Filmas: "Pianistė" / "La Pianiste"

Sveiki,

Paskutiniu metu „sergu“ prancūzišku kinu. Dar niekada nemylėjau jo taip, kaip šiandien. Štai mano itin vertinamas režisierius Michael Haneke sukūrė puikiai įsimenamą filmą „Pianistė“ (pranc. La Pianiste) (2001), kai kur dar verčiama kaip „Pianino mokytoja“. Na, M. Haneke yra kino magas, jo formos itin universalios, tačiau jis itin stiprus pasakotojas, susitelkęs į ydingą žmogaus pasaulį, sugeba skrupulingai išnarstyti ir pateikti neabejotinai nepataikaujančius kino portretus.

„Pianistė“ absoliučiai mane sužavėjo, sakau tiesiai šviesiai, nes nėra daug filmų, kurie verčia žiūrėti išsižiojus. Gal ne itin buvau patenkintas M. Haneke paskutiniu darbu „Laiminga pabaiga“, nes jis visgi stipresnis dramų kūrėjas, o ne komikas. Štai „Pianistę“ priskirčiau prie pačių ryškiausių ir geriausių režisieriaus darbų „Baltas kaspinas“ ir „Meilė“.

Filmas pasakoja apie kietą ir šiurkščią pianino mokytoją, į kurios gyvenimą įsiveržia jaunas studentas. Po itin griežto sukirpimo mokytojos įvaizdžiu slypi suluošinta ir meilės išbadėjusi siela, kuri prasiveržia neadekvačiais poelgiais. Tai kartu paaiškina, kodėl žmonės linkę į seksualinį sadizmą ir žeminimą. M. Haneke sukurta „Pianistė“ neįtikėtinai psichologiškai grįstas personažas, kurį suvaidino puikioji Isabelle Huppert. Tiesą sakant, tai „kalės“ vaidmuo ir galbūt iš dalies ji man siejosi su kitu šios aktorės sukurtu personažu irgi be galo sudėtingo charakterio filme „Ji“. Filme siejasi gana daug pasakojimo atšakų: tai ir filmas apie klasikinės muzikos pasaulį, tai dėstytojos ir studento santykiai, tai pernelyg glaudūs motinos ir dukters santykiai, priklausomybės troškulys, frigidiškumas ir neadekvatus seksualinis pasitenkinimas... Veikėja tiesiog pulsuoja ties pavojingomis etinėmis, moralinėmis ir sveiko proto ribomis, kad nekyla abejonių nei dėl I. Huppert galingos įtaigos, nei dėl M. Haneke genialumo.

Provokuojantis filmas, netgi šiek tiek skandalingas, su itin jautriai išreikštu moters pasauliu, moteris, kuri visą gyvenimą buvo uždaryta tarp griežtų muzikos natų ir taisyklių, kad net jos dvasia sustabarėjusi reikalauja elgtis neadekvačiai. Tam tikra prasme tai didaktinis filmas, parodantis, kokias pasekmes gali turėti netinkamas žmogaus auklėjimas. Labai, labai pribloškiantis filmas gurmanams.

P. S. Šį filmą, pelniusį Kanų kino festivalyje Didįjį žiūri prizą, lietuviškai titruotą galite pamatyti „Kino pasaka“ internetinėje mokamoje filmų platformoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėpta" / "Cache" / "Hidden"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vokiečių kilmės režisierius Michael Haneke yra neabejotinai vienas mano mėgstamiausių režisierių, kurį pamėgau iš tokių filmų kaip „Baltas kaspinas“ (2009) ir „Meilė“ (2012). Kanų kino festivalio auksinės palmės šakelės laimėtojas savo praeityje yra sukūręs ir daugiau sėkmingų ir pripažintų filmų. Vienas iš tokių yra „Paslėpta“ (Cache) (2005), kurį sukūrė prancūziškai su prancūzų aktoriais.

Išties filmas suintrigavo jau per penkiolika minučių ir įtraukė savo intriga ir nebepaleido iki pat pabaigos. Keista matyti M. Haneke kuriant tokį kiną, kuris nebūtų toks atidengtas, tai rodo režisieriaus universalumą ir sumanumą, juolab, kad scenarijaus autorius jis pats. „Paslėpta“, manding, šiek tiek priminė intriguojantį Ozono filmą „Provokuojantys užrašai“, viskas daugiau ar mažiau pagrįsta nežinomybe. Rami, tvarkinga šeima ima gauti vaizdajuostes, kuriose  pavaizduotas stebimas jų namas su keistais piešinukais, kurie primena personažo vaikystę. Iš pradžių viskas atrodo lyg nevykęs pokštas, kol vaizdajuostės neima keistis, atverdamos personažo senai slepiamas paslaptis... Efektingai suregztas filmas pilnas puikių ir įsimintinų dialogų, psichologinių niuansų ir tvirtų, logiškai pagrįstų veiksmų, kurie retsykiais netgi šokiruoja lėtai besivystančių veiksmų bėgyje.

Esu sužavėtas šiuo filmu ir po to sunkiai sekėsi užmigti, nes paryčiais norėjau pamatyti ir dar kokį nors šio režisieriaus filmą, tačiau teko eiti miegoti su vaizdais, išgyventais šiame filme. Pagrindinius vaidmenis sukuria prancūzų aktoriai – Daniel Auteuil (man asmeniškai nežinomas iki šiol) bei žavioji Juliette Binoche, kuri kaip visada savo natūraliu būvimu stebina ir stebina mane. Bet šiame filme ne aktoriai svarbiausia, nors ir jie svarbūs, bet psichologiniai personažų sprendimai, kurie griūva solidžios ir laimingos santuokos iliuzijoje. Intelektualų šeima nemažiau išprotėjusi ir turinti problemų nei kritinės būklės daugiabučiuose gyvenantys žmonės. O grįžimai į praeitį, vaikystės klaidų ir traumų prikėlimai yra neabejotinai susiję su neatpirktu kaltės jausmu. Tik klausimas – po 40 metų vis dar žmogus begali jaustis kaltas dėl to, kas nutiko? Ar galima „sudėvėti“ kaltę? Tai vienas iš tų filmų, kurie gali suerzinti, negaunant aiškaus atsakymo, bet dėl to viskas ir yra nuostabu!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela