Filmas: "Olandija" / "Holland"

 

Sveiki,

Kai pasirodė siaubo filmas „Saulės kultas“ su etniniais skandinaviškais mistiniais-mitologiniais-šamaniniais elementais, o režisūra ir pati istorija psichodeliškai rezonavo, manding, išaušo kažkoks naujas siaubo filmo idėjinis priešaušris, t. y. jungti folklorinius elementus su šiuolaikiniais siaubo pasakojimo būdais. Galbūt kažko labai panašaus (bent jau iš dalies) tikėjausi iš režisierės Mimi Cave filmo „Olandija“ (angl. Holland) (2025), o ir jos ankstesnis siaubo trileris „Šviežia“ (2022) paliko intriguojančio siaubo trilerio įspūdį.

Visgi tiek žiūrovai, tiek kino kritikai gana šaltai atsiliepė apie filmą „Olandija“. Aš beveik suprantu kodėl, nes pabaigoje filmo beveik prisnūdau ir darėsi nuobodoka. Istorija pasakoja apie miestelyje gyvenančią Fredo ir Nencės Vandergruto šeimą. Atmosfera spalvinga, nes šeima priklauso amerikietiškai olandų šeimų bendruomenei, todėl ji stengiasi palaikyti tradicijas. Visa tai gana keista, nes filmas primena tarsi atskirą gyvenimą lėlių namelyje, viskas spalvinga tarsi per kokį tulpių žydėjimo šventę, tačiau Nencė nelaiminga. Ji dirba mokytoja, jaučia trauką kitam technologijų mokytojui, savo vyrą įtarinėja neištikimybe, o ir su mažamečiu sūnumi santykiai šaltoki. Garaže esantis miestelio maketas traukia žiūrovų akį ir nežinia, ką tie olandai iš tikrųjų geba. Gal jie kokie magiški? Filmas lyg ir dvelkia „Stepfordo moterys“ filmo idėja, sukuriama uzuraptoriaus sutuoktinio potenciali vizija. Visgi Nencė ne tokia kuoktelėjusi, ji iš paskutiniųjų stengiasi neįtarinėti ir atitikti paprastos namų šeimininkės ir mokytojos vaidmenį, tačiau kaskart įtarimai dėl vyro verčia ją slapukauti...

Žinokite, keistas trileris! Kiek daug gražių, unikalių ir puikių tautinių olandiškų motyvų, estetikos, spalvų, tačiau niekas pernelyg nesuveikia. Visokie nykštukų bateliai, paliktos keistos vaikiškos užuominos, rastas auskaras, miestelio maketas ir t. t., – visi tie simboliai taip magiškai „įvilkti“ kaip kokie Brolių Grimų pasakos motyvų elementai, tačiau jau filmo viduryje tampa akivaizdu, kad istorija ir režisierė tiesiog tampo katiną už ūsų ir niekas pernelyg čia nevyksta. Eilinis trileris apie serijinį moterų žudiką keistokoje pasakojimo formoje, man regis, pasiliko neišnaudotomis galimybėmis: filmą gal reikėjo daryti tamsesnį, įpinti kažkokių netikėtų siužetinių prasmių? Aktorė Nicole Kidman kaip visada daro tai, ką puikiai moka – stambiu planu geba perteikti sujauktą moters protą, išspausti pamišimo ašaras, tačiau šiek tiek gaila, kad lyginant su režisierės „Šviežia“, šis trileris nepasiteisino, nors turėjo potencialo. Smagu filme pamatyti, rodos, 100 metų nematytą aktorių Gael García Bernal, tačiau įspūdingo vaidmens jis čia neatlieka. Šiaip veikėjai tipiški, atmosfera kuriama iš dalies iš šablonų ir schemų, daug autentiškų detalių, tačiau nenusiaudžia bendras autentiškumo visuminis vaizdinys, todėl atmetus tą olandiško folklorinį dekorą, filmas, sakyčiau, pernelyg paprasto siužeto.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gera mergaitė" / "Babygirl"

 

Sveiki,

 

Nenorom girdėjau labai daug apie šį filmą. Kol nepasiekė filmas Lietuvos kino teatrus, vis pasigirsdavo, kaip puikiai šiame filme vaidina aktorė Nicole Kidman, o ir festivaliuose filmas buvo giriamas kino kritikų, tačiau, kai pasiekė mūsų kino teatrus, o juose filmas, nepaisant itin prieštaringų vertinimų, sakyčiau, lankomumas buvo gan didelis ir jį rodė ganėtinai ilgai. Filmą „Gera mergaitė“ (angl. Babygirl) (2024) režisavo kine ir serialuose per 80 skirtingų vaidmenų sukūrusi aktorė Halina Reijn. Pastarajai tai nėra režisūrinis debiutas, tačiau tai labiausiai ją kaip režisierę garsinantis erotinis psichologinis filmas, kurį labai norėjau pamatyti pernelyg daug nesitikėdamas, bet labiau norėdamas susidaryti savo asmeninę nuomonę.

 

Filmas pasakoja apie įtakingą versle dirbančią dviejų vaikų motiną Romi (angliškai Romy), kuri diena iš dienos laiką praleidžia įmonėje, o vėlai vakare pasimylėjusi su vyru lekia į kitą kambarį masturbuotis, kad patirtų orgazmą, kurio nepatiria su sutuoktiniu. Trokšdama būti valdoma, užvaldyta šiurkštaus bei įsakmaus balso, rankų, kurios suvaldytų jos šiaip socialinėje darbinėje terpėje pasireiškiančią lyderės ir dominavimo tapatybę. Galiausiai ji užmezga santykius su jaunu praktikantu Samueliu, kuris iškart pajutęs kur kas vyresnės moters troškimus pamažu ją suvilioja ir ji tam pasiduoda, nepaisydama karjeros, vaikų, sutuoktinio... Daugiau siužetiškai nelabai kas vyksta, nes didžioji juostos dalis perteikia praktikanto ir vadovės erotines viliones, pripažinimą, nuolankumą ir tik pačioje pabaigoje Romei tenka atgailauti už nuodėmes, nes ji suklydo...

 

Erotinio pobūdžio juosta iš esmės psichologizuota. Nemažai kas dėl tematikos lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tačiau filmus, sakyčiau, tik vienija sutartinis erotinis paklusniojo ir dominuojančiojo žaidimo peripetijos, bet „Gera mergaitė“ veikė stipriau, kadangi režisierė sudeda akcentus ne į erotinius žaidimus, o į išsilaisvinimo trokštančią moterį, kuri įrėminta darbe savo įvaizdžio ir autoriteto, o namie švelnaus menininko vyro ir vaikų. Kad šis išsivadavimas įvyktų, tenka sulaužyti daug normų ir tabu, kurie vis dar, negaliu patikėti, bet primityvokai komentuojami pačių lietuvių įvairiuose forumuose. Didžiulį krūvį šįkart filme prisiėmė aktorė Nicole Kidman, kuri ne kartą yra vaidinusi ir kekšytes, ir prostitutes, ir ką tik norite, tad lyg ir nieko, gal kiek lietuvių akelėms trikdo, kad karjeristė ir ištekėjusi moteris paklūsta kažkokiam piemeniui, kuriam per 20? Visgi tas amžiaus sulaužymas tėra dar vienas specialus „patiekalas“ paerzinti žiūrovą, tačiau tik tuos, kurie provokacijų nelabai mėgsta, bet purkštauti ir visur kalbėti apie iškrypimus – patys pirmieji šventieji.

 

Visgi filmas nėra toks primityvus, jeigu akylai stebėsite, kaip Nicole Kidman perteikia nepatogias situacijas emociškai, tarsi šiek tiek iš tikrųjų norėtum to erotinio pavojaus už pačią Romi, bet vis dar kamuotų šiokia tokia gėda ir įsitikinimai. Filme pasirodo ir Harris Dickinson, kurį labai mėgstu, bei seniai bematytas Antonio Banderas, tačiau akivaizdu, kad filmo akcentas yra Kidman vaidyba ir jos veikėjos sudėtinga psichologija, paremta prieštaringumu ir įtampa, kurią iš dalies sukūrė socialinio vaidmens spaudimas. Kodėl filmas gali nepatikti? Dėl to, kad jis vaizduoja stereotipinius kontrastus: turtuolė ir valdinga moteris (nuodėmingoji, nusidedančioji) ir jaunas, nepatyręs, neturtingas seksualus vyrukas (tas „nekaltasis“ dominantas) – socialinė turtinė padėtis, amžiaus skirtumai tarp lyčių ir t. t. Ar būtų filmą įdomiau žiūrėti, jeigu Romi būtų paštininkė, o Dickinso vaidmens atlikėjas koks nors ledų pardavėjas? Taip, bet tik tokiu atveju, jeigu režisierė pagriebtų ir eksperimentuotų pasakojimo forma, pasiūlytų netikėtus sprendimus, tačiau, regis, „Gera mergaitė“ išlieka susitelkusi vykusiai tik į Romi psichologines priežastis, o visos scenos ir istorija daugiau ar mažiau jau kine ir serialuose išrašytos ir pavaizduotos.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/10

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Būti Rikardais" / "Being the Ricardos"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Labai gerai iš vaikystės pamenu nespalvotą amerikiečių TV serialą apie vedybinio gyvenimo situacijas „I Love Lucy“, kurį rodė prieš daug metų ir vienas iš Lietuvos populiariųjų kanalų ir šliejose prie kitų kultinių amerikiečių serialų kaip „Kerėtoja“ bei „Mano svajonių Džinė“. Visi šie serialai XX amžiau viduryje darė nemažą įtaką populiariajai amerikiečių kultūrai, tad įprasminti tai, kas iš esmės suformavo serialą kaip žanrininį fenomeną ir skirtas režisieriaus Aaron Sorkin filmas „Būti Rikardais“ (angl. Being the Rikardos) (2021). Naujajai žiūrovų kartai, kurie nieko nežino apie „I Love Lucy“, siūlyčiau pasidomėti prieš žiūrint internete (ilgai netruksite), kaip atrodė aktoriai ir kas tai per serialas, kuris sulaukė 6 sezonų, buvo nuo 1951 iki 1957 metų nufilmuotos 180 serijos.

 

Iš tikrųjų filmas mums pasakoja apie pagrindinius šio serialo aktorius, ypač apie aktorę Lucille Ball (1911-1989), kurią vaidina Nicole Kidman, ir jos partnerį Desi Arnaz (1917-1986), pastarąjį vaidina Javier Bardem. Įvykiai klostosi maždaug filmuojant „I Love Lucy“ antrojo sezono pabaigą, kai kilo visuotinis skandalas, jog pagrindinė aktorė yra komunistė. Filmas gvildena asmeninius aktorių santykius, Desio neištikimybę, Liusės slopinamą liūdesį, kuriai atsvara lieka tik idealus šeiminis gyvenimas televizijos aikštelėje. Būtent tas lėlių namelis ir tikrojo gyvenimo paralelizmas šiame filme labiausiai ir veikia, tai puikiai sugretinta.

 

Filmas įdomus dar ir tuo, kad jis parodo televizijos evoliuciją. Besilaukiančią Liusę jau planuojama filmuoti už stalo ir dėžių, kad nesimatytų nėštumas. Apskritai anuomet televizija buvo toks cenzūruotas reikalas, kad negalėjo televizijoje rodyti nesusituokusių porų, o ką jau kalbėti apie nėščias moteris. Tikrajai Liusei teko pasistengti, kad jos partneris taip pat patektų į televiziją, nes jis nėra grynas amerikietis, o likimo iš Kubos – tai irgi anuomet buvo cenzūruojama. Žodžiu, televizija anuomet nebuvo laisvės kalvė, teko atremti krikščionių pasipiktinimus ir per dešimtmečius sulaužyti ne vieną tabu ir barjerą, kol pasikeis požiūris į pramogas ir televiziją. „I Love Lucy“ revoliucinis projektas, to nepaslėpsi, bet kalbant apie filmą „Būti Rikardais“, mane filmas nustebino savo šaltu negyvumu ir pernelyg holivudiniais štrichais. Žinau, kad Kidman buvo nominuota „Oskarui“, tačiau visiškai ne tokią Liusę įsivaizdavau, kartais į Kidman net baugu buvo žiūrėti, tokia šalta ir susirūpinusi kalė, kad jėzustumarija... Nors yra gražių režisūrinių sprendimų, visgi filmas galbūt labiau pritaikytas amerikiečių kultūros rinkos refleksijai, istoriniam momentui, todėl filmo universalumas gana abejotinas, juolab kad jis dekoratyvus kaip lėlių namelis ir ne visada įtikina, bet žiūrėti ir susipažinti galima.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skandalas" / "Bombshell"

Sveiki,

Kai prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų, siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.

Kad judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“ (angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą požiūrį į ilgakojes darbuotojas...

Nesiryžtu vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“ nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“ filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.

Visgi nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris, kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų. Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir pustys tą vargšą žmogaus namelį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršto planas" / "Destroyer"

Sveiki,

Jau seniai nemačiau aktorės Nicole Kidman taip įdomiai ir savotiškai nugrimuotos kaip filme „Keršto planas“ (angl. Destroyer) (2018), kurioje ji atliko buvusios narkomanės ir alkoholikės, tapusios detektyve, vaidmenį. Filmą režisavo režisierė ir aktorė Karyn Kusama, kuri dar anuomet, pristačiusi fantastinį veiksmo filmą „Aeon Flux“ (2005) man nepadarė absoliučiai jokio įspūdžio, bet kas nesuteikia dar vieno šanso, kai į projektą pakviečia tokio kalibro aktorę kaip N. Kidman?

Visgi šiame niūriame filme slampinėjanti N. Kidman su vienu ir tuo pačiu odiniu švarkeliu ir apšepusiu peruku man priminė seną gerą kietą lesbietę, tačiau šioji detektyvė kuopia savo praeities lovį ir bando visomis išgalėmis sutvarkyti dukros Šelbės gyvenimą. Filmo pagrindas – socialinio dugno kriminalas, pagrįstas smurto ir keršto forma. Pasakojimas sukonstruotas chaotiškai, veikiant vienoje laiko erdvėje, bet nuolat nusikeliant į praeities įvykius, kurie pamažu paaiškina veikėjos elgseną ir sudėlioja biografinę istoriją... Visgi šiame niūriame filme viskas labai greitai pabosta. Režisierė bando išlaikyti trileriui būdingą ritmą ir vietomis jai tikrai pavyksta, pavyzdžiui, susišaudymo scena, kurioje pasirodo serialo „Juodoji našlaitė“ žvaigždė Tatiana Maslany, tačiau po to seka sunkus gumos tempimas, daugelis scenų tuštokos, ištęstos, nenusisekusios.

Apskritai kalbama, manau, kad šiam filmui išsiskleisti trukdė du pagrindiniai dalykai – režisūra ir scenarijus. Kai scenarijuje sudedama viskas, ką iš esmės kinas jau yra papasakojęs (motina, besivaikanti savo praeities ir trokštanti keršto už mylimojo nužudymą) ir kai tas scenarijus tiesiog vos kiek kitokiu rakursu bando, bet nepavyksta, išartikuliuoti viso to nors kiek kitoniškiau, tada reikia super talentingo režisieriaus, kuris gebėtų bent tą medžiagą surežisuoti netikėtai, tačiau ir filmo režisūra nėra aukšto pilotažo – daugelis dalykų bespalviai, beskoniai ir kerštaujanti motina atrodo truputį nuobodžiaujanti ir, tiesą sakant, nelabai įdomi nei kaip kerštaujanti asmenybė, nei kaip nevykusi motina. Kelios geresnės scenos neatperka blankoko visumos įspūdžio, o po neįprastu N. Kidman makiažu slepiasi iki galo taip ir neišnaudota aktorė, kuri atrodo, padarė viską, ką reikėjo, tačiau, kai scenarijus neįdomus, o režisūra be kibirkšties, tada belieka kas dešimt minučių tikrinti, ar filmas greit pasibaigs...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištrintas berniukas" / "Boy Erased"

Sveiki,

Joel Edgerton yra ne tik geras aktorius, bet ir neblogas režisierius. Mistinis trileris „Dovana“ (2015), kurį pastarasis režisavo, išsiskyrė nebloga siaubo atmosfera, tad atrodė, kad aktorius susidomėjo mistiniais trileriais, bet daug ką nustebino, kai jis pasiryžo kurti LGBT tematikos filmą pagal amerikiečių advokato Gerrard Conley memuarus „Ištrintas berniukas“ (angl. Boy Erased) (2018), kuriame pasakojami jo jaunystės metai, kai tik pradėjo studijuoti, jo labai tikinčioje šeimoje. Pajutęs, kad jam patinka vaikinai, jis pradeda jausti savo kambariokui (irgi religingam!) aistrą, pasijaučia sumišęs, kadangi religija draudžia bet kokius kitokius santykius...

Iš tikrųjų filmas ganėtinai slogus, tačiau nuteikia ganėtinai gurmaniškam seansui, bet netrukus imi nebetikėti šiuo filmu. Kodėl? Viskas daugiau ar mažiau perteikiama draminiu parodomuoju pernelyg edukaciniu stiliumi, kas iš esmės nėra labai prastai, tačiau pernelyg primena tuos pagraudenimus apie susipriešinusį LGBT ir religinių asmenų pasaulį. Ne dėl to, kad problema perteikiama kažkaip sudėtingai, bet dėl to, kad viskas supaprastinama iki atskirų paveikslėlių, užliūliuojant romantine muzika. Pavyzdžiui, kad ir scena, kai aktorė Nicole Kidman atneša vyrui skyrybų dokumentus, o Russell Crowe pabučiuoja jai ranką – na, mirtis alyvose, kaip viskas dirbtina ir netikra. Ir tokių nusaldintų scenų prifarširuotas visas filmas. Kur kas emocingiau žiūrovas tikriausiai priima vaikino potyrius homoseksualų perauklėjimo mokykloje, kurioje kvalifikacijos neturintys militaristinio ir religinio matymo vyrukai žeminančiai stengiasi palaužti jaunuolius, kitaip sakant, perinstaliuoti smegenis.

Pagrindinį vaidmenį atliko iš esmės, mano supratimu, dabar vienas geriausių jaunosios kartos aktorių Lucas Hedges, kuris atlieka pritrenkiančius vaidmenis. Šįkart jis ir vėl neprašovė su vaidmeniu pro šalį. Apskritai aktoriams lyg ir neturiu priekaištų, čia ir N. Kidman motiniška, čia ir tėviškas Russell Crove, sušmėžuoja ir kino genijus režisierius Xavier Dolan... Manau, Joel Edgertonui tiesiog pritrūko gilesnio nėrimo į šią istoriją, vietomis jis per lengvas, per saldus, netikras filmas, nes pataikaujama masiniam žiūrovui, bet kartu ir balansuoja ant ribos, nes norima filmą išlaikyti „rimtu“, bet ne per daug, kad jo neįveiktų vidutinis žiūrovas. Trūko man ir vidinio gyvastingumo, traumuojančio ir susipriešinusių įsitikinimų padarinių. Pasakysiu taip: filmas pernelyg teisingas. Panašiai nutiko ir su panašaus turinio ir stiliaus filmu „Gražus berniukas“ apie narkomaną jaunuolį, kurį rodė per Kino pavasarį. Kažkaip iš viso panašaus stiliaus trijulės „Ištrintas berniukas“, „Gražus berniukas“ ir „Benas grįžo namo“, kuriame irgi pagrindinį vaidmenį atliko L. Hedges, labiausiai dėl aštresnės pozicijos patiko „Benas grįžo namo“, o kiti nepritempia dėl tos kaip vėžys į kaulus įsimetusios štampuotos ir pernelyg šabloniškos režisūros.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akvamenas" / "Aquaman"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai dėl filmo „Akvamenas“ (angl. Aquaman) (2018) tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: vieni sako, kad filmas puikus, o kiti, kad „vėjų vėjai“. Nesu itin didelis tokių filmų maniakas, tačiau vieną kitą gerėliau įvertintą komiksų ekranizaciją visgi pažiūriu – dėl tam tikrų aktorių, pramogos ir tiesiog paprasto veiksmo.

„Akvamenas“ – iš tikrųjų man nelabai žinomas super herojus. Istorija apie Atlantidos karalienės ir mirtingojo palikuonį, kuris suvienija žemes toli gražu ar Lietuvoje iki šio filmo buvo nors kiek žinomas. Nepaisant visko, kaip ir visų super didvyrių komiksų, Akvameno užduotis daugiau ar mažiau panaši į visų didvyrių – gelbėti pasaulį nuo blogio ir čia jokio naujo dviračio neišrasime. Pačioje istorijoje nieko novatoriško nėra, tos pačios principingos komikso pasaulio didvyriškosios klišės, o istorijos baigtis dar aiški vos tik prasidėjus filmui. Kitą vertus, juk kitaip ir negali būti. Koks super didvyris, jeigu jis filmo gale pralaimi kovą prieš blogį?

Gerai, turinio prasme filmas yra tik dar viena produkcija papopinti pramogomis masinį žiūrovą, eskaluojant apie bendražmogiškąsias vertybes, bet jų pateiktis tokia paviršutiniška, lyg būtų sukurta kokiam ketvirtokui, kuris būtų toks daltonikas ir mokytųsi atskirti spalvą vien iš intuicijos. Jokios vidinės veikėjų priešpriešos, viskas juoda arba balta, todėl jeigu ne specialieji efektai ir dinamiškumas, kai kurios kovos scenos, manau, viena akimi būčiau tikrai prisnūdęs ir nieko nepraradęs. Taip, filmas vidutinybė, bet taip jau nutinka, kai į mega projektą pasikvieti Nicole Kidman ir „Sostų karų“ žvaigždę Jason Momoa ir viską subalansavę – silpną scenarijų, beribes ir nuolat tobulėjančias technologijas – gauni dar viena riebiai majonezu perteptą hamburgerį. Suvalgai jį ir nesijauti pasisotinęs.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Keith Urban - "Blue Ain't Your Color" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Dar viena daina paskutiniosiomis dienomis manęs nepaliekanti ramybėje yra dabartinio aktorės Nicole Kidman vyro dainininko Keith Urban (g. 1967) daina „Blue Ain‘t Your Color“ – ritminga, lengva ir kartu turinti nuotaikingo baro ir country stiliaus prieskonių daina.

Naujosios Zelandijos atlikėjas savo karjerą pradėjęs 1991 metais, kada savo lėšomis išleido debiutinį albumą. Po to persikėlė į JAV ir tik nuo 1999 metų pradėjo vėl aktyviai reikštis muzikos srityje. Šį atlikėją dažnai regime spaudoje dėl N. Kidman ir dėl antraščių apie jo priklausomybas narkotikams, kuriuos jis, padedamas garsiosios žmonos, įveikė. Šiuo metu atlikėjas dirba televizijoje „American Idiol“ vienu iš teisėju ir per savo karjerą jau išleido devynis solo albumus. Daina „Blue Ain‘t Your Color“ (Mėlyna ne tavo spalva) yra vienas ryškiausių paskutiniųjų trejų metų K. Urban muzikinių hitų, pasirodžiusių 2016 metais. Country stiliaus daina iškopė į pirmąsias pozicijas Amerikoje ir Kanadoje. Amerikoje – dukart platininis, Kanadoje – platininis.

Šįkart pasiklausykime nuotaikingos ir melodingos dviem „Grammy“ apdovanojimams nominuotą dainą. Kas žino, gal ir Jums suteks šiokią tokią nostalgiją:

Žodžiai / Lyrics

"Blue Ain't Your Color"

I can see you over there
Staring at your drink
Watchin' that ice sink
All alone tonight

And chances are
You're sittin' here in this bar
'Cause he ain't gonna treat you right
Well, it's probably not my place
But I'm gonna say it anyway
'Cause you look like
You haven't felt the fire
Had a little fun
Hadn't had a smile in a little while
Baby

Blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color

I'm not tryna
Be another just
Pick you up
Kinda guy
Tryna drink you up
Tryna take you home
But I just don't understand
How another man
Can take your sun
And turn it ice cold

Well, I've had enough to drink
And it's makin'
Me think that I just might
Tell you if I were a painter I wouldn't change ya
I'd just paint you bright
Baby

'Cause blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color, no,no no
Mmm. It ain't your color, baby

Mmm, baby.

Blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color
Blue ain't your color

Mmm. No, no, baby
Come here, baby
Lemme light up your world

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventojo elnio nužudymas" / "The Killing of a Scared Deer"

Sveiki,

Graikų režisierius Yorgos Lanthimos ne kartą nustebinęs savo filmuose vaizduojamomis perversijomis ir aštriai tarsi utopiškai vaizduojamais socialiniais nukrypimais „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015). Panašią provokuojančią poziciją jis pateikia ir naujausiame savo darbe „Šventojo elnio nužudymas“ (angl. The Killing of a Sacred Deer) (2017), pasikviesdamas iš „Omaro“ filmo jau „prisijaukintą“ aktorių Colin Farrell bei mano didžiausiai nuostabai dramų divą Nicole Kidman.

Tai jau trečiasis mano matytas šio režisieriaus darbas ir galiu pasakyti, kad jis itin įdomus ir savitas. „Šventojo elnio nužudymas“ iš esmės didelių lūkesčių filmas, bet lyginant su kitais jo darbais, kad ir koks jis atrodytų provokatyvus, man asmeniškai tikriausiai mažiausiai patikęs jo darbas. Biblijinių siaubų ir išbandymų pritvinkęs pasakojimas panašus iš esmės kaip ir siaubo trileris „Pjūklas“, nes principas gi toks pat – nori išsigelbėti, tenka paaukoti didžiausią kainą. Ši atpirkimo istorija nuo „Pjūklo“ skiriasi daugiausia simboliais ir pasakojimo maniera, kurios neturi joks kitas režisierius – mistifikuota alegorija, nutolusi nuo racionalios gyvenimo logikos, todėl jo filmai (įskaitant ir šį) atrodo truputį netikri, teatriniai, skirti žiūrovo emocijoms išprovokuoti. Tai Lars von Triero kino efektas ir tokius aš be galo mėgstu.

Aktorių kolektyvas išties puikus, bet šįkart daugiausia liaupsių skirčiau jauniausiam aktoriui Barry Keoghan, kuris toli gražu ne Holivudinis saldainiukas, bet savo išvaizda taip tiko keistam pranašiškai demoniškam, netgi su sutrikimu atrodančiam veikėjui, kad nebelieka abejonių, kad tai puikus aktorius ir puikus vaidmuo.

Grįžtant prie filmo koncepcijos. Filmas iš esmės geras ir nors didžiąją dalį visgi norėjosi dar didesnio aštrumo nei lengvos abejonių mistikos, man asmeniškai daug ką atperka labiausiai šokiruojanti finalinė kulminacinė scena, kada šeimos galva ima šaudyti į šeimos narius ir renkasi atsitiktinumą. Kaip pasirinkti, kai širdis neleidžia pasirinkti? Tada kliaujamasi likimo logika ir tai yra priešingas kelias nei, tarkime, Meryl Streep veikėja Sofija filme „Sofijos pasirinkimas“, kada naciai liepia pasirinkti vieną vaiką sušaudyti, kad išliktų nors vienas gyvas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meškiukas Padingtonas" / "Paddington"

Sveiki,

Kalėdoms norisi kalėdinę nuotaiką spinduliuojančio filmo, bet dažniausiai visi filmai jau matyti ir aš esu vienas iš tų, kurie nepakenčia žiūrėti antrą, o tuo labiau trečią ir dešimtą sykį to paties filmo, nes tokiu būdu prarandamas atradimo džiaugsmas. Išsirinkau dar nematytą „Meškiukas Padingtonas“ (angl. Paddington) (2014). Visai neseniai startavo ir šio filmo tęsinys, kur kas sėkmingesnis ir kur kas geriau įvertintas, bet norėdamas išlikti nuoseklus, pradėjau nuo pirmosios dalies.

Jau nuo pat pirmųjų kadrų – filmas geras. Savotiškas humoras apie keliautoją po Peru ir atrastą keistą lokių gentį stebina savo pasakojimo universalumu: beveik kaip komedija, beveik kaip parodija apie keliautojus dokumentiniuose filmuose ir viskas taip teisingai sustyguota, kad šįkart net neerzino. Filmas absoliučiai pritaikytas visai šeimai ir adresatas gana aiškus – daugiavaikė šeima, po darbų pavargusiais tėvais, kurie susėda išsispraginę mikrobanginėje kukurūzų žiūrėti „Meškiuko Padingtono“.

Žiūrėdamas vis žavėjausi harmoningai surėdyta istorijos logika: britiško stiliaus kuriama atmosfera lyg ir XX amžiaus pradžia, bet ir kartu tai modernūs laikai. Spalvingas filmas traukia akį, pasakos motyvai užkloja realistinį pasaulį ir sukuria savos tvarkos pasaulį, kuriame viskas įmanoma. Garsūs britų aktoriai ir australė Nicole Kidman kuria visgi tipinius veikėjus čia netgi galima įžvelgti „101 dalmantino“ tendenciją, kada iškamšų apsėsta moteris panaši į kailių trokštančią piktadarę. Kaip tokiuose filmuose dažniausiai būna, pikčiurnos gauna į dūdą, o geriečiai būna apdovanojami. Absoliučiai nuotaikingas ir gėrį spinduliuojantis filmas. Jeigu šitokia gera buvo pirmoji dalis, tai kaip, kažin, atrodo antroji? Būtinai žiūrėsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Robbie Williams and Nicole Kidman (Frank Sinatra version) - "Somethin' Stupid" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kalėdinių dainų, kurios man tiktų ir patiktų – daugybė! Šįkart benaršydamas po YouTube aptikau šią kadais jau primištą dainą – „Somethin‘ Stupid“, kurią atlieka Robbie Williams ir aktorė Nicole Kidman. Pirmoji šios dainos versija pasirodė 1966 metais ir ją savo žmonai parašė C. Carson Parks, tačiau dainą 1967 metais smarkiai išpopuliarino Frank Sinatra su dukra Nancy Sinatra. Vėliau daina tapo tokia populiari, kad ją tiesiog dainuodavo visi, kas netingi.

2001 metais Robbie Williams įrašinėjo nestandartinį savo albumą „Swing When You‘re Wining“ ir pasikvietė Nicole Kidman, kuri neseniai buvo „Mulen Rouge“ įrodžiusi, kad gali dainuoti. Daina beregint tapo viena žinomiausių iš albumo ir pasirodžiusi prieš pat Kalėdas šovė į viršūnes. Daina tapo perkamiausiu singlu Europoje ir daug kur pasiekė klausomiausius topus.

Šiandien siūlau paklausyti abiejų šios dainos versijų.

Robbie Williams ir Nicole Kidman versija:

Frank Sinatra ir Nancy Sinatra versija:

Žodžiai / Lyrics

"Something Stupid"
(feat. Nicole Kidman)

I know I stand in line
Until you think you have the time
To spend an evening with me
And if we go someplace to dance
I know that there's a chance
You won't be leaving with me

Then afterwards we drop into a quiet little place
And have a drink or two
And then I go and spoil it all
By saying something stupid
Like I love you

I can see it in your eyes
You still despise the same old lines
You heard the night before
And though it's just a line to you
For me it's true
And never seemed so right before

I practice every day to find some clever
lines to say
To make the meaning come true
But then I think I'll wait until the evening
gets late
And I'm alone with you

The time is right
Your perfume fills my head
The stars get red
And oh the night's so blue
And then I go and spoil it all
By saying something stupid
Like I love you
I love you...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Genijus" / "Genius"

Sveiki,

Labai mėgstu biografines juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938) karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.

Taigi istorija pasakoja apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman, visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.

Visų pirma scenos smarkiai manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija, gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai angažuotų biografinių filmų.

Juostos neapkaltinsi ir bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga, teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.

Taigi nutolus nuo laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“ ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui patogius rūbus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lemtinga pagunda" / "The Beguiled"

Sveiki,

Turėjau nesveikų lūkesčių dėl naujausio Sofijos Coppolos filmo „Lemtinga pagunda“ (angl. The Beguiled) (2017). Režisierė po tokio šlovinančio filmo kaip „Pasiklydę vertime“ (2003), rodos, aukščiau bambos nebeiššoko  ir staiga Kanuose pelnyti geriausios režisierės titulą su „Lemtinga pagunda“ jau buvo tai, kas iškart atkreipė mano dėmesį į šį filmą, o jau Nicole Kidman pasirodymas – tai viskas, ko reikia, kad lėkčiau žiūrėti keturiomis.

Filmas, pasirodo, jau kadaise ekranizuotas, o kam režisierei prireikė sukurti savo versiją (atseit „moterišką“), velniai žino. Šiaip Sofijos režisūra pasižymi lėtumu,  meditatyvumu ir iš esmės tuo, kad veikėjai dažnai ilgose scenose nieko neveikia, tiesiog drybso prieš saulutę, geria kokteilį ir pan. Kostiuminė drama „Lemtinga pagunda“ jau vien iš anonso žadėjo įtempto siužeto psichologinį trilerį, o iš tikrųjų gavau su šūdu per veidą. Rimtai.

Filmas absoliučiai tuščiais, nuobodus ir neįtraukiantis. Aišku, galima kaltinti režisierę, tačiau pats scenarijus ir medžiaga absoliučiai neintriguoja: vyriškis  karo metais moterų namuose kelia hormonų audras. Visos patelės nori patino, o kai jo negauna, viskas pakrypsta kaip laukinėje gamtoje... Galima iš to padaryti išties makabrišką ir stebinantį filmą, tačiau laikantis originalo scenarijaus nukrypti režisierė negali,  tad kuria muilo operai būdingas scenas,  kiek beaistres, kiek teatrališkas, bet visos scenos iki vieno yra dirbtinės, nuspėjamos ir tiesiog bedvasės, todėl keliančios naivumo įspūdį.

Iš tikrai gerai žinomų moterų aktorių – Elle Fanning, Nikole Kidman ir Kirsten Dunst labiausiai, kaip jau galite įspėti, įtikino N. Kidman, kuri išties buvo juslinga, intensyvi, tačiau kai medžiaga skurdi ir neįdomi, mažai ką nuveikia aktorių juslingumas. Filmo pliusais įvardyčiau, be auksinių aktorių kolektyvo, dar ir filmo kostiumus bei kiek gotiką primenančią atmosferą, bet deja, po estetika viskas nuplaukė tiesiog paviršiumi, nesukeldami žiūrovui didesnio poveikio.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela