Filmas: "Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo" / "The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed"

 

Sveiki, mielieji!

 

Koks nuostabus filmo pavadinimas, pamaniau, kai pirmąkart apie jį sužinojau! Amerikiečių nepriklausomo kino režisierė, aktorė ir montuotoja Joanna Arnow sukūrė filmą „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“ (angl. The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed) (2023). Tai ilgametražis filmas, nagrinėjantis jaunos moters Enės, kuri jau po studijų įsitvirtino nuobodokame biuro darbe, gyvenimą, tačiau kurį laiką neieškojo nei rimtų santykių, nei labai eksperimentavo. Vieną vakarą, gulėdama vyresniojo meilužio lovoje nuoga, ji suvokia, kad ją jaudina tai, kad meilužis jai visiškai abejingas, o tas abejingumas sukelia daiktiškumo ir nereikšmingumo pojūtį, kuris atvedė ją prie BDSM, t. y. dominavimo ir paklusnumo seksualinių santykių hierarchijos.

 

Filmas išties labai melancholiškas, nors jį galima traktuoti iš dalies kaip komediją, tik ne tą tiesmukai holivudišką, o tą, kuri susikuria iš gyvenimiškojo absurdo. Enė atrodo pati abejinga sau ir savo gyvenimui, tačiau kartu jai netrūksta seksualinės avantiūros, t. y. masturbuotis ant dangoraižio stogo, vilkint kiaulės fetišistinį kostiumą arba per pirmąjį pasimatymą atvirauti apie savo seksualines fantazijas... Kita vertus, slogūs jos santykiai su tėvais, ypač su kontroliuoti linkusia motina, kuri reikalauja iš dukters besąlyginės meilės ir dėmesio. Žodžiu, Enė sukasi užburtame rate, kol vieną dieną susipažįsta su Kristu, su pastaruoju pabando megzti jau kitokius santykius...

 

Tiesą sakant, nežinau, kur šis filmas nuveda. Jis man ne tiek absurdiškas, kiek labai liūdnas. Labai tinka tas pavadinimas „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“, tokia atrodo ir įstrigusi Enė. Bet ar kinas turi kur nors nuvesti? Pati režisierė sukūrė pagrindinį vaidmenį, beje, parašė ir scenarijų, todėl filmas net žanriškai primena kiek autofikciją, balansuojantį tar meninio ir dokumentinio filmo. Režisierė absoliučiai menininkė, ji čia nusifilmuoja nuoga daugybėje scenų, davė interviu apie savo pažeidžiamumą ir patirtis, o Enės tėvų vaidmenis atlieka ne kas kiti, o tikrieji režisierės ir aktorės J. Arnow tėvai. Seksualinės scenos nėra pikantiškos, o BDSM žaidimai dažnai atrodo buitiški, visiškai neerotiški – to sąmoningai ir siekė režisierė nefetišuoti paties fetišizmo, veikiau veikti per troškimą sukurti save iš naujo, pajusti kitokį santykį su gyvenimu, savu kūnu. Tam tikra prasme filmas truputį filosofiškas, truputį ir nepatogus dėl savo atsainaus seksualumo, kuris be aistros ir geismo, kurį pabrėžtinai vaizduoja dažnai komercinis kinas, šiame atrodo kaip deseksualizuotas ir primenantis labiau psichoterapinius seansus, nei tą intymumą, kokį galima pamatyti pornografijoje.

 

Manau, filmas pavyko, jis perteikia tam tikrą filosofiją, poziciją, mintį ir nuotaiką, tą jausmą, kad iš tikrųjų galbūt gyvenimas ima ir praeina tiesiog gyvenant įprastą aplinkybių suklostytą gyvenimą, o jį pakeisti ir save perkurti, atrodo, kad jau tiems pokyčiams laikas praėjęs. Taigi filmo idėją galima formuoti kaip egzistencinę inerciją ir sausą humorą bandymą atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą bei kasdienybės banalumo jausmą. Režisierė sugretina BDSM santykius, korporatyvinį darbą ir šeimos dinamiką, parodydama, kad galios žaidimai bei kontrolė persmelkia visas gyvenimo sritis. Galiausiai tai kūrinys apie melancholišką susitaikymą su vidutiniškumu ir nuojautą, kad galimybė iš esmės pasikeisti jau liko praeityje. Savotiškas, bet patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Gera mergaitė" / "Babygirl"

 

Sveiki,

 

Nenorom girdėjau labai daug apie šį filmą. Kol nepasiekė filmas Lietuvos kino teatrus, vis pasigirsdavo, kaip puikiai šiame filme vaidina aktorė Nicole Kidman, o ir festivaliuose filmas buvo giriamas kino kritikų, tačiau, kai pasiekė mūsų kino teatrus, o juose filmas, nepaisant itin prieštaringų vertinimų, sakyčiau, lankomumas buvo gan didelis ir jį rodė ganėtinai ilgai. Filmą „Gera mergaitė“ (angl. Babygirl) (2024) režisavo kine ir serialuose per 80 skirtingų vaidmenų sukūrusi aktorė Halina Reijn. Pastarajai tai nėra režisūrinis debiutas, tačiau tai labiausiai ją kaip režisierę garsinantis erotinis psichologinis filmas, kurį labai norėjau pamatyti pernelyg daug nesitikėdamas, bet labiau norėdamas susidaryti savo asmeninę nuomonę.

 

Filmas pasakoja apie įtakingą versle dirbančią dviejų vaikų motiną Romi (angliškai Romy), kuri diena iš dienos laiką praleidžia įmonėje, o vėlai vakare pasimylėjusi su vyru lekia į kitą kambarį masturbuotis, kad patirtų orgazmą, kurio nepatiria su sutuoktiniu. Trokšdama būti valdoma, užvaldyta šiurkštaus bei įsakmaus balso, rankų, kurios suvaldytų jos šiaip socialinėje darbinėje terpėje pasireiškiančią lyderės ir dominavimo tapatybę. Galiausiai ji užmezga santykius su jaunu praktikantu Samueliu, kuris iškart pajutęs kur kas vyresnės moters troškimus pamažu ją suvilioja ir ji tam pasiduoda, nepaisydama karjeros, vaikų, sutuoktinio... Daugiau siužetiškai nelabai kas vyksta, nes didžioji juostos dalis perteikia praktikanto ir vadovės erotines viliones, pripažinimą, nuolankumą ir tik pačioje pabaigoje Romei tenka atgailauti už nuodėmes, nes ji suklydo...

 

Erotinio pobūdžio juosta iš esmės psichologizuota. Nemažai kas dėl tematikos lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tačiau filmus, sakyčiau, tik vienija sutartinis erotinis paklusniojo ir dominuojančiojo žaidimo peripetijos, bet „Gera mergaitė“ veikė stipriau, kadangi režisierė sudeda akcentus ne į erotinius žaidimus, o į išsilaisvinimo trokštančią moterį, kuri įrėminta darbe savo įvaizdžio ir autoriteto, o namie švelnaus menininko vyro ir vaikų. Kad šis išsivadavimas įvyktų, tenka sulaužyti daug normų ir tabu, kurie vis dar, negaliu patikėti, bet primityvokai komentuojami pačių lietuvių įvairiuose forumuose. Didžiulį krūvį šįkart filme prisiėmė aktorė Nicole Kidman, kuri ne kartą yra vaidinusi ir kekšytes, ir prostitutes, ir ką tik norite, tad lyg ir nieko, gal kiek lietuvių akelėms trikdo, kad karjeristė ir ištekėjusi moteris paklūsta kažkokiam piemeniui, kuriam per 20? Visgi tas amžiaus sulaužymas tėra dar vienas specialus „patiekalas“ paerzinti žiūrovą, tačiau tik tuos, kurie provokacijų nelabai mėgsta, bet purkštauti ir visur kalbėti apie iškrypimus – patys pirmieji šventieji.

 

Visgi filmas nėra toks primityvus, jeigu akylai stebėsite, kaip Nicole Kidman perteikia nepatogias situacijas emociškai, tarsi šiek tiek iš tikrųjų norėtum to erotinio pavojaus už pačią Romi, bet vis dar kamuotų šiokia tokia gėda ir įsitikinimai. Filme pasirodo ir Harris Dickinson, kurį labai mėgstu, bei seniai bematytas Antonio Banderas, tačiau akivaizdu, kad filmo akcentas yra Kidman vaidyba ir jos veikėjos sudėtinga psichologija, paremta prieštaringumu ir įtampa, kurią iš dalies sukūrė socialinio vaidmens spaudimas. Kodėl filmas gali nepatikti? Dėl to, kad jis vaizduoja stereotipinius kontrastus: turtuolė ir valdinga moteris (nuodėmingoji, nusidedančioji) ir jaunas, nepatyręs, neturtingas seksualus vyrukas (tas „nekaltasis“ dominantas) – socialinė turtinė padėtis, amžiaus skirtumai tarp lyčių ir t. t. Ar būtų filmą įdomiau žiūrėti, jeigu Romi būtų paštininkė, o Dickinso vaidmens atlikėjas koks nors ledų pardavėjas? Taip, bet tik tokiu atveju, jeigu režisierė pagriebtų ir eksperimentuotų pasakojimo forma, pasiūlytų netikėtus sprendimus, tačiau, regis, „Gera mergaitė“ išlieka susitelkusi vykusiai tik į Romi psichologines priežastis, o visos scenos ir istorija daugiau ar mažiau jau kine ir serialuose išrašytos ir pavaizduotos.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/10

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris" / "Professor Marston and Wonder Women"

Sveiki,

Šiandien pasaulis vėl kraustosi iš proto dėl super herojės Nuostabiosios Moters. O jeigu ir nesikrausto, tai bent komercinis kinas visada tikisi, kad kraustosi. Iš užmaršties prikeltas komiksų personažas sulaukia vis daugiau dėmesio, tačiau retas, kuris galėtų daugiau papasakoti apie tai, kaip į rinką atėjo šis išgalvotas personažas.

Apie melo detektoriaus atsiradimą, apie Nuostabiosios Moters gimimą pasakoja amerikiečių biografinė drama „Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris“ (angl. Professor Marston and Wonder Women) (2017), dėl kurio paskutiniu metu alpsta mano pažįstami facebukiečiai. Nutariau neatsilikti ir pažiūrėti aš, dėl ko čia taip verta aikčioti.

Kaip ir daugelis biografinių holivudinių pasakojimų, taip ir šis, turi iš esmės tvarkingai surėdytą literatūrinę išraišką, kuri renkasi tą pačią perspektyvą – pasakoti biografinę istoriją, kurio centre būtinai savam laikmety nesuprastas herojus. Šiuokart keista poligaminė šeimynėlė apskritai paneigia viską, kas krikščioniška ir tai pateikta kaip delikatesas. Dėl moralinio lygmens man viskas aišku ir nieko čia šokiruojančio ar itin jaudinančio neįžvelgiau, ko jau nebūčiau matęs ir žinojęs. Tiesą sakant, pasigedau toje estetinėje visumoje, skirtoje masiniam žiūrovui gomurį tenkinti, nebent natūralumo. Daugelis scenų atrodo tiek susintetintos ir nebegyvos, kad veikiau primena teatrą, paviljone nufilmuotą pasakojimą. Tai iš esmės nieko blogo, juk tai Holivudas, bet kad pristigo ir novatoriškumo, ir kibirkšties. Kelios jausmingesnės scenos išties vertė suklusti, bet didžioji filmo dalis visgi slydo paviršutiniškai ir priminė begalę jau matytų filmų apie feministes, seksualinę revoliuciją ir kitus panašius išsilaisvinimo iš moralinių primestų štampų filmų.

Gražūs ir žinomi aktoriai savaime puošia filmą ir tik jam pasibaigus parodomos veikėjų tikrieji prototipai – šįkart nė iš tolo neprimena seksualaus ir patrauklaus filmo varianto, įtariu, kad ir pati istorija pernelyg numuilinta ir pritaikyta masiniam žiūrovui. Man asmeniškai filmas buvo įdomus tik dėl istorinių momentų, nes knietėjo sužinoti, kaip tame meilės trikampyje užgimė fetišistinė Nuostabioji Moteris. Regis, informaciją gavau, bet kas dėl pačių herojų asmeninio gyvenimo vingių, manęs toli gražu neįtikino ir čia aktoriai, kurie tikrai gerai pasirodė, nekalti, kalta, sakyčiau, tiesiog pasirinkta pasakojimo maniera ir perspektyva.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/1100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianistė" / "La Pianiste"

Sveiki,

Paskutiniu metu „sergu“ prancūzišku kinu. Dar niekada nemylėjau jo taip, kaip šiandien. Štai mano itin vertinamas režisierius Michael Haneke sukūrė puikiai įsimenamą filmą „Pianistė“ (pranc. La Pianiste) (2001), kai kur dar verčiama kaip „Pianino mokytoja“. Na, M. Haneke yra kino magas, jo formos itin universalios, tačiau jis itin stiprus pasakotojas, susitelkęs į ydingą žmogaus pasaulį, sugeba skrupulingai išnarstyti ir pateikti neabejotinai nepataikaujančius kino portretus.

„Pianistė“ absoliučiai mane sužavėjo, sakau tiesiai šviesiai, nes nėra daug filmų, kurie verčia žiūrėti išsižiojus. Gal ne itin buvau patenkintas M. Haneke paskutiniu darbu „Laiminga pabaiga“, nes jis visgi stipresnis dramų kūrėjas, o ne komikas. Štai „Pianistę“ priskirčiau prie pačių ryškiausių ir geriausių režisieriaus darbų „Baltas kaspinas“ ir „Meilė“.

Filmas pasakoja apie kietą ir šiurkščią pianino mokytoją, į kurios gyvenimą įsiveržia jaunas studentas. Po itin griežto sukirpimo mokytojos įvaizdžiu slypi suluošinta ir meilės išbadėjusi siela, kuri prasiveržia neadekvačiais poelgiais. Tai kartu paaiškina, kodėl žmonės linkę į seksualinį sadizmą ir žeminimą. M. Haneke sukurta „Pianistė“ neįtikėtinai psichologiškai grįstas personažas, kurį suvaidino puikioji Isabelle Huppert. Tiesą sakant, tai „kalės“ vaidmuo ir galbūt iš dalies ji man siejosi su kitu šios aktorės sukurtu personažu irgi be galo sudėtingo charakterio filme „Ji“. Filme siejasi gana daug pasakojimo atšakų: tai ir filmas apie klasikinės muzikos pasaulį, tai dėstytojos ir studento santykiai, tai pernelyg glaudūs motinos ir dukters santykiai, priklausomybės troškulys, frigidiškumas ir neadekvatus seksualinis pasitenkinimas... Veikėja tiesiog pulsuoja ties pavojingomis etinėmis, moralinėmis ir sveiko proto ribomis, kad nekyla abejonių nei dėl I. Huppert galingos įtaigos, nei dėl M. Haneke genialumo.

Provokuojantis filmas, netgi šiek tiek skandalingas, su itin jautriai išreikštu moters pasauliu, moteris, kuri visą gyvenimą buvo uždaryta tarp griežtų muzikos natų ir taisyklių, kad net jos dvasia sustabarėjusi reikalauja elgtis neadekvačiai. Tam tikra prasme tai didaktinis filmas, parodantis, kokias pasekmes gali turėti netinkamas žmogaus auklėjimas. Labai, labai pribloškiantis filmas gurmanams.

P. S. Šį filmą, pelniusį Kanų kino festivalyje Didįjį žiūri prizą, lietuviškai titruotą galite pamatyti „Kino pasaka“ internetinėje mokamoje filmų platformoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna - "Erotica" [žodžiai / Lyrics]

Sveiki,

Skamba man šis Madonnos „Erotica“ singlo priedainis ir nors tu ką. Itin prieštaringai buvo vertinama Madonna 1992 metais, kai ji pristatė naują savo albumą tokiu pat „Erotica“. Nepaneigsi – muzikos atžvilgiu tai naujasis popsas, išsiveržęs iš jau tuokart nusibodusių ir pernelyg atsikartojusių devinto dešimtmečio muzikos garsų.

„Erotika“ dar ir skandalinga, nes jos vaizdo klipą MTV galėjo rodyti tik po 10 valandos vakaro, o kai kurie kanalai apskritai atsisakė transliuoti – jame švysteli tokios žvaigždės kaip Naomi Campbell ir Isabella Rossallini. Daina sulaukė komercinės sėkmės, nors tarp geriausių dainų Madonnos karjeroje gal ir nepatenka. JAV-ose singlas tapo su pusės milijonų pardavimu auksiniu. Billboard pasiekė trečiąją poziciją ir daugelyje šalių, jeigu ne pirma, tai į penketuką ar dešimtuką singlas pateko.

Daina apie seksą ir meilę apie malonumo ir skausmo ribas taikliai taiko į „S and M“ ir BDSM tematiką – nieko neprikibsi, Madonnai tuokart tai buvo aktualu, štai kodėl ji vadinama pop muzikos chameleonu. Pasiklausykime šio kūrinio:

Žodžiai / Lyrics

"Erotica"

Erotica, romance [repeat]
My name is Dita
I'll be your mistress tonight
I'd like to put you in a trance

If I take you from behind
Push myself into your mind
When you least expect it
Will you try and reject it
If I'm in charge and I treat you like a child
Will you let yourself go wild
Let my mouth go where it wants to

Give it up, do as I say
Give it up and let me have my way
I'll give you love, I'll hit you like a truck
I'll give you love, I'll teach you how to ...

I'd like to put you in a trance, all over
Erotic, erotic, put your hands all over my body [repeat twice]
Erotic, erotic

Once you put your hand in the flame
You can never be the same
There's a certain satisfaction
In a little bit of pain
I can see you understand
I can tell that you're the same
If you're afraid, well rise above
I only hurt the ones I love

Give it up, do as I say
Give it up and let me have my way
I'll give you love, I'll hit you like a truck
I'll give you love, I'll teach you how to ...

I'd like to put you in a trance, all over
Erotic, erotic, put your hands all over my body [repeat twice]
Erotic, erotic

Erotica, romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, romance
Put your hands all over my body

I don't think you know what pain is
I don't think you've gone that way
I could bring you so much pleasure
I'll come to you when you say
I know you want me
I'm not gonna hurt you
I'm not gonna hurt you, just close your eyes

Erotic, erotic [repeat several times]
Put your hands all over my body
All over me, all over me

Erotica, (give it up, give it up) romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, (give it up, give it up) romance
I like to do a different kind of
Erotica, (give it up, give it up) romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, romance
Put your hands all over my body

Only the one that hurts you can make you feel better
Only the one that inflicts pain can take it away

Eroti - ca

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Mapplethorpe: Pažvelk į nuotraukas" / "Mapplethorpe: Look at the Pictures"

Sveiki, skaitytojai, 

Šiemet Emmy apdovanojimams nominuotas biografinis filmas „Mapplethorpe: Pažvelk į nuotraukas“ (angl. Mapplethorpe: Look at the Pictures) (2016), kuris pasakoja apie Robert Mapplethorpe (1946-1989). Šis asmuo vienas žinomiausių devinto dešimtmečio fotografų, fotografavęs nuo tokių žinomų žmonių kaip Madonna, Blonde iki Arnoldo Švarcnegerio, nuo subtilių gėlių iki gėjų pornografijos su sadistinėmis scenomis. Tai tos seksualinės revoliucijos kartos menininkas, kuris nesirinko itin padoraus kelio ir gyveno taip pat nevaržomai, kaip ir vaizdavo žmones savo fotografijose.

Šis dokumentinis filmas yra apie jo gyvenimą ir asmenybę. Nemeluosiu, daugelį tikriausiai gali šokiruoti ryškūs ekshibisionistiniai kadrai ir fotografijos. Daug homoseksualios erotikos, BDSM ir fetišistinių kadrų, tačiau nereiktų visko suabsoliutinti ir iškart teisti. Manau, kad šis šokiruojantis filmas puikiai nusako ir tą kitokio meno pasaulį, kuris mums galbūt net neprieinamas arba nesuvokiamas kaip menas, nes pornografijos mes apskritai nesame linkę laikyti menu. Filmas, kaip ir daugelis dokumentinių kūrinių, apima visą žymaus fotografo gyvenimą – pasakojama apie vaikystę, santykius su tėvais, ankstyvas meninis potraukis fotografijai bei baigiant tuo, kaip jis mirė nuo AIDS.

Kaip visada menininkų gyvenimai būna pilni pikantiškų niuansų, taip ir šio fotografo: jis gyveno su moterimi, tačiau neslėpdamas miegojo su tiek vyrų, kiek tik pajėgė, tačiau jo darbas nenuėjo veltui. Padaryta šimtai tūkstančių kadrų, išleistas ne vienas fotografijos albumas – apie jų koncepcijas filme taip pat užsimenama. Labiausiai, žinoma, šokiruoja įvairūs aktai ir meniškos nuotraukos su vyriškais lyties organais. Keletas atvirų nuotraukų, kad ir ta garsioji, kur jis pats į išangę susikišęs botagą, nuolat šmėžuoja kadre, todėl filmas gali itin patikti laisvamaniams menininkams ir tiems, kurie į pasaulį žvelgia šiek tiek beprotiškai.

Apskritai man filmas patiko, nors jis Emmy statulėlės ir nepelnė, tačiau įdomi asmenybė, gyvenimas, laisvas požiūris į meną ir seksą apskritai plečia kiek kitokį suvokimą apie mus pačius, kurie esame linkę gyventi padoriai, tačiau retsykiais akivaizdžiai pasvajojame apie kur kas labiau palaidą gyvenimą, o gal net kai kurie vieną sako, o kitą daro. Bet galiausiai tai filmas ne apie palaidūną, bet apie asmenybę, kuri ir stebina, ir kažkuo visgi galima tam žmogui pavydėti. Mėgstu tokius dokumentinius filmus, todėl „prie progos“ pažiūrėkite, jeigu netingite.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktinis portjė" / Il portiere di notte"

Sveiki,

Vienas iš tų kultinių filmų, kurį labai norėjau pamatyti buvo italų režisierės Liliana Cavani filmas „Naktinis portjė“ (ital. Il portiere di notte) (1974). Gal po nuostabaus aktorės Charlotte Rampling pasirodymo filme „45 metai“, norėjosi atsigręžti į senesnius jos darbus ir pasižiūrėti, ką šioji aristokratiško sukirpimo aktorė yra suvaidinusi gero ir įsimintino. Tiesą sakant, net aiktelėjau atradęs šį filmą, nes jos vaidmuo absoliučiai nearistokratiškas – nacių kekšė, atradusi keistą BDSM seksualinį ryšį su savo kankintoju esesininku...

Filmas galbūt tuo metu kiek ir šokiravo, tačiau nebent tuos, kur labai pavėlavo seksualinė revoliucija, tačiau „Kaligulos“ ir kitokio erotinio pobūdžio kinui suklestėjus, kažin, ar hipius ir kitus galėjo ką nors apskritai abstulbinti „Naktinis portjė“, tačiau abstulbino būtent identitetų veikėjų dermė. Na, kaip čia esesininkas kankins jauną žydaitę ir ši dar pasiutusiai jo geis. Seksualiniai paklusniosios ir pono ryšiai mažiau stebina, nei tas įtampos pilnas susitikimas po daugel metų, kai žydaitė Liucija jau elegantiška aristokratiška moteris, kuri pamačiusi esesininką staiga susilydo ir vėl tampa skausmo ir sekso ištroškusia kale. Tai tik siužetinis paviršius, tačiau filmas iš esmės yra net ne BDSM, o apie psichikos suluošintą moterį, kurios vidinę sigmą gydo saugumo ir prieglobsčio troškulys, kuris suvokiamas kaip brutalus priklausymas esesininkui, bandant apsisaugoti nuo mirties ir bado. 

Nemažai sadistinių scenų, nacistinių simbolių, aštrių erotikos ir kankinimo situacijų, kuriose įtaigiai suvaidino Charlotte Rampling ir mano jau seniai pamėgtas aktorius Dirk Bogarde. Nemanau, kad filmas patiks visiems, ypač, kurie yra jautrūs visokioms įsivaizduojamiems tvirtiems moralinio principo filmams. Filmas ir provokuoja, ir pasakoja įdomią istoriją, jaudinančią savo istoriniu kontekstu, psichologiniais niuansais ir, dievaži, seksualiniais santykiais. Kultinis filmas, kuris ir šiandien yra kultinis, kurį turėtų pamatyti gurmanai jeigu ne dėl filmo bendros sąrangos, tai bent dėl bendro kinomaninio išsilavinimo. O man patiko!

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela