Filmas: "Fanatikas" / "The Believer"

Sveiki,

Paskutiniu metu Lietuvoje griaudėjo su antisemitizmu susiję skandalai: dužo atminimo lentelės, uždrausta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ ir t. t. Gajus įsitikinimas, kad dėl visų pasaulio nelaimių yra kalti žydai ir juos kaip naciją reiktų išnaikinti, man asmeniškai protu niekaip nesuvokiamas. Niekas taip deramai negali paaiškinti, iš kur tas pyktis ir amžinas kerštas žydams. Kad jie nukryžiavo Kristų, kuris irgi buvo „saviškis“? Dėl to, kad žmonijai reikia atpirkimo ožio? Kodėl? Teko matyti nemažai dokumentinių ištraukų, kuriose bandoma aiškinti žydų nacijos pasaulinę sąmokslo teorija, kad jie užsislaptinę pasaulio valdantieji, reguliuojantys rinką, užterštumą, badą ir net kuriantys tarp tautų karus, tas teorijas netiesiogiai girdėjau ir pagrindinio veikėjo monologuose filme „Fanatikas“ (angl. The Believer) (2001), vaidybinėje kino juostoje, kurioje pasakojama vaikino žydo, perėjusio į nacistų grupuotes, istorija.

Tikiu, kad anuomet, kai filmas vos tik pasirodė, o t. y. beveik prieš 20 metų, galėjo lengvai šokiruoti, tačiau šiandien galima sužiūrėti visai lengvu prisėdimu, nes kine, bent man, yra tiek temų, tiek elgsenos modelių, kurie labiau šokiruoja ir jaudina nei filme „Fanatikas“. Nepaisant mano reakcijos, tai nereiškia, kad filmas prastas.

Dėmesio centre – jaunas agresyvus skustagalvis nacis, kuris rengia išpuolius prieš žydus ir svajoja juos išnaikinti. Jis įsilieja į antisemitinius judėjimus, organizuoja išpuolius. Žodžiu, žaidžia teisuolį, tačiau po kurio laiko sužinome, kad tas jaunuolis yra tikrų tikriausias žydas, ideologinis dezertyras... Žinoma, klasikinis variantas, kaip kad Hitleris, kuris buvo žydų kilmės. Galiausiai sužinome ir tikruosius jaunojo nacio motyvus ir tai beveik nestebina, kiek labiau glumina jo kaip žydo taktika ir noras paveikti aplinkinius nacistus. Nemažai filosofijos, kuri atrodo kaip tuščias lozungas, skamba jaunojo apsimetėlio fanatiko kalbose, visi tie antisemitiniai stereotipai panaudojami jo kalboje iš pradžių kaip pyktis ir agresija, o po to kaip gynyba... Nesu tikras, ar filmo pasiaukojimo finalas mane įtikino, atrodo pernelyg šekspyriškai dirbtinas ir nedarantis jokio įspūdžio, sakyčiau, nueita lengviausiu būdu, norint išprievartauti iš žiūrovo įspūdį, kad regėjome gerą kiną su efektyvia pabaiga...

Visgi filmo pateiktis, maniera man nepatiko. Priminė klišinę aranžuotę, kurioje daugiau ar mažiau nuspėjami įvykiai, kurie nedaro didelio įspūdžio. Ryan Gosling atliko pagrindinį vaidmenį ir tai, mano akimis, labai pervertintas visumoje aktorius. Jis gauna gerus vaidmenis geruose filmuose, tačiau pats kaip aktorius, mano akimis, yra sukūręs vos kelis išties gerus vaidmenis ir „Fanatikas“ iš esmės yra vienas jų.

Tai kas gerai šiame filme, jeigu viskas man atrodo blogai? Ogi palikta duona apmąstymui, pagrindinio veikėjo netipiniai psichologiniai terapiniai sprendimai išsiaiškinti religines judaizmo tiesas praktiškai, pasirenkant ekstremistinius, protu sunkiai suvokiamus būdus. Bandai perprasti tų kvailų žaidimų motyvą ir supranti, kad R. Goslingo veikėjas nė velnio ne nacis, nė velnio ne kvailas, sakyčiau, retorikos meistras, kuris kaip Kristus leidžiasi kapojamas naginių. Todėl ir įdomu, kaip nacistinės sugestijos aplinkoje pamažu režisierius išskleidžia žydo subordinacijos patirtį, ypatingai jautrus momentas, kada veikėjas klausosi koncentracijoje išgyvenusio tėvo išpažinties, kai jo akyse ant durtuvo buvo padurtas trimetis sūnus ir išjuokta bereikšmė mirtis... Veikėjas tapatinasi su naciais, o žiūrovui atrodo, kad vienu momentu jis renkasi nacizmą tam, kad galėtų paneigti žydų holokausto patirtis, įrašytas jo tautos atmintyje, ir žinoma, judaizmo teologinės mokyklinės diskusijos, išvedusios vaikiną į kraštutines patirtis...

Filmas sukurtas provokacijai ir diskusijai. Kad ir koks filmas režisūrine prasme atrodytų vidutinis, jo pateiktis prieinama masėms, visgi tai vartai į nesibaigiančias diskusijas. Akivaizdu, kad filmo medžiaga ir scenarijus kur kas stipresni už realizaciją.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirtina tyla" / "Dead Calm"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart trumpai apie filmą „Mirtina tyla“ (angl. Dead Calm) (1989), režisuotą trilerių meistro Philip Noyce, kurį galbūt kai kas geriau žino kaip „Druska“ (2010) ar „Kaulų kolekcionierius“ (1999) režisierių. Patyręs ir išmanantis šį žanrą režisierius mums siūlo su Nicole Kidman ir Sam Neill paplaukioti po Ramųjį vandenyną. Trijų veikėjų filmas (neskaitant to išprotėjusio šuns Beno), sakytume, labai minimalistinis, tačiau jūros platybės ir sudėtingos filmavimo sąlygos leidžia pasinerti išties gerai psichologinei įtampai.

Apskritai kuo toliau, tuo manau, kad trilerio žanras yra tas žanras, kuris daugelyje filmų išlieka gana aukštos kokybės, kur kas sunkiau sukurti gerą dramą ar komediją. „Mirtina tyla“ neabejotinai įtraukia ir net šiek tiek baugina savo siužetine linija – bejėgė moteris lieka vienui viena su maniaku, o vyrukas skęstančiame laive, už daugelių kilometrų kovoja už gyvybę. Na, ir viskas pagal proporcijas ir trilerio taisykles... Dar visai jaunutė N. Kidman, jau patyręs S. Neill ir keistokos išvaizdos Billy Zane tiesiog šoka pagal režisieriaus dūdelę ir vaidina kuo puikiausiai. Neretai trileris neatskleidžia aktorių meistrystės, tačiau „Mirtina tyla“ nėra iš tų sausų filmų vaidybos atžvilgiu ir leidžia pasimėgauti aktorių vaidyba – visų trijų aktorių veikėjai turi savo „cinkelį“ ir nėra vien tik sukalti pagal šablonų kiautus.

Nežinau, kaip kitiems, bet man šis senstelėjęs trileris pasirodė grieko vertas filmas. Rekomenduoju aštresnio kino mėgėjams, kurie dar pasiilgsta ir geros vaidybos.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Orlandas" / "Orlando"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Orlandas“ (angl. Orlando) (1992 m.). Besikapstydamas po Tildos Swinton filmų biografiją, aptikau dviejų dešimtmečių senumo filmą, kuris buvo pastatytas pagal legendinės anglų rašytojos Virginia Woolf romaną „Orlandas“, pastarasis išverstas ir į lietuvių kalbą. Seniai jau galvojau perskaityti nors vieną Woolf knygą, tačiau taip atsitiko, kad neturiu jos knygos po ranka, tad progai pasitaikius, pažiūrėjau kūrinio ekranizaciją, kuri be jokios abejonės yra kūrinio interpretacija – tai matau iš filmo pabaigos, kuri tiesiog sukurta be knygos, filme vaizduojami laikai, kai pačios rašytojos jau nebebuvo.

Šiaip filmas man patiko, nors iš pradžių net nusipurčiau, nes pagalvojau, kad žiūriu seną dvėselieną, nes nė kiek nepatiko – kažkokios baisios statiškos ir teatrališkos scenos, suprantu, norima atkartoti tas senas anglų manieras, bet nufilmuota ir atrodo taip, lyg aktoriai būtų mediniai ir veiksmas vyktų scenoje, o ne istorinėje terpėje, bet viskas ėmė kisti, kai supratau, jog moteris (ir kartu vyras) nugyvena 400 metų – istorinis kontekstas kinta, o pati herojė – herojus gyvena tik žmogiškąjį gyvenimą. Sakyčiau, labai netikėta, bet savo laimei ir nelaimei nuostabos nebuvo, nes buvau susidūręs su Markeso kūryba ir jo „Šimtas metų vienatvės“ šedevru. Tilda Swinton buvo puiki! Lėtas istorinis tekėjimas, perėjimas iš vieno amžiaus į kitą, nesenstanti meilė gyvenimui.

 

Kadrai iš filmo "Orlandas".

Filmas iš esmės kalba apie žmogaus vidinę tapatybę – kas tu esi: vyras ar moteris? Filmo personažas Orlando 150 metų būna vyru ir myli moteris, o kitą likusį laiką tampa moterimi ir gyvena kitos lytinės tapatybės gyvenimą, taigi Tildai Swinton teko įkūnyti ir vyrą, ir moterį po tuo pačiu personažu. Vienoje filmo pusėje personažas myli moteris, kitoje – vyrus ir vyksta atvira diskusija su žiūrovu – kas yra per sutvėrimas žmogus ir visuomenė ir ar jis turi teisę būti tuo, kuo nori būti? Manding, kūrinys ne tiek vaizduoja transformacijos kitimo eigą, kiek iš esmės norėta atvaizduoti lyties būsenas, bet įtariu, kad literatūroje tai turėtų atsispindėti ir jaustis daug daugiau, filme tai perteikiama šiek tiek kitaip, todėl žiūrovas yra priverstas pats pasirinkti filosofijos srovę, kuria vadovaujantis žiūrėti, vertinti ir analizuoti kino filmą.

Filmas patiks keistų filmų mėgėjams, kostiuminių dramų gerbėjams, Tildos Swinton fanams, gėjams ir lesbietėms, tapatybės ir žmogaus dvasios ieškovams. Šiaip filmas gražus, yra gražių scenų, nepaisant, tai, kad kai kas mane nervino, tačiau žiūrėti tikrai galima.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela