Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną sulauksiu gėjiškos
princo meilės istorijos vaidybiniame populiariame kino formate? Pagal rašytojo Casey
McQuiston to paties romano pavadinimo „Raudona, balta ir karališka mėlyna“
(angl.Red, White & Royal Blue)
(2023) režisierius Matthew López pastatė filmą. Kai kas Lietuvoje kalba apie LGBTQ+
temų perteklių populiariame kine ir serialuose, o aš galiu pasidžiaugti, jog
tai savitas atsakas, pavyzdžiui, tokiam asilui kaip Viktoras Kura, kuris iš to
pelnosi ir traukia visokius pašlemėkus, atleiskite, į vadinamąją zoną be LGBTQ,
įsivaizduodamas, jog yra Gargždų nacių imperatorius. Gerai, palikime pašlemėkus
pašlemėkam, pakalbėkime apie filmą.
Istorija išdrožta pagal holivudinį vadovėlį, tiesiog
klasikinio sukirpimo istorija. JAV prezidentės sūnus užmezga romaną su
karališkos šeimos britų princu Henriu. Aišku, tikrovėje viskas būtų įslaptinta
ir karališkoji šeima tikriausiai to netoleruotų arba slėptų, tačiau tik ne
filme, kurio tikslas yra parodyti, jog homoseksualai didikai ir politikai turi
teisę didžiuotis savo santykiais. Visa istorija gana primityvoka. Aleksas ir
princas Henris vienas kito nekenčia, nes turi išankstinių nusistatymų, tačiau
jiems lemta glaistyti pokylio torto skandalą, pozuoti spaudai, o tai juos
suveda. Iš tikrųjų toji meilės istorija lygiai tokia pat, kaip šimtai
romantinių komedijų, įskaitant ir „Princesės dienoraštį“, tik šįkart viskas perteikta
iš dviejų gėjų perspektyvos, apipinant istoriją britiškų ir amerikietiškų kultūrinių
skirtybių juokeliais. Didžiausia veikėjo princo Henrio problema, nes jis ir jo
karališkoji brigada įsitikinę tradicijos tęstinumu, tad atsistoti prieš tautą
ir pasakyti, kad myli vyrą, yra gėdingas reikalas ne dėl to, kad tai kažkokia
stigma (asmeniškai gėda), bet dėl to, jog Henris jaučiasi nuviliantis
karališkąją šeimą ir pačius britus, kurie iš jo tikisi tradicijos tęstinumo.
Filme gana naiviai perteikiami šalių protestai, kurie
palaiko Henrio pasirinkimą. Visaip bandžiau įsivaizduoti palaikymo akcijas mūsų
tikrovėje ir nelabai pavyko. Patys Alekso ir Henrio santykiai perteikiami
šabloniškai, įterpiant daug, mano galva, įkvepiančių literatūrinių retorinių
monologų, akcentuojant meilę kaip pagrindinę vertybę. Neapsieita be auklėjamojo
pobūdžio akcentų, kurie iš vienos pusės filmui neprideda gracijos, bet galbūt
veikia kokį žiūrovą jaunuolį svajoti ir išdrįsti ne tik grožėtis šių aktorių
jaunatviškumu, bet ir pačiam prabilti apie galbūt slepiamus jausmus. Mano
galva, filmas pavyko labai komercinis, galbūt reikalingas mūsų jaunuomenei, jog
tokios istorijos gali būti ne tik „Princesės dienoraštyje“. Nutviskintas filmas,
pilnas politinių palaikymo frazių, leidžiančių tai akimirkai, kol rodomas
filmas, pasijusti geriau.
Jau
matau kai kurių nutįsusius veidus su mintele „ir vėl propaganda“. Tai vidutinio
amžiaus heteroseksualų vyrų veido išraiška, vyrų, kurie patys visą gyvenimą save
ribojo, buvo sugrūsti į dėželes ir išdresiruoti visų kitų bjaurėtis. Tai
kastravimo trauma padaryta iš vieno kiemo žaidimo taisyklių propagandos, o pats
žmogaus skirtumas, nebūtinai turiu galvoje seksualinę orientaciją, lieka tik
žmogaus įvairovės skirtumo požymiu, o ne propaganda. Visgi neišvengiu
pamokslavimo prieš pradėdamas kalbėti apie neseniai per pusdienį peržiūrėtu
dešimties serijų serialą „Su meile, Viktoras“ (angl. Love, Victor),
kuris yra atsiradęs iš vieno filmo „Su meile, Saimonas“ projekto ir kalba apie šešiolikmetį
savęs ieškantį ir atrandantį vaikinuką tiek savo šeimoje, tiek mokykloje, tiek
mėgstamoje veikloje.
Serialas
iš esmės tęsia filmo projekto idėjas, jis absoliučiai nufilmuotas panašiu
stiliumi ir netgi jame veikia kai kurie iš filmo buvę personažai, pavyzdžiui,
pats Saimonas, kuris tampa Viktoro susirašinėjimo draugu ir jo sąžinės balsu,
konsultantu. Galiausiai pats Saimonas pasirodo devintoje serijoje ir „paprotina“
Viktorą keliais patarimais, aprodo gėjų barą Niujorke ir panašiai. Bet visas
serialas susitelkęs į Viktorą (aktr. Michael Cimino), meksikiečių šeimoje gimusį
vaikiną, kuris su šeima atsikraustė iš kitos valstijos. Galiausiai jau nuo
pirmųjų serijų žinome, jog didžiausia Viktoro dilema yra savęs apgaudinėjimas. Jis
netrunka susirasti ir susidraugauti su populiariausia mokyklos mergina Mija ir
susirasti konkurentą – sportininką Endrių. Galiausiai vaikinukas
eksperimentuoja su Mija, retsykiais įtiki esantis „normalus“, bet nuolat jo
širdis spurda dėl atviro mokykloje esančio gėjaus Bendžio, su kuriuo kartu po
pamokų dirba kavinėje.
Jeigu
amerikiečių mokykloje būti atviru homoseksualiu, kaip kad Bendžis, atrodo lyg
ir beveik priimtina, nes jokių patyčių, jokių nuostatų, atrodo, vidurinėje
nėra. Manau, Lietuvoje tokį anksčiau gyvą suėsdavo, o dabar toks vaikinas tikriausiai
būtų patyčių objektu. Toji mokyklų atmosfera arba seriale pagražinta, arba, vis
galvojau, iš tikrųjų vidurinėse jauni žmonės visiškai palankiai galvoja apie
homoseksualumą. Štai taip veikia švietimas, tačiau Viktoro tėvai meksikiečiai
ir truputį religingi, ypač seneliai, kurie aiškiai demonstruoja nesuprantą
naujojo pasaulio, todėl jis šiek tiek bijo tėvų reakcijos ir savęs. Tai klasikinė
kiekvieno homoseksualaus jaunuolio psichologija ir dilema: o ką, jeigu tėvai už
tai, kad esu gėjus, manęs nebemylės arba taip juos nuvilsiu, kad nekęs manęs
visą likusį gyvenimą? Tokiais atvejais kyla vidinis konfliktas, imama gyventi,
kaip Viktoro atveju, dviejų standartų ir vaidmenų gyvenimus apsimetinėjant, o
tai kainuoja dvasinę savijautą. Ir kuo visuomenė konservatyvesnė, tuo prastesnė
psichinė subjekto savijauta. Posovietinėse šalyse tai privedama iki depresijos,
savižudybės, geriausiu atveju – emigracija.
Žodžiu,
žiūrint šį serialą, vis galvojau apie tas paraleles tarp to, ką norėjo pasakyti
serialo kūrėjai, kokia yra reali situacija JAV mokyklose. Akivaizdu, kad
serialas „pasaldintas“ jautriais ir literatūriniais prieskoniais. Paaugliai su
tėvais ir tarpusavyje kartais bendrauja pernelyg apibendrinančiais pasakymais, dialogai
tampa filosofuoti, gal net jaučiama didaktinių niuansų, kas galiausiai atrodo,
kad serialas yra kur kas geresnė versija už patį gyvenimą. Tokių mielų, kad
nors prie žaizdos dėk, serialų sukurta ne vienas ir ne du. Jie labai populiarūs
jaunimo tarpe, tik nežinau, ar yra savo populiarumu varžytis su vampyrais,
vilkolakiais ir „Sostų karų“ herojais.
Manau,
tikslinga šio serialo auditorija būtų ne vien LGBTQ asmenys, toli gražu ne. Kadangi
seriale gvildenamos universalios temos, pavyzdžiui, tėvų vienas kitam
išdavystės tema ir mokymasis atleisti, heteroseksualios mokyklinės porelės
santykių (Feliksas ir Leik) linija; lūzerio, keistuolio ir per didelius
lūkesčius keliančios tuštutės nesuderinamumai; socialiniai vaidmenys ir
nuostatos, vidiniai įsitikinimai, neleidžiantys būti laisviems ir laimingiems –
daug tokių gerų sukomponuota vertybių (ne propagandų!) vienoje pakuotėje. Drąsiai
sakyčiau, kad Lietuvos paaugliams, nuo kokių 13 metų, kurie tyrinėja save, savo
pojūčius ir pradeda dėliotis socialinius vaidmenis, galiausiai bijo dėl kažko,
kas kitiems nepatiks, serialas suveiks ne tik kaip geras edukacinis malonumas, bet
ir leis pasijausti, kad ne viskas pasaulyje taip suskaldyta ir tu kitiems
neprivalai būti toks, koks nesi, kad įtiktum; kad kažkur esti kitoks pasaulis,
kuriame gali būti priimtas. Tai saugaus pasaulio, bendraamžių, kurie ieško
įvairių atsakymų į iškilusius ne tik seksualinius klausimus, bet ir draugystės,
stereotipų, tėvų ir vaikų santykius, kitų kultūrų pažinimas ir t. t.
Šių
dienų kontekste, kai per pasaulį ritasi juodosios rasės proveržis, šis serialas
itin turėtų patikti. Daugelis filmų veikėjų yra spalvotieji ir jie atlieka ne
valytojų ir ne nusikaltėlių vaidmenis, o pagrindinius. Kai Holivude galvojama,
kaip pataisyti tuos reikalus su likusiais serialais, „Su meile, Viktoras“ yra
tas, kuris atitinka šių dienų lygybės standartus visomis prasmėmis: nuo aktorių
kolektyvo skirtybių iki turinio, kurį deklaruoja serialo kūrėjai.
Maniau,
kad serialui būsiu pretenzingas, barsiu už kai kuriuos veikėjus, kurie truputį
neįtikina, kai kas holivudiškai dirbtina, o kai kurios reakcijos ir filmų
veikėjų charakterių motyvai primena kultinio serialo „Draugai“ elementus,
tačiau tai serialui kažkaip nepakenkė. Galbūt dėl to, kad buvau matęs filmą „Su
meile, Saimonas“, kuris man anuomet patiko, tai žinojau, kokio turinio galbūt
galiu laukti ir iš šio serialo. Tą ir gavau.
