Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir
vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G.
Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje,
tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o
sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014),
„Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo
aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai
pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie
filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis,
man regis, nė kiek nepaseno.
Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet
tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo
įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano
MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas
Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21
gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite,
kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios
teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina
Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio
organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio
religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio
įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai
vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo
skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro
širdį...
Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad
siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks
puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir
morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo
įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad
mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už
mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu
Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia
ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo
likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai
filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito
žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas
depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus,
demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau,
nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar
man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.
Tiems, kam per 30 ir daugiau metų, tikriausiai labai
puikiai prisimena dešimtame dešimtmetyje per LNK rodytą australų serialą „Be
namų negerai“ (angl. Home and Away), kuris buvo kuriamas
ištisus dešimtmečius ir užaugino ne vieną puikiai žinomą iš Australijos kilusį
aktorių. Sunku pasakyti, kokio populiarumo tuomet Lietuvoje buvo „Be namų
negerai“, kai tik jį pradėjo rodyti, bet puikiai pamenu, kad jis kuo
puikiausiai konkuravo su jaunimo serialiais tokiais kaip „Beverli Hilsas 90210“,
„Penketukas“ ir kt., nes tikriausiai natūraliau ir paprasčiau kalbėjo apie gyvenimiškas
situacijas, nei patetiški, jausmingi ir perspausti Lotynų Amerikos serialai. Serialas
sulaukė galybės sezonų ir serijų, aišku, jos visos niekada nebuvo parodytos
Lietuvoje. Tiesa, pamenu pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje žiūrovų laiškų dėka
LNK kurį laiką atgaivino „Be namų negerai“ idėją ir vėl buvo transliuojami
naujieji sezonai, tačiau serialas jau nebesulaukė tokio susidomėjimo kaip
dešimtajame dešimtmetyje, todėl televizija nutraukė rodymą. Šiandien apžvelgsiu
šio serialo istoriją, jūsų pageidavimu, pagrindinę pasakojimo liniją ir poveikį
australams.
„Be namų negerai“ prasideda kaip australų
muilo opera 1988 metais!
Serialo „Be namų negerai“ idėja Australijoje gimė iš
televizijos prodiuserio Alano Batemano (Alan Bateman) sumanymo. Jo
tikslas buvo sukurti naują, jaunimui skirtą muilo operą, kuri užpildytų eterio
spragą, atsiradusią po to, kai populiarus to meto serialas „Sons and Daughters“
(liet. „Sūnūs ir dukros“) buvo nutrauktas. Batemanas pastebėjo, kad didžiulė
Australijos gyventojų dalis persikelia į priemiesčius, todėl jis norėjo
pavaizduoti šiuolaikinę socialinę problemą – šeimų, persikeliančių iš miesto į
mažesnes pakrantės bendruomenes, integraciją. Pagrindinė serijos idėja buvo
perteikti antrųjų šansų temą ir parodyti, kaip mažoje pakrantės gyvenvietėje
įsikūrusi globėja Pippa Ross su vyru Tomu priima paauglius globotinius,
patyrusius traumų ir šeimos problemų, siūlydama jiems naują pradžią.
Serialas debiutavo 1988 metų sausį „Seven Network“
eteryje, tačiau jo startas nebuvo lengvas. Pirmosios savaitės buvo sunkios, ir
serialo žiūrimumas buvo toks žemas, kad net buvo svarstoma apie jo nutraukimą.
Vis dėlto, Batemano ir jo komandos dėka, serialas gavo laiko įsitvirtinti, ir
per kelis mėnesius istorijos tapo įtikinamesnės, o veikėjai – populiaresni. Nuo
1988 m. pabaigos iki 1995–1996 m. „Be namų negerai“ Australijoje tapo labai
populiarus ir stabiliai dominuojančia programa vakaro transliacijoje, ypač
jaunimo amžiaus grupėje. Kiekviena serija reguliariai pritraukdavo nuo 1,5 iki
2 milijonų žiūrovų, o svarbūs siužeto įvykiai ir vestuvės pasiekdavo dar
didesnį žiūrimumą.
Serialo sėkmė greitai peržengė Australijos ribas. Jis
turėjo didelį poveikį masinei kultūrai, tapdamas ne tik pramogos šaltiniu, bet
ir kultūros eksportu, formuojančiu tarptautinį Australijos paauglių ir
pakrantės gyvenimo stereotipą. Būtent 1988–1996 m. laikotarpiu „Be namų negerai“
buvo rodomas maždaug 30–40 šalių, įskaitant didžiąją dalį Jungtinės Karalystės
(JK) ir Airijos, kur jis tapo itin populiarus per pietų ir pavakarės rodomus
peržiūros laikus. Jis taip pat buvo rodomas Naujojoje Zelandijoje,
Skandinavijos šalyse (pavyzdžiui, Švedijoje ir Norvegijoje), taip pat kai
kuriose Europos ir Artimųjų Rytų šalyse.
Žiūrimumo požiūriu, serialas išsiskyrė tuo, kad
sėkmingai sujungė klasikinės muilo operos elementus (kasdienius santykius,
šeimos dramas) su aktualiomis jaunimo problemomis (narkotikai, paauglių
nėštumas, mokyklos patyčios, tėvų netektis). Šis derinys užtikrino nuolatinį
populiarumą ir komercinę sėkmę. „Be namų negerai“ tapo neatsiejama Australijos
televizijos dalimi ir netgi veislynas jauniesiems aktoriams – iš jo iškilo
tokios vėliau Holivude išgarsėjusios žvaigždės kaip Heathas Ledgeris, Isla
Fisher ir Naomi Watts.
Kaip vystėsi „Be namų negerai“ evoliucija
po 1996-ųjų ir vėliau?
Kaip minėjau, serialas „Be namų negerai“ buvo pradėtas
kurti 1988 metais, ir jis vis dar yra kuriamas iki šių dienų, kas liudija apie
jo nepaliaujamą populiarumą. Visgi tai nėra ilgiausias visų laikų serialas,
nors jis jau kuriamas 38 metus, pagal reitingą pasaulyje užima tik 10 vietą
pagal serialo ilgumą. Per visą šį laikotarpį, t. y. nuo 1988 m. iki 2025 m., buvo
sukurta daugiau nei 8500 serijų ir daugiau nei 38 sezonai. Nors tikslus
serijų skaičius nuolat auga, šis mastas daro jį vienu ilgiausiai rodomų serialų
Australijos istorijoje, ir tikrai ilgiausiai rodoma drama per „Seven Network“
kanalą.
Serialo koncepcija bėgant metams ženkliai pasikeitė.
Iš pradžių, 1980-aisiais ir 1990-ųjų pradžioje, tonas buvo šiltas, šeimyniškas
ir orientuotas į socialinę sritį, akcentuojant globos namų savininkų Pippos ir
Tomo Rossų ramybę ir paauglių globotinių integraciją. Vėliau, apie 2000-uosius
metus ir vėliau, tonas tapo dinamiškesnis ir dramatiškesnis, artimesnis tipinei
muilo operai. Siužetinės linijos pradėjo apimti daugiau nelaimingų atsitikimų,
gamtos katastrofų (pvz., gaisrai, audros), nusikaltimų, pagrobimų ir netgi
sektų įvykius, kad išlaikytų aukštą žiūrovų intrigą ir atitiktų besikeičiančius
auditorijos poreikius.
Siužetinės linijos per tris dešimtmečius patyrė
esminių pokyčių. Ankstyvosios siužetinės linijos dažniausiai buvo skirtos
paauglių romantinėms dramoms, mokyklos iššūkiams ir kasdienėms šeimos
problemoms (pvz., narkomanija, skyrybos). Vėlesniuose sezonuose, siekiant
pritraukti plačiąją auditoriją, atsirado psichologinis teroras, žmogžudystės,
medicininės dramos (pvz., koma, amnezija) ir įtempti teisiniai procesai. Šis
perėjimas parodė serialo prisitaikymą prie pasaulinių televizijos tendencijų,
kai muilo operos virto labiau į dramą orientuotais serialais.
Aktorių ir pagrindinių veikėjų pasirodymo politika
visuomet buvo rotacinė. Seriale buvo nuolat keičiami jauni aktoriai, tam, kad
serialas nuolat pritrauktų jaunąją auditoriją ir atrastų naujų talentų. Tačiau
stabilumą palaikė ilgamečiai pagrindiniai veikėjai – aktoriai, kurie išliko
ištikimi serialui nuo pat pirmųjų dienų.
Pats ryškiausias ir ilgiausiai vaidinantis aktorius
yra Ray Meagheris, vaidinantis Alfo Stewarto vaidmenį. Alfą galima
charakterizuoti kaip „Summer Bay“ bendruomenės patriarchą; jis pasižymi
grublėtu, tiesmuku, bet iš esmės geranorišku charakteriu. Nuo 1988 m.
vaidindamas, Alf Stewartas yra vienintelis veikėjas, pasirodęs pilotinėje
serijoje ir išlikęs iki šių dienų. Jis patyrė viską: nuo laivų avarijų,
artimųjų netekties, iki priverstinio laiko keliavimo (siužeto vingis, kuriame
jis buvo pasiųstas į 1940-uosius). Kita ilgametė, nors ir su pertraukomis
vaidinusi, veikėja yra Lynne McGranger, vaidinanti Irene Roberts. Irene,
atėjusi į serialą 1993 metais, pradžioje buvo piktnaudžiaujanti alkoholiu mama,
tačiau greitai tapo dar viena jūros įlankos globėja ir geros širdies moterimi,
kuri nuolat priglaudžia naujus globotinius ir palaiko bendruomenės moralę.
LGBTQ+ temų atsiradimas seriale atspindi Australijos
visuomenės ir televizijos tendencijas vėlesniais dešimtmečiais. Iki 2000-ųjų
pabaigos šios temos buvo didelis tabu, atsižvelgiant į šeimos laiką ir serialo
pobūdį. Pirmasis ryškus gėjaus personažas pasirodė tik 2009 metais, kai seriale
buvo pavaizduotas Charlie Newmano personažas. Vėlesniuose sezonuose,
ypač po 2010 m., atsirado daugiau homoseksualių siužetinių linijų, pavyzdžiui,
2016 metais buvo rodoma Alex Nielson ir Willow Harris moterų meilės istorija.
Šios temos rodo serialo prisitaikymą prie šiuolaikinės socialinės realybės ir
pastangas atspindėti platesnę Australijos visuomenės įvairovę, nors jos vis dar
yra pateikiamos atsargiau nei kituose vakarinio eterio serialuose.
Kur buvo visą tą laiką filmuojamas
serialas „Be namų negerai“?
Nuo pat savo gyvavimo pradžios 1988 metais buvo
filmuojamas dviejose pagrindinėse lokacijose, kurios vizualiai sukuria
fiktyviąją Summer Bay (liet. Vasaros įlanka) bendruomenę. Interjero scenos,
tokios kaip veikėjų namų interjerai, ligoninės, mokyklos kabinetai ar policijos
nuovados, yra filmuojamos Seven Network studijose Epinge (Epping), Sidnėjaus
priemiestyje, Naujajame Pietų Velse, Australijoje. Šios studijos buvo ir tebėra
pagrindinė serijos bazė, leidžianti patogiai keisti dekoracijas ir užtikrinti
kasdienę produkciją.
Vis dėlto, serialo sielą ir vizualinį identitetą
formuoja lauko scenos, kurios beveik visos yra filmuojamos Palm Byče (Palm
Beach). Tai yra tikras, idiliškas Sidnėjaus priemiestis, įsikūręs vaizdingoje
pusiasalio dalyje, maždaug 41 kilometras į šiaurę nuo Sidnėjaus centrinio
verslo rajono. Palm Byčo paplūdimys, su savo auksinėmis kopomis ir Ramiojo
vandenyno vaizdais, tapo neatsiejama Summer Bay dalimi.
Konkrečios Palm Byčo vietos, nuolat matomos seriale,
yra garsusis Palm Byčo švyturys (Barrenjoey Head Lighthouse) – kuris dažnai
pasirodo kaip fonas tolumoje, ir pats paplūdimys, ant kurio kranto yra įrengta
nuolatinė filmavimo dekoracija – „Summer Bay“ užkandinė (The Diner). Taip pat
dažnai filmuojama aplinkinėje gyvenvietėje, vaizduojant bendruomenės namus ir
pagrindines gatves. Dėl šios priežasties Palm Byčas tapo populiaria turistine
vieta, kurioje gerbėjai gali atpažinti ir aplankyti filmo lokacijas, o
filmavimo komanda dažnai dirba viešose vietose, tiesiog šalia vietinių
gyventojų ir turistų.
6 patys žinomiausi aktoriai ir jų sukurti
vaidmenys seriale „Be namų negerai“.
Kate Ritchie – Sally Fletcher
Sally buvo viena iš originalių ir ilgalaikių veikėjų,
debiutavusi dar būdama vaikas 1988 m. Ji užaugo ekrane, iš globotinės tapo
mokytoja ir viena iš Summer Bay moralinių centrų. Sally siužetinės linijos buvo
susijusios su paauglių meile, karjeros siekimu ir sudėtingu gyvenimu po Pippos
ir Tomo išvykimo. Kate Ritchie yra viena labiausiai apdovanotų Australijos
aktorių už šį vaidmenį.
Heath Ledger – Scott Irwin
Prieš tapdamas Holivudo žvaigžde, Heathas Ledgeris
seriale vaidino jauno sportininko ir mylimojo vaidmenį. Nors jo laikas seriale
(1997 m.) buvo palyginti trumpas, jo pasirodymas buvo labai pastebimas ir leido
jam pradėti karjerą JAV.
Chris Hemsworth – Kim Hyde
Būsimasis „Marvel“ dievas Thoras vaidino Kimą Haidą
2004–2007 metais. Kimas buvo gražus, bet neramus jaunuolis, kurio siužetinės
linijos sukosi apie sunkų santykį su tėvu, meilės trikampius ir nuotykius. Tai
buvo jo tramplinas į pasaulinę šlovę.
Isla Fisher – Shannon Reed
Prieš tapdama populiaria komedijų aktore, Isla Fisher
vaidino Šenon Rid 1994–1997 metais. Šenon buvo mistiška ir kūrybinga jauna
mergina, turėjusi sudėtingą šeimos istoriją, o jos siužetinės linijos apėmė
paauglių problemas ir ambicijas.
Julian McMahon – Ben Lucini
Vėliau išgarsėjęs serialuose „Grožio peilis“ ir „San
Francisko raganos“, Julianas McMahonas vaidino Beną Lučinį 1989–1991 metais.
Deja, aktorius neseniai mirė. Benas buvo jaunas, gražus, bet neramus veikėjas,
įsitraukęs į pavojingus reikalus ir romantinius ryšius. Jis padėjo serialui
įtvirtinti patrauklių, bet probleminių vaikinų archetipą.
Dannii Minogue – Emma Jackson
Daini Minog (dainininkės Kylie Minogue sesuo) vaidino
Emą Džekson 1989–1990 metais. Ema buvo jauna, maištinga paauglė, kurios
siužetinės linijos dažnai buvo susijusios su nusikalstamumu ir sudėtingais
santykiais, kas suteikė serialui aštruoliškumo ankstyvajame etape.
Apie serialo „Be namų negerai“ garso
takelį (intro)
Pagrindinį serialo „Be namų negerai“ įžangos dainą
(garso takelį) atlieka ir dainuoja skirtingi atlikėjai per visą serialo
istoriją. Pirmąją, originalią versiją (nuo 1988 m.) atliko dainininkai Peter
Lacey ir Fiona Joy. Ši versija geriausiai žinoma žiūrovams,
stebėjusiems serialą Lietuvoje ir tarptautiniu mastu per ankstyvuosius
populiarumo metus, nors, kiek pamenu, šiam serialui buvo paruoštas netgi
lietuviškos dainos coveris, pavyko rasti YouTubėje tą versiją, tik nežinau, kas
atlieka. Gal moterišką partiją „Pirmo baliaus“ grupės vokalistė?
Per vėlesnius dešimtmečius dainos versijos buvo
atnaujinamos, bet jos visada išlaikė originalią melodiją. Pavyzdžiui,
šiuolaikinę versiją atlieka duetu dainuojantys Luke O'Shea ir Lucy
Deakin.
Prieš kelerius metus įvairiais
apdovanojimais apipiltas Adam McKay biografinis filmas apie politikon iškilusį
ir neribotą valdžią demonstravusį JAV viceprezidentą Dick Cheney „Valdžia“ (angl.
Vice) (2018) kažkaip anuomet praslydo nepažiūrėtas. Nors tokio pobūdžio
filmai dažniausiai visada yra „Oskarų“ priešakyje, mane patį kuris laikas
atgrasė „America First“ stiliaus patriotizuoti filmai. Ypač, jeigu kalbama apie
Rugsėjo 11-osios bei karą Irake kontekstus.
Šis filmas gana šmaikščiai bando
pateikti D. Cheney asmenybę bei jo biografiją. Kuris laikas net abejojau, ar
čia režisieriaus siekis sukritikuoti į valdžią atėjusius buvusius kaimo mušeikas
ir pašiepti asmenybę, o gal kritikuoti karą Irake, o gal išvis pateikti D.
Cheney asmenybę kaip patriotą, nuveikusį labai daug JAV labui. Visgi visumoje
režisieriui pavyko išlaikyti balansą ir padaryti tokį fokusą, kad kvailiai
žavėtųsi šiuo asmeniu, atseit labai protingi – pasibaisėtų, mąstantys –
suabejotų. Visumoje tas geras humoras leido sukurti satyrinę asmenybės kulto
pasakojimą, svajonių Amerikos sėkmės pavyzdį, kuris, žinoma, su tikra realybe
nieko bendro neturi, nes filme vaizduojama asmenybė tėra tik įrankis linksminti
žiūrovą ir tai akivaizdu, kad nėra nieko, ką galėtume pavadinti tikruoju Dicku
Cheney.
Visgi filmas gerai sukaltas. Prabangus!
Kokybiškai organizuota medžiaga, jos perteikimas, viskas gerai apgalvota ir
pritaikyta masinio kino žiūrovui. Christian Bale! Nuostabus. Amy Adams.
Nuostabi. Sam Rockweel ir Steve Carell irgi puikūs. Grimas puikus. Techninis
filmo pasirengimas iškart išduoda kokybę, tačiau mane paskutiniu metu neramina tokios
tematikos filmų idėjinė perspektyva. Neretai tokie filmai tampa pačių politikų
įrankiu per Holivudą formuoti amerikietiškos savimonės pasaulėžiūrą. Filme minimi
svarbūs sprendimai dėl Irako karo, prie kurio prisidėjo D. Cheney, iš esmės
atkartoja Vietnamo karo Nixono laikų politines klaidas. Valdžia susuka galvas,
neadekvatūs (vice)prezidentų kaip tautos valdovo įstatymai šiurpina, kaip
šiurpina ir pačios demokratijos užkulisiai: ant Kambodžos ar Irako krentančios
bombos ir asmeninės D. Cheney dramos atrodo niekinės – autoriams pavyko išgauti
satyrinį prasmių kontrastą, kuris šiam filme sužvilga gana intelektualiai, jį
reikia „atkapstyti“ po asmeninės istorijos klodais.
Ar mane sužavėjo D. Cheney
asmenybė? Nė velnio! Patriarchalinė valdžios žaidimų aikštelė, milijonai mirštančių,
Rugsėjo 11-osios atpirkimų ožių paieškos vien tam, kad būtų pateisintas
amerikiečių keršto troškimas. Tai siaubingą tikrovę liudijantis filmas, kuris
nebestebina, nes puikiai visi žino, kad Rugsėjo 11-osios ataka buvo gera
režisūra, o atpirkimo ožiais tapę Artimieji Rytai buvo tik priedanga. Visgi,
nesiveliant į konspiracines teorijas, pasakysiu, kad filmas kokybiškai
sukaltas, tačiau žiūrint neapleidžia tas pats jausmas, kad jis pasitarnauja tai
pačiai istorinei tiesai iškraipyti, todėl labai kritiškai vertinu turinį. Bet
kokiu atveju filmas man leidžia kritiškai vertinti istoriją ir jos pateikiamas
versijas, todėl jis šiuo požiūriu geras.
Dar vienas siaubo
trilerio kategorijos filmas su jau nusibodusiu pavadinimu „Įkalinta“ (angl. Shut In)
(2016), kuriame pasirodo pirmo ryškumo kino aktorė Naomi Watts, kuri jau yra ne
kartą išbandžiusi šį žanrą, prisiminkime, kad ir tą patį „Skambutį“.
Tiesą sakant, po sunkių
darbo dienų, kai nieko nesinori gvildenti sudėtingo ir tiesiog dairaisi foninio
kino, matyt, toks paskutiniu metu dažnai pas mane ir ateina. „Įkalinta“
praktiškai niekuo nesiskiria nuo vidutinių ir šiaip prastų amerikietiškų siaubo
filmų. Šįkart pagrindinė veikėja, kaip kokiame „Švytėjime“, lieka vienui viena
užpustytame atokiame kaimelyje, kur ją ima persekioti dvasios arba
įsivaizduojamas žudikas, nes ką ten supaisysi, kai veikėja pririjusi
psichotropinių medžiagų... Tiesmukas ir nuspėjamas scenarijus atima didelį dalį
intrigos, tad belieka tik apmaudžiau prikąsti lūpą, kad foninis filmas ir lieka
tik foniniu filmu, o ne intelektualia pramoga.
Režisūra be jokio išskirtinumo,
standartinė, scenos fiksuojamos pagal vidutinybės madą ir kartais net
suabejoji, ar kartais negaila N. Watts, kuri gal nebegauna gerų vaidmenų kine?
Nes joks žinomas aktorius neišgelbės tiesiog prastos istorijos, prastos
režisūros, tačiau tenka pripažinti – toks filmas tiesiog idealus, jeigu norite
tiesiog užmigti su nešiojamu kompiuteriu ant kelių.
Biografinė drama,
pastatyta pagal rašytojos Jeannette Walls biografinę knygą „Stiklo pilis“ (angl. The
Glass Castle) (2017). Ši istorija pasakoja apie rašytojas bohemišką,
turtingą ir kartu komplikuotą ir pilną nepritekliaus bei įvairių traumų patirtą
vaikystę. Daugiavaikė šeima, keliaujanti iš vienos vietos į kitą, nuolat
patiria nuotykių, nesutarimų, tad žiūrovas netrukus įsitraukia į Kelly Family primenančią šeimynėlę ir
jos bendravimo ir gyvenimo atmosferą.
Alkoholis, pažadai,
dūžtančios viltys, šeimos santykiai... Daug dalykų šioje istorijoje, kas
pakraupintų šiuolaikines vaikų teisių specialistus. Šioje neįprastai ryškioje
istorijoje sukuriami ryškūs, unikalios psichologijos personažai. Ypatingas
dėmesys krypo į aktorių Woody Harrelson, kuris atliko spontaniškojo alkoholiko
tėvo vaidmenį. Tai išties įsimintina istorija. Žinoma, šioji istorija priminė
man jau kelias daugiau ar mažiau matytas netipinių šeimų istorijas, labiausiai „Falangų
šeimynėlė“ bei „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“, tik šiuo atveju „Stiklo
pilyje“ kur kas labiau akcentuota traumuojančioji istorijos pusė.
Tokias netipines
istorijas ir dar biografines istorijas labai mėgstu. Nors „Stiklo pilį“
kritikai „pasitiko“ vidutiniškais įvertinimais, aš drąsiai galiu sakyti, kad
bent mane filmas tikrai įtraukė. Nors dvelkia režisūroje tam tikri
stereotipiniai holivudiniai pasažai, pvz., kaip antai vyro ir žmonos peštynės
ir vos neiškritimas pro langą ir čia pat prasiveržęs tarp smurto juokas, duoda
tam tikro netikrumo, literatūrinio pasažo. Nepaisant kartais juntamos
sintetikos, pati istorija įkvepiančiai ir skaudžiai įtraukianti, turinti ir
šviesiąją, ir tamsiąją savo pusę. Po valandos seanso žvilgtelėjau į laikrodį
tikėdamasis, kad filmas jau eina link pabaigos (visai ne dėl to, kad prailgo),
tačiau dėl to, kad jau per valandą buvo tiek daug papasakota ir taip
susigyventa, kad kita valanda prabėgo irgi beregint greitai ir įdomiai.
Jautri, įvairiapusė
juosta, prieinama tiek kino grandams, tiek masiniam, neišlepusiam žiūrovui.
Aš taip pasiilgau gero
siaubo filmo, kuris būtų truputį klasikinis ir jame „riedėtų“ tiesiog
nesustabdomi įvykiai, kad griebiau pakankamai gerai įvertintą ir taip seniai,
kad nepamenu, kas ir kaip, matytą ekranizaciją „Skambutis“ (angl. The Ring)
(2002). 1998 metais pasirodžiusi japoniška šios istorijos ekranizacija sulaukė
gerų atsiliepimų, tokių pat sulaukė ir šioji versija, tiesa, viena prastesnių
versijų buvo sukurta šiemet. Su garsiąja aktore Naomi Watts ir tiek sulaukusių
įvairiausių parodijų istorija turi kelti išties nemenką šiurpą.
Tiesą sakant, filmas
pakankamai vidutinis, žiūrėti jį dėl siaubo, galima. Ar jis originalus? Istorija
apie žmones, kurie pažiūri keistų įrašų juostą miršta po septynių dienų gal
prieš penkiolika metų ir kėlė nemenką šiurpą, tačiau dabar ši idėja kiek
nusidėvėjusi ir daugelis filmų apie įvairias juostas, paskui save besitampančias
kameras tiek nustukeno šią idėją, kad atrodo kaip elementari siaubo filmo
detalė. Kaip ir „Tamsus vanduo“, kuris man patiko kiek labiau nei ši juosta,
buvo to paties siaubo knygų rašytojų kūrinys – panašūs tipažai, herojų
santykiai, būtinai į mistinį dvasių pasaulį įtraukti vaikai. Tiesą sakant, pats
filmas nesužavėjo, nors tai ir atmosferinis filmas, su tam tikra žurnalistine
tiriamojo pobūdžio detektyvine istorija, kuri ir intriguoja, ir verčia numatyti
įvykius į priekį.
Tiesa, finalas jau tapo
tikra tokių istorijų kliše ir paplito kaip maras po siaubo filmo industriją. Galbūt
vertėtų kalbėti apie įtaką ir tai, kaip šis ir dar keli to laikmečio panašūs
filmai iš Azijos pakeitė amerikietiško siaubo filmo istorijų struktūras, tad „Skambutį“
galima laikyti įtakinga kino juosta, anuomet išgąsdinusį ne vieną žiūrovą,
tačiau šiandien man filmas pasirodė tik pusė velnio.
