektualinį burbulą, kuris drąsiai konkuruoja su Europos didmiesčių salonų kultūra.
 
Maištinga Siela

Aktualijos: Tautos begėdžiai, darantys meškos paslaugą

Sveiki,

Šis mėnuo pasižymi viena ryškia ypatybe: ups leptelėjau. Ir ne bet kaip, o patraukiant dantį per autoritetus, stabus ir nacionalizmą. Pirmoj auka – Juozas Statkevičius, davęs propagandiniam Kremliaus laikraščiui skandalingą interviu apie sunkiai gyvenančius lietuvius. Tiesą sakant, kažkas išvertė jo žodžius ir jeigu ne viena kita sakinio ir minties traktuotė, beveik visas Juozo Statkevičiaus pasisakymas bemaž būtų išties teisingas: emigracija, nuolatinis balansavimas ties skurdo riba, jo paties motinos išlaikymas ir t. t. Viskas suprantama ir viskas pateisinama, tik nepataisoma tai, kad jo žodžius nusigriebė propagandininkai ir reprezentavo Lietuvą kaip išsiilgusią sovietinio botago.

Andriaus Tapino reakcija ir kitų tautiečių gal ir „normali“, jeigu būtų apie tai parašęs koks „Valstiečių laikraštis“, argi kas būtų bent amtelėjęs? Apie tai, kaip skauda, kai tauta kraujuoja? Bet rusų žiniasklaidoje mūsų skauduliai staiga tampa kažin kokiu propagandiniu ginklu. Šįkart norėčiau šiek tiek apginti Juozą Statkevičių ir jo kai kuriuos pasisakymus, nes jie tikrai nėra iš piršto laužti, tačiau tapęs propagandinių pinklių auka tapo dar ir dvigubu atpirkimo ožiu – tautiečių užmėtytu, kaip pats Andrius Tapinas įvardijo, „skuduru“. Paskutiniu metu Andrius Tapinas ne toks maladiec, kažkaip vienas pirmųjų, kuris suskuba nuteisti, užuot pateisinęs, tarsi  įsuktas į tų teisuoliškų mechanizmų sraigtus dirba pagal programą raganų medžiotoju kaip pirmūnas.

Antroji šio mėnesio žvaigždė – Rūta Vanagaitė, kuri tiesiogine žodžio prasme „susiėdė“ pajutusi skandalingo žodžio reikšmę ir galią. Demaskuoti tautos autoritetus ir „netikrus“ didvyrius gal ir neblogas „darbas“: pusė tautos visada mylės, kita – nekęs. Išimti R. Vanagaitės knygas iš rinkos gana radikalus žingsnis. Vienu metu norėjosi iškart aplėkti knygynus ir nusipirkti (oi, kokią vertę jie po to turės!), nes nepamenu šiuolaikinio rašytojo, kuris taip staigiai būtų uždusintas, kad ir tos pačios leidyklos, kuri nešė kartu šį Trojos arklio galvą pro vartus.

Neskaičiau nė vienos R. Vanagaitės knygos, tad man lengviausia, aišku, nuteisti – toks mažiausiai žinančių „darbas“. Mane domina ne pats knygos turinys, kiek socialinis reiškinys iš paikos vaikiškos antisemitizmu pradvisusios dainelės „imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“. Šįkart tautoje kas tik netingi karšia R. Vanagaitės kailį. Kaip paskutiniu metu mes „mylime“ prasikaltusius. Iš vienos pusės: taip, reaguoti ir ginti tai, kas brangu – būtina, o kita pusė – kažkoks žurnalistinis išeskaluotas šou, kuriame dega ir spragsi raganų laužai.

Dviprasmiškos man mūsų tautos reakcijos į „prasikaltusiuosius“, labai dviprasmiškos. Kai kas tai vadina tautos prabudinimu ir sąmoningumu, bet iš kitos pusės nacionalistiniai povandeniniai vandenys būna labai jau drumsti, ar taip nemanote?

Jūsų Maištinga Siela