Švedų kilmės režisierius David
F. Sandberg praeityje yra dirbęs su super herojų filmų turiniu, bet labiausiai
jį prisimenu už, ko gero, geriausią frančizės filmą „Anabelė 2“ (2017), kuris,
sakyčiau, buvo tikrai įdomiai įtraukiantis, lyginant su kitomis šios serijos
dalimis. Naujausias režisieriaus sukurtas filmas „Iki aušros“ (angl. Until
Dawn) (2025) pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie atvyksta į atokų
provincijos miškingą vietovę ieškoti veikėjos Klever dingusios sesers Melani,
galiausiai jie patenka į keistai užkeiktą zoną, dabar esančią kaip kapinyną,
bet anksčiau tai buvo angliakasių miestelis, vieną dieną po incidento prasmegęs,
tiesiogine to žodžio prasme, skradžiai.
Taigi grupė jaunuolių
įstringa už vandens sienos keistuose svečių namuose ir kaskart išgyvena
serijines savo pačių mirtis, bet stebuklingai vėl ir vėl atgimsta, kad ištvertų
dar vieną baisią naktį. Jų užduotis – nenumirti iki aušros, nes tik tada jie
galės ištrūkti iš užkeiktos vietos, kurią iš esmės valdo ir prižiūri išprotėjęs
sociopatas gydytojas.
Tiesą sakant, filmas prastokas
ir daugmaž nuspėjamas. Niekada nebuvau mėgėjas tų pasikartojančių dienų-naktų
šablono, kai veikėjai prabunda ir viskas tarsi kartojasi iš naujo. Filmas labai
šabloniškas ir klišinis, beveik nesukeliantis jokios nuostabos. Pagrindinė veikėja
Klever, kuri akivaizdžiai anksčiau ne kaip sutarė su seserimi Melani, staiga
gelbsti kažkur po tamsius miškus ir didvyriškai cypaudama aukojasi dėl jos.
Panašiai elgiasi ir kiti veikėjai, pavyzdžiui, garbanotoji veikėja be gailesčio
kirtikliu užkapoja savo draugužį, kad Klever išgelbėtų pabaisa virtusią
seserį... Kas per „draugystė“ ir logika? Žodžiu, veikėjai, atsidūrę ekstremalioje
situacijoje, kalba literatūrinio scenarijaus klišiniais sakiniais ir filme tai
suveikia taip „neskaniai ir negyvai“, kad tiesiog viskas tampa kaip vaikystėje
matytame animaciniame absurdiškame seriale „Skūbis Dū“.
Jeigu atvirai, filme
beveik niekas neįtikino, idėjos naujos nėra, veikėjai erzinančiai šabloniški, o
pati filmo produkcija yra skirta patenkinti neišrankių siaubo filmus ryjančius
žiūrovus, kurie pažiūrėję „Iki aušros“ jau po savaitės nelabai beatsimins šio
filmo. Kitaip sakant, filmas labai silpnas kaip kūrinys ir vienas iš tų, jeigu
užmiksite įpusėjus, nieko neprarasite.
Jau
matau kai kurių nutįsusius veidus su mintele „ir vėl propaganda“. Tai vidutinio
amžiaus heteroseksualų vyrų veido išraiška, vyrų, kurie patys visą gyvenimą save
ribojo, buvo sugrūsti į dėželes ir išdresiruoti visų kitų bjaurėtis. Tai
kastravimo trauma padaryta iš vieno kiemo žaidimo taisyklių propagandos, o pats
žmogaus skirtumas, nebūtinai turiu galvoje seksualinę orientaciją, lieka tik
žmogaus įvairovės skirtumo požymiu, o ne propaganda. Visgi neišvengiu
pamokslavimo prieš pradėdamas kalbėti apie neseniai per pusdienį peržiūrėtu
dešimties serijų serialą „Su meile, Viktoras“ (angl. Love, Victor),
kuris yra atsiradęs iš vieno filmo „Su meile, Saimonas“ projekto ir kalba apie šešiolikmetį
savęs ieškantį ir atrandantį vaikinuką tiek savo šeimoje, tiek mokykloje, tiek
mėgstamoje veikloje.
Serialas
iš esmės tęsia filmo projekto idėjas, jis absoliučiai nufilmuotas panašiu
stiliumi ir netgi jame veikia kai kurie iš filmo buvę personažai, pavyzdžiui,
pats Saimonas, kuris tampa Viktoro susirašinėjimo draugu ir jo sąžinės balsu,
konsultantu. Galiausiai pats Saimonas pasirodo devintoje serijoje ir „paprotina“
Viktorą keliais patarimais, aprodo gėjų barą Niujorke ir panašiai. Bet visas
serialas susitelkęs į Viktorą (aktr. Michael Cimino), meksikiečių šeimoje gimusį
vaikiną, kuris su šeima atsikraustė iš kitos valstijos. Galiausiai jau nuo
pirmųjų serijų žinome, jog didžiausia Viktoro dilema yra savęs apgaudinėjimas. Jis
netrunka susirasti ir susidraugauti su populiariausia mokyklos mergina Mija ir
susirasti konkurentą – sportininką Endrių. Galiausiai vaikinukas
eksperimentuoja su Mija, retsykiais įtiki esantis „normalus“, bet nuolat jo
širdis spurda dėl atviro mokykloje esančio gėjaus Bendžio, su kuriuo kartu po
pamokų dirba kavinėje.
Jeigu
amerikiečių mokykloje būti atviru homoseksualiu, kaip kad Bendžis, atrodo lyg
ir beveik priimtina, nes jokių patyčių, jokių nuostatų, atrodo, vidurinėje
nėra. Manau, Lietuvoje tokį anksčiau gyvą suėsdavo, o dabar toks vaikinas tikriausiai
būtų patyčių objektu. Toji mokyklų atmosfera arba seriale pagražinta, arba, vis
galvojau, iš tikrųjų vidurinėse jauni žmonės visiškai palankiai galvoja apie
homoseksualumą. Štai taip veikia švietimas, tačiau Viktoro tėvai meksikiečiai
ir truputį religingi, ypač seneliai, kurie aiškiai demonstruoja nesuprantą
naujojo pasaulio, todėl jis šiek tiek bijo tėvų reakcijos ir savęs. Tai klasikinė
kiekvieno homoseksualaus jaunuolio psichologija ir dilema: o ką, jeigu tėvai už
tai, kad esu gėjus, manęs nebemylės arba taip juos nuvilsiu, kad nekęs manęs
visą likusį gyvenimą? Tokiais atvejais kyla vidinis konfliktas, imama gyventi,
kaip Viktoro atveju, dviejų standartų ir vaidmenų gyvenimus apsimetinėjant, o
tai kainuoja dvasinę savijautą. Ir kuo visuomenė konservatyvesnė, tuo prastesnė
psichinė subjekto savijauta. Posovietinėse šalyse tai privedama iki depresijos,
savižudybės, geriausiu atveju – emigracija.
Žodžiu,
žiūrint šį serialą, vis galvojau apie tas paraleles tarp to, ką norėjo pasakyti
serialo kūrėjai, kokia yra reali situacija JAV mokyklose. Akivaizdu, kad
serialas „pasaldintas“ jautriais ir literatūriniais prieskoniais. Paaugliai su
tėvais ir tarpusavyje kartais bendrauja pernelyg apibendrinančiais pasakymais, dialogai
tampa filosofuoti, gal net jaučiama didaktinių niuansų, kas galiausiai atrodo,
kad serialas yra kur kas geresnė versija už patį gyvenimą. Tokių mielų, kad
nors prie žaizdos dėk, serialų sukurta ne vienas ir ne du. Jie labai populiarūs
jaunimo tarpe, tik nežinau, ar yra savo populiarumu varžytis su vampyrais,
vilkolakiais ir „Sostų karų“ herojais.
Manau,
tikslinga šio serialo auditorija būtų ne vien LGBTQ asmenys, toli gražu ne. Kadangi
seriale gvildenamos universalios temos, pavyzdžiui, tėvų vienas kitam
išdavystės tema ir mokymasis atleisti, heteroseksualios mokyklinės porelės
santykių (Feliksas ir Leik) linija; lūzerio, keistuolio ir per didelius
lūkesčius keliančios tuštutės nesuderinamumai; socialiniai vaidmenys ir
nuostatos, vidiniai įsitikinimai, neleidžiantys būti laisviems ir laimingiems –
daug tokių gerų sukomponuota vertybių (ne propagandų!) vienoje pakuotėje. Drąsiai
sakyčiau, kad Lietuvos paaugliams, nuo kokių 13 metų, kurie tyrinėja save, savo
pojūčius ir pradeda dėliotis socialinius vaidmenis, galiausiai bijo dėl kažko,
kas kitiems nepatiks, serialas suveiks ne tik kaip geras edukacinis malonumas, bet
ir leis pasijausti, kad ne viskas pasaulyje taip suskaldyta ir tu kitiems
neprivalai būti toks, koks nesi, kad įtiktum; kad kažkur esti kitoks pasaulis,
kuriame gali būti priimtas. Tai saugaus pasaulio, bendraamžių, kurie ieško
įvairių atsakymų į iškilusius ne tik seksualinius klausimus, bet ir draugystės,
stereotipų, tėvų ir vaikų santykius, kitų kultūrų pažinimas ir t. t.
Šių
dienų kontekste, kai per pasaulį ritasi juodosios rasės proveržis, šis serialas
itin turėtų patikti. Daugelis filmų veikėjų yra spalvotieji ir jie atlieka ne
valytojų ir ne nusikaltėlių vaidmenis, o pagrindinius. Kai Holivude galvojama,
kaip pataisyti tuos reikalus su likusiais serialais, „Su meile, Viktoras“ yra
tas, kuris atitinka šių dienų lygybės standartus visomis prasmėmis: nuo aktorių
kolektyvo skirtybių iki turinio, kurį deklaruoja serialo kūrėjai.
Maniau,
kad serialui būsiu pretenzingas, barsiu už kai kuriuos veikėjus, kurie truputį
neįtikina, kai kas holivudiškai dirbtina, o kai kurios reakcijos ir filmų
veikėjų charakterių motyvai primena kultinio serialo „Draugai“ elementus,
tačiau tai serialui kažkaip nepakenkė. Galbūt dėl to, kad buvau matęs filmą „Su
meile, Saimonas“, kuris man anuomet patiko, tai žinojau, kokio turinio galbūt
galiu laukti ir iš šio serialo. Tą ir gavau.
Trečioji
serijos apie prakeiktą lėlę švelniu ir nekaltu vardu filmas „Anabelė 3“
(angl. Annabelle) (2019) dalis, mano supratimu, turėjo patenkinti siaubo
filmo gerbėjų lūkesčius, kadangi antroji šios serijos dalis buvo net mane patį
šiek tiek nustebinusį. Po tragiškai neįdomios pirmosios dalies antroji Anabelės
dalis buvo išties puikiai išvystyta, scenarijus apgalvotas, kad net ir nemačius
pirmosios ir antrosios dalies, manau, neblogai galima žiūrėti kaip siaubo
klasiką.
„Anabelė
3“ šiek tiek nuviliantis filmas dėl tam tikrų esminių dalykų. Visų pirma scenarijus
kiek drungnas, viskas taip klišiškai amerikietiškai šabloniška, kad nesuprasi,
ar filmas dešimto dešimtmečio ar šiuolaikinis kūrinys. Taip, aštunto
dešimtmečio laikmetį jis bando rekonstruoti detalėmis, tačiau jos išnaudojamos
tik interjeru ir rūbais, o filmavimo maniera absoliučiai užsakomasis eilinis
šokoladukas iš fabriko – be operatoriaus ir režisūrinio unikalumo. Lyginant su
antrąja dalimi, šis netgi erzina vaidybos lygmenyje. Kad ir toji aiškiaregė mergaitė,
kuri medinė ir sustabarėjusi, reginti kunigo dvasią, atrodo, absoliučiai be
talento, o tos paauglės, kurios prižiūri namus, absoliučiai erzinančių
charakterių šablonas. Žinoma, sunku atskleisti kažin kokius vaidybos sugebėjimus,
kai esi įkinkytas į prasto režisieriaus matymą, tačiau pažiūrėkime į veteranę
Vera Farmiga, kuri irgi įkinkyta, bet silpno režisieriaus rankose minimaliomis
pastangomis sugeba šį bei tą išspausti.
Jaunimas
suvaidino absoliučiai mokykliškai. Neįtikino dar ir dėl to, kad esama pilna
nelogiškų scenarijaus klaidų. Realiai kiekvienas iš mūsų pajutęs bet kokį
nežemiškos kilmės virpesius neštų kudašių iš to namo, bet ne, paauglė auklė ir
mergaitė nusprendžia būti didvyrės (staiga pamiršusios bet kokius žmogiškumo ir
natūralumo instinktus)ir leidžiasi po
tamsų namų ieškoti lėlės, kad visa tai pagaliau baigtųsi... Atsiprašau, apie ką
mes čia? Yra esminių montavimų klaidų, kada nukritusios monetos ant plytelių
staiga kitame kadre jos būna pasistūmėjusios ant kitos plytelės, nes iškirpta
iš kito dublio ir tokių cirkų daugybė. Labiausiai erzina tas didaktinis ir pritemptas
humanizmas, kada juodaplaukė nori pamatyti savo mirusį tėvą – atsiprašau, negi
negalima sukurti įdomesnio ir labiau motyvuoto, originalesnio motyvo?
Vietomis
buvo neprastų momentų, kurie gąsdino, pavyzdžiui, vykęs elementas, kada mergina
žiūri į televizorių ir mato savo ateitį, kas dėsis po kelių sekundžių. Bet kai
pabaigoje turėjo visiems būti „pilnos kelnės“, staiga neskoningai įterpiami
komedijos elementai, pavyzdžiui, į namus įsibrovęs Romeo, kuris vištidėje
slėpėsi nuo vilkolakio, o „išsipagiriojus“ nuo siaubų vėl visi drąsiai vieni
kitus apkabina, sveikina su gimtadieniu ir jokios traumos, jokio emocinio
poveikio tarsi „Vaiduoklių medžiotojų“ sezonas... Tiesiog tai tiesiog prasto
scenarijaus, prasto režisūrinio matymo filmas, kuris neturi naujos idėjos,
užpildytas klišėmis. Jeigu antrojoje dalyje dar galėjome pajusti baimę, tai
šioji dalis labiau primena „Skubi Du“ – ir laikmetis atitinka, ir komedija su
siaubu limpa, žinoma, neskoningai, turint galvoje, kad tai buvo „Anabelė“.
Aišku, pati prasčiausia dalis visgi tebėra pirmoji.
Amerikiečių režisierius
Michael Cimino iš dalies remdamasis Remarko romanu „Trys draugai“ sukuria filmą
„Elnių medžiotojas“ (angl. The Deer Hunter) (1978), kuris laikomas
vienu geriausiu tų metų filmu. Filmas gavo daugybę apdovanojimų, o jame
pagrindinius vaidmenis sukuria legendiniai Holivudo veteranai: Robert de Niro,
Meryl Streep, Christopher Walken ir kt. Tikriausiai negalėjau nepamatyti šios
juostos, nors ilgai atidėliojau, kadangi labai gąsdino trijų valandų seansas,
tam reikia tikrai nusiteikti, ypač, kai žiūri originalo kalba.
„Elnių medžiotojas“
gana toli nuo romano, kurį irgi yra tekę skaityti, sakyčiau, paimti tik
atmosfera ir keletas motyvų, tačiau tai visai kita istorija. Iš pradžių jausmas
buvo gana keistas. 40 minučių trunkančios vestuvių scenos, su palaiminimu,
baliumi ir visišku nusilakimu. 40 minučių džiaugsmo, fiestos, kurios toli gražu
nebeprimena santūrių šiuolaikinių vestuvių. Džiaugsmo atmosfera begalinė, bet
jau tada aišku, kad filmo pabaigoje herojams teks verkti. Kita valandos pusė
susmūgiuoja emociškai. Jaunoji karta, jaunoji vyrukai paimami į karą Vietname,
kur sukrečiantys įvykiai, mirtys ir „Rusiškos ruletės“ žaidimai galutinai
palaužia jaunuolių psichiką. Netektys, praradimai, kraujas atima iš jų tai, ko
jie šioji karta turėjo geriausio.
Kadras iš filmo "Elnių medžiotojas".
Paskutinė valanda
skirta susitaikymui, vilties susėmimui, tačiau pasaulis niekada veikėjams
nebeatrodys toks, koks buvo. Jie pasikeitė ir moterys, mylimosios, kurios liko
namie, tai jaučia, bet nežino, kaip padėti savo vyrams. Tai ištisa amerikiečių
epocha, kai karas nusineša viltį... Ilgas, gilus filmas su gera režisūra,
puikia aktorių vaidyba. Nors filmas šiek tiek užtęstas, bet tai tikriausiai
pasirinkta sąmoningai, norint pajausti pasikeičiančios epochos slenksčius.
Holivudo veteranai neįtikėtinai jauni, gražūs ir talentingi. Meryl Streep – ak,
koks grožis, netgi brutalusis Robert de Niro man šįkart patiko.
Filmas neabejotinai iš
klasikinės prabos, kuriam reikia atsidėti, reikia nusiteikti, nes nuotaikos
keičiasi tik kas valandą, reikia mėgautis tėkme, draugystės idile, jos
praradimais, meile, kuri bus pažeista ir niekada nebus tokia, kokios nusipelnė
herojai. Šiaip iš tikrųjų stipri juosta, leidžianti patirti gero kino malonumą.
