Filmas: "Raudona, balta ir karališka mėlyna" / "Red, White & Royal Blue"

 Sveiki,

 

Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną sulauksiu gėjiškos princo meilės istorijos vaidybiniame populiariame kino formate? Pagal rašytojo Casey McQuiston to paties romano pavadinimo „Raudona, balta ir karališka mėlyna“ (angl. Red, White & Royal Blue) (2023) režisierius Matthew López pastatė filmą. Kai kas Lietuvoje kalba apie LGBTQ+ temų perteklių populiariame kine ir serialuose, o aš galiu pasidžiaugti, jog tai savitas atsakas, pavyzdžiui, tokiam asilui kaip Viktoras Kura, kuris iš to pelnosi ir traukia visokius pašlemėkus, atleiskite, į vadinamąją zoną be LGBTQ, įsivaizduodamas, jog yra Gargždų nacių imperatorius. Gerai, palikime pašlemėkus pašlemėkam, pakalbėkime apie filmą.  

 

Istorija išdrožta pagal holivudinį vadovėlį, tiesiog klasikinio sukirpimo istorija. JAV prezidentės sūnus užmezga romaną su karališkos šeimos britų princu Henriu. Aišku, tikrovėje viskas būtų įslaptinta ir karališkoji šeima tikriausiai to netoleruotų arba slėptų, tačiau tik ne filme, kurio tikslas yra parodyti, jog homoseksualai didikai ir politikai turi teisę didžiuotis savo santykiais. Visa istorija gana primityvoka. Aleksas ir princas Henris vienas kito nekenčia, nes turi išankstinių nusistatymų, tačiau jiems lemta glaistyti pokylio torto skandalą, pozuoti spaudai, o tai juos suveda. Iš tikrųjų toji meilės istorija lygiai tokia pat, kaip šimtai romantinių komedijų, įskaitant ir „Princesės dienoraštį“, tik šįkart viskas perteikta iš dviejų gėjų perspektyvos, apipinant istoriją britiškų ir amerikietiškų kultūrinių skirtybių juokeliais. Didžiausia veikėjo princo Henrio problema, nes jis ir jo karališkoji brigada įsitikinę tradicijos tęstinumu, tad atsistoti prieš tautą ir pasakyti, kad myli vyrą, yra gėdingas reikalas ne dėl to, kad tai kažkokia stigma (asmeniškai gėda), bet dėl to, jog Henris jaučiasi nuviliantis karališkąją šeimą ir pačius britus, kurie iš jo tikisi tradicijos tęstinumo.

 

Filme gana naiviai perteikiami šalių protestai, kurie palaiko Henrio pasirinkimą. Visaip bandžiau įsivaizduoti palaikymo akcijas mūsų tikrovėje ir nelabai pavyko. Patys Alekso ir Henrio santykiai perteikiami šabloniškai, įterpiant daug, mano galva, įkvepiančių literatūrinių retorinių monologų, akcentuojant meilę kaip pagrindinę vertybę. Neapsieita be auklėjamojo pobūdžio akcentų, kurie iš vienos pusės filmui neprideda gracijos, bet galbūt veikia kokį žiūrovą jaunuolį svajoti ir išdrįsti ne tik grožėtis šių aktorių jaunatviškumu, bet ir pačiam prabilti apie galbūt slepiamus jausmus. Mano galva, filmas pavyko labai komercinis, galbūt reikalingas mūsų jaunuomenei, jog tokios istorijos gali būti ne tik „Princesės dienoraštyje“. Nutviskintas filmas, pilnas politinių palaikymo frazių, leidžiančių tai akimirkai, kol rodomas filmas, pasijusti geriau.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Namas, kurį pastatė Džekas" / "The House That Jack Built"

Sveiki,

Teko laukti ne taip ir trumpai naujojo Lars von Trier filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“ (angl. The House That Jack Built) (2018). Po dviejų dalių „Nimfomanės“ šiam filmui ruoštasi beveik penkerius metus ir, kaip dažniausiai nutinka su Tiero filmais, jis pasitiktas itin kontraversiškai – vieni jį peikia, kiti jį giria, kai kurie tiesiog negali žiūrėti. Man, kaip kinomanui, visada Triero filmai išlieka atmintyje kaip provokuojančios juostos, kurios gan žiaurios, bet po jais galima įžvelgti intelektualių prasmių paralelių, taip nutiko ir su „Namas, kurį pastatė Džekas“.

Filmas pasakoja apie šių dienų Džeką skerdiką, kuris vieną po kitą žudo žmones. Daugybę psichopatinių niuansų režisierius sudeda į jo charakterių kūrimą, praktiškai, visas klišines šios ligos (iškrypimo?) simptomus, tačiau priešingai nei kituose filmuose, šiam Džekui skersti žmones labai sekasi, turint galvoje jo gana atokią geografinę padėtį, jis tikras laimės kūdikis. Šiame pustrečios valandos pasakojime atskleidžiamos priežastys, psichopato mąstymo ir elgsenos ypatumai, o visa tai bandoma suvesti su tam tikra meno istorijos (dailės ir architektūros) apmąstymo filosofija apie žmogaus gyvenimo laikinumą. Lars von Trier, vargu, ar kada jau pasikeis – jam svarbu išlaikyti kadruose įtampą, dėl ko aš jį labai ir mėgstu, tačiau išlaikyti įtampą be provokacijų nepavyksta. Šiame filme psichopatas yra tarsi beprotis vilkas, žaidžiantis su savo aukomis avelėmis – be įžangų režisierius iš scenos į sceną neria tiesiai prie veiksmo, o tarp scenų daro pasakotojo filosofiškas užsklandėles, kurios neteisina, tačiau bando „praturtinti“ psichopato vidinį pasaulį, tačiau kas iš tų intelektualių civilizacijos žinių, jeigu žmogiškumo ir sielos nebelieka? Visos scenos daugiau ar mažiau intriguoja, jaudina, tačiau filmo pabaiga... Kaip čia prisiminiau to paties režisieriaus „Antikristą“ – veda tiesiai kaip Dantė Vergilijų į pragaro gelmes. Neišvengiama apokalipsinių misterinių vaizdinių ir simbolikos.

Iš esmės visas filmas yra ilga egzaltuota psichinė Džeko kelionė į jo žmogiškumo susinaikinimą ir jokios intelektualios sąsajos, pasiteisinimai apie meną, troškimą iš lavonų pastatyti namą, nepateisins jo senkančio žmogiškumo, o kartu ir gyvybiškumo energijos. Nereiktų filme esančio smurto vertinti tiesiogiai, galiausiai scenos sustatytos architektoniškai ir veda į vieno žmogaus gyvenimišką pragarą, nors ir nėra lengva žiūrėti, kaip Džekas vieną po kito be jokios empatijos žudo kvailas moteris, kurios prisileidžia serijinį žudiką. Man misterinė filmo pabaiga labai nepatiko ir prarado bet kokią realybės ribą, tačiau, manau, ji visoje toje žudynių istorijoje uždeda patį teisingiausią akcentą, kitaip visas filmas su begale smurtinių scenų tiesiog prarastų absoliučią prasmę ir atrodytų, kad režisierius tiesiog kuria sadistinį filmą pasitenkinti tokiems pat sadistams vojaristams žiūrovams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vartai į anapus" / "Down A Dark Hall"

Sveiki,

Artėjant Helovino šventei į kino teatrus plūsteli siaubo filmai ir tik nedaugelis iš jų taps tikrais siaubo kino klasikiniais pavyzdžiais. Nemanau, kad taip nutiks ir su vienu naujausiu siaubo filmu „Vartai į Anapus“ (angl. Down A Dark Hall) (2018), kuris, kaip jau įprasta, pasakoja apie nepataisomą blogiukę paauglę, kuri patenka į paslaptingą internatinę mokyklą, kad būtų išmuštruota ir taptų naudinga bei gera visuomenei...

Ir žinoma, tokioje gotiško stiliaus mokykloje atsiranda dar ir įvairių mistinių niuansų – kitos mergaitės, kurios vos pajudindavo rašiklius beregint tampa matematikos, dailės ir muzikos genijais, tad nesunku įsijausti į vaiduoklių prisodrintą aplinką, kur neklaužados tampa marionetėmis. Visgi istorija ganėtinai skurdi, trūksta išplėtoto ir įdomesnio pasakojimo, kadangi scenarijus labai skurdus, vienkryptis, pateikiantis tik vieną trileriui būdingą planą, nepaliekantis nei iliuzijų, nei provokacijos, vien paprasta ir gan nyki vaiduokliška istorija. Galėtume lyg ir gerėtis aktorių meistriškumu, ypač senokai bematyta ir tikrai potencialiai neišnaudota aktorė Uma Thurman, tačiau netgi ir ji atrodo čia beviltiškai įkritusi į stereotipais grįstą režisūrą, o jos personažas veikiau primena vienplanį pasakos blogąją burtininkę, nei iš tikrųjų blogą moterį, trokštančią, kad pasaulis prikeltų genijus – jos asmenybei ir biografijai tiesiog šiame filme nerasta vietos. Pagrindinė veikėja neatrodo irgi kažin kuo įdomi – sugedusi blogiukė mergaitė, kuri iš esmės nėra tokia bloga ir visi šie mistiniai dalykai atskleidžia, kad tai tebuvo sunkios paauglystės hormonų audros. Visumoje jos biografija nejaudina, neišplėtoti ir kitų antraeilių veikėjų paveikslai...

Apskritai tariant, filmas gražus vien tik dėl savo vizualinių ir techninių sprendimų, kadangi nesunku pajusti simpatiją senam ir gražiam pastatui, esama ir klasikinių siaubo filmui tinkančių ir veikiančių įvaizdžių, tačiau visumoje filmas negyvas, be kibirkšties, nesinori jo žiūrėti dar ir dar, ir net šiek tiek apsidžiaugiau, kad filmas neužtęstas, o tai, kai nėra stiprios režisūros, tokiam filmui tik dar vienas pliusas iš nedaugelių gerų dalykų. Visgi filmas labai vidutiniškas ir tinka nebent lengvam fonui per Heloviną.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiutęs šuo ir Glorija" / "Mad Dog and Glory"

Sveiki,

Būna filmų, kurie vienų akimis yra verti paties geriausių akių, bet būna, kad toks vertinimas tiesiog kažkodėl perdėtas ir filmas absoliučiai nesujaudina. Panašiai man nutiko žiūrint kriminalinę dramą su švelniais komedijos elementais gana nevykusiu ir nuobodžiu pavadinimu „Pasiutęs šuo ir Glorija“ (angl. Mad Dog and Glory) (1993), kuris ganėtinai gerai buvo įvertintas kino kritikų, bet žiūrovams visgi (ir man) filmas ne itin patiko.

Negerai pradėti atsiliepimą tokia neigiama nuostata, tačiau šis pusantros valandos filmas itin prailgo. Jame rasite visas dešimto dešimtmečio klišes ir puikius Holivudo aktorius, jau kadaise virtusiais legendomis... Visa tiesa, kad filmas ir laikosi ant tų puikių aktorių, vien smalsumą kelia jų rolės, išreikštos emocijos, tačiau vienas didžiausių filmo spragų yra neįtikinamumas, kurį sukuria noras išspausti liūdną humorą. Mergina „pasamdyta“ kaip prostitutė „draugui“ už pagalba, atrodo, taip nuvalkiotai siužetiškai pigu, kad net tą nelemtą pernelyg išliaupsintą „Taksi vairuotojas“ su tuo pačiu R. Deniro buvo įdomiau žiūrėti, nes jaudino paauglės prostitutės likimas, o štai „Pasiutęs šuo ir Glorija“ menkai kuo gali pasigirti jaudulio fronte. Siužetiškai filmas silpnas ir laikosi ant dviejų kriminalinių linijų: žmogžudystė, kuri suartina detektyvą su kriminalinio pasaulio galva ir, žinoma, įkinkytos vargšės prostitutės-linksmintojos likimas. Abu dalykai menkai jaudina, nes jau kažkur viskas matyta, kažkas kažkur regėta... Filmą sulipdė ne vien vienplanis siužetas, bet ir teatrališkai stoiškai statiškas pagrindinis herojus, kurį suvaidino R. Deniro. Taip, jeigu tai būtų teatro scena, kur momentalumo iš esmės reikia ir pauzės duoda reikšmės, tai šiuo atveju filme pagrindiniam veikėjui suteikia buko žioplumo įspūdį.

Ak, žavioji Uma Thurman. Dar tokia jaunutė... Nepaisant klaikiai šabloniškų personažų ir pernelyg teatralizuotų ir kompoziciškai pagal dešimto dešimtmečio sulipintas scenas, vien į aktorius įdomu žiūrėti, tačiau neslėpsiu – filmas nuvylė ir jį, kažin, ar kam nors rekomenduočiau...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prisiminti pavojinga" / "Paycheck"

Sveiki, skaitytojai ir kino mėgėjai,

Garsus režisierius John Woo, sukūręs ne vieną masėms įtikusį filmą, tarp kurių daugybė azijietiškų kino filmų ir holivudinių kaip antai „Misija neįmanoma II“ ir t. t. Sukūrė ir filmą „Prisiminti pavojinga“ (angl. Paycheck) (2003), kuris gana drungnai buvo įvertintas kino kritikų, bet žiūrovams patiko. Patiko jis ir lietuvių žiūrovams, tai byloja gana geri ir šilti komentarai internetinėje erdvėje, todėl ryžausi pažiūrėti šį filmą ir aš. Ne dėl režisieriaus, o dėl tų šventų komentarų ir, žinoma, aktorių.

O filmas, pasirodo, mokslinės fantastikos žanro, trinamos Ben Affleck‘o personažo atmintis, o jis sukuria mašiną, su kuria būtų galima žvilgtelėti į ateitį. Toli gražu iki „Gatakos“, nors dėl Umos Thurman „kvapo“ filmas kažkuo dvelkteli trokštama, bet nepasiekiama elegancija. Visgi filmo idėjos būta neblogos – ateities žinojimas trina žmonijos dabartį, bet ar tai išaiškinsi dvimačiams ir siaurapročiams valdžios atstovams? Toks jausmas, kad sustatytas filmas iš tiesmukų, siaurapročių, nes kovojančioji valdžios pusė labai jau žemo intelekto, nors kas gi sėdi pas mus valdžioje? Tokie patys, kaip ir filmuose. Charakteriai pasirodė neįdomūs, neišvystyti, kažkur matyti, nukopijuoti. Veiksmo čia irgi netrūksta – ratuotos gaudynės ir t. t. Visa intriga laikosi tik ant siužeto, ant to, ką personažas sudėjo į tą popierinį voką ir kaip tie dvidešimt daiktelių pasitarnaus jo galutiniam tikslui, o visa kita, tiesą sakant, buvo nuspėjama, neįdomu ir tiesiog, nepabijosiu pasakyti, prasto lygio, ypač valdžios ir įsimylėjusios poros kovos frontas, kuris beveik paremtas ne trileriu, o komikso elementais – kulka myli herojus, todėl herojus jos išvengia.

Filmą galima žiūrėti kaip neįpareigojantį filmą, kuris labai vidutiniškas, nieko nenustebinantis ir praktiškai režisūra nieko naujo nepateiks. Smagu vėl buvo sutikti Ben Affleck, Uma Thurman ir Aaron Eckhart, bet jų personažai neintrigavo, o trilerio ir fantastiniai elementai buvo gana žemo lygio. Tiesiog labai pristigo dvasios visam filmui.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Isteriškas aklumas" / "Hysterical Blindness"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Jau labai seniai troškau pamatyti filmą „Isteriškas aklumas“ (angl. Hysterical Blindness) (2002) – filmas gana retas egzempliorius net interneto vandenyne. Filmą režisavo indų kilmės režisierė Mira Nair, kuri labiau žinoma kaip „Amelija“ (2009) ir „Tuštybės mugė“ (2004) kūrėja. Tai televizinis filmas, už kurį 2003 metais Uma Thurman gavo „Auksinį gaublį“ ir tai buvo kone viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nusprendžiau pažiūrėti šį filmą.

„Isteriškas aklumas“ – tai pasakojimas apie 1980-ųjų motiną ir dukrą, kurios visokiausiais įmanomais būdais ieško prieraišumo ir meilės su vyrais. Deja, tenka dažniausiai nusivilti, ypač jaunesniajai Debei, kuri per skaudžias patirtis patiria atstūmimą ir vienatvę. Filmas nėra labai įspūdingas, tačiau jis man patiko, paliko įspūdi 9 dešimtmečio dainų skambesys, šukuosenos, rūbai, kitaip sakant, visa devinto dešimtmečio energetika. Apie šį filmą galėčiau pasakyti, kad tai yra 9 dešimtmečio neišsipildžiusių vilčių matrica, kuri apgaubia moteris. Taip, filmas gana moteriškas, tačiau tuo jis dar įdomesnis, nes per viltis ir naivumą veriasi skaudžios per patiklumą atsiveriančios patirtys.

Tai nedidelio biudžeto filmas, kuris žymi Umos Thurman karjeroje motinystės atostogų pabaigą, nes būtent 1998-2002 jis filmavosi tik nedidelio biudžeto juostose, kurios vis vien paliko ryškų įspaudą aktorės karjeroje. Šiaip filmą vertinu tikrai palankiai, neturiu didesnių pretenzijų nei aktoriams, nei režisieriai – viskas čia vyko kryptingai, su idėja, pakankamai subtiliai, nešokiruojant, tačiau atskleidžiant esmingas moterų pasaulio kerteles. „Isteriškas aklumas“ – tai moterų apakimas, nenorint matyti tikrosios padėties, o įprotis gyventi viltimis ir svajonėmis, lūkesčiais tampa toks sunkus, kad šis aklumas tampa tiesiog isteriškas, nepermušamas.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.5

Anonsas:

 Uma Thurman gauna "Auksinį gaublį":

Jūsų Maištinga Siela