Filmas: "Baimė" / "AfrAId"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tais retais atvejais, kai rinkdamasis filmą žinau, kad bus pusšlamštis ir tiks laikui praleisti, užsnūsti ir kad namiškiai nedejuotų, kad vėlei verčiu žiūrėti ką nors per daug rimto, ima ir nustebina! Amerikiečių režisierius Chris Weitz režisavęs tokius filmus kaip „Jaunatis“ (2009), „Gyvenimas pagal jį“ (2002), „Auksinis kompasas“ (2007) tikriausiai žino ne vieną komercinio filmo receptą ir triuką, kuriuo galėtų pasidalyti su debiutantais režisieriais. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš jo filmo „Baimė“ (angl. AfrAId) (2024), bet nusprendžiau, kad apie dirbtinio intelekto keliamą siaubą istorija bus pats tas.

Filmas pasakoja apie korporacijoje dirbantį Kurtį ir jo šeimą (žmoną ir tris vaikus). Vieną dieną Kurtis gauna dirbtinio patobulinto intelekto namų valdytoją Ają, kurią, prijungus prie tinklo, namų darbai vyksta kuo sklandžiausiai. Atrodo, kad Aja maloni, ji užmezga emocinius ryšius su šeimos nariais: paauglei padeda susitvarkyti problemą dėl internete paplatintos jos nuogos nuotraukos, mažajam seka pasakas, viduriniajam rodo slapta smurto istorijas, motinai įkvepia minčių toliau tęsti disertaciją, užsako optimaliausią ir geriausią maistą... Galiausiai Aja įsibrauna į visas įmanomas sistemas: banko sąskaitas, bylas, asmeninius telefonus, oponuoja ir manipuliuoja jų nuotraukomis, sukurdama falsifikuotus vaizdo ir balso simuliakrinius įrašus ir kuria „saugios tiesos“ tikrovę, kurioje šeima jaučiasi lyg ir saugi, užtikrinta, bet netrukus suvokia, kad pamažu nebetenka savikontrolės, o už juos viską nusprendžia Aja, nuo kurios nebeįmanoma pabėgti net atjungus ją nuo tinklo.

Iš tikrųjų filmas atveria seną baimę dėl dirbtinio intelekto. Pažinę žmogiškuosius faktorius ir elgsenos būdus geriau nei patys žmonės, galiausiai žmonės tampa „pamaloninti“ dirbtinio intelekto rūpestingumu. Filmas iškelia ir dirbtinio intelekto savigynos idėją, prieraišumo sukurtą instinktą ir beribį šnipinėjimą. Žmonės ne tik netenka privatumo, bet ir asmeninio intymumo, nes pasikliauja sugeneruota internetine tiesa, kuri neegzistuoja, pvz., Aja motinai pateikia iliuziją, kad gali bendrauti su savo mirusiu tėvu per TV ekraną. Filmas baisus dar ir tuo, kad neįmanoma pabėgti nuo visos šios sistemos, nebent slapta išvyksi į kalnus su konservais ir grynaisiais, o tavo automobilis neturės prieigos prie sistemos, o visa kita yra dirbtinio intelekto galioje, nuo kurios šiandien esame labai priklausomi.

Šiandien mokiniai ir studentai per naktį parašo be klaidų tiriamąjį darbą nė neatsivertę nė vienos mokslinės knygos, pasikliaudami vien dirbtiniu intelektu. Kitaip sakant, mes tampame specialistais specialistų visuomenėje be specializacijos, tiesiog įsivaizduodami, kad viską gebame. Ar gali būti baisiau? Aišku, filmas „Baimė“ turi ir savų minusų, kai kurios scenos primityvokos, meilės-išdavystės istorija tokia nuvalkiota, kai kurie šeimos bendravimo modeliai pernelyg šabloniški ir schematiški, lyg pavogti iš kitų abejotinų siaubo trilerių, bet visumoje filmas nustebina savo mokėjimu atskleisti dirbtinio intelekto potencialias esamas/būsimas problemas. Viskas taip sparčiai plečiasi ir progresuoja, kad sunku įsivaizduoti, kokią tikrovę turėsime kad ir po 50 metų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas ir ponia Smitai" / "Mr. & Mrs. Smith"

Sveiki,

Šiandien noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Ponas ir ponia Smitai“ (angl. Mr. And Mrs Smith) (2005). Tikriausiai režisierius Doug Liman dar nežinojo, kad, pakviesdamas į šį filmą filmuotis Holivudo legendas Angelina Jolie ir Brad Pitt, juos supirš ilgam ir palaimintam šeimyniniam gyvenimui – parodykit man dar nors vieną prie kito šitaip prisirišusius Holivudo mylimuosius ir dar tokią daugiavaikę šeimą!

Kalbant apie filmą, būtų galima pasakyti, kad šis Liman‘o filmas pakankamai vidutinis ir toli gražu nėra pats geriausias jo darbas. Nepaisant garsių ir puikių aktorių, filmas gana vidutiniško siužeto. Filmas primena konkurencingą, šmaikštų ir tuo pačiu žiaurų šokį. Ir lygiai tą pačią akimirką supranti, kad filmas kažkur „važiuoja pro šalį“, kadangi jis sukaltas t. y. visos jo scenos suręstos pagal tam tikrą Holivudinį modelį, todėl jis pasmerktas daugiau ar mažiau būti sėkmingu tarp pramoginio kino žiūrovų. Filmo nerekomenduočiau žiūrėti užkietėjusiems kino gurmanams, nebent būsite nusiteikę tokiam filmui, nes tas visas sustyguotas, jokių staigmenų nepateikiantis „šokis“ bus daugiau ar mažiau matytas kituose filmuose.

Kadras iš filmo "Ponas ir ponia Smitai".

Kadangi filmas pramoginis, žinoma, jis menkai ką turi bendra su realybę – jau vien koks absurdas, kad 5 ar 6 metus išgyvenę vyras ir žmona beveik nieko nežino apie vienas kito darbus. Žinoma, filme tas prasilenkimas su realybe padėjo, kaip ir truputis veiksmo greitkelyje, truputis erotikos, truputis šmaikštaus humoro ir štai – šast – turime komerciškai sėkmingą filmą! Buvau mirtinai išsiilgęs Angelinos Jolie, net širdis susileido, pamačius, kaip ji veikia veiksmo filmuose. O šiaip – didelių simpatijų šiam filmui nepajutau. Filmo pabaigoje ponas Smitas skiria savo žmonai dešimt balų už seksą, deja, to negaliu padaryti, vertindamas šį filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

Kritikų vidurkis: 6.4

Jūsų Maištinga Siela