Sveiki! Gal
ir ne visiems patinka australų atlikėjas Troye Sivan, bet man paskutinis
jo albumas „Something to Give Each Other“ buvo šioks toks gaivus atridinamas,
kuris pasaulyje įkvėpė ne vieną atlikėją ir pamalonino ne vieną paprastą klausytoją.
2026 metų spalio 9 dieną Troye Sival išleis jau naująjį albumą ir jis jau po 3
metų pertraukos pristato pirmąjį savo singlą, kuris hipnotizuoja savo atmosfera
ir, sakyčiau, nepaprastu paprastumu. Australų
atlikėjas ir dainų autorius Troye Sivan yra paprastai laikomas viena ryškiausių
šiuolaikinės popmuzikos žvaigždžių, pelniusi pasaulinį pripažinimą ir kelis
„Grammy“ apdovanojimų nominacijas. Jo ankstesni studijiniai albumai, tokie kaip
tarptautinį pripažinimą pelnęs „Bloom“ bei kritikų sužavėtas 2023 metų darbas
„Something to Give Each Other“ (su hitais „Rush“ bei „Got Me Started“),
įtvirtino jį kaip drąsų queer kultūros ir modernaus popso lyderį. Naujausias
atlikėjo etapas pasižymi pristatytu ketvirtuoju albumu „She’s the Best“,
kurio titulinis ir pagrindinis singlas akimirksniu patraukė tiek gerbėjų, tiek
muzikos kritikų dėmesį. Naujausias
Troye Sivan singlas „She’s the Best“ muzikinėse recenzijose išsiskiria
subtiliu, organišku bei atmosferišku skambesiu, priskiriamu trip-hop ir
alternatyvaus popso žanrams. Kūrinys prasideda intymiais, kalbamaisiais
intarpais (spoken-word), o vėliau, sluoksniuojant gitarų akordus, styginius bei
sintetines linijas, išauga į hipnotizuojančią ir jausmingą kulminaciją. Prie
dainos kūrimo ir prodiusavimo prisidėjo žinomi vardai, tokie kaip Jackas
Antonoffas ir George'as Danielis, todėl kritikai dainą vieningai giria už
brandžią estetiką, gilaus emocinio svorio suteikimą ir drąsą nutolti nuo vien
tiesioginių klubinių hitų formulės. Dainos
tekstas ir vaizdo klipo idėja veikia kaip nuoširdus meilės laiškas bei padėka
moterims, translytėms asmenybėms, drag kultūrai ir bendrai moteriškajai
energijai, kuri pastaraisiais metais palaikė patį atlikėją. Pats Troye Sivan
atviravo, kad rašydamas šį kūrinį jis pagaliau nustojo psichoanalizuoti save ar
dainuoti vien apie vyriškąją lytį, suprasdamas, jog didžiausia atrama jo
gyvenime ir kūryboje buvo būtent moterys. Kūrinys gvildena stiprybės, kūrybinės
laisvės ir saviraiškos tematiką, atspindėdamas pastarųjų metų atlikėjo
asmenines patirtis, persipynusias su vienatve, ieškojimais ir bendru queer
bendruomenės jausmu. Didžiulės
intrigos dainai pridėjo jos vaizdo klipas, kuriame netikėtą ir stulbinančią
kameros pasirodymo dalį atliko garsioji australų aktorė Nicole Kidman.
Jiedu bendrauja dar nuo 2018 metų, kai kartu filmavosi dramoje „Boy Erased“, o
pats Troye teigė pasirinkęs Kidman, nes ji jam visada simbolizavo dieviškąjį
moteriškumą. Sužavėta dainos idėjos, aktorė mielai sutiko nusifilmuoti kino
estetiką turinčiame vaizdo klipe (kuriame taip pat pasirodo ir drag legenda
Sasha Colby). Šis netikėtas Holivudo ikonos ir popmuzikos atstovo duetas
sulaukė milžiniško palaikymo iš paprastų klausytojų, kurie socialiniuose
tinkluose negailėjo liaupsių tiek pačiam klipui, tiek elegantiškam bei
ironiškam Kidman įvaizdžiui. Šiandien
siūlau paklausyti šios dainos!
Troye
Sivan – She's the Best [lyrics
/ žodžiai] She's
walking down the street with her little thin cigarette Great
smile and a cum stain on her dress DJs
from Wednesday to Monday Don't
ask, she's not taking any fucking requests Quick
drag, a rouge cheek, a blush lip Eyeliner
in her waterline and some Contour
on her tits Night
owl and somehow an early bird She
kind of just stays perpetually tired That
girl, that girl That
girl, that girl That
girl, that girl Wow,
that girl That
girl, that girl That
girl, that girl That
girl, that girl Wow,
that girl She's
the best Best (She,
she's the-) Sharehouse, her housemate's her best friend Sometimes
they might share her boyfriend Hell
yeah (She, she's the-) Mood-boards
her future, it looks good She's
done looking back, she's only looking ahead Pretty,
funny, can fight She
always knew she had something special in-inside She
takes down an incel on the internet When
she needs just a little unwind That
girl, that girl That
girl, that girl That
girl, that girl Wow,
that girl That
girl, that girl That
girl, that girl That
girl, that girl Wow,
that girl She's
the best She's
the heartbeat She's
the best She's
the-, she's the- She's
the best She's
the heartbeat bumping in my chest (Who is this?) She's
the best She's
the best She's
the heartbeat bumping in my chest (Who is this?) She's
the best (She's the best, she's the best) That
girl, that girl That
girl, that girl That
girl, that girl Wow,
that girl That
girl, that girl That
girl, that girl That
girl, that girl Wow,
that girl, mmm Girl,
that girl, that girl, that girl (Yeah)
That girl, that girl, that girl, that girl (Yeah)
That girl, that girl, that girl, that girl That
girl, that girl, that girl, that girl (Yeah)
That girl, that girl, that girl, that girl That
girl, that girl, that girl, that girl That
girl, that girl, that girl, that girl That
girl, that girl, that girl, that girl She's
the- She's
the heartbeat bumping in my chest (Who is this?) She's
the best She's
the heartbeat bumping in my chest (Who is this?) She's
the best (She's the best, she's the best) She's
the heartbeat bumping in my chest (Who is this?) She's
the best She's
the heartbeat bumping in my chest (Who is this?) She's
the best (She's the best, she's the best) Maištinga
Siela
Kai pasirodė siaubo
filmas „Saulės kultas“ su etniniais skandinaviškais
mistiniais-mitologiniais-šamaniniais elementais, o režisūra ir pati istorija
psichodeliškai rezonavo, manding, išaušo kažkoks naujas siaubo filmo idėjinis
priešaušris, t. y. jungti folklorinius elementus su šiuolaikiniais siaubo
pasakojimo būdais. Galbūt kažko labai panašaus (bent jau iš dalies) tikėjausi
iš režisierės Mimi Cave filmo „Olandija“ (angl. Holland)
(2025), o ir jos ankstesnis siaubo trileris „Šviežia“ (2022) paliko
intriguojančio siaubo trilerio įspūdį.
Visgi tiek žiūrovai, tiek
kino kritikai gana šaltai atsiliepė apie filmą „Olandija“. Aš beveik suprantu kodėl,
nes pabaigoje filmo beveik prisnūdau ir darėsi nuobodoka. Istorija pasakoja
apie miestelyje gyvenančią Fredo ir Nencės Vandergruto šeimą. Atmosfera spalvinga,
nes šeima priklauso amerikietiškai olandų šeimų bendruomenei, todėl ji
stengiasi palaikyti tradicijas. Visa tai gana keista, nes filmas primena tarsi atskirą
gyvenimą lėlių namelyje, viskas spalvinga tarsi per kokį tulpių žydėjimo šventę,
tačiau Nencė nelaiminga. Ji dirba mokytoja, jaučia trauką kitam technologijų
mokytojui, savo vyrą įtarinėja neištikimybe, o ir su mažamečiu sūnumi santykiai
šaltoki. Garaže esantis miestelio maketas traukia žiūrovų akį ir nežinia, ką
tie olandai iš tikrųjų geba. Gal jie kokie magiški? Filmas lyg ir dvelkia „Stepfordo
moterys“ filmo idėja, sukuriama uzuraptoriaus sutuoktinio potenciali vizija. Visgi
Nencė ne tokia kuoktelėjusi, ji iš paskutiniųjų stengiasi neįtarinėti ir
atitikti paprastos namų šeimininkės ir mokytojos vaidmenį, tačiau kaskart
įtarimai dėl vyro verčia ją slapukauti...
Žinokite, keistas
trileris! Kiek daug gražių, unikalių ir puikių tautinių olandiškų motyvų,
estetikos, spalvų, tačiau niekas pernelyg nesuveikia. Visokie nykštukų
bateliai, paliktos keistos vaikiškos užuominos, rastas auskaras, miestelio
maketas ir t. t., – visi tie simboliai taip magiškai „įvilkti“ kaip kokie
Brolių Grimų pasakos motyvų elementai, tačiau jau filmo viduryje tampa
akivaizdu, kad istorija ir režisierė tiesiog tampo katiną už ūsų ir niekas
pernelyg čia nevyksta. Eilinis trileris apie serijinį moterų žudiką keistokoje pasakojimo
formoje, man regis, pasiliko neišnaudotomis galimybėmis: filmą gal reikėjo
daryti tamsesnį, įpinti kažkokių netikėtų siužetinių prasmių? Aktorė Nicole
Kidman kaip visada daro tai, ką puikiai moka – stambiu planu geba perteikti
sujauktą moters protą, išspausti pamišimo ašaras, tačiau šiek tiek gaila, kad
lyginant su režisierės „Šviežia“, šis trileris nepasiteisino, nors turėjo
potencialo. Smagu filme pamatyti, rodos, 100 metų nematytą aktorių Gael García
Bernal, tačiau įspūdingo vaidmens jis čia neatlieka. Šiaip veikėjai tipiški,
atmosfera kuriama iš dalies iš šablonų ir schemų, daug autentiškų detalių,
tačiau nenusiaudžia bendras autentiškumo visuminis vaizdinys, todėl atmetus tą
olandiško folklorinį dekorą, filmas, sakyčiau, pernelyg paprasto siužeto.
Nenorom girdėjau labai daug apie šį filmą. Kol nepasiekė
filmas Lietuvos kino teatrus, vis pasigirsdavo, kaip puikiai šiame filme
vaidina aktorė Nicole Kidman, o ir festivaliuose filmas buvo giriamas kino
kritikų, tačiau, kai pasiekė mūsų kino teatrus, o juose filmas, nepaisant itin
prieštaringų vertinimų, sakyčiau, lankomumas buvo gan didelis ir jį rodė
ganėtinai ilgai. Filmą „Gera mergaitė“ (angl. Babygirl)
(2024) režisavo kine ir serialuose per 80 skirtingų vaidmenų sukūrusi aktorė Halina
Reijn. Pastarajai tai nėra režisūrinis debiutas, tačiau tai labiausiai ją kaip
režisierę garsinantis erotinis psichologinis filmas, kurį labai norėjau
pamatyti pernelyg daug nesitikėdamas, bet labiau norėdamas susidaryti savo
asmeninę nuomonę.
Filmas pasakoja apie įtakingą versle dirbančią dviejų vaikų
motiną Romi (angliškai Romy), kuri diena iš dienos laiką praleidžia įmonėje, o
vėlai vakare pasimylėjusi su vyru lekia į kitą kambarį masturbuotis, kad
patirtų orgazmą, kurio nepatiria su sutuoktiniu. Trokšdama būti valdoma, užvaldyta
šiurkštaus bei įsakmaus balso, rankų, kurios suvaldytų jos šiaip socialinėje
darbinėje terpėje pasireiškiančią lyderės ir dominavimo tapatybę. Galiausiai ji
užmezga santykius su jaunu praktikantu Samueliu, kuris iškart pajutęs kur kas
vyresnės moters troškimus pamažu ją suvilioja ir ji tam pasiduoda, nepaisydama
karjeros, vaikų, sutuoktinio... Daugiau siužetiškai nelabai kas vyksta, nes
didžioji juostos dalis perteikia praktikanto ir vadovės erotines viliones,
pripažinimą, nuolankumą ir tik pačioje pabaigoje Romei tenka atgailauti už
nuodėmes, nes ji suklydo...
Erotinio pobūdžio juosta iš esmės psichologizuota. Nemažai
kas dėl tematikos lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tačiau filmus,
sakyčiau, tik vienija sutartinis erotinis paklusniojo ir dominuojančiojo
žaidimo peripetijos, bet „Gera mergaitė“ veikė stipriau, kadangi režisierė
sudeda akcentus ne į erotinius žaidimus, o į išsilaisvinimo trokštančią moterį,
kuri įrėminta darbe savo įvaizdžio ir autoriteto, o namie švelnaus menininko
vyro ir vaikų. Kad šis išsivadavimas įvyktų, tenka sulaužyti daug normų ir tabu,
kurie vis dar, negaliu patikėti, bet primityvokai komentuojami pačių lietuvių
įvairiuose forumuose. Didžiulį krūvį šįkart filme prisiėmė aktorė Nicole
Kidman, kuri ne kartą yra vaidinusi ir kekšytes, ir prostitutes, ir ką tik
norite, tad lyg ir nieko, gal kiek lietuvių akelėms trikdo, kad karjeristė ir
ištekėjusi moteris paklūsta kažkokiam piemeniui, kuriam per 20? Visgi tas
amžiaus sulaužymas tėra dar vienas specialus „patiekalas“ paerzinti žiūrovą,
tačiau tik tuos, kurie provokacijų nelabai mėgsta, bet purkštauti ir visur
kalbėti apie iškrypimus – patys pirmieji šventieji.
Visgi filmas nėra toks primityvus, jeigu akylai
stebėsite, kaip Nicole Kidman perteikia nepatogias situacijas emociškai, tarsi
šiek tiek iš tikrųjų norėtum to erotinio pavojaus už pačią Romi, bet vis dar
kamuotų šiokia tokia gėda ir įsitikinimai. Filme pasirodo ir Harris Dickinson,
kurį labai mėgstu, bei seniai bematytas Antonio Banderas, tačiau akivaizdu, kad
filmo akcentas yra Kidman vaidyba ir jos veikėjos sudėtinga psichologija,
paremta prieštaringumu ir įtampa, kurią iš dalies sukūrė socialinio vaidmens spaudimas.
Kodėl filmas gali nepatikti? Dėl to, kad jis vaizduoja stereotipinius
kontrastus: turtuolė ir valdinga moteris (nuodėmingoji, nusidedančioji) ir
jaunas, nepatyręs, neturtingas seksualus vyrukas (tas „nekaltasis“ dominantas) –
socialinė turtinė padėtis, amžiaus skirtumai tarp lyčių ir t. t. Ar būtų filmą
įdomiau žiūrėti, jeigu Romi būtų paštininkė, o Dickinso vaidmens atlikėjas koks
nors ledų pardavėjas? Taip, bet tik tokiu atveju, jeigu režisierė pagriebtų ir
eksperimentuotų pasakojimo forma, pasiūlytų netikėtus sprendimus, tačiau,
regis, „Gera mergaitė“ išlieka susitelkusi vykusiai tik į Romi psichologines
priežastis, o visos scenos ir istorija daugiau ar mažiau jau kine ir serialuose
išrašytos ir pavaizduotos.
Labai gerai iš vaikystės pamenu nespalvotą amerikiečių
TV serialą apie vedybinio gyvenimo situacijas „I Love Lucy“, kurį rodė prieš
daug metų ir vienas iš Lietuvos populiariųjų kanalų ir šliejose prie kitų
kultinių amerikiečių serialų kaip „Kerėtoja“ bei „Mano svajonių Džinė“. Visi šie
serialai XX amžiau viduryje darė nemažą įtaką populiariajai amerikiečių
kultūrai, tad įprasminti tai, kas iš esmės suformavo serialą kaip žanrininį
fenomeną ir skirtas režisieriaus Aaron Sorkin filmas „Būti Rikardais“
(angl. Being the Rikardos) (2021). Naujajai žiūrovų kartai, kurie
nieko nežino apie „I Love Lucy“, siūlyčiau pasidomėti prieš žiūrint internete
(ilgai netruksite), kaip atrodė aktoriai ir kas tai per serialas, kuris sulaukė
6 sezonų, buvo nuo 1951 iki 1957 metų nufilmuotos 180 serijos.
Iš tikrųjų filmas mums pasakoja apie pagrindinius šio
serialo aktorius, ypač apie aktorę Lucille Ball (1911-1989), kurią vaidina Nicole
Kidman, ir jos partnerį Desi Arnaz (1917-1986), pastarąjį vaidina Javier
Bardem. Įvykiai klostosi maždaug filmuojant „I Love Lucy“ antrojo sezono
pabaigą, kai kilo visuotinis skandalas, jog pagrindinė aktorė yra komunistė. Filmas
gvildena asmeninius aktorių santykius, Desio neištikimybę, Liusės slopinamą
liūdesį, kuriai atsvara lieka tik idealus šeiminis gyvenimas televizijos
aikštelėje. Būtent tas lėlių namelis ir tikrojo gyvenimo paralelizmas šiame filme
labiausiai ir veikia, tai puikiai sugretinta.
Filmas įdomus dar ir tuo, kad jis parodo televizijos evoliuciją.
Besilaukiančią Liusę jau planuojama filmuoti už stalo ir dėžių, kad nesimatytų
nėštumas. Apskritai anuomet televizija buvo toks cenzūruotas reikalas, kad
negalėjo televizijoje rodyti nesusituokusių porų, o ką jau kalbėti apie nėščias
moteris. Tikrajai Liusei teko pasistengti, kad jos partneris taip pat patektų į
televiziją, nes jis nėra grynas amerikietis, o likimo iš Kubos – tai irgi
anuomet buvo cenzūruojama. Žodžiu, televizija anuomet nebuvo laisvės kalvė,
teko atremti krikščionių pasipiktinimus ir per dešimtmečius sulaužyti ne vieną
tabu ir barjerą, kol pasikeis požiūris į pramogas ir televiziją. „I Love Lucy“
revoliucinis projektas, to nepaslėpsi, bet kalbant apie filmą „Būti Rikardais“,
mane filmas nustebino savo šaltu negyvumu ir pernelyg holivudiniais štrichais. Žinau,
kad Kidman buvo nominuota „Oskarui“, tačiau visiškai ne tokią Liusę
įsivaizdavau, kartais į Kidman net baugu buvo žiūrėti, tokia šalta ir
susirūpinusi kalė, kad jėzustumarija... Nors yra gražių
režisūrinių sprendimų, visgi filmas galbūt labiau pritaikytas amerikiečių
kultūros rinkos refleksijai, istoriniam momentui, todėl filmo universalumas
gana abejotinas, juolab kad jis dekoratyvus kaip lėlių namelis ir ne visada
įtikina, bet žiūrėti ir susipažinti galima.
Ištisa
eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų,
kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes
filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors
sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine
atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per
Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert
Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na,
režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais
kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai
režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.
Vikingai
kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o
Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio
per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo
pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties
vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.
Filmas
vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes
centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą
nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po
daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs
vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio
scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon,
pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo
siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto
pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš
kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo
kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.
Techninė
pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai,
kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus
kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių
individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg
primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya
Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai
nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“,
tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau,
kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai
galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.
Kai
prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris
atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne
vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti
mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai
merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į
kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė
savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos
kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų,
siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas
iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių
instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali
pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.
Kad
judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo
atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie
panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“
(angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo
valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio
priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto
posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie
šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant
savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą
požiūrį į ilgakojes darbuotojas...
Nesiryžtu
vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie
sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis
filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją
moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos
akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos
atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“
nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius
sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų
išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų
puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“
filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos
tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių
įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.
Visgi
nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar
mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia
puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios
leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad
mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme
užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais
anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris,
kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų.
Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios
moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant
plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų
išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes
čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir
pustys tą vargšą žmogaus namelį.
Jau
seniai nemačiau aktorės Nicole Kidman taip įdomiai ir savotiškai nugrimuotos
kaip filme „Keršto planas“ (angl. Destroyer) (2018), kurioje ji
atliko buvusios narkomanės ir alkoholikės, tapusios detektyve, vaidmenį. Filmą režisavo
režisierė ir aktorė Karyn Kusama, kuri dar anuomet, pristačiusi fantastinį
veiksmo filmą „Aeon Flux“ (2005) man nepadarė absoliučiai jokio įspūdžio, bet
kas nesuteikia dar vieno šanso, kai į projektą pakviečia tokio kalibro aktorę
kaip N. Kidman?
Visgi
šiame niūriame filme slampinėjanti N. Kidman su vienu ir tuo pačiu odiniu
švarkeliu ir apšepusiu peruku man priminė seną gerą kietą lesbietę, tačiau
šioji detektyvė kuopia savo praeities lovį ir bando visomis išgalėmis
sutvarkyti dukros Šelbės gyvenimą. Filmo pagrindas – socialinio dugno kriminalas,
pagrįstas smurto ir keršto forma. Pasakojimas sukonstruotas chaotiškai,
veikiant vienoje laiko erdvėje, bet nuolat nusikeliant į praeities įvykius,
kurie pamažu paaiškina veikėjos elgseną ir sudėlioja biografinę istoriją...
Visgi šiame niūriame filme viskas labai greitai pabosta. Režisierė bando
išlaikyti trileriui būdingą ritmą ir vietomis jai tikrai pavyksta, pavyzdžiui,
susišaudymo scena, kurioje pasirodo serialo „Juodoji našlaitė“ žvaigždė Tatiana
Maslany, tačiau po to seka sunkus gumos tempimas, daugelis scenų tuštokos,
ištęstos, nenusisekusios.
Apskritai
kalbama, manau, kad šiam filmui išsiskleisti trukdė du pagrindiniai dalykai –
režisūra ir scenarijus. Kai scenarijuje sudedama viskas, ką iš esmės kinas jau
yra papasakojęs (motina, besivaikanti savo praeities ir trokštanti keršto už
mylimojo nužudymą) ir kai tas scenarijus tiesiog vos kiek kitokiu rakursu bando,
bet nepavyksta, išartikuliuoti viso to nors kiek kitoniškiau, tada reikia super
talentingo režisieriaus, kuris gebėtų bent tą medžiagą surežisuoti netikėtai,
tačiau ir filmo režisūra nėra aukšto pilotažo – daugelis dalykų bespalviai,
beskoniai ir kerštaujanti motina atrodo truputį nuobodžiaujanti ir, tiesą
sakant, nelabai įdomi nei kaip kerštaujanti asmenybė, nei kaip nevykusi motina.
Kelios geresnės scenos neatperka blankoko visumos įspūdžio, o po neįprastu N.
Kidman makiažu slepiasi iki galo taip ir neišnaudota aktorė, kuri atrodo,
padarė viską, ką reikėjo, tačiau, kai scenarijus neįdomus, o režisūra be
kibirkšties, tada belieka kas dešimt minučių tikrinti, ar filmas greit
pasibaigs...
Joel
Edgerton yra ne tik geras aktorius, bet ir neblogas režisierius. Mistinis trileris
„Dovana“ (2015), kurį pastarasis režisavo, išsiskyrė nebloga siaubo atmosfera,
tad atrodė, kad aktorius susidomėjo mistiniais trileriais, bet daug ką
nustebino, kai jis pasiryžo kurti LGBT tematikos filmą pagal amerikiečių
advokato Gerrard Conley memuarus „Ištrintas berniukas“ (angl. Boy Erased)
(2018), kuriame pasakojami jo jaunystės metai, kai tik pradėjo studijuoti, jo
labai tikinčioje šeimoje. Pajutęs, kad jam patinka vaikinai, jis pradeda jausti
savo kambariokui (irgi religingam!) aistrą, pasijaučia sumišęs, kadangi
religija draudžia bet kokius kitokius santykius...
Iš tikrųjų
filmas ganėtinai slogus, tačiau nuteikia ganėtinai gurmaniškam seansui, bet
netrukus imi nebetikėti šiuo filmu. Kodėl? Viskas daugiau ar mažiau perteikiama
draminiu parodomuoju pernelyg edukaciniu stiliumi, kas iš esmės nėra labai
prastai, tačiau pernelyg primena tuos pagraudenimus apie susipriešinusį LGBT ir
religinių asmenų pasaulį. Ne dėl to, kad problema perteikiama kažkaip
sudėtingai, bet dėl to, kad viskas supaprastinama iki atskirų paveikslėlių,
užliūliuojant romantine muzika. Pavyzdžiui, kad ir scena, kai aktorė Nicole
Kidman atneša vyrui skyrybų dokumentus, o Russell Crowe pabučiuoja jai ranką –
na, mirtis alyvose, kaip viskas dirbtina ir netikra. Ir tokių nusaldintų scenų
prifarširuotas visas filmas. Kur kas emocingiau žiūrovas tikriausiai priima
vaikino potyrius homoseksualų perauklėjimo mokykloje, kurioje kvalifikacijos
neturintys militaristinio ir religinio matymo vyrukai žeminančiai stengiasi
palaužti jaunuolius, kitaip sakant, perinstaliuoti smegenis.
Pagrindinį
vaidmenį atliko iš esmės, mano supratimu, dabar vienas geriausių jaunosios
kartos aktorių Lucas Hedges, kuris atlieka pritrenkiančius vaidmenis. Šįkart jis
ir vėl neprašovė su vaidmeniu pro šalį. Apskritai aktoriams lyg ir neturiu
priekaištų, čia ir N. Kidman motiniška, čia ir tėviškas Russell Crove, sušmėžuoja
ir kino genijus režisierius Xavier Dolan... Manau, Joel Edgertonui tiesiog
pritrūko gilesnio nėrimo į šią istoriją, vietomis jis per lengvas, per saldus,
netikras filmas, nes pataikaujama masiniam žiūrovui, bet kartu ir balansuoja
ant ribos, nes norima filmą išlaikyti „rimtu“, bet ne per daug, kad jo
neįveiktų vidutinis žiūrovas. Trūko man ir vidinio gyvastingumo, traumuojančio ir
susipriešinusių įsitikinimų padarinių. Pasakysiu taip: filmas pernelyg
teisingas. Panašiai nutiko ir su panašaus turinio ir stiliaus filmu „Gražus
berniukas“ apie narkomaną jaunuolį, kurį rodė per Kino pavasarį. Kažkaip iš
viso panašaus stiliaus trijulės „Ištrintas berniukas“, „Gražus berniukas“ ir „Benas
grįžo namo“, kuriame irgi pagrindinį vaidmenį atliko L. Hedges, labiausiai dėl
aštresnės pozicijos patiko „Benas grįžo namo“, o kiti nepritempia dėl tos kaip
vėžys į kaulus įsimetusios štampuotos ir pernelyg šabloniškos režisūros.
Fantastinių
filmų mėgėjai dėl filmo „Akvamenas“
(angl. Aquaman) (2018) tarsi
pasidalijo į dvi stovyklas: vieni sako, kad filmas puikus, o kiti, kad „vėjų
vėjai“. Nesu itin didelis tokių filmų maniakas, tačiau vieną kitą gerėliau
įvertintą komiksų ekranizaciją visgi pažiūriu – dėl tam tikrų aktorių, pramogos
ir tiesiog paprasto veiksmo.
„Akvamenas“
– iš tikrųjų man nelabai žinomas super herojus. Istorija apie Atlantidos
karalienės ir mirtingojo palikuonį, kuris suvienija žemes toli gražu ar
Lietuvoje iki šio filmo buvo nors kiek žinomas. Nepaisant visko, kaip ir visų
super didvyrių komiksų, Akvameno užduotis daugiau ar mažiau panaši į visų
didvyrių – gelbėti pasaulį nuo blogio ir čia jokio naujo dviračio neišrasime. Pačioje
istorijoje nieko novatoriško nėra, tos pačios principingos komikso pasaulio
didvyriškosios klišės, o istorijos baigtis dar aiški vos tik prasidėjus filmui.
Kitą vertus, juk kitaip ir negali būti. Koks super didvyris, jeigu jis filmo
gale pralaimi kovą prieš blogį?
Gerai,
turinio prasme filmas yra tik dar viena produkcija papopinti pramogomis masinį
žiūrovą, eskaluojant apie bendražmogiškąsias vertybes, bet jų pateiktis tokia
paviršutiniška, lyg būtų sukurta kokiam ketvirtokui, kuris būtų toks daltonikas
ir mokytųsi atskirti spalvą vien iš intuicijos. Jokios vidinės veikėjų
priešpriešos, viskas juoda arba balta, todėl jeigu ne specialieji efektai ir
dinamiškumas, kai kurios kovos scenos, manau, viena akimi būčiau tikrai prisnūdęs
ir nieko nepraradęs. Taip, filmas vidutinybė, bet taip jau nutinka, kai į mega
projektą pasikvieti Nicole Kidman ir „Sostų karų“ žvaigždę Jason Momoa ir viską
subalansavę – silpną scenarijų, beribes ir nuolat tobulėjančias technologijas –
gauni dar viena riebiai majonezu perteptą hamburgerį. Suvalgai jį ir nesijauti
pasisotinęs.
Dar
viena daina paskutiniosiomis dienomis manęs nepaliekanti ramybėje yra
dabartinio aktorės Nicole Kidman vyro dainininko Keith Urban (g. 1967) daina „Blue Ain‘t Your Color“ – ritminga,
lengva ir kartu turinti nuotaikingo baro ir country stiliaus prieskonių daina.
Naujosios
Zelandijos atlikėjas savo karjerą pradėjęs 1991 metais, kada savo lėšomis
išleido debiutinį albumą. Po to persikėlė į JAV ir tik nuo 1999 metų pradėjo
vėl aktyviai reikštis muzikos srityje. Šį atlikėją dažnai regime spaudoje dėl
N. Kidman ir dėl antraščių apie jo priklausomybas narkotikams, kuriuos jis, padedamas
garsiosios žmonos, įveikė. Šiuo metu atlikėjas dirba televizijoje „American Idiol“
vienu iš teisėju ir per savo karjerą jau išleido devynis solo albumus. Daina „Blue
Ain‘t Your Color“ (Mėlyna ne tavo spalva) yra vienas ryškiausių paskutiniųjų
trejų metų K. Urban muzikinių hitų, pasirodžiusių 2016 metais. Country stiliaus
daina iškopė į pirmąsias pozicijas Amerikoje ir Kanadoje. Amerikoje – dukart platininis,
Kanadoje – platininis.
Šįkart
pasiklausykime nuotaikingos ir melodingos dviem „Grammy“ apdovanojimams
nominuotą dainą. Kas žino, gal ir Jums suteks šiokią tokią nostalgiją:
Žodžiai
/ Lyrics
"Blue Ain't Your Color"
I can see you over there
Staring at your drink
Watchin' that ice sink
All alone tonight
And chances are
You're sittin' here in this bar
'Cause he ain't gonna treat you right
Well, it's probably not my place
But I'm gonna say it anyway
'Cause you look like
You haven't felt the fire
Had a little fun
Hadn't had a smile in a little while
Baby
Blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color
I'm not tryna
Be another just
Pick you up
Kinda guy
Tryna drink you up
Tryna take you home
But I just don't understand
How another man
Can take your sun
And turn it ice cold
Well, I've had enough to drink
And it's makin'
Me think that I just might
Tell you if I were a painter I wouldn't change ya
I'd just paint you bright
Baby
'Cause blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color, no,no no
Mmm. It ain't your color, baby
Mmm, baby.
Blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color
Blue ain't your color
Mmm. No, no, baby
Come here, baby
Lemme light up your world
Graikų
režisierius Yorgos Lanthimos ne kartą nustebinęs savo filmuose vaizduojamomis
perversijomis ir aštriai tarsi utopiškai vaizduojamais socialiniais nukrypimais
„Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015). Panašią provokuojančią poziciją jis
pateikia ir naujausiame savo darbe „Šventojo
elnio nužudymas“ (angl. The Killing of
a Sacred Deer) (2017), pasikviesdamas iš „Omaro“ filmo jau „prisijaukintą“
aktorių Colin Farrell bei mano didžiausiai nuostabai dramų divą Nicole Kidman.
Tai
jau trečiasis mano matytas šio režisieriaus darbas ir galiu pasakyti, kad jis
itin įdomus ir savitas. „Šventojo elnio nužudymas“ iš esmės didelių lūkesčių
filmas, bet lyginant su kitais jo darbais, kad ir koks jis atrodytų provokatyvus,
man asmeniškai tikriausiai mažiausiai patikęs jo darbas. Biblijinių siaubų ir
išbandymų pritvinkęs pasakojimas panašus iš esmės kaip ir siaubo trileris „Pjūklas“,
nes principas gi toks pat – nori išsigelbėti, tenka paaukoti didžiausią kainą. Ši
atpirkimo istorija nuo „Pjūklo“ skiriasi daugiausia simboliais ir pasakojimo
maniera, kurios neturi joks kitas režisierius – mistifikuota alegorija,
nutolusi nuo racionalios gyvenimo logikos, todėl jo filmai (įskaitant ir šį)
atrodo truputį netikri, teatriniai, skirti žiūrovo emocijoms išprovokuoti. Tai
Lars von Triero kino efektas ir tokius aš be galo mėgstu.
Aktorių
kolektyvas išties puikus, bet šįkart daugiausia liaupsių skirčiau jauniausiam
aktoriui Barry Keoghan, kuris toli gražu ne Holivudinis saldainiukas, bet savo
išvaizda taip tiko keistam pranašiškai demoniškam, netgi su sutrikimu atrodančiam
veikėjui, kad nebelieka abejonių, kad tai puikus aktorius ir puikus vaidmuo.
Grįžtant
prie filmo koncepcijos. Filmas iš esmės geras ir nors didžiąją dalį visgi
norėjosi dar didesnio aštrumo nei lengvos abejonių mistikos, man asmeniškai
daug ką atperka labiausiai šokiruojanti finalinė kulminacinė scena, kada šeimos
galva ima šaudyti į šeimos narius ir renkasi atsitiktinumą. Kaip pasirinkti,
kai širdis neleidžia pasirinkti? Tada kliaujamasi likimo logika ir tai yra
priešingas kelias nei, tarkime, Meryl Streep veikėja Sofija filme „Sofijos
pasirinkimas“, kada naciai liepia pasirinkti vieną vaiką sušaudyti, kad išliktų
nors vienas gyvas.
Kalėdoms norisi kalėdinę nuotaiką
spinduliuojančio filmo, bet dažniausiai visi filmai jau matyti ir aš esu vienas
iš tų, kurie nepakenčia žiūrėti antrą, o tuo labiau trečią ir dešimtą sykį to
paties filmo, nes tokiu būdu prarandamas atradimo džiaugsmas. Išsirinkau dar
nematytą „Meškiukas Padingtonas“
(angl. Paddington) (2014). Visai neseniai
startavo ir šio filmo tęsinys, kur kas sėkmingesnis ir kur kas geriau
įvertintas, bet norėdamas išlikti nuoseklus, pradėjau nuo pirmosios dalies.
Jau nuo pat pirmųjų kadrų – filmas geras. Savotiškas
humoras apie keliautoją po Peru ir atrastą keistą lokių gentį stebina savo
pasakojimo universalumu: beveik kaip komedija, beveik kaip parodija apie
keliautojus dokumentiniuose filmuose ir viskas taip teisingai sustyguota, kad
šįkart net neerzino. Filmas absoliučiai pritaikytas visai šeimai ir adresatas
gana aiškus – daugiavaikė šeima, po darbų pavargusiais tėvais, kurie susėda
išsispraginę mikrobanginėje kukurūzų žiūrėti „Meškiuko Padingtono“.
Žiūrėdamas vis žavėjausi harmoningai surėdyta
istorijos logika: britiško stiliaus kuriama atmosfera lyg ir XX amžiaus
pradžia, bet ir kartu tai modernūs laikai. Spalvingas filmas traukia akį,
pasakos motyvai užkloja realistinį pasaulį ir sukuria savos tvarkos pasaulį,
kuriame viskas įmanoma. Garsūs britų aktoriai ir australė Nicole Kidman kuria
visgi tipinius veikėjus čia netgi galima įžvelgti „101 dalmantino“ tendenciją,
kada iškamšų apsėsta moteris panaši į kailių trokštančią piktadarę. Kaip tokiuose
filmuose dažniausiai būna, pikčiurnos gauna į dūdą, o geriečiai būna apdovanojami.
Absoliučiai nuotaikingas ir gėrį spinduliuojantis filmas. Jeigu šitokia gera
buvo pirmoji dalis, tai kaip, kažin, atrodo antroji? Būtinai žiūrėsiu.