Filmas: "Amerikietiškas skaitalas" / "Amerikos grožinė literatūra" / "American Fiction"

 Sveiki,

 

Belaukiant „Oskarų“ ceremonijos kaskart apima vis didesnis nuobodulys, nes jau seniai aišku, kad „Oskarai“ nėra joks prestižiškiausias kino apdovanojimų variantas, veikiau politizuotas ir pataikaujantis masėms šou, pats sau tapęs įkaitu. Jau metai iš metų nebestebina, kad nominacijas gauna filmai, kurie sušoka apdovanojimų cirko numerius: jeigu nėra juodaodžių aktorių, jeigu filmas bent antraplaniais aktoriais nepaliečia LGBTQ temos, neskatina lygybės, brolybės, antirasizmo, tada patekti į šią gerai sustyguotą lygą darosi sunku. Nežinau, kiek režisierių „telpa“ į tuos rėmus, tačiau filmų pagal tos virtuvės receptūrą tikrai nemažėja. Sakyčiau, visus esminius komponentus turi filmas „Amerikietiškas skaitalas“ arba kaip kur verčiama „Amerikos grožinė literatūra“ (angl. American Fiction) (2023), kurį režisavo Cord Jefferson. Filmas šiuo metu yra pretendentas tapti geriausiu metų filmu, o pagrindinis aktorius Jeffrey Wright geriausiu aktoriumi.

 

Jau tampa standartu, kad dėmesio centre vaizduojamos juodaodžių bendruomenės ir gyvenimai būtinai kine iškels lygybės ir rasizmo klausimą. Nors filmas apie literatūros standartus, nes čia kaunasi rimtoji, nelabai populiari literatūra su populiariąja, tačiau pašonėje žiūrovas dar jaučia ir atskirties momentą, kai JAV knygynų lentynose vis dar sukreguojama afroamerikiečių literatūra ir baltųjų – nuo to niekur nepabėgsi.

 

Visgi retesniais atvejais nutinka, kada filmas, nors ir kuriamas, atrodo, pagal nuleistą receptūrą, visgi ima ir pavyksta. Juk iš vienos pusės kurti filmą apie amerikiečių literatūros kanonus gana rizikinga, nes būsi įrašytas į snobiško kino kategorija – žodžiu, pasitenkinsi tik išskirtiniais kino festivaliais. Visgi „Amerikietišką skaitalą“ sužiūrėjau su dideliu interesu, nes jau seniai iš anglosaksų ataidi tendencija perrašinėti klasiką į naujas versijas, kuriose nebūtų įžeidžiančių žodžių, taip eliminuojant istorinę ir natūralią literatūros raidą. Kaip, pavyzdžiui, amerikiečiai turėtų skaityti XIX amžiaus „Dėdės Tomo trobelę“? Tas delikatus noras nieko neįžeisti, nediskriminuoti verčia perrašinėti kultūrinius raidos etapus, neigti tam tikrus dalykus neigti. Keista, kai kalbėti apie vergiją tampa nepatogu net per studentų istorijos paskaitas, tad visai nenustebčiau, jog kine ir literatūroje greitai rasis, jog plantacijose visgi buvo ir daug baltaodžių vergų, kad juodaodžiai liktų neįskaudinti, nediskriminuojami.

 

Visgi filmas man daug sako apie tai, kad iš gero noro ir paskatų išeinama į beprotiškas paraštes. Kitą vertus, filmas konstruojamas kaip populiarusis skaitalas, t. y. pagrindinis veikėjas Monkas iš nuobodaus rašytojo tampa besislapstančiu populiariosios literatūros nusikaltėliu rašytoju, kurio geidžia leidybos atstovai. Ar neironiška, kad norint, jog tave pripažintų, turi atsižadėti savo tapatumo ir krėsti cirkus? Tuo pat metu eina ir Monko gyvenimo linija: miršta sesuo, mama sunkiai serga, bandomi santykiai su paplūdimio namų kvartalo kaimyne... Žodžiu, Monko gyvenimas konstruojamas kaip skaitalas, t. y. reikia visko po truputį (nelaimių, mirčių, meilės, vilties, kriminalinės linijos, netikėtos ir lengvos sėkmės...), tačiau režisierius padaro visa tai tokiu neparodijuotu tonu, antitrantiniškai, kad beveik pritari viskam, kas vyksta. Gal dėl to, kad visgi Monkas panašus į žmogų, jį kamuoja ambicijos ir nesėkmės, jis rimtas ir šiek tiek melancholiškos prigimties, todėl žmogiškas, tad lengva tapatintis ir pateisinti.

 

Visumoje filmas, sakyčiau, labai pavykęs. Puikus ir spalvingas pagrindinis veikėjas išlaiko rimties toną, siužetas pusiau literatūra, pusiau gyvenimas – argi ne taip gyvena tikrieji rašytojai, kurie turi savo agentus? Filmu pavyko išgauti ir periferines problemas, kurios labai stipriai pradeda reikštis Lietuvoje, t. y. troškimas susikurti naujus lygybės ir teisingumo standartus, naikinant praeities negatyvias konotacijas. Ir taip: filmas, kuriame nėra didvyrio.

 

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Perspektyvi mergina" / "Promising Young Woman"

 Sveiki,

Paskutiniu metu pasigendu aštresnių „tarantiniškų“ kino filmų, kurie įtrauktų savo spalvingais veikėjais, aštriais ir idėjiškai motyvuotais siužetais. Nusprendžiau pažiūrėti režisierės Emerald Fennell filmą „Perspektyvi mergina“ (angl. Promising Young Woman) (2020), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko britų puikioji aktorė Carey Mulligan.

Istorija pasakoja apie 30 metų moterį Kasandrą, vadinamą Keise. Dienomis ji dirba kavos pilstytoja ir pardavėja, o naktimis prisiliuobusi gulinėja baruose, kol galiausiai suvilioja kokį nors vyruką ir su juo parsiranda jo namuose... Filmas intriguoja nuo pat pradžių, nes taip ir neaišku, ar Keisė sociopatė, serijinė žudikė, o gal ji gašli nimfomanė, kuri užrašų knygutėje rašinėja vaikinų, su kuriais permiegojo, vardus. Bet kokiu atveju Keisės elgesys intriguoja, ji ne kaip visos, ji atrodo nenormaliai pavojinga. Kai atrodo, jog viskas bus „suverta“ ant vienos detektyvinės ir kriminalinės linijos, filmas staiga keičia žanrą ir imama pasakoti tiesiog apie sutrikusią merginą, kuri metė medicinos mokslus, nes jos geriausia draugė Nina mirė dėl grupinio išžaginimo paliktų traumų...

Galiausiai visa šioji „Perspektyviosios merginos“ istorija atrodo kaip žiaurus ir energetiškai pastiprintas keršto koktelis, kuris, kol žiūri filmą, gurkšnojasi netoliai, tačiau dėl to tampa tik dar įdomiau. Visgi keisčiausia lieka tik viena: kodėl Keisė šitaip besąlygiškai laikosi mirusios draugės? Ar jai viskas „gerai“ su galva? Kodėl ji nešioja tą aukso grandinėlę ir, atrodo, kad Nina svarbiau už studijas, karjerą, motiną ir tėvą... Atrodo, kad toji studijų draugė nušlavė ją nuo žemės paviršiaus, tad kas per scenarijus, kuris šitaip hiperbolizuoja merginų draugystę? Kad ir kaip ten bebūtų, labiausiai stebina kai kurių aktorių, paimtų iš prastų komiškų filmų, vaidybos lygmuo. Atrodo, kad žiūri lyg ir pseudo nučiuožusį trilerį, tačiau vien pažiūrėjus į Keisės tėvus, suvoki, kad šie vos laikosi nesusijuokę ir tik vienintelė C. Mulligan laikosi savo tvirto vaidmens. Abejotina antraplanių aktorių vaidyba, sakyčiau, neatitiko bendros filmo koncepcijos, kitą vertus, filmas manipuliuoja žanrais ir tai daro labai savitai, kad verčia visąlaik galvoti: o kas dabar ir kas bus toliau? O tai, sakyčiau, yra gerai!

Visgi šiame spalvingame keršto filme viskas truputėlį, kaip ir norėjau, tampa tarantiniška ir nenormalu, bet žaisminga. Čia nereikia ieškoti logikos, čia, manau, galioja labiau filmo idėjos ir raiškos santykis, kuris filmą paverčia pramoga su socialine nešančia žinute, kuri prisideda prie #metoo judėjimo idėjos.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Slėpynės" / "Read or Not"

Sveiki,

Dar vienas masinio kino filmas jau nubyrėjęs po Helovino šventės yra siaubo trileris su juodojo humoro elementais „Slėpynės“ (angl. Read or not) (2019), kuris pasakoja apie nuotaką, kuriai vestuvinę naktį išbandymą pateikia jaunikio šeima, prašydami pažaisti šeimos išbandymo žaidimą. Galiausiai jaunoji nuotaka ištraukia pačią žiauriausią žaidimo kortą ir ji turi bėgti ir slėptis namuose, kad ją iki aušros nenudaigotų apsiginklavę šeimos nariai...

Pradėkime nuo to, kad filmas nėra rimtas ir daugelis dalykų yra absoliučiai netikroviški ir prasilenkiantys su logika. Ypatingai trūksta šeimos elgsenoje motyvų. Šeima besąlygiškai garbina savo protėvių tradicijas, yra ištikima satanistiniams aukojimo ritualams, nes už šių tradicijų laikymąsi jie dosniai apdovanojami turtais. Jau nuo pat pradžių aišku, kad nuotaka išgyvens, o šiai keistai Adamsų šeimynėlei lemta vieni kitiems išsikapoti. Pats viso filmo smagumas yra pati dinamika, kokiais rakursais bus įvykdyta misija, kaip šeima pamažu susimaus ir visa tai pavirs į keistą serialo „Tikras kraujas“ vampyrišką susinaikinimo fiestą...

Kad ir kiek beturėčiau priekabių šiam filmui, protu galima suvokti, ko iš tikrųjų siekė žiūrovai. Nesudėtingo, dinamiškai ir estetiškai patrauklaus filmo, kuris patiktų neišrankiam masiniam žiūrovui. Taip ir yra. Filmas be jokio filosofinio lygmens, be didesnių interpretacijų, visa kūrinio jėga sutelkta į žaidybinio elemento „pereik levelį, kad išliktum gyvas“ versijas. Visgi smagu iš kai kurių vietų pasijuokti, kaip kūrėjai hiperbolizuoja, naiviai šmaikštauja ir smaginasi su žiūrovais, kurdami siurrealistišką kraujo puotą su karkasiniais, neįtikinamais komikso lygio veikėjais. Pamasindami scenas žiaurumu, krauju ir neregėta ištverme priartėjama visiškai per super antgamtinių žmogaus galių ribos, kai peršauta plaštaka nuotaka sugeba visus atvanoti suklykdama vos keleta sykių. Manau, toks visiems prieinamas filmas suras ne vieną gerbėją Lietuvoje, tačiau jis nėra kažin kuo ypatingas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šazam!" / "Shazam!"

Sveiki,

Atsispyręs nuo „Keršytojų“, nusprendžiau pažiūrėti dar kažką linksmo apie super didvyrius ir šįkart tai naujas kino projektas „Šazam!“ (angl. Shazam!) (2019), kuris irgi laikomas itin sėkmingu komercinio kino pavyzdžiu šiais metais. Jau vien filmo plakatas tikriausiai daugeliui kelia asociacijų su dviejų dalių filmu „Deadpool“, galima sakyti, kad tai analogiškas super didvyris, kuris turėtų sukelti kvatojimą didžiajai daliai žmonių.

Iš tikrųjų iš šio filmo tikėjausi tik vieno – prasiblaškymo, siauro siužeto, kvailų didaktinių išvedžiojimą apie draugystę, pasiaukojimą ir meilę. Tiesą sakant, beveik visi kvailiausi didvyriškumo istorijos elementai sudėti į šį filmą, bet net ir tai žinodami, vis tiek siekiame iš tokio filmo patirti... tiesiog pramogą. Taip, filmo siužetas gana tipinis – piktieji demonai uzurpuoja netyros širdies vyriškį, o nusilpęs „gerietis“ žynys savo galią perduoda chuliganiškam vaikinui be šeimos... Viskas tipiška nuo pat pradžių: geriečiai turi nugalėti blogiečius, o kaip tai jie padarys, priklauso jau nuo siužeto vingių, kurie nesunkiai atpažįstami pagal tas pačias industrinio kino klišes. Prifarširuojant scenas saikingos dozės humoro, pagrindinis veikėjas, būtinai turi vaikystės skriaudą, būtinai atranda šeiminę laimę, susiranda draugų ir tampa didvyriu – ar begali būti kas nors kitaip? Paskutinįkart panašią siužetinę šerdį mačiau prieš porą mėnesį, kai žiūrėjau naujausią „Žmogaus voro“ animacinį filmą.

Žodžiu, kad ir koks smagus filmas beatrodytų „Šazam!“, man asmeniškai labiau juokingesnis ir dinamiškesnis atrodo „Deadpool“ – gal net pirmoji dalis, nors iš esmės filmuose veikia tie patys principai, viskas šiek tiek sąlygota, netikra, dirbtina, pritempta ir gailesčio neverta iš filmo į filmą atsikartojanti siužetinė linija, kuri, pripažinkite, po „Deadpoolo“ jau nebeatrodo tokia gaivi ir įtraukianti, nors, žinoma, dėl juokelių, tam tikrų efektų nesunku pasinerti į šio nesudėtingo filmo pasaulį, tačiau po visko taip ir norisi pasakyti: viskas buvo išties gerai, bet, velnias, turiu įtarimo, kad po pusmečio filmo siužeto ir palikto įspaudo – ko dažniausiai daugelis iš mūsų ir tikisi iš gero filmo – visgi nebeliks, tik šis filmo plakatas ir internetinis įrašas. Bet neįpareigojančiai pramogai, manau, filmas visgi neblogas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dėl visko kaltas seksas" / "Sleeping With Other People"

Sveiki, skaitytojai,

Yra komedijų, kuriuos vis tiek nori pažiūrėti, kad ir kas apie juos būtų sakoma. Štai apie režisierės Leslye Headland filmą „Dėl visko kaltas seksas“ (angl. Sleeping With Other People) (2015) sulaukė nemažai pagyrų, netgi iš tų pačių kino kritikų ir lyg pretendavo būti išties puiki komedija, juolab kad man pačiam ankstesnis režisierės darbas „Senmergės“ labai patiko, tiek prijuokino, kad net žandai skaudėjo, šįkart nusiteikiau ne ką mažiau – įsitaisiau fotelyje, įsipyliau alaus su citrina ir žiūrėsiu, sakau.

Nuo pat pradžių nepatiko. Tiesiog pasibaisėtinai prastas scenarijus, o ir scenos tokios nuobodžios, tokios nuspėjamos, kad priminė tiesiog kitą filmą – „Draugiškas seksas“, kuris buvo šiek tiek geresnis už šį. Praktiškai po 15 minučių galima nuspėti viso filmo eigą ir dėl to pasidarė liūdna, dar liūdniau, kad pritrūkau alaus, kad užmirščiau, jog gaištu laiką su prastu filmu. Praktiškai filmas sukaltas pagal standartus – jokios inovacijos, jokio noro kažką pateikti įdomiau ir netikėtai, absoliučiai pinigais užkimštas hamburgeris, nuo kurio pasidaro prėska ir nuobodu. Visas filmas apie du „draugus“, kurie dulkinasi su kuo tik papuola, situacijos jų neįdomios, tiesą sakant, net nejuokingos. Apskritai šio filmo žanras yra romantinė komedija, tik seilėjimosi čia kur kas daugiau, nei juokelių. 

Po tokių filmų imu save graužti, kad galėjau pažiūrėti kažką tikrai vertingesnio ir įdomesnio. Net vakaro fonui šis filmas pasirodė per prastas. Viešpatie, pasaugok nuo tokių neįdomių filmų. 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas ir ponia Smitai" / "Mr. & Mrs. Smith"

Sveiki,

Šiandien noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Ponas ir ponia Smitai“ (angl. Mr. And Mrs Smith) (2005). Tikriausiai režisierius Doug Liman dar nežinojo, kad, pakviesdamas į šį filmą filmuotis Holivudo legendas Angelina Jolie ir Brad Pitt, juos supirš ilgam ir palaimintam šeimyniniam gyvenimui – parodykit man dar nors vieną prie kito šitaip prisirišusius Holivudo mylimuosius ir dar tokią daugiavaikę šeimą!

Kalbant apie filmą, būtų galima pasakyti, kad šis Liman‘o filmas pakankamai vidutinis ir toli gražu nėra pats geriausias jo darbas. Nepaisant garsių ir puikių aktorių, filmas gana vidutiniško siužeto. Filmas primena konkurencingą, šmaikštų ir tuo pačiu žiaurų šokį. Ir lygiai tą pačią akimirką supranti, kad filmas kažkur „važiuoja pro šalį“, kadangi jis sukaltas t. y. visos jo scenos suręstos pagal tam tikrą Holivudinį modelį, todėl jis pasmerktas daugiau ar mažiau būti sėkmingu tarp pramoginio kino žiūrovų. Filmo nerekomenduočiau žiūrėti užkietėjusiems kino gurmanams, nebent būsite nusiteikę tokiam filmui, nes tas visas sustyguotas, jokių staigmenų nepateikiantis „šokis“ bus daugiau ar mažiau matytas kituose filmuose.

Kadras iš filmo "Ponas ir ponia Smitai".

Kadangi filmas pramoginis, žinoma, jis menkai ką turi bendra su realybę – jau vien koks absurdas, kad 5 ar 6 metus išgyvenę vyras ir žmona beveik nieko nežino apie vienas kito darbus. Žinoma, filme tas prasilenkimas su realybe padėjo, kaip ir truputis veiksmo greitkelyje, truputis erotikos, truputis šmaikštaus humoro ir štai – šast – turime komerciškai sėkmingą filmą! Buvau mirtinai išsiilgęs Angelinos Jolie, net širdis susileido, pamačius, kaip ji veikia veiksmo filmuose. O šiaip – didelių simpatijų šiam filmui nepajutau. Filmo pabaigoje ponas Smitas skiria savo žmonai dešimt balų už seksą, deja, to negaliu padaryti, vertindamas šį filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

Kritikų vidurkis: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kartu iki pasaulio pabaigos" / "Seeking a Friend for the End of the World"

Sveiki visi,

Ta proga, kad šiandien Pasaulio kaip ir Pabaiga, nusprendžiau pažiūrėti kino juostą „Kartu iki pasaulio pabaigos“ (Seeking a Friend for the End of the World) (2012 m.). Na, šio filmo laukiau jau senokai dėl žaviosios Keiros Knightley, nes paskutiniuoju metu seku jos karjerą ir pažiūrėjau beveik visus jos naujausius darbus ir laukiu Anos Kareninos. Apskritai Keira yra bene labiausiai dirbanti kino aktorė, kurios darbai pasirodo kasmet vidutiniškai po 2 – 3 filmus. Taigi, kasmet yra kažką pamatyti. Na, ir žinoma, „Ieškokit gudručio“ žvaigždė Steve Carell šįkart toli gražu nėra labai linksmas, veikiau, melancholiškai nusivylęs gyvenimu. Apskritai „Kartu iki pasaulio pabaigos“ dvelkia ne tiek apokalipsės kvapais – ji labiau tik bendras fonas ir dalį filmo herojai labiau išgyvena ne pasaulio pabaigą, kiek blaškosi norėdami pamatyti savo artimuosius, žinodami ir nujausdami, kad jiems keliauti niekur nebereikia, nes jie atrado vienas kitą...

Šiaip iš filmo tikėjausi kur kas daugiau. Siužetas pasirodė (išmetus faktą, kad artėja asteroidas – tokių filmų yra visokiausių) šiek tiek skurdokas – apie meilę kelionėje praktiškai į niekur, nes personažai troškę atsidurti kitur, galiausiai vis tiek pasirenka vienas kitą – „labai netikėta“. Trūko kažkokios mistikos, ar jausenos, kad viskas keista, kaip pvz. filme apie klonuotus žmones „Nepalik manęs“ (2010 m.), trūko ir tam tikros vidinės įtampos, po akivaizdžios herojų melancholijos pasigedau dvasinės ir įtikinamesnės įtampos, buvo per daug nusivažiuota į bereikalingus romantinius, nepabijosiu šio žodžio, papezėjimus. Pirmoji filmo dalis vėrėsi kaip komedija su liūdno vaizdo riterio veideliu, persiritus į kitą filmo dalį, tapo romantinė juosta su skurdžiomis dramos priemaišomis. Na, ir žinoma, kamuoja tik vienas klausimas – ar tikrai viskas taip ir pasibaigs, negi iš tikrųjų asteroidas atsitrenks į žemę ir šitaip pasibaigs herojų likimas? Finalas gal ne toks nenuspėjamas kaip Von Treiro įtemtoji drama „Melancholija“, tačiau finalas panašus, tik be vizualinių efektų ir pakankamai melodramatiškas.

Man žiūrėjosi pakankamai lengvai, nieko per daug ypatingo šiame filme neįžvelgiau, tačiau praleidau laiką, pamačiau Keirą su nauja šukuosena, kai kada sukikendavau – lengvas pusgaminis lengvam ir neįpareigojančiam įtampos vakarui ar popietei lovoje.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela