Filmas: "Fanatikas" / "The Believer"

Sveiki,

Paskutiniu metu Lietuvoje griaudėjo su antisemitizmu susiję skandalai: dužo atminimo lentelės, uždrausta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ ir t. t. Gajus įsitikinimas, kad dėl visų pasaulio nelaimių yra kalti žydai ir juos kaip naciją reiktų išnaikinti, man asmeniškai protu niekaip nesuvokiamas. Niekas taip deramai negali paaiškinti, iš kur tas pyktis ir amžinas kerštas žydams. Kad jie nukryžiavo Kristų, kuris irgi buvo „saviškis“? Dėl to, kad žmonijai reikia atpirkimo ožio? Kodėl? Teko matyti nemažai dokumentinių ištraukų, kuriose bandoma aiškinti žydų nacijos pasaulinę sąmokslo teorija, kad jie užsislaptinę pasaulio valdantieji, reguliuojantys rinką, užterštumą, badą ir net kuriantys tarp tautų karus, tas teorijas netiesiogiai girdėjau ir pagrindinio veikėjo monologuose filme „Fanatikas“ (angl. The Believer) (2001), vaidybinėje kino juostoje, kurioje pasakojama vaikino žydo, perėjusio į nacistų grupuotes, istorija.

Tikiu, kad anuomet, kai filmas vos tik pasirodė, o t. y. beveik prieš 20 metų, galėjo lengvai šokiruoti, tačiau šiandien galima sužiūrėti visai lengvu prisėdimu, nes kine, bent man, yra tiek temų, tiek elgsenos modelių, kurie labiau šokiruoja ir jaudina nei filme „Fanatikas“. Nepaisant mano reakcijos, tai nereiškia, kad filmas prastas.

Dėmesio centre – jaunas agresyvus skustagalvis nacis, kuris rengia išpuolius prieš žydus ir svajoja juos išnaikinti. Jis įsilieja į antisemitinius judėjimus, organizuoja išpuolius. Žodžiu, žaidžia teisuolį, tačiau po kurio laiko sužinome, kad tas jaunuolis yra tikrų tikriausias žydas, ideologinis dezertyras... Žinoma, klasikinis variantas, kaip kad Hitleris, kuris buvo žydų kilmės. Galiausiai sužinome ir tikruosius jaunojo nacio motyvus ir tai beveik nestebina, kiek labiau glumina jo kaip žydo taktika ir noras paveikti aplinkinius nacistus. Nemažai filosofijos, kuri atrodo kaip tuščias lozungas, skamba jaunojo apsimetėlio fanatiko kalbose, visi tie antisemitiniai stereotipai panaudojami jo kalboje iš pradžių kaip pyktis ir agresija, o po to kaip gynyba... Nesu tikras, ar filmo pasiaukojimo finalas mane įtikino, atrodo pernelyg šekspyriškai dirbtinas ir nedarantis jokio įspūdžio, sakyčiau, nueita lengviausiu būdu, norint išprievartauti iš žiūrovo įspūdį, kad regėjome gerą kiną su efektyvia pabaiga...

Visgi filmo pateiktis, maniera man nepatiko. Priminė klišinę aranžuotę, kurioje daugiau ar mažiau nuspėjami įvykiai, kurie nedaro didelio įspūdžio. Ryan Gosling atliko pagrindinį vaidmenį ir tai, mano akimis, labai pervertintas visumoje aktorius. Jis gauna gerus vaidmenis geruose filmuose, tačiau pats kaip aktorius, mano akimis, yra sukūręs vos kelis išties gerus vaidmenis ir „Fanatikas“ iš esmės yra vienas jų.

Tai kas gerai šiame filme, jeigu viskas man atrodo blogai? Ogi palikta duona apmąstymui, pagrindinio veikėjo netipiniai psichologiniai terapiniai sprendimai išsiaiškinti religines judaizmo tiesas praktiškai, pasirenkant ekstremistinius, protu sunkiai suvokiamus būdus. Bandai perprasti tų kvailų žaidimų motyvą ir supranti, kad R. Goslingo veikėjas nė velnio ne nacis, nė velnio ne kvailas, sakyčiau, retorikos meistras, kuris kaip Kristus leidžiasi kapojamas naginių. Todėl ir įdomu, kaip nacistinės sugestijos aplinkoje pamažu režisierius išskleidžia žydo subordinacijos patirtį, ypatingai jautrus momentas, kada veikėjas klausosi koncentracijoje išgyvenusio tėvo išpažinties, kai jo akyse ant durtuvo buvo padurtas trimetis sūnus ir išjuokta bereikšmė mirtis... Veikėjas tapatinasi su naciais, o žiūrovui atrodo, kad vienu momentu jis renkasi nacizmą tam, kad galėtų paneigti žydų holokausto patirtis, įrašytas jo tautos atmintyje, ir žinoma, judaizmo teologinės mokyklinės diskusijos, išvedusios vaikiną į kraštutines patirtis...

Filmas sukurtas provokacijai ir diskusijai. Kad ir koks filmas režisūrine prasme atrodytų vidutinis, jo pateiktis prieinama masėms, visgi tai vartai į nesibaigiančias diskusijas. Akivaizdu, kad filmo medžiaga ir scenarijus kur kas stipresni už realizaciją.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sigitas Parulskis "Amžinybė manęs nejaudina"

Sigitas Parulskis. „Amžinybė manęs nejaudina“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p.

Sveiki,

Naujausia Sigito Parulskio knyga Amžinybė manęs nejaudina išleista prieš pat Vilniaus knygų mugę. S. Parulskis turi visą kartą ištikimų savo skaitytojų, tad tikriausiai nė nebereikia pristatinėti, kas jis toks ir kokia jo literatūra. Mano paties santykis su šio rašytojo darbais buvo „užgesęs“ beveik dešimtį metų. Paskutinis jo skaitytas romanas Murmanti siena paliko gerą įspūdį, tad sunku pasakyti priežastis, kodėl ilgą laiką S. Parulskį laikiau cinišku rašytoju ir bėgau nuo jo eseistikos kaip velnias nuo kryžiaus, tačiau šiemet prisėdau visai naujomis akimis prie naujausio jo darbo ir supratau, kad tas bėgimas tebuvo tik laiko distancija pasikeisti man pačiam.

Amžinybė manęs nejaudina sunkiai įvardijamo žanro knyga, susidedanti iš trijų atskirų žanrų. Ar galėtume tai pavadinti rinkiniu? Galbūt, bet rinkinys gi nėra žanras. Pirmoji knygos dalis vadinasi itin metaforiškai ir filosofiškai Stingdančios laiko kasyklos. Šioji knygos dalis, mano akimis, pati meniškiausia ir patraukliausia skaitytojui dėl ilgalaikio aktualumo, prasmių lauko, kurios truputį skiriasi nuo toliau esančių tekstų tuo, kad jos nėra tik laikmečio aktualijos. Kitaip sakant, tekstas koreliuoja su knygos pavadinimu ir iš esmės kalba apie žmogaus egzistenciją.

Šioji knygos dalis parašyta „laisvuoju rašymo“ būdu, apie kurį, beje, pats autorius knygoje šiek tiek užsimena. Tai sąmonės srauto minčių dėstymas, tačiau neatrodo, kad tekstas būtų grynasis sąmonės srautas, kadangi jis turi keletą tarpusavyje susivijusių siužetinių linijų ir aiškią struktūrą. S. Parulskis kuria savo paties prototipą Edvardą: iš vienos barikados S. Parulskis nusikelia į vaikystę, pasakoja santykius su tėvu, iš kitos barikados – Edvardas (tam tikra prasme Orfėjas) atlieka net kelias funkcijas. Pirmiausia jis leidžia susidaryti kelioms apie egzistenciją pasakojimo perspektyvomis, taip pat atskleidžia autoriaus (ir iš esmės mūsų visų) dvilypumą. Vienoje laiko plokštumoje, regis, egzistuoja keli pasakotojai ir kelios alternatyvios tikrovės (atminties, dabarties ir to, kas galbūt galėjo būti). Visos šios tikrovės „perteptos“ autoriui būdingu filosofiniu pasaulio pajautimu.

S. Parulskis išlieka ištikimas savo kontrastingam stiliui, kurio vienas iš fundamentų yra švento ir buitiško supriešinimas. Kūniškumas su dvasia, religija su žemosios kultūros įvaizdžiais. Įspūdis: ten kur altorius, visada bus ir šūdo. Priešingai nei anksčiau, šįkart pajutau, kad tai anaiptol nėra ciniška. Absoliučiai tekste nejaučiau nei pasibodėjimo, nei noro dirbtinai šokiruoti įvaizdžiais. Autorius tiesiog yra toks koks yra, tai jo filosofija į pasaulį, savo gyvenimą, todėl retkarčiais šiame tekste atrodo, kad gaudoma nesugaunamas dalykas, žvilgsnis į praeitį, todėl blyksteli nostalgijos pliūpsnis, primenantis Prarasto laiko beieškant.

Tai tekstas ir apie S. Parulskio biografiją. O kaip kitaip. Daugybė jam pačiam rūpinčių autorių, aliuziją į tai, kas skaitoma, kas domimasi, kur keliaujam ir pan., todėl S. Parulskio pasaulio tyrinėtojams knyga turėtų atrodyti kaip išpažintis, filosofiniai užrašai. Bent jau man tai buvo be galo įdomu, kadangi atradau ne vieną sąlytį su S. Parulskiu, vienas ryškiausių – abu mėgstame rašytoją J. M. Coetzee.

Sigitas Parulskis.

Antroji knygos dalis Tarp kūno ir sienos kur kas aiškesnė ir be jokios abejonės tai yra eseistiniai tekstai, publikuoti spaudoje. Juose – nūdienos aktualijos, autoriaus mėginimas aprėpti problemas ir jas apmąstyti. Daug tekstų vienaip ar kitaip siejasi su lietuvio tapatybės problema, kuri paženklinta sovietinio ir naujausių laikų istorinio lūžio. Kai kuriais atvejais netgi tapatinausi su S. Parulskio mintijimu, kurio negalėjau suformuluoti pats. Pavyzdžiui, apie Valstiečių valdančiąją partiją ir kvailus rinkėjus: „Galima sakyti, kad rinkimuose laimėjo ne programa, o stereotipas. Valstiečio klišė lietuviui vis dar kelia sentimentų, vis dar susijusi su jaukumu ir namais. Tai labai sena kaimo ir miesto priešprieša. Valstietis arba kaimas, kažkur giliai mūsų pasąmonėje tebesisieja su rojumi, kuris, nors ir prarastas, vis dar mielas (p. 169).

Trečioji knygos dalis Suskaldyta Europos kaukolė skirta autoriaus apmąstymams apie žydų genocidą. Kai kada atrodo, jog šie tekstai pasiteisinimas, o kai kada, kad bandymas suvokti romano Tamsa ir partneriai apie žydų sušaudymus kilusį rezonansą. Priminsiu, kad šis romanas sukėlė prieštaringų vertinimų, nes jame minimi lietuviai kolaborantai, padėję naciams naikinti žydus. Autorius pateikia faktus iš gimtųjų kraštų ir svarsto, kodėl iki tol jis šitaip ilgai vengė šitos temos. Savo neigimo tendencijas sugretina su visos Lietuvos tendencijomis. Kontekste tikriausiai ne vienas prisiminsime Rūtos Vanagaitės Mūsiškius.

Po šios knygos, galima sakyti, atradau Sigitą Parulskį iš naujo. Labai artimą, visai necinišką ir tai tikriausiai žymi ne jo virsmą, nes mažai kuo autorius pasikeitęs, veikiau pasikeitė mano paties pozicija. Amžinybė manęs nejaudina apima daug egzistencinių klodų nuo gyvenimo prasmės apmąstymų iki kasdienybės banalybių, kuriose kartais jaučiamės įklimpę. Daug joje visko, bet tikriausiai visuose tekstuose galima savęs paklausti: o ar man pačiam rūpi viena ar kita? Ką reiškia toji amžinybė, kai gyvenimas pilnas atbukinančių nuo svajonių ir amžinybės mėšlo? Atsakymų gal ir negausite skaitydami, bet dažnas turėtumėt pajusti, kaip kartais tiesiog skauda arba būna gražu, o kartais ir viena ir kita vyksta vienu metu.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Tautos begėdžiai, darantys meškos paslaugą

Sveiki,

Šis mėnuo pasižymi viena ryškia ypatybe: ups leptelėjau. Ir ne bet kaip, o patraukiant dantį per autoritetus, stabus ir nacionalizmą. Pirmoj auka – Juozas Statkevičius, davęs propagandiniam Kremliaus laikraščiui skandalingą interviu apie sunkiai gyvenančius lietuvius. Tiesą sakant, kažkas išvertė jo žodžius ir jeigu ne viena kita sakinio ir minties traktuotė, beveik visas Juozo Statkevičiaus pasisakymas bemaž būtų išties teisingas: emigracija, nuolatinis balansavimas ties skurdo riba, jo paties motinos išlaikymas ir t. t. Viskas suprantama ir viskas pateisinama, tik nepataisoma tai, kad jo žodžius nusigriebė propagandininkai ir reprezentavo Lietuvą kaip išsiilgusią sovietinio botago.

Andriaus Tapino reakcija ir kitų tautiečių gal ir „normali“, jeigu būtų apie tai parašęs koks „Valstiečių laikraštis“, argi kas būtų bent amtelėjęs? Apie tai, kaip skauda, kai tauta kraujuoja? Bet rusų žiniasklaidoje mūsų skauduliai staiga tampa kažin kokiu propagandiniu ginklu. Šįkart norėčiau šiek tiek apginti Juozą Statkevičių ir jo kai kuriuos pasisakymus, nes jie tikrai nėra iš piršto laužti, tačiau tapęs propagandinių pinklių auka tapo dar ir dvigubu atpirkimo ožiu – tautiečių užmėtytu, kaip pats Andrius Tapinas įvardijo, „skuduru“. Paskutiniu metu Andrius Tapinas ne toks maladiec, kažkaip vienas pirmųjų, kuris suskuba nuteisti, užuot pateisinęs, tarsi  įsuktas į tų teisuoliškų mechanizmų sraigtus dirba pagal programą raganų medžiotoju kaip pirmūnas.

Antroji šio mėnesio žvaigždė – Rūta Vanagaitė, kuri tiesiogine žodžio prasme „susiėdė“ pajutusi skandalingo žodžio reikšmę ir galią. Demaskuoti tautos autoritetus ir „netikrus“ didvyrius gal ir neblogas „darbas“: pusė tautos visada mylės, kita – nekęs. Išimti R. Vanagaitės knygas iš rinkos gana radikalus žingsnis. Vienu metu norėjosi iškart aplėkti knygynus ir nusipirkti (oi, kokią vertę jie po to turės!), nes nepamenu šiuolaikinio rašytojo, kuris taip staigiai būtų uždusintas, kad ir tos pačios leidyklos, kuri nešė kartu šį Trojos arklio galvą pro vartus.

Neskaičiau nė vienos R. Vanagaitės knygos, tad man lengviausia, aišku, nuteisti – toks mažiausiai žinančių „darbas“. Mane domina ne pats knygos turinys, kiek socialinis reiškinys iš paikos vaikiškos antisemitizmu pradvisusios dainelės „imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“. Šįkart tautoje kas tik netingi karšia R. Vanagaitės kailį. Kaip paskutiniu metu mes „mylime“ prasikaltusius. Iš vienos pusės: taip, reaguoti ir ginti tai, kas brangu – būtina, o kita pusė – kažkoks žurnalistinis išeskaluotas šou, kuriame dega ir spragsi raganų laužai.

Dviprasmiškos man mūsų tautos reakcijos į „prasikaltusiuosius“, labai dviprasmiškos. Kai kas tai vadina tautos prabudinimu ir sąmoningumu, bet iš kitos pusės nacionalistiniai povandeniniai vandenys būna labai jau drumsti, ar taip nemanote?

Jūsų Maištinga Siela