Filmas: "Baimė" / "AfrAId"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tais retais atvejais, kai rinkdamasis filmą žinau, kad bus pusšlamštis ir tiks laikui praleisti, užsnūsti ir kad namiškiai nedejuotų, kad vėlei verčiu žiūrėti ką nors per daug rimto, ima ir nustebina! Amerikiečių režisierius Chris Weitz režisavęs tokius filmus kaip „Jaunatis“ (2009), „Gyvenimas pagal jį“ (2002), „Auksinis kompasas“ (2007) tikriausiai žino ne vieną komercinio filmo receptą ir triuką, kuriuo galėtų pasidalyti su debiutantais režisieriais. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš jo filmo „Baimė“ (angl. AfrAId) (2024), bet nusprendžiau, kad apie dirbtinio intelekto keliamą siaubą istorija bus pats tas.

Filmas pasakoja apie korporacijoje dirbantį Kurtį ir jo šeimą (žmoną ir tris vaikus). Vieną dieną Kurtis gauna dirbtinio patobulinto intelekto namų valdytoją Ają, kurią, prijungus prie tinklo, namų darbai vyksta kuo sklandžiausiai. Atrodo, kad Aja maloni, ji užmezga emocinius ryšius su šeimos nariais: paauglei padeda susitvarkyti problemą dėl internete paplatintos jos nuogos nuotraukos, mažajam seka pasakas, viduriniajam rodo slapta smurto istorijas, motinai įkvepia minčių toliau tęsti disertaciją, užsako optimaliausią ir geriausią maistą... Galiausiai Aja įsibrauna į visas įmanomas sistemas: banko sąskaitas, bylas, asmeninius telefonus, oponuoja ir manipuliuoja jų nuotraukomis, sukurdama falsifikuotus vaizdo ir balso simuliakrinius įrašus ir kuria „saugios tiesos“ tikrovę, kurioje šeima jaučiasi lyg ir saugi, užtikrinta, bet netrukus suvokia, kad pamažu nebetenka savikontrolės, o už juos viską nusprendžia Aja, nuo kurios nebeįmanoma pabėgti net atjungus ją nuo tinklo.

Iš tikrųjų filmas atveria seną baimę dėl dirbtinio intelekto. Pažinę žmogiškuosius faktorius ir elgsenos būdus geriau nei patys žmonės, galiausiai žmonės tampa „pamaloninti“ dirbtinio intelekto rūpestingumu. Filmas iškelia ir dirbtinio intelekto savigynos idėją, prieraišumo sukurtą instinktą ir beribį šnipinėjimą. Žmonės ne tik netenka privatumo, bet ir asmeninio intymumo, nes pasikliauja sugeneruota internetine tiesa, kuri neegzistuoja, pvz., Aja motinai pateikia iliuziją, kad gali bendrauti su savo mirusiu tėvu per TV ekraną. Filmas baisus dar ir tuo, kad neįmanoma pabėgti nuo visos šios sistemos, nebent slapta išvyksi į kalnus su konservais ir grynaisiais, o tavo automobilis neturės prieigos prie sistemos, o visa kita yra dirbtinio intelekto galioje, nuo kurios šiandien esame labai priklausomi.

Šiandien mokiniai ir studentai per naktį parašo be klaidų tiriamąjį darbą nė neatsivertę nė vienos mokslinės knygos, pasikliaudami vien dirbtiniu intelektu. Kitaip sakant, mes tampame specialistais specialistų visuomenėje be specializacijos, tiesiog įsivaizduodami, kad viską gebame. Ar gali būti baisiau? Aišku, filmas „Baimė“ turi ir savų minusų, kai kurios scenos primityvokos, meilės-išdavystės istorija tokia nuvalkiota, kai kurie šeimos bendravimo modeliai pernelyg šabloniški ir schematiški, lyg pavogti iš kitų abejotinų siaubo trilerių, bet visumoje filmas nustebina savo mokėjimu atskleisti dirbtinio intelekto potencialias esamas/būsimas problemas. Viskas taip sparčiai plečiasi ir progresuoja, kad sunku įsivaizduoti, kokią tikrovę turėsime kad ir po 50 metų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išėjimo nėra" / "No Exit"

 

Sveiki,

Naujas siaubo trileris pavadinimu „Nėra išėjimo“ (angl. No Exit) (2022), kurį režisavo Damien Power, tikriausiai nemažai daliai žiūrovų gali pasirodyti originalus ir sumanus rebusas. Istorija pasakoja apie narkomanę klinikoje, kuriai paskambina ir pasako, kad jos mama miršta ir jos laukia atvykstančios, tačiau sutartyje nurodyta, kad iš klinikos neįmanoma išeiti. Mergina pabėga, tačiau įstringa pūgoje, todėl turi glaustis pusiaukelės svečių namuose, kuriuose taip pat glaudžiasi keistuolių kompanija. Netrukus mergina gaudydama pūgoje ryšį pastebi, jog furgone laikoma surišta mergytė. Grįžusi į namus ji bando išsiaiškinti, kuris iš svečių kalina mergytę...

Iš tikrųjų filmas įtemptas, bent jau man netrūko dinamikos ir kitų pasakojimo elementų. Vėl prisiminiau pagal S. Kingą pastatytą „Mizerę“ (1991), kur įkalinti pūgos žmonės išdarinėja pačius keisčiausius ir beprotiškiausius dalykus. Visgi „Nėra išėjimo“ filmas veikia, įtraukia, išlaiko įtampą iki pat pabaigos, tačiau kaip bežiūrėsime, visgi filmas nėra nei originalus, nei kuo nors išskirtinis. Siužetiniai griaučiai primena ir daugiau matytų vidutiniškų filmų, ypač Tarantino pastatytą „Grėsmingasis aštuonetas“ (2015). Šiam naujajam filmui visgi stinga ir kitoniškos režisūrinės stilistikos ir netikėtų siužetinių vingių, nes mačius bent penketą panašių filmų, tampa aišku, kokią šaškių partiją pateiks filmo siužetas. Daugelį dalykų galima netgi atspėti, tad tas galvosūkis, sakyčiau, iš saujelės veikėjų pritemptas gana vidutiniškai. Aplinkybės, dėl kurių veikėjai įstringa ir asmeninė narkotikų merginos problema laiko visą siužetą ant šitos ašies, o pagrobėjai, iš pažiūros besirūpinantys tik savo pagrobimo verslu, tampa pernelyg maniakiškai įsikarščiavę žudikai. Kai kurios scenos, ypač tos sadistinės su krauju ir vinimis atrodo nenatūraliai, o pabaigos štrichas – įkyriai nuspėjamas štampas.

Privardijau daug neįtinkančių niuansų, tačiau seniai žiūrėjau tokio žanro filmą, kuriame gausybė klišių, tačiau įtampą vis tiek šiokią tokią sukėlė. Ar šis filmas prastas? Sakyčiau, kad ne. Atidirbta pagal šabloną tikrai neblogai. Ar filmas geras? Sakyčiau, irgi nelabai, nes tas, kas nori originalaus, nematytų dalykų, šiame filme kažin ar ras. Man filmas visgi pasirodė gan vidutiniškas ir tik įtrauktis į trilerio ritmą šiek tiek leido negalvoti apie filmo karkasą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela