Filmas: "Kodas nežinomas" / "Code inconnu" / "Code Unknown"

 

Sveiki,

 

Nepaslėpsiu, kad esu didelis prancūzų aktorės Juliette Binoche gerbėjas, man ji prancūziško kino aktorystės etalonas. Taip pat mėgstu Michael Haneke režisūrą, jis išties yra sukūręs labai puikių ir intriguojančių kino juostų, pvz., „Pianistė“ (2001), „Meilė“ (2012) ir „Paslėpta“ (2005), kuriame taip pat filmavosi J. Binoche. Kitaip sakant, Binoche ir Heneke yra tai, ko paskutiniosiomis dienomis dairiausi kine, tad pasižiūrėjau, kad yra dar senesnis filmas pavadinimu „Kodas nežinomas“ (2000) (pranc. Code inconnu: Récit incomplet de divers voyages). Kaip jau įprasta, kai jau daug gyvenime filmų pamatęs, jau ne visus spėju ir prisiminti. Pasirodo, filmą visgi buvau matęs kokiais 2007 ar 2008 metais, tad tam tikras scenas puikiai atsiminiau, tačiau pamačiau ir bendrąją filmo idėją, kurios galimai anuomet nebuvau permąstęs.

 

Filmas pasakoja apie Paryžiuje gyvenančius sudėtingo likimo imigrantus, kurie kasdien susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Iš tikrųjų pasakojamos dvi atskiros paralelinės istorijos, kurioms vieną dieną lemta persipinti tiesiog... ant sostinės šaligatvio. Pasakojimas gan padrikas, jo struktūra dėl montažo išėjusi, sakyčiau, eksperimentinė, todėl sudėtingai siejasi į vientisą kino idėją. Atskaitos taškas – itin pavykusi pirmoji scena, kada Ana susitinka su savo vaikino jaunesniuoju broliu Žanu, kuris nori pas ją apsistoti, tačiau negalėjo patekti į butą, nes nežinojo durų kodo... Galiausiai Ana nuperka jam bandelę, o pati skuba į aktorės darbą. Žanas numeta šiukšlę ant benamės, kurią stoja ginti imigrantas iš Afrikos, dėl ko įvyksta didžiulis konfliktas, įtraukdamas imigrantų iš visokiausių pasaulio kampelių sūkurį, o pastarieji nesusikalba kultūriškai, nes kiekvienas savo elgesį „matuoja“ savo supratimo lygiu, todėl negali susitarti, kas yra pagarba ir kiti dalykai.

 

Galiausiai rodomi intarpai iš Anos filmavimo aikštelės, kur ji filmuojasi trileryje, kurį montuoja su filmo kūrėjų komanda, taip pat rodoma benamės moters iš Rumunijos asmeninė imigracijos ir deportacijos istorija. Žodžiu, visi sukasi ir malasi savo socialiniuose burbuluose, problemose, darbuose. Režisierius nevysto labai intensyvių ir giliamintiškų vientisų naratyvų kaip, pvz., savo filme „Pianistė“, jis tiesiog žaidžia kino montažu kurdamas mozaikinį koliažą iš nuotrupų, rodydamas Paryžiaus šaligatvio įvykius kaip lemtingus, tačiau žmogaus akiai dažniausiai nepastebimus atsitiktinumus. Labai svarbus Paryžiaus imigrantų tautinis margumas, iš ko kyla, kaip jau sakiau, nesusikalbėjimai – filmas taip ir pavadintas „Kodas nežinomas“, nes nėra būdų ne tik ateiti į Anos butą, bet ir būdų komunikuoti su kitos kultūros, rasės, tautinės tapatybės žmonėmis, nes pasaulėžiūra pernelyg skirtinga. Kitaip sakant, žmonės yra šiame filme pasmerkti būti vieni kitiems svetimi ir tolti vieni nuo kitų, nors ir paradoksalu – jie tankėja, glaudžiasi viename dideliame mieste, tačiau neužtenka empatijos viskam suvokti ir prie visko prisitaikyti.

 

Šiaip filmą buvo sunku žiūrėti, tikėjausi geresnio įspūdžio, daugiau intrigos, besijungiančių sąsajų su pasakojimo fragmentais, tačiau įspūdis, kad bendroji susvetimėjimo problema pavykusi, tačiau įtrauka į patį filmą išliko netolygi. Įspūdinga scena pavadinčiau Anos kelionę metro, kai ją užsipuola agresyvūs kitataučiai provokatoriai, o ji iš visų jėgų stengiasi ignoruoti ir išlikti rami, o iš kitos pusės – šioji situacija būtent atspindi Anos sukurtos personažės filmuojame trileryje būseną, kaip ji nebegali išeiti iš netrukus sudegsiančio kambario. Tiesa, Haneke sukūrė optinę iliuziją, kad nebeaišku, kurios filmo dalys yra Anos gyvenimas, o kurios jos pačios gyvenimas, kitaip sakant, režisierius sulieja filmą filme tikroves ir išgauna lemtingų atsitiktinumų pilną paradoksalių sutapimų matricą, kurios kodas iš tiesų filmo veikėjams neperkandamas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Pianistė" / "La Pianiste"

Sveiki,

Paskutiniu metu „sergu“ prancūzišku kinu. Dar niekada nemylėjau jo taip, kaip šiandien. Štai mano itin vertinamas režisierius Michael Haneke sukūrė puikiai įsimenamą filmą „Pianistė“ (pranc. La Pianiste) (2001), kai kur dar verčiama kaip „Pianino mokytoja“. Na, M. Haneke yra kino magas, jo formos itin universalios, tačiau jis itin stiprus pasakotojas, susitelkęs į ydingą žmogaus pasaulį, sugeba skrupulingai išnarstyti ir pateikti neabejotinai nepataikaujančius kino portretus.

„Pianistė“ absoliučiai mane sužavėjo, sakau tiesiai šviesiai, nes nėra daug filmų, kurie verčia žiūrėti išsižiojus. Gal ne itin buvau patenkintas M. Haneke paskutiniu darbu „Laiminga pabaiga“, nes jis visgi stipresnis dramų kūrėjas, o ne komikas. Štai „Pianistę“ priskirčiau prie pačių ryškiausių ir geriausių režisieriaus darbų „Baltas kaspinas“ ir „Meilė“.

Filmas pasakoja apie kietą ir šiurkščią pianino mokytoją, į kurios gyvenimą įsiveržia jaunas studentas. Po itin griežto sukirpimo mokytojos įvaizdžiu slypi suluošinta ir meilės išbadėjusi siela, kuri prasiveržia neadekvačiais poelgiais. Tai kartu paaiškina, kodėl žmonės linkę į seksualinį sadizmą ir žeminimą. M. Haneke sukurta „Pianistė“ neįtikėtinai psichologiškai grįstas personažas, kurį suvaidino puikioji Isabelle Huppert. Tiesą sakant, tai „kalės“ vaidmuo ir galbūt iš dalies ji man siejosi su kitu šios aktorės sukurtu personažu irgi be galo sudėtingo charakterio filme „Ji“. Filme siejasi gana daug pasakojimo atšakų: tai ir filmas apie klasikinės muzikos pasaulį, tai dėstytojos ir studento santykiai, tai pernelyg glaudūs motinos ir dukters santykiai, priklausomybės troškulys, frigidiškumas ir neadekvatus seksualinis pasitenkinimas... Veikėja tiesiog pulsuoja ties pavojingomis etinėmis, moralinėmis ir sveiko proto ribomis, kad nekyla abejonių nei dėl I. Huppert galingos įtaigos, nei dėl M. Haneke genialumo.

Provokuojantis filmas, netgi šiek tiek skandalingas, su itin jautriai išreikštu moters pasauliu, moteris, kuri visą gyvenimą buvo uždaryta tarp griežtų muzikos natų ir taisyklių, kad net jos dvasia sustabarėjusi reikalauja elgtis neadekvačiai. Tam tikra prasme tai didaktinis filmas, parodantis, kokias pasekmes gali turėti netinkamas žmogaus auklėjimas. Labai, labai pribloškiantis filmas gurmanams.

P. S. Šį filmą, pelniusį Kanų kino festivalyje Didįjį žiūri prizą, lietuviškai titruotą galite pamatyti „Kino pasaka“ internetinėje mokamoje filmų platformoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiminga pabaiga" / "Happy End"

Sveiki,

Tikriausiai po tokių M. Haneke darbų kaip „Meilė“ ir „Paslėpta“ reikia laukti pačios aukščiausios prabos filmų, tačiau kartais nebegali aukščiau bambos iššokti netgi meistrai. Vienas labiausiai lankomų filmų šiemet Scanramoje buvo „Laiminga pabaiga“ (angl. Happy End) (2017), dėl kurio šnopavo pilna salė. Nežinau, ar jų lūkesčius pateisino, bet štai manuosius bent jau iš dalies nenuvylė.

Juodojo humoro drama pasakoja apie elitinę prancūzų šeimynėlę, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo broką, o dėl brokų veikėjai visada būna įdomesni. Pradėkime nuo to, kad pats filmo pavadinimas nevykęs, nes paprasčiausiai pas M. Haneke neįmanomas toks dalykas kaip tiesiog laiminga pabaiga, tad paradoksaliai išvirkščias pavadinimas jau seniai yra nuspėjamas ir nebeįdomus triukas, kuris šiuo atveju nesuveikė. Kas vyksta toje keistoje savižudžių ir žudikų šeimoje? Ogi jaunoji atžala nunuodijusi motiną toliau sėkmingai angelišku veideliu trikdo suaugusiuosius, tačiau greitai ją perregi iš gyvenimo norintis pasitraukti senukas. Filme pasakojama ir kitų vaikų istorijos, nesusiklostę likimai, kur stinga paprasčiausios meilės. Visumoje piešiama šiuolaikiška „Adamsų šeimynėlė“, kuri kelia juoką ir susidomėjimą, tačiau tos intrigos, jautrumo kuo dažniausiai garsėja M. Haneke režisūra ėmė ir pristigo.

Galimas daiktas režisierius tiesiog pavargo būti sunkiasvoris ir prasirinko paprastesnį kelia – tiesiog savaip palinksminti žiūrovą prieš savo karjeros pabaigą. Iš tikrųjų juodojo humoro komedija neprasta ir nurauna daugelį komercinių filmų, tačiau visumoje režisieriaus dabų kontekste filmas tikrai nėra jo perliukas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Smagūs žaidimai" / "Pakvaišę žaidimai" / "Funny Games"

Sveiki, 

Šiandien noriu labai trumpai pakomentuoti vieno savo mylimiausio režisieriaus Michael Haneke filmą „Smagūs žaidimai“ kitur galite rasti kaip „Pakvaišę žaidimai“ (2007). Tai to paties režisieriaus 1997 metais pasirodžiusi juosta tokiu pačiu pavadinimu amerikietiškas perdirbinys. Nors pirmoji juosta sulaukė tiek kritikų, tiek žiūrovų palankumo, šioji versija liko neįvertinta, kritikai nuo jos nusigręžė, o žiūrovai pasitiko pakankamai abejingai, lyginant su kitais režisieriaus darbais.

„Smagūs žaidimai“ – tai pasakojimas apie du psichopatus, kurie įsibrovę į namus imasi beprotiškų sadistinių kankinimų su motina, tėvu ir sūnumi. Tokio tipažo filmus esame jau matę, jų yra sukūrę ir ispanai, ir skandinavai, ir amerikiečiai. Vienas toks prastesnių pavyzdžių iš žinomesnių – tai „Trespass“ su Nicole Kidman ir Nicolas Cage. Šis filmas palyginus su 2011 „Trespass“ yra kur kas įdomesnis ir turi didesnę įtampos dozę. Siužetas išvystytas lyg ir gerai, aktorių kolektyvas įdomus, pakankamai žinomas, jau vien ką reiškia Naomi Watts būvimas, smagu matyti talentingą, bet retai tesifilmuojantį Michael Pitt. Na, žinote, filmas pilnas psichologinių ištvermės ir meilės įrodymų žaidimų, kuriuos mėgsta žaisti įvairūs psichopatai, bandydami nagrinėti „normalių“ žmonių psichines galimybes, jausmus, vertybes ir t.t. Silpnų nervų žiūrovai turėtų pagalvoti, ar jie nori geros dozės emocinės iškrovos.

Ir visgi, manau, kad tai pats silpniausias man matytas Hanekės darbas. Filmas labiau priminė teatrą nei filmą, o pasirinkta režisieriaus tema iš vis nustebina, nes daugiausiai tokio tipažo filmus kuria vidutiniai arba visai prasti režisieriai, kurie smurtu ir įtampa bando šokiruoti ir paveikti žiūrovą. Tai vienas iš tokių filmų, kurie labai retai į realybę pretenduoja, tačiau, kitą vertus, tai vienas puikiausių būdų pasižiūrėti, kokie žmonės sėdi psichiatrinėse. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, žiūrėti galima, jis nenuobodus, jame yra įtampos, tačiau apart smurto ir psichologinių jau kažkur prasčiau matytų žaidimėlių, šioje juostoje daugiau nieko ir neaptikau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėpta" / "Cache" / "Hidden"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vokiečių kilmės režisierius Michael Haneke yra neabejotinai vienas mano mėgstamiausių režisierių, kurį pamėgau iš tokių filmų kaip „Baltas kaspinas“ (2009) ir „Meilė“ (2012). Kanų kino festivalio auksinės palmės šakelės laimėtojas savo praeityje yra sukūręs ir daugiau sėkmingų ir pripažintų filmų. Vienas iš tokių yra „Paslėpta“ (Cache) (2005), kurį sukūrė prancūziškai su prancūzų aktoriais.

Išties filmas suintrigavo jau per penkiolika minučių ir įtraukė savo intriga ir nebepaleido iki pat pabaigos. Keista matyti M. Haneke kuriant tokį kiną, kuris nebūtų toks atidengtas, tai rodo režisieriaus universalumą ir sumanumą, juolab, kad scenarijaus autorius jis pats. „Paslėpta“, manding, šiek tiek priminė intriguojantį Ozono filmą „Provokuojantys užrašai“, viskas daugiau ar mažiau pagrįsta nežinomybe. Rami, tvarkinga šeima ima gauti vaizdajuostes, kuriose  pavaizduotas stebimas jų namas su keistais piešinukais, kurie primena personažo vaikystę. Iš pradžių viskas atrodo lyg nevykęs pokštas, kol vaizdajuostės neima keistis, atverdamos personažo senai slepiamas paslaptis... Efektingai suregztas filmas pilnas puikių ir įsimintinų dialogų, psichologinių niuansų ir tvirtų, logiškai pagrįstų veiksmų, kurie retsykiais netgi šokiruoja lėtai besivystančių veiksmų bėgyje.

Esu sužavėtas šiuo filmu ir po to sunkiai sekėsi užmigti, nes paryčiais norėjau pamatyti ir dar kokį nors šio režisieriaus filmą, tačiau teko eiti miegoti su vaizdais, išgyventais šiame filme. Pagrindinius vaidmenis sukuria prancūzų aktoriai – Daniel Auteuil (man asmeniškai nežinomas iki šiol) bei žavioji Juliette Binoche, kuri kaip visada savo natūraliu būvimu stebina ir stebina mane. Bet šiame filme ne aktoriai svarbiausia, nors ir jie svarbūs, bet psichologiniai personažų sprendimai, kurie griūva solidžios ir laimingos santuokos iliuzijoje. Intelektualų šeima nemažiau išprotėjusi ir turinti problemų nei kritinės būklės daugiabučiuose gyvenantys žmonės. O grįžimai į praeitį, vaikystės klaidų ir traumų prikėlimai yra neabejotinai susiję su neatpirktu kaltės jausmu. Tik klausimas – po 40 metų vis dar žmogus begali jaustis kaltas dėl to, kas nutiko? Ar galima „sudėvėti“ kaltę? Tai vienas iš tų filmų, kurie gali suerzinti, negaunant aiškaus atsakymo, bet dėl to viskas ir yra nuostabu!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė" / "Amour" / "Love"

Sveiki visi,

Po totaliai mane pritrenkusio filmo „Baltas kaspinas“ (2009 m.) ilgokai teko laukti naujojo Michael Haneke darbo „Meilė“ (Amour) (2012 m.), kuris ir vėl išplėšė pagrindinį apdovanojimą šiuometiniame Kanų kino festivalyje – auksinę palmės šakelę. Neįtikėtino subtilumo režisierius sugriauna mitus, kad režisieriai savo geriausius filmus sukuria iki 60 metų, M. Hanekui jau 70 metų, ir rodos, kad tikroji meistrystė ir branda režisuojant filmus pasireiškė sulaukus garbingo amžiaus. Pats režisierius tikina, kad niekada nekuria filmų rimta tema visiems, kuria tik tai, kas jį patį tuo metu kamuoja ir kame bando rasti atsakymą, gal taip jau sutapo, kad senatvės sulaukęs kūrėjas ėmėsi senukų gyvenimo vaizdavimo ir ne bet kokio, o pritrenkiančiai realistiško ir subtilaus.

Dauguma kūrėjų apie meilę yra linkę kalbėti jaunais personažais, lyg meilė būtų tik pradžia, tik „Romeo ir Džiuljetos“ paauglių lygyje arba labai „sudramatinta“, apspitusi sunkiais, kartais labai nerealiais išbandymais. Šįkart filmas mus nugramzdina į intelektualų gyvenimo saulėlydį ir netrukus pamačiau, koks turėtų būti neintelektualų senukų nusibaigimas lietuviškame variante – sėdi du sergantys senoliai kaime, skaičiuoja pensiją, nuo ryto iki vakaro klausosi Lietuvos radijo, kūrena krosnį ir kalbasi tik apie orą ir maistą – ne, M. Haneke šitoks variantas netinka, jis pasirenka muzikantus pensininkus, pakiša toli gražu ne keptą vištą, bet natūralias senatvės problemas – ligas, nuprotėjimą. Įdomu buvo žiūrėti, kaip dėdukas rūpinasi savo žmona iki pat mirties, nors ir finalas šiek tiek šokiravo, ėmiau svarstyti, kokia ta tikroji meilės kaina ir kiek žmogus yra stiprus ir saugus savo sąmonėje, matant, kaip jo didžioji meilė po truputį irsta ir kenčia nežmoniškus skausmus, kiek tu pats prie jos išbūtum nesusvyravęs – ir nebeaišku, ko čia gailėti: senuko, senutės ar savo būsimos senatvės, nežinia, kas būdės prie tavo paties lovos? Ar bus toks žmogus? Vaikai? 

Žinoma, kad filmas ypatingai vykęs, jį kritikai iki šiol nenustoja liaupsinti ir laiko pačiu geriausiu M. Haneke darbu, nors man asmeniškai didesnį įspūdį padarė „Baltas kaspinas“, bet be jokios abejonės „Meilė“ šių metų vienas iš nedaugelių kino šedevrų, kurį turėtų pamatyti kiekvienas nors kiek save gerbiantis kinomanas. Man be galo patiko ši juosta ir norisi tikėti, kad režisierius nesitrauks į užtarnautą poilsį ir ateityje dar pateiks staigmenų. 

Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų lieka po filmo, nes manyje jis sužadino daugybę prisiminimų apie mano paties močiutę, kurią buvo ištikęs po insultinis paralyžius. Prisimenu bene gražiausią filmo epizodą: senutė paprašo senuko, kad šis jai atneštų foto albumą, jis atneša, sėdi ir žiūri, kaip ji varto senas nuotraukas, tada ji pasako: „- Koks gražus. - Kas gražus? - Koks ilgas ir gražus gyvenimas.“ Ir foto albumas nemeluoja, jį vartant prabėga gyvenimas spalvotas ir nespalvotas – gyvenimas buvo ilgas ir gražus. Toks keistas jausmas, kad dabar mano paties gyvenimas ir yra gražus, o dar gražesnis jis bus, kai viskas eis į pabaigą ir atsigręžus bus nueitas beveik visas kelias...

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela