Filmas: "Baimė" / "AfrAId"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tais retais atvejais, kai rinkdamasis filmą žinau, kad bus pusšlamštis ir tiks laikui praleisti, užsnūsti ir kad namiškiai nedejuotų, kad vėlei verčiu žiūrėti ką nors per daug rimto, ima ir nustebina! Amerikiečių režisierius Chris Weitz režisavęs tokius filmus kaip „Jaunatis“ (2009), „Gyvenimas pagal jį“ (2002), „Auksinis kompasas“ (2007) tikriausiai žino ne vieną komercinio filmo receptą ir triuką, kuriuo galėtų pasidalyti su debiutantais režisieriais. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš jo filmo „Baimė“ (angl. AfrAId) (2024), bet nusprendžiau, kad apie dirbtinio intelekto keliamą siaubą istorija bus pats tas.

Filmas pasakoja apie korporacijoje dirbantį Kurtį ir jo šeimą (žmoną ir tris vaikus). Vieną dieną Kurtis gauna dirbtinio patobulinto intelekto namų valdytoją Ają, kurią, prijungus prie tinklo, namų darbai vyksta kuo sklandžiausiai. Atrodo, kad Aja maloni, ji užmezga emocinius ryšius su šeimos nariais: paauglei padeda susitvarkyti problemą dėl internete paplatintos jos nuogos nuotraukos, mažajam seka pasakas, viduriniajam rodo slapta smurto istorijas, motinai įkvepia minčių toliau tęsti disertaciją, užsako optimaliausią ir geriausią maistą... Galiausiai Aja įsibrauna į visas įmanomas sistemas: banko sąskaitas, bylas, asmeninius telefonus, oponuoja ir manipuliuoja jų nuotraukomis, sukurdama falsifikuotus vaizdo ir balso simuliakrinius įrašus ir kuria „saugios tiesos“ tikrovę, kurioje šeima jaučiasi lyg ir saugi, užtikrinta, bet netrukus suvokia, kad pamažu nebetenka savikontrolės, o už juos viską nusprendžia Aja, nuo kurios nebeįmanoma pabėgti net atjungus ją nuo tinklo.

Iš tikrųjų filmas atveria seną baimę dėl dirbtinio intelekto. Pažinę žmogiškuosius faktorius ir elgsenos būdus geriau nei patys žmonės, galiausiai žmonės tampa „pamaloninti“ dirbtinio intelekto rūpestingumu. Filmas iškelia ir dirbtinio intelekto savigynos idėją, prieraišumo sukurtą instinktą ir beribį šnipinėjimą. Žmonės ne tik netenka privatumo, bet ir asmeninio intymumo, nes pasikliauja sugeneruota internetine tiesa, kuri neegzistuoja, pvz., Aja motinai pateikia iliuziją, kad gali bendrauti su savo mirusiu tėvu per TV ekraną. Filmas baisus dar ir tuo, kad neįmanoma pabėgti nuo visos šios sistemos, nebent slapta išvyksi į kalnus su konservais ir grynaisiais, o tavo automobilis neturės prieigos prie sistemos, o visa kita yra dirbtinio intelekto galioje, nuo kurios šiandien esame labai priklausomi.

Šiandien mokiniai ir studentai per naktį parašo be klaidų tiriamąjį darbą nė neatsivertę nė vienos mokslinės knygos, pasikliaudami vien dirbtiniu intelektu. Kitaip sakant, mes tampame specialistais specialistų visuomenėje be specializacijos, tiesiog įsivaizduodami, kad viską gebame. Ar gali būti baisiau? Aišku, filmas „Baimė“ turi ir savų minusų, kai kurios scenos primityvokos, meilės-išdavystės istorija tokia nuvalkiota, kai kurie šeimos bendravimo modeliai pernelyg šabloniški ir schematiški, lyg pavogti iš kitų abejotinų siaubo trilerių, bet visumoje filmas nustebina savo mokėjimu atskleisti dirbtinio intelekto potencialias esamas/būsimas problemas. Viskas taip sparčiai plečiasi ir progresuoja, kad sunku įsivaizduoti, kokią tikrovę turėsime kad ir po 50 metų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paieška" / "Searching"

Sveiki, skaitytojai,

Visi turime nuomonę, kas yra geras trileris – tas, kuris įtraukia, tas, kuris suintriguoja, pateikia naujų, dar nematytų siužetinių žaismių. Visa tai, sakyčiau, turi filmas „Paieška“ (angl. Searching) (2018), kuris laikomas vienu geriausiu tokių filmo pavyzdžių, pasirodžiusių pernai. Azijiečių aktorių brigada nusifilmuoja gana netikėtoje juostoje. Nors paties filmo internetinė pateiktis, jog viskas filmuojama ir fiksuojama per monitorių tikrai nėra nauja, bet tikriausiai taip jau madinga, kad tokios formos filmų tik daugės, kaip prieš 20 metų, kai atsirado filmai, filmuojami nešiojamųjų vaizdo kamerų, kas įsigalėjo kaip siaubo filmų šablonas.

„Paiešką“ įdomu tikrai buvo žiūrėti ne dėl pačios formos, bet pati istorijos suraizgyta intriga – kur dingo Margo? Nors istorija gal ir gana paprasta, juk atmetus gerai išvystytą scenarijų, viso labo joje nerasite nieko, ko neturėtų paprasčiausia kriminalinė drama, bet filme viskas stebuklingai gerai veikia. Intrigą sustiprina pagrindinio aktoriaus kuriama slogi emocinė tėviškojo rūpesčio atmosfera. Patiko man ir detektyvės „Vilo ir Greisės“ aktorės Drebros Messing pasirodymas.

 Motinos meilė gali viską, sako viena labiausiai rėkiančių sentencijų šiame filme. Kai pagalvoji, toks pozityvus dalykas kaip meilė filme pateikiamas kaip besąlygiškai egoistinis jausmas, pateisinantis bet kokias priemones. Nesu tikras, ar su šia idėja sutikčiau ir tai tikrai ne meilė, veikiau kažin koks iškrypęs polinkis teisinti savo atžalų veiksmus, kas apskritai dabar mūsų visuomenėje yra pernelyg įsigalėję.

Apie kvailas supermamas, kurios triesdamos, atleiskit, besistengia sugerti visas gyvenimo kulkas, kad tik jų mažyliai išgyventų be mažiausių įkandimų, man absoliučiai atrodo nesveikas psichinis polinkis. Apie tai turėtų būti sukurtas atskiras filmas. Na, o „Paieška“ išties kaip filmas neprailgo, kad net pagalvojau, jog iš to būtų galima išrutulioti neblogą serialą, nes filmas pilnas potencialo ir kiekviena paieškos minutė, rodos, sudėliota taip, kaip ir turi būti – žadina vaizduotę, o detalės atskleidžiamos ne taip, kad galėtų bet kuris iš mūsų numatyti visus ėjimus į priekį. Man šis filmas išties vienas geresnių apskritai tokio žanro per paskutiniuosius metus. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela