Filmas: "Iki aušros" / "Until Dawn"

 

Sveiki, skaitytojai,

Švedų kilmės režisierius David F. Sandberg praeityje yra dirbęs su super herojų filmų turiniu, bet labiausiai jį prisimenu už, ko gero, geriausią frančizės filmą „Anabelė 2“ (2017), kuris, sakyčiau, buvo tikrai įdomiai įtraukiantis, lyginant su kitomis šios serijos dalimis. Naujausias režisieriaus sukurtas filmas „Iki aušros“ (angl. Until Dawn) (2025) pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie atvyksta į atokų provincijos miškingą vietovę ieškoti veikėjos Klever dingusios sesers Melani, galiausiai jie patenka į keistai užkeiktą zoną, dabar esančią kaip kapinyną, bet anksčiau tai buvo angliakasių miestelis, vieną dieną po incidento prasmegęs, tiesiogine to žodžio prasme, skradžiai.

Taigi grupė jaunuolių įstringa už vandens sienos keistuose svečių namuose ir kaskart išgyvena serijines savo pačių mirtis, bet stebuklingai vėl ir vėl atgimsta, kad ištvertų dar vieną baisią naktį. Jų užduotis – nenumirti iki aušros, nes tik tada jie galės ištrūkti iš užkeiktos vietos, kurią iš esmės valdo ir prižiūri išprotėjęs sociopatas gydytojas.

Tiesą sakant, filmas prastokas ir daugmaž nuspėjamas. Niekada nebuvau mėgėjas tų pasikartojančių dienų-naktų šablono, kai veikėjai prabunda ir viskas tarsi kartojasi iš naujo. Filmas labai šabloniškas ir klišinis, beveik nesukeliantis jokios nuostabos. Pagrindinė veikėja Klever, kuri akivaizdžiai anksčiau ne kaip sutarė su seserimi Melani, staiga gelbsti kažkur po tamsius miškus ir didvyriškai cypaudama aukojasi dėl jos. Panašiai elgiasi ir kiti veikėjai, pavyzdžiui, garbanotoji veikėja be gailesčio kirtikliu užkapoja savo draugužį, kad Klever išgelbėtų pabaisa virtusią seserį... Kas per „draugystė“ ir logika? Žodžiu, veikėjai, atsidūrę ekstremalioje situacijoje, kalba literatūrinio scenarijaus klišiniais sakiniais ir filme tai suveikia taip „neskaniai ir negyvai“, kad tiesiog viskas tampa kaip vaikystėje matytame animaciniame absurdiškame seriale „Skūbis Dū“.

Jeigu atvirai, filme beveik niekas neįtikino, idėjos naujos nėra, veikėjai erzinančiai šabloniški, o pati filmo produkcija yra skirta patenkinti neišrankių siaubo filmus ryjančius žiūrovus, kurie pažiūrėję „Iki aušros“ jau po savaitės nelabai beatsimins šio filmo. Kitaip sakant, filmas labai silpnas kaip kūrinys ir vienas iš tų, jeigu užmiksite įpusėjus, nieko neprarasite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šazam!" / "Shazam!"

Sveiki,

Atsispyręs nuo „Keršytojų“, nusprendžiau pažiūrėti dar kažką linksmo apie super didvyrius ir šįkart tai naujas kino projektas „Šazam!“ (angl. Shazam!) (2019), kuris irgi laikomas itin sėkmingu komercinio kino pavyzdžiu šiais metais. Jau vien filmo plakatas tikriausiai daugeliui kelia asociacijų su dviejų dalių filmu „Deadpool“, galima sakyti, kad tai analogiškas super didvyris, kuris turėtų sukelti kvatojimą didžiajai daliai žmonių.

Iš tikrųjų iš šio filmo tikėjausi tik vieno – prasiblaškymo, siauro siužeto, kvailų didaktinių išvedžiojimą apie draugystę, pasiaukojimą ir meilę. Tiesą sakant, beveik visi kvailiausi didvyriškumo istorijos elementai sudėti į šį filmą, bet net ir tai žinodami, vis tiek siekiame iš tokio filmo patirti... tiesiog pramogą. Taip, filmo siužetas gana tipinis – piktieji demonai uzurpuoja netyros širdies vyriškį, o nusilpęs „gerietis“ žynys savo galią perduoda chuliganiškam vaikinui be šeimos... Viskas tipiška nuo pat pradžių: geriečiai turi nugalėti blogiečius, o kaip tai jie padarys, priklauso jau nuo siužeto vingių, kurie nesunkiai atpažįstami pagal tas pačias industrinio kino klišes. Prifarširuojant scenas saikingos dozės humoro, pagrindinis veikėjas, būtinai turi vaikystės skriaudą, būtinai atranda šeiminę laimę, susiranda draugų ir tampa didvyriu – ar begali būti kas nors kitaip? Paskutinįkart panašią siužetinę šerdį mačiau prieš porą mėnesį, kai žiūrėjau naujausią „Žmogaus voro“ animacinį filmą.

Žodžiu, kad ir koks smagus filmas beatrodytų „Šazam!“, man asmeniškai labiau juokingesnis ir dinamiškesnis atrodo „Deadpool“ – gal net pirmoji dalis, nors iš esmės filmuose veikia tie patys principai, viskas šiek tiek sąlygota, netikra, dirbtina, pritempta ir gailesčio neverta iš filmo į filmą atsikartojanti siužetinė linija, kuri, pripažinkite, po „Deadpoolo“ jau nebeatrodo tokia gaivi ir įtraukianti, nors, žinoma, dėl juokelių, tam tikrų efektų nesunku pasinerti į šio nesudėtingo filmo pasaulį, tačiau po visko taip ir norisi pasakyti: viskas buvo išties gerai, bet, velnias, turiu įtarimo, kad po pusmečio filmo siužeto ir palikto įspaudo – ko dažniausiai daugelis iš mūsų ir tikisi iš gero filmo – visgi nebeliks, tik šis filmo plakatas ir internetinis įrašas. Bet neįpareigojančiai pramogai, manau, filmas visgi neblogas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anabelė 2 " / "Annabelle: Creation"

Sveiki, skaitytojai,

Po katastrofiškos pirmosios „Anabelė“ dalies, kurios (nūūūū tikrai!) niekam nerekomenduočiau, ryžausi pažiūrėti šio filmo tęsinį, žinodamas jau nuo pirmųjų internetinių komentarų, kad šioji išties bus nepalyginamai geresnė. Taigi „Anabelė 2“ (angl. Annabelle: Creation) (2017) pasakoja prakeiktos lėlės atsiradimo istoriją, kuri nukelia prieš pirmosios filmo dalies priešistorę ir papasakoja, kokios aplinkybės lėmė šiai garsiai lėlei tapti tikra siaubo žvaigžde.

Tiesą sakant, apie labai mylėjusį savo dukterį lėlininką ir jo žmoną filmas lyg ir nestebintų, filmas nuo pat pradžių primena pirmąją dalį, tačiau jau po 10 minučių paaiškėja, kad scenarijus, atmosfera ir kameros darbas nepalyginamai geresni. Kamera plaukia kaip gulbė ir padeda sukurti atmosferą, kuri iš dalies primena subrandintas „Išvarymo“ siaubo dalis. Čia išvystame ne tik Anabelę, bet ir kraupiąją vienuolę iš „Išvarymo“ ir tas mergaičių našlaičių pensionatas vidury laukinių vakarų tik dar labiau padeda sukurti atokaus siaubo atmosferą. Nors vis dar esama filme klasikinio siaubo kino štampų, ypač lėlininko charakteris, greitas jo susierzinimas, bukas neigimas, – ak, kaip tokie tipažai, atseit, sukuria monstro įspūdį, tačiau iš esmės kenkia bendram istorijos kontekstui. Būtent veikėjų charakteriai vis dar lieka šio filmo silpniausia vieta, ko nepasakysi apie šįkart tiksliai ir gausiai sugalvotus ir sudėliotus siaubo akcentus, kurie baugina ir netgi man priminė ispanų siaubo filmą „Prieglaudą“, tik, žinoma, filmo pabaiga ne tokia mistiškai šviesi.

Manau, šįkart religiniai simboliai, katalikiška sesuo, mergaitės, daugiau personažų, nebloga mergaičių vaidyba išties šovė „Anabelę 2“ į viršūnes, kad net ne gėda parekomenduoti kai kam nueiti į kiną ir pažiūrėti, netgi jeigu buvote labai nusvilę po pirmosios „Anabelės“ dalies. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela