Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Šviesiai mėlyna akis" / "The Pale Blue Eye"

Sveiki,

Tikriems literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849), kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris, sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai, kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda detektyvui tirti žmogžudystes.

Filmas iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.

Filmo intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos, o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.

Visgi finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką, nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas, siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saulėlydis" / "Sundown"

 Sveiki,

Labai šiemet laukiau naujausio meksikiečio režisieriaus Michel Franco filmo „Saulėlydis“ (angl. Sundown) (2021) Kino pavasaryje. Pernai tame pačiame festivalyje matytas filmas „Naujoji tvarka“ iš tikrųjų buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus – originali ir socialinė meksikietiška distopija, nutikusi per vienerias vestuves. Naujausias režisieriaus darbas – anglakalbis filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį daugeliui puikiai žinomas aktorius Tim Roth.

Galbūt būsiu pernelyg susižavėjęs „Naująja tvarka“, tad ir iš filmo „Saulėlydis“ tikėjausi kažko itin aštriai įtempto ir netikėto. Vigis filmas pasakoja apie verslininkus brolį ir seserį su vaikais, kurie iš Londono atvyko atostogų į Akapulką. Netrukus jų idiliškas atostogas sudrumsčia netikėta žinia apie motinos mirtį, tad šeimynai tenka pakuotis daiktus ir skristi atgal, tačiau brolis Neilas oro uoste pasigenda savo paso, todėl palikęs visus grįžta atgal ir užuot rūpinęsis laidotuvėmis, leidžia dienas gerdamas alų ir flirtuodamas su gerokai jaunesne vietos pardavėja. Vyrukas be didesnio susidomėjimo dėl motinos telefonu meluoja seseriai, o galiausiai jau visai nebeatsiliepia į jos skambučius...

Atrodo, šiame kurortiniame filme nieko pernelyg įdomaus nevyksta. Stebime visada nurimusį ir dėl nieko nesikremtantį Neilo veidą, sekame jo išgėrinėjimus, seksą su meksikiete ir vienintelė mus laikanti intriga yra, kada sesuo su vaikais iš tikrųjų sužinos, jog jis jiems meluoja, kad net neketina grįžti į Londoną. Dar geriau – kas nutiks, kai jie tai sužinos? Iš pradžių atrodo, kad Neilas tiesiog viskam apatiškas, pavargęs nuo verslo ir kitų gyvenimiškų nesąmonių, todėl nusprendė pamaištauti. Bet stebint veikėją nesunku nuspėti pagyvenusio vyruko elgesio motyvus, galiausiai filmo pabaigoje viskas pasitvirtina, tad siužetas, kitaip sakant, vieno probleminio kurpaliaus.

Visgi galvoju, kad filmas visumoje daugiau ar mažiau pavykęs. „Saulėlydis“ atmosferinis filmas, susitelkęs į vieno vyro gyvenimo netikėtą pasirinkimą, kuris reiškia neatstatomus pokyčius, iš dalies primena savo ankstesnio savęs sunaikinimą, atsisakant socialinių tapatumo vaidmenų ir įsipareigojimų. Visgi filmas, palyginus su „Naująja tvarka“, atrodo tiesiog per... konservatyvus. Siužetas mažai kuo intriguoja, veikiau režisierius pasiduoda kurortiniam meditatyviniam pasakojimo ritmui. Tik kelios brutalios ir kriminalinės scenos, susijusios su nesaugiomis Meksikos vietos mafijos susišaudymais, šiek tiek paaštrina tą nesaugumo jauseną, tačiau režisierius neplėtoja smurto, jis aiškiai susitelkęs į Tim Roth atliekamą Neilo pasaulį. Nesitikėkite iš šio filmo provokacijos, aštrumo ar kažko panašaus į trilerį ar meksikiečių kriminalinių istorijų. Visgi tokio siužeto filmas pastatytas išmoningai.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Manęs čia nėra" / "I'm not There"

Sveiki,

Nobelis amerikiečių tekstų ir dainų autoriui Bob Dylanui buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. O mano rezerve filmas „Manęs čia nėra“ (angl. I‘m not There) (2007) praktiškai buvo nepajudinamai paskendęs ir beveik nebepasiekiamas, nors ir labai norėjau pamatyti tuos gausybę aktorių, kurie atliko puikius vaidmenis.

Tiesą sakant, šį filmą pamačiau tik iš trečio karto. Pirmuosius du kartus vis kas nors sutrukdydavo, niekaip nesugebėdavau net įpusėti, o sugrįžęs prie kino, jau rinkdavausi vis kitas juostas. Režisierius Todd Haynes man puikiai žinomas iš tokių filmų kaip „Auksinė praraja“, „Toli nuo rojaus“ ar „Kerol“, kad praktiškai net neabejojau, kad šis filmas bus tikrai geras. Jis ir buvo geras, tačiau palyginus su kitais režisieriaus filmais, šis be jokios abejonės pats sudėtingiausias ir sunkiausiai susivirškinęs. Žinoma, dėl kultūrinių epochų, kurios mums lietuviai sunkiai atpažįstamos, kol gyvenome sovietų konclageryje, Amerika išgyveno revoliucinius muzikos procesus, kurių istoriniai momentai, ištisos asmenybės žinomos nebent iš enciklopedijų, dokumentinių filmų ir t. t. „Manęs čia nėra“ filmas apčiuopia ištisos epochos charakteristiką, Bob Dylano kartos politinius, emocinius ir dvasinius dalykus, kurie sunkiai, bent man, buvo suvokiami kaip natūraliai atgaminami kultūros dariniai. Bet dėl to filmas nėra prastas, priešingai, jame įžvelgiau ir tokių puikių jausenų ir laikmečių rekonstrukcijų, kad tiesiog sukėlė kažin kokių mados nostalgijų – baldai, aplinkos detalės, septinto ir aštunto dešimtmečio nostalgija, muzika... Viskas padaryta preciziškai kruopščiai, tačiau tuo pačiu metu kliuvo ir dirbtinės konstrukcijos, nenatūralus montažas, kuris duoda ekspresijos ir bent man momentais priminė T. Burtono filmą „Mano gyvenimo žuvis“ bei Julie Tyamor „Aplink visatą“.

Nepaisant sunkiai suvokiamo originalaus scenarijaus, kurį palaimino pats B. Dylanas, filmas turi milžinišką žavesį iš aktorių, kurie sukūrė neeilinius vaidmenis – ištisas žvaigždynas, ypač C. Blanchett, kuri suvaidino B. Dylano prototipą. Įtariu, kad filmas ne kiekvienam, tačiau vis tiek savo žavesio jis turi nemažai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nimfomanė II" (2 dalis) / "Nymphomaniac Vol. 2"

Sveiki,

Antroji Lars von Trier dalis „Nimfomanė II“ (angl. Nymphomaniac Vol. II) (2013) visgi mane smarkiai nustebino. Kažkaip po pirmosios „Nimfomanės“ dalies neturėjau itin didelio entuziazmo imtis antrosios filmo dalies, tačiau pažiūrėjau ir nustebau – ji kur kas įspūdingesnė. Aišku, vertinti reiktų abiejų dalių visumą, nes pirmiausia filmas buvo filmuojamas neatskirai, o kaip vientisas filmas, tačiau jį dėl komercinių niuansų ir trukmės teko iškeroti.

Antroji dalis, kaip ir tikėjausi, buvo kur kas tamsesnė, juodesnė. Pagaliau įvesti ir mistiniai niuansai – regėjimai, kurie buvo daugiau plėtojami „Antikriste“ ir „Melancholijoje“ (L. von Trier „Nimfomanėmis“ užbaigė savo depresijos kūrybos trilogiją). Antrojoje dalyje kur kas daugiau nuogumo, genitalijų, kur kas daugiau savęs žalojimo nei ieškojimo, savęs atradimo ir susitaikymo. Sadomazochistinės scenos gana aštrios, kondensuotos, tačiau už jų veriasi sudėtingas dvasinis personažo suluošinimas. Antrojoje dalyje toliau tęsiasi nimfomanės išpažintis su nepažįstamuoju namuose. Išpažintis kaip apsivalymo elementas – labai įdomios intelektualo ir nimfomanės susikalbėjimo lygmenys, apie kuriuos daugiau pamąstyti galėtų intelektualusis žiūrovas. Žinoma, pati filmo pabaiga, kaip ir „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“, „Antikristus“ yra staigi, netikėta ir brutali. Tiesą sakant, atomazga labai nustebino, o tai gero filmo bruožas.

Tikrai nesigailiu žiūrėjęs abi dalis, tik galiu apgailestauti, kad po pirmos dalies nemenką dalį žiūrovų gali atbaidyti žiūrėti antrąją dalį, į kurią sueina visi taškai ant „i“. Po brutaliu filmu slepiasi kažkas nepaprasto, intelektualaus, įdomaus, provokuojančio, rėkiančio, o tai būtina pamatyti. Patiko tolesnis organiškas aktorių darbas. Šioje dalyje buvo atradimas jaunoji aktorė Mia Goth, kuriai neseniai sukako 20 metų – šioje dalyje ji vaidina penkiolikmetę, kuri mylisi su nimfomane ir galiausiai tampa tikra rakštimi. 

Tai pajautos filmas, kvėpuojantis gana destruktyviais ir šaltais tonais, tačiau man patinka išlietas ir sukultas kiaušinis kine. Dėl jo verta pasinerti į kančių istorijas, kitaip kinas neturėtų dvasios.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nimfomanė" / "Nimphomaniac Vol. 1"

 

Sveiki, kino gurmanai,

Jau labai seniai svajojau pamatyti naujausią danų režisieriaus Lars von Trier darbą „Nimfomanė“ (angl. Nimphomaniac Vol. 1) (2013), kurį galėjote išvysti ne tik „Kino pavasario“ repertuare, bet ir didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose. Jau labai ilgą laiką stebiu šio režisieriaus darbus, todėl po „Melancholijos“ mane labai domino, kuo visgi režisierius užbaigs savo depresijos trilogija – ji pranoko didžiausius lūkesčius, ne, ne tematika, bet gausa – paskutinis darbas trunka beveik keturias valandas, todėl jį reikėjo skaldyti net į dvi atskiras dalis. Aišku, kino teatrai išlošė, išlošė tikriausiai ir režisierius, kuris, pripažinkime, labai garsėja savo brutaliais pareiškimais. „Nimfomanė“ taip ir nebuvo įtraukta į Tarptautinį Kanų kino festivalį, galima numanyti dėl kokių priežasčių.

Taigi „Nimfomanė“... Apie nimfomanes jau teko regėti filmą „Nimfomanės užrašai“, tačiau ne ką ir beatsimenu, tik kai kurias scenas. L. von Trier tikriausiai nimfomanę įsiminsiu ilgam dėl kelių priežasčių – atvirumo, savito braižo, skandalo ir jau žinomų aktorių. Aišku, nebeminėsiu to, kad Lietuvos kino teatrai norėjo atsisakyti rodyti šią juostą ir suskubome rašyti įvairias peticijas ir protestuoti... Pažiūrėjau pirmąją dalį ir ji manyje paliko įdomių dalykų. Ne, tai nėra geriausias Triero darbas, bent jau man – gal reikėjo žiūrėti iškart abi dalis? Bet antrąją visgi nusprendžiau pažiūrėti rytoj. 

Nėra šiame filme tiek daug pornografijos, kiek tikėjausi, na, antrojoje dalyje jos gali pagausėti. Nesuprantu, kodėl tokius skandalus kelia žmogaus genitalijos? Juk tai žmogaus kūnas. Tik žmogaus kūnas neturėtų būti menkinamas moralinių vertybių, bet tai kita kalba, apie kurią režisierius savo filme kalba mažiausiai. Savęs nuvertinimas, žalojimas, priežastys, genezė raiška yra svarbiausi šio filmo komponentai. Jau vien ką reiškia panaudota valso muzika, kurią naudojo legendinis režisierius Stenlis Kubrikas savo paskutiniame irgi smarkiai erotizuotame filme „Plačiai užmerktos akys“ (1999). Daug erotizuotų vaizdų, jie gana įdomūs – ne tokie, kokie buvo „Antikriste“, kai sulėtinti kadrai priminė ne lytinį aktą, o kažkokį kosminį šokį. Šis filmas mažiau mistifikuotas, jis realesnis, neturi kosminio prado, čia netyko apokalipsė ir apskritai labai skiriasi nuo „Antikristo“ ir „Melancholijos“, kad net imi galvoti, kad ši depresijos trilogija apskritai nėra viena su kita susijusi ir ji lieka tik už kadro, pačiame L. von Triero gyvenime.

Filme įdomūs personažai, aktoriai. Labai nustebino Uma Thurman, kuri suvaidino paklaikusią ponią H. Labai žavi jauna, lolitiškos išvaizdos aktorė Stacy Martin, kuri iki tol nebuvo niekur regėta ir, galimas daiktas, tapo von Triero atradimu. Jau nekalbu apie visose dalyse pasirodžiusią Charlotte Gainsbourg, kuri man vis labiau ir labiau pradeda patikti – dėka von Triero, žinoma. 

Filmas labai savotiškas. Nepasakyčiau, kad jis kažkoks šedevras. Patiko labiau nei „Antikristas“, bet nepralenkė „Melancholijos“. Filmas emocionalus, aštrus, vietomis šokiruojantis, rėkiantis, tačiau visame kame pasikapsčius galima apčiuopti prasmę ir pajausti tai, ką norėjo pasakyti režisierius. Iš esmės tikrai patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela