Serialas: "Iš" / "From" (4 sezonas / season 4)

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Tas, kas skaito šį įrašą apie serialo „Iš“ (angl. From) ketvirtąjį sezoną, tam tikriausiai nereikia pristatinėti, kas, kaip ir kodėl, todėl ši apžvalga bus kur kas trumpesnė, nes skirta vien tik šiam sezonui aptarti ir įvertinti. Kultinio serialo „Dingę“ kūrėjai sukūrė kažkokį alternatyvų pasaulį, kuriame galioja mistiniai dėsniai. Nežiūrėjau „Dingusių“, bet kažkodėl, iš to, ką prisimenu, ką anuomet aptarinėdavo žiūrovai, serialas „Iš“ turi nemažai panašumų.

Prisipažinsiu, kad trečiuoju „Iš“ jau buvau nebepatenkintas. Jutau viską, kas jau nebepatinka serialuose: intrigos prislopinimą, šalutinių ir dažnai bereikšmių siužetinių vingių plėtotę. Galima sakyti, kad ketvirtasis sezonas absoliučiai nuliūdino ir nuvylė, nors jį pažiūrėjau iš kažin kokios inercijos iki galo, bet norėjau, kad tai būtų jau paskutinis sezonas, nes... Kiek gi galima apie nieką ir vis tą patį? Manau, kad perpratau šio serialo manipuliacijas su žiūrovais. Jie pasiūlo tam tikrus siužetinius „kabliukus“, kad žiūrovas užkibtų, tačiau žaidimo taisykles uždelsia iki begalybes. Deja, tai būdinga nemažai serialų, ne vien tik „Iš“.

Reiktų pripažinti ir kūrėjų pastangas. Nudaigoti keletą nuo pirmojo sezono pagrindinių veikėjų – sveikintinas žingsnis, nes tai rodo gana didelę drąsą neprisirišti prie „saugių veikėjų“ ir jų nesaugoti iki paskutiniojo sezono pabaigos. Kita vertus, žiūrint, kaip klostosi siužetiniai vingiai, atrodo, kad numirę turi teisę vėl grįžti į tikrovę, todėl nudaigotas Tabitos vyras Džimas (šeimynėlės, kuri atvyksta į užkeiktą miestelį pirmajame sezone), beveik neabejoju, kad dar vienaip ar kitaip pasirodys. Kaip šio sezono pabaigoje nudaigota narkomanė medicinos seselė.

Iš tikrųjų šiame sezone įvedamas vienas paslaptingas veikėjas su geltonu kostiumu, kuris pasivertęs mergina integruojasi į miestelio visuomenę. Atrodo, kad šis veikėjas įdomus ir tuoj išvystys dinamiką, bet klydau – ji vaikšto pakampėmis kaip Milano podiumu, manipuliuoja veikėjais, varvina kraują į gėrimus ir viską vėl tęsia iki begalybės. Kur kas įdomesnis aspektas – Viktoro tėvo prabudimai kitoje tikrovės pusėje, kuris lyg ir žada vieną iš teorijų, kad galbūt visi čionai atsidūrę veikėjai yra tarpinėje komos būsenoje, t. y. panardinti į kompiuterinį pasaulį (skaistyklą?) bardo būseną, tad ir tos visos bėdelės, su kuriomis grumiasi veikėjai, tėra pajuokos vertos, o mirtis galbūt iš tikrųjų yra galimybė grįžti į normalų gyvenimą? Beje, ar pastebėjote, kaip šiame sezone nerangūs pasidarė požemyje esančios pabaisos? Vos pasivelka, kai pirmajame sezone veikėjai iki namo 10 metrų pabėgti nuo jų neįstengdavo... Kodėl? Nes iš esmės techniškai viskas vilkinama ir lėtinama.

Bet scenaristai užuodė populiarumo kraują ir pasistengė viską kuo labiau užvilkinti, prikurdami daugybę mįslių variantų: ką reiškia tas Tabitos matytas švyturys, ką iš tikrųjų mato Viktoro tėvas, kas tas pavidalus keičiantis geltono kostiumo žmogus, kas ten per griuvėsiai, per kuriuos galima patekti į kitą tikrovės/laiko klodą, kas tos iš ežero prisikėlusios lėlės-žudikės ir pan. Gerai, visa tai dar nėra prastai, tačiau kas, po perkūnais, šiam serialai rašė dialogus? Koks nors dirbtinis intelektas pagal vieną kurpalių? Tiek bereikšmių pasipliurpimų apie nieką? Čia lengva sukurti parodija: „Mums reikia pasikalbėti...“ kiekvienoje serijoje nuskamba po 10-20 kartų, veikėjai kaip suviduriavę hiperbolizuotomis išraiškomis pliurpia apie pavojus, tačiau strimgalviais lekia į savo misijas, pvz., kasinėti tuneliuose kaulų. Tas „mums reikia pasikalbėti...“ atėjo iš trečiojo sezono, o šiame įgavo absurdišką apogėjų. Veikėjai vaikšto iš užkandinės į komisariatą, iš ten į bažnyčią, o iš ten į namus, miškus ir vis tauzija apsinešę tai nuo grybų, tai nuo euforijos, sukeltų sapnų ar nuo regėjimų aplinkui matomų mirusių vaikų, kurie pirštais rodo į ką žiūrėti, ko saugotis ir ką daryti. Kiekvieną viziją, regėjimą kiekvienas veikėjas, atleiskite, kol „aploja“ su kiekvienu vis skirtingoje pakampėje, jau, žiūrėkite, serija ir pasibaigė.

Tai serijų pulsas nevykęs. Paprastai būna dar vienas ilgas pasipliurpimų koliažas, būtinai kokiam veikėjui nemalonumai, galiausiai iškeliama dar viena mįslė, bet į ją neatsakoma. Kad neatsakoma, tas man kaip ir patiktų, bet tos veikėjų psichologiją turinčios atskleisti schemos tokios nuvalkiotos ir „nuūdrotos“, kad nebeįdomu žiūrėti, nes visi psichuoja-pūliuoja, tačiau nieko nedaro, tik pliurpia paskalas ir dar spėja pakalbėti su kokiu seniai čionai numirusiu kunigu. Žodžiu, daug žadėjęs sezonas tiesiog pabosta, nebeįtikina, neturi krypties, manipuliuoja nuobodžiai ir atpažįstamai savo žiūrovais, tarsi tausotų kažin kokią jau iš anksto suformuotą medžiagą. Pastebėjote, kiek daug bereikšmių įvykių, kurie niekur nebebūna išplėtoti ir pasilieka tik kokios nors serijos turinyje tik dėl to, kad reikia kažkokių siužetinių antraeilių apmatų? Pavyzdžiui, toji istorija su lėlėmis iš ežero... Tiek daug žadėta, bet labai greitai numarinta. Akivaizdu, kad serialo kūrėjai pajutę sėkmę ėmė prie scenarijaus rašyti paralelinius scenarijus, nes serialas reikalauja papildomos medžiagos, tačiau, man atrodo, kad šitoks sprendimas juos pačius paskandina beprasmybėje ir vilkiname. Ar laukiu 5 sezono? Ne. Nusivylimas.

Maištinga Siela

Filmas: "Tarnybinės patalpos" / "Backrooms"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Jau nuo pat Froido laikų tikriausiai daugelis žmonių keistai žiūri į psichiatro ir psichologo teikiamas paslaugas, nes niekas nenori, kad ne tik po subjekto gyvenimo praeitį kapstytųsi ir padėtų vertinti ir įsivertinti, bet ir žinotų apie jo gyvenimo intymiausius dalykus. Naujas režisieriaus Kane Parsons siaubo psichologinis filmas „Tarnybinės patalpos“ (angl. Backrooms) (2026) jau giriamas kino kritikų. Apskritai A24 studijos siaubo ir mistinių filmų kokybė yra geresnė, nes jie ieško ne tik patikimų režisierių, kurie perteiktų scenarijus, bet ir apskritai novatoriškus siužetus ir idėjas. Šiaip dirbtinis intelektas pasiūlė „Backrooms“ pavadinimo net neversti į lietuvių kalbą, pasak jo, „Backrooms“ žodis yra tapęs interneto folkloro fenomenu, turinčiu savo specifinę mitologiją, estetiką ir gerbėjų bendruomenę.
 
Filme pasirodo šių dienų tikriausiai viena įdomiausių aktorių – norvegė Renate Reinsve, kurios beveik kiekvienas pasirodymas (bent jau man) garantuoja ne tik gerą vaidybą, bet ir gerą siužetą. Visgi „Tarnybinės patalpos“ man kėlė keblumų... Istorija futuristinė. Ji pasakoja apie baldų pardavėją Klarką (aktorius Chiwetel Ejiofor), kuris toje pačioje parduotuvėje dar ir miega. Netekęs žmonos (neaišku, ar mirusi, ar santykiai iširę), jis lankosi pas psichologę Merę (aktorė Renate Reinsve) ir bando susitelkti, kad gyvenimas vėlei įgautų prasmę. Galiausiai pacientas ir psichologė sužaidžia vaidmenų žaidimą, kuris duoda paspirtį vykti vidiniams Klarko procesams. Pats to nežinodamas, jis paveikia ir pačią psichologę, kuri taip pat turi neišspręstų problemų iš vaikystės... Galiausiai jiedu susitinka keistoje dimensijoje, erdvėje, kurią galima apibrėžti kaip pasąmonę, t. y. tarnybinės patalpos, į kurias paprastai žmones nugrūda savo skaudulius, sunkius išgyvenimus, monstrus...
 
Filmo idėja išties gera, to neatimsi! Pasibaigus juostai, žiūrovas vis dar yra paliekamas apmąstymui, ką iš tikrųjų čia regėjo ir matė, kaip suprasti šių dviejų žmonių dvasinius susitikimus vidiniuose pasauliuose ir visa tai atrodo futuristiškai žavu, nes režisierius išnaudoja siurrealistinius vaizdinius, simbolius, filmas pilnas metaforų, groteskiškų siaubo elementų ir apskritai primintų F. Kafkos pasaulio elementus. Iš kitos pusės filmas vietomis žiūrisi nuobodokai, nes trūksta idėjinės dinamikos, scenos ištęstos, atrodo, kad veikėjai klaidžioja po angaro aukštus nė neįstengdami ištrūkti ar kaip nors išspręsti problemas. Gal ir ne tas sumanymas? Bet pernelyg užsitęsė tas ilgas slankiojimas ilgais geltonais koridoriais ir kambariais. Kad žiūrovas iš dalies paliekamas be paaiškinimo – viskas su tuo kine yra gerai, bet labai kažko šioje istorijoje pasigedau. Gal netikėtumo? Daug kas pasirodė sumodeliuota teatrališkai, lyg vėl žiūrėčiau serialą „The OA“ (2016-2019), kuris vienu metu byloja apie sudėtingus psichologinius procesus ir netikėtą novatorišką tų procesų raišką, tačiau filmui perkopus į antrąją pusę, imi suprasti, kad nelabai kas šioje istorijoje jaudina, išskyrus paties filmo idėją. Beje, režisierius yra sukūręs tokiu pat pavadinimu seniau išplėtotą serialą, o šis kino projektas yra tik bandymas susiaurinti į dviejų valandų kino kalbą. Tai vienas iš tų filmų, kurio neparekomenduosi lengvai, nes kiekvienas susidarys vis kitokį santykį.
 
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

 
Maištinga Siela

Filmas: "Apsėdimas" / "Obsession"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Pastaruoju metu neturėjau jokių gerų siaubo filmų, kuriuos galėčiau pagirti ir apie kuriuos pakalbėti ilgiau, nei tą pačią dieną, kai pamačiau, o kitą jau primiršau. Visi, kurie per pastarąjį pusmetį papuolė, švelniai tariant, nuvylė. Atrodo, prieš penkmetį kilstelėjęs amerikietiškas siaubo žanras su „paturbintais“ siužetais žadėjo, jog atėjo pagaliau ir šiam žanrui aukso era, tačiau ėmė ir visa tai atslūgo. Visgi vienas kitas įdomesnis, įtaigesnis ar išraiškingesnis filmas pasitaiko ir vienas iš jų, žinoma, yra jauno režisierius ir aktorius Curry Barker darbas, kuris sukūrė, anot kai kurių žiūrovų, sensaciją su savo ilgametražiu antruoju siaubo trileriu „Apsėdimas“ (angl. Obsession) (2025). Pastarasis IMDb duomenų bazėje su įspūdingais 200 tūkstančių žiūrovų vertinimais vis dar išlaiko apvalų aštuntuką. Retai bepamatysi tokius vertinimus. Ar jie iš tikrųjų ne iš piršto laužti?
 
Filmas labai tamsus ir pusę kadrų, regis nufilmuoti vėlyvą vakarą, tad nusiteikite pasišviesinti kaip nors ekranus, jeigu filmą pavyktų išsinuomoti ir pažiūrėti namų sąlygomis. Istorija pasakoja apie kuklų pardavėją Bearą (aktorius Michael Johnston), kuris ilgą laiką įsimylėjęs bendradarbę Niki (aktorė Inde Navarrette), tačiau šioji tik palaiko šiltus kolegialius santykius ir nieko panašaus nejaučia. Siužetas pasisuka fantastine linkme, kai užsukęs į vietinę magijos reikmenų krautuvėlę nupirkti apyrankės Niki, jis taip pat įsigyja norų laužymo lazdelę. Trokšdamas Niki pritarimo ir meilės, jis šį burtą pats spontaniškai panaudoja ir tas noras, žinoma, šiurpiai pradeda pildytis. Niki iš tikrųjų po vakarėlio į jį įsižiūrėjo, bet kaip ten būna su tais norais  dar nuo „Aladino“ laikų? Su jais reikia itin atskirai, nes Niki ne tik, kad jį įsimyli, bet maniakiškai ir skausmingai pradeda jį persekioti, kol galiausiai tiek Bearui, tiek artimojo rato draugams Niki elgesys tampa kraupiai nemalonus...
 
Filmas man patiko, jaučiausi įtrauktas. Panašiai kaip su siaubo filmo „Šypsena“ dalimis, nes filmas turi neblogai išplėtotą scenarijų, tamsų ir, nors šiek tiek gal ir nuspėjamas, tačiau smulkmenos – tai jau tikrai ne. Filmas nufilmuotas apgalvotai ir produkcija pasirodė ne šiaip vidutinė ir padraika, t. y. kuo efektyviau ir greičiau ištaškyti kokios nors studijos suteiktą finansavimą, bet iš tikrųjų pasirodė, kad kino kūrėjams rūpėjo, ką jie kuria ir kaip tą mistiką ir siaubą perteikti.
 
Gal tik pasigedau dar labiau nenuspėjamo siužeto, netikėtų siužetinių sprendimų, drąsos eksperimentuoti su kino kalba ir pasakojimo struktūra, tačiau, nepaisant įprasto tvarkingumo, filmas pirminę funkciją įtraukti ir bauginti žiūrovą atlieka tikrai gerai. Pasibaigus filmui norėtųsi išsigryninti kokią nors gilesnę potekstę, kaip kad pavyko „Substancijai“ perteikti, tačiau „Apsėdimas“ turinio prasme nepasiekia nieko daugiau, nei pamokymą, kad atsargiai su norais, nes jie gali išsipildyti su kaupu arba kad tai, ko iš pirmo žvilgsnio labai trokšti, ne visada tau yra tinkamiausia. Visgi filmas nepamokslauja, o sukuria tvarkingą ir kokybišką pramoginį nuotykį ir jaudulį, kuris pranoksta daugelį vidutiniškų ir itin standartizuotų siaubo kino projektų. Man „Apsėdimas“ patiko.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb:8.0

 
Maištinga Siela

Serialas: "Judo žmona" / "La Mujer de Judas" (TV series 2002)

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Ar kas prisimena venesueliečių serialą „Judo žmona“ (isp. La Mujer de Judas), Lietuvoje rodytą daugmaž 2003 metais? Kaip tik tuo metu Lotynų Amerikos serialuose (kitaip sakant, muilo operose) vyko didžiulė transformacija ir paprastai iš šabloniškų Pelenę vaizduojančių istorijų, serialai ėmė ieškoti mistiškų, kur kas įdomesnių serialinių siužetų. Labai puikiai pamenu „Judo žmoną“, kurią kažkodėl, lyg gerai pamenu, rodydavo savaitgaliais per LNK, o serijas po to dar šiokiadieniais pakartodavo iš ryto (nors galiu ir klysti, galite patikslinti). Tuokart buvau tik ankstyvasis paauglys ir mistiniai pasakojimai mane labai domino. „Judo žmona“ nebuvo tipinė muilo opera, veikiau draminis-mistinis Lotynų Amerikos novatoriškas (koks tik anuomet galėjo būti suvokiamas „novatoriškumas“) serialas. Labai puikiai pamenu, nes tą vasarą mirė kaip tik mano močiutė, todėl šio serialo žiūrėjimas kažin kaip siejasi su jos pačios sėdėjimu prie TV.
 
Šiame įraše apžvelgsiu „Judo žmonos“ (turiu galvoje, pirminę 2002 metų versijos) produkciją, aktorius, filmavimą ir serialo idėjas.
 
SERIALO „JUDO ŽMONA“ FILMAVIMAS, SKANDALAI, PRODUKCIJA, POPULIARUMAS
 
 Venesuelos telenovelė „Judo žmona“, pasirodžiusi 2002 metais, tapo vienas inovatyviausių „Radio Caracas Televisión“ (RCTV) kūrinių, iš esmės pakeitusių požiūrį į Lotynų Amerikos muilo operas. Serialo idėja gimė scenaristui Martinui Hahnui, kuris nusprendė sujungti tradicinę melodramą su tamsiuoju psichologiniu trileriu ir gotikiniu detektyvu. Kūrinys buvo filmuojamas Venesueloje, o jo siužetas sukosi aplink Altagracia del Toro – moterį, kuri po dvidešimties metų kalėjime grįžta į savo gimtąjį miestelį, kur ją pasitinka serija paslaptingų žmogžudysčių, įvykdytų nuotakos kostiumą dėvinčio žudiko. Ši „Judo žmonos“ figūra tapo kultiniu serialo simboliu, suteikusi jam paslapties ir baimės atmosferą, kurios žiūrovai iki tol nebuvo pratę matyti kasdieniuose serialuose.
 
Filmavimo darbai vyko intensyviu tempu, o serialo produkcija pasižymėjo aukšta technine kokybe, atsižvelgiant į tuometinius Venesuelos standartus. Iš viso buvo sukurta 126 serijos, kurios žiūrovus laikė įtampoje nuo pat premjeros 2002-ųjų gegužę iki finalo tų pačių metų rugsėjį. Aktorių atranka buvo itin kruopšti: Altagracia del Toro vaidmenį atlikusi Astrid Carolina Herrera tapo tikra žvaigžde, sugebėjusia meistriškai perteikti herojės dviprasmiškumą – tarp neapykantos, keršto ir begalinio skausmo. Prie serialo sėkmės svariai prisidėjo ir talentingas antraplanių aktorių ansamblis, kurių personažai buvo įtraukti į sudėtingą intrigų voratinklį, o kiekvienas iš jų turėjo savo motyvą tapti paslaptinguoju žudiku.
 
Serialo sėkmė Venesueloje buvo milžiniška – reitingai šovė į viršų nuo pirmųjų serijų, o „Judo žmona“ tapo pagrindine pokalbių tema ne tik tarp televizijos žiūrovų, bet ir spaudoje, kurioje nuolat buvo spėliojama apie tikrąją žudiko tapatybę. Tai buvo vienas iš nedaugelio projektų, kuris sugebėjo į eterį sugrąžinti vyrus, tradiciškai vengdavusius šio žanro serialų, būtent dėl detektyvinio, „kas tai padarė?“ tipo siužeto. Lotynų Amerikoje serialas tapo tikru fenomenu, įrodžiusiu, kad auditorija yra pasirengusi priimti tamsesnį, labiau įtemptą turinį, o ne tik nuolatines meilės kančias.
 
Populiarumo banga netrukus peržengė žemyno ribas ir „Judo žmona“ pradėjo triumfuojančią kelionę per pasaulį. Serialas buvo parduotas ir rodomas daugiau nei 40 šalių, įskaitant didelį pasisekimą Europoje, ypač Ispanijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir, žinoma, Lietuvoje. Lietuvių žiūrovams, jau įpratusiems prie meksikietiškų dramų, venesuelietiškas produktas pasirodė kaip gaivus, nors ir bauginantis, pokytis. Čia serialas tapo diskusijų objektu dėl savo „šiurpios“ atmosferos ir kiekvieną vakarą vis didėjančios įtampos, o paslapties atskleidimo finalinėse serijose laukė kone visa šalis.
 
Neatsiejama serialo dalis tapo titulinė daina titulinę dainą „Me huele a soledad“, kurią atliko vaikinų grupė MDO (buvusi „Menudo“). Dainos populiarumas buvo toks pat didelis kaip ir paties serialo, o jos melodija žiūrovams iki šiol sukelia stiprią nostalgiją ir prisiminimus apie tą laikotarpį, kai kiekvieną vakarą tekdavo spėlioti, kas slepiasi po nuotakos kaukės šydu.
 
Kritikai serialą vertino nevienareikšmiškai, tačiau dauguma pripažino, kad tai buvo drąsus eksperimentas, pakėlęs telenovelių žanro kokybinę kartelę. Lyginant su kitais to meto serialais, „Judo žmona“ buvo dažnai gretinama su klasikiniais Hičkoko trileriais ar Agatos Kristi romanais, pritaikytais televizijos ekranui. Nors kai kurie kritikai priekaištavo dėl perteklinės melodramos ar kartais nelogiškų siužeto vingių, žiūrovai ir televizijos industrijos atstovai vienbalsiai pabrėžė, kad serialo gebėjimas išlaikyti dėmesį per 126 serijas buvo neįtikėtinas profesionalumo įrodymas.
 
Kultūrinis serialo poveikis buvo ilgalaikis: „Judo žmona“ atvėrė duris kitiems tamsesniems, trilerio elementus turintiems serialams ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Po šio projekto daugelis prodiuserių bandė atkartoti šią „sėkmės formulę“, įmaišydami detektyvinius elementus į tradicines istorijas, tačiau retam pavyko pasiekti tokį organišką žanrų susiliejimą, koks pavyko Martinui Hahnui. Dėl to serialas iki šiol yra dažnai cituojamas kaip pavyzdinis kūrinys, rodantis, kaip galima transformuoti nusistovėjusius žanro kanonus.
 
„Judo žmona“ išlieka vienu svarbiausių Venesuelos televizijos istorijos projektų, palikusiu gilų pėdsaką globalioje popkultūroje. Jos sėkmė įrodė, kad gerai papasakota detektyvinė istorija, pagardinta aistra ir stipriais emociniais ryšiais, gali suvienyti žiūrovus iš skirtingų kultūrų ir žemynų. Nors praėjo daugiau nei du dešimtmečiai nuo premjeros, įvaizdis nuotakos su kauke vis dar atpažįstamas tūkstančių žmonių visame pasaulyje, o pats serialas prisimenamas kaip laikas, kai televizija sugebėjo ne tik linksminti, bet ir prikaustyti prie ekranų tikra, mistine nežinomybe.
 
TRUMPAS SERIALO „JUDO ŽMONA“ SIUŽETAS: APIE KĄ JIS?
 
„Judo žmona“ siužetas sukasi aplink Altagracia del Toro – galingą ir paslaptingą moterį, kurią bendruomenė klaidingai apkaltina kunigo nužudymu, todėl ji dvidešimt metų praleidžia kalėjime. Kai Altagracia grįžta į savo gimtąjį miestelį, pradeda dėtis šiurpūs įvykiai: pasirodo paslaptinga figūra su balta nuotakos suknele ir pasibaisėtina kauke, kuri pradeda žudyti visus, kurie prieš du dešimtmečius buvo susiję su kunigo mirtimi. Pagrindinė siužeto ašis – jaunos dokumentalistės Glorijos Leal paieškos, bandant išsiaiškinti tiesą apie Altagracia praeitį ir sužinoti, kas slepiasi po kaukėtos „Judo žmonos“ skraiste, kol žudikas vis artėja prie jos pačios.
 
Originaliame 2002 m. seriale pagrindinius vaidmenis atliko Astrid Carolina Herrera (Altagracia del Toro), Chantal Baudaux (Gloria Leal) ir Juan Carlos García (Salomón Vaisman). Šis kūrinys, kurį sukūrė Martinas Hahnas, išsiskyrė tuo, kad telenovelės formatą sujungė su psichologiniu trileriu ir detektyvu, kuriame nebuvo aišku, kas yra „blogietis“, nes kiekvienas personažas turėjo paslapčių ir savų motyvų kerštui. Būtent ši neapibrėžtumas ir meistriškai dėliojama įtampa tapo serialo vizitine kortele, o personažų psichologinis gylis skyrė jį nuo tipiškų to meto meilės istorijų.
 
2012 metais Meksikos televizijos milžinė „TV Azteca“ pristatė savo serialo perdirbinį, kuris taip pat vadinosi „La mujer de Judas“. Nors siužetas išliko labai panašus – pagrindinė idėja apie kerštingą nuotaką ir neteisingai apkaltintą moterį buvo išlaikyta – meksikietiškoji versija buvo labiau orientuota į vizualų įspūdingumą ir šiuolaikinį televizijos ritmą. Šiame perdirbinyje pagrindines roles atliko Anette Michel (Altagracia), Geraldine Bazán (Emma) ir Víctor González (Salomón). Nors serialas išlaikė originalo struktūrą, kai kurie kritikai pabrėžė, kad originalioji 2002 m. versija turėjo daugiau „sielos“ ir originalios atmosferos, kurią sunku atkartoti.
 
Vertinimo atžvilgiu 2002 m. originalas dažnai laikomas kultiniu, nes jis buvo inovatyvus savo laiku, ypač Venesuelos televizijos rinkoje, kurioje „RCTV“ dominavo su drąsiais projektais. Tuo tarpu 2012 m. versija sulaukė nevienareikšmių vertinimų: nors techninė pusė buvo patobulėjusi, daugelis žiūrovų jautė, kad meksikietiškas perdirbinys prarado dalį to „šiurpaus“ žavesio ir įtampos, kuri prikaustydavo prie ekranų originalo metu. Vis dėlto, abi versijos pasiekė savo auditorijas, o meksikietiška adaptacija supažindino su „Judo žmonos“ legenda naują žiūrovų kartą, kuri nebuvo mačiusi originalo.
 
Perdirbinių istorija ties tuo nesibaigė, nes šio serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad jis tapo vienu labiausiai adaptuojamų „RCTV“ formatų. Be minėto meksikietiško perdirbinio, egzistuoja ir kiti bandymai adaptuoti šią istoriją skirtinguose regionuose, pritaikant ją vietiniam kultūriniam kontekstui. Martinas Hahnas, serialo „tėvas“, savo idėja apie keršto vedamą nuotaką sukūrė archetipinį televizijos simbolį, kuris, nepaisant versijos ar šalies, visuomet išlaiko tą patį atpažįstamą bauginantį elementą.
 
Pagrindinė serialo idėja visuomet išlieka ta pati – tai pasakojimas apie visuomenės veidmainystę, nuodėmes, kurios niekada neišnyksta, ir praeities vaiduoklius, kurie privalo būti išaiškinti, kad būtų pasiekta ramybė. Kiekviena versija bando atsakyti į tą patį klausimą: kiek toli žmogus gali nueiti, siekdamas keršto už sugriautą gyvenimą? Nors 2002 m. versija išlieka etalonu dėl savo pirminės vizijos, 2012 m. perdirbinys patvirtino, kad „Judo žmonos“ koncepcija yra itin „atspari laikui“ ir universali, todėl ji ir toliau domina auditorijas visame pasaulyje.
 
Šiandien žiūrint į šiuos kūrinius tampa aišku, kad „Judo žmona“ nebuvo tiesiog dar vienas serialas apie meilę; tai buvo televizinis reiškinys, kuris išmokė žiūrovus ne tik sekti herojų romantinius nuotykius, bet ir aktyviai dalyvauti detektyviniame procese. Ar tai būtų 2002 m. Venesuelos produkcija, ar 2012 m. Meksikos perdirbinys, pagrindinis masalas išlieka tas pats – balta suknelė, paslaptinga kaukė ir tiesa, kuri nužudo daugiau žmonių nei patys žudikai. Nors techniškai versijos skiriasi, jos abi puikiai atspindi, kaip stipriai mus traukia tamsios, mistiškos istorijos, kuriose teisingumas dažnai įgauna baisų, neatpažįstamą veidą.

 
SERIALO UŽKULISIUS LYDĖJO ĮTAMPA
 
Serialo „Judo žmona“ užkulisiai, anot tiesioginių šaltinių, buvo ne mažiau įtempti nei pats siužetas. Vienas didžiausių iššūkių aktoriams buvo nuolatinis paslapties laikymas: aktorių atrankoje dalyvavusiems ir seriale vaidinusiems žmonėms iki pat pabaigos nebuvo tiksliai pasakyta, kas po kauke slepiasi, todėl filmavimo aikštelėje tvyrojo tikra paranoja. Astrid Carolina Herrera, įkūnijusi Altagracia del Toro, ne kartą minėjo, kad šis vaidmuo buvo psichologiškai alinantis: „Tai nebuvo tiesiog dar vienas personažas; turėjau savyje nešioti tiek daug skausmo ir paslapties, kad kartais po filmavimo jausdavausi visiškai išsekusi.“
 
Tarp aktorių būta ir kūrybinių trinčių. Kadangi serialas buvo kuriamas itin sparčiai, „RCTV“ studijoje tvyrojo didelė įtampa dėl nuolat besikeičiančio scenarijaus – scenaristas Martinas Hahnas dažnai keisdavo įvykių eigą, kad žiūrovai neatspėtų žudiko tapatybės. Aktoriai atvirai prisipažindavo, kad tokia nežinia kartais keldavo nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, Juan Carlos García (vaidinęs Salomóną) interviu yra užsiminęs: „Kartais mes tiesiog nežinojome, kur veda mūsų personažų linijos, todėl turėdavome pasikliauti tik savo intuicija ir režisieriaus nurodymais, o tai kėlė nemenką profesinį stresą.“
 
Kalbant apie skandalus, daugiausiai diskusijų kėlė ne tiek aktorių nesutarimai, kiek pati serialo „žudiko“ tapatybės paieška. Žiniasklaida nuolat spekuliavo, kad kai kurie aktoriai buvo nepatenkinti savo personažų likimais, nes manė, jog būti nužudytam „Judo žmonos“ reiškia „iškritimą iš žaidimo“ ir mažesnį dėmesį. Ypač garsiai apie tai kalbėjo antraplaniai aktoriai, kurie bijojo greitos mirties scenarijuje. Viename interviu viena iš aktorių prasitarė: „Visi norėjome būti „Judo žmona“, nes tai buvo ryškiausias vaidmuo visoje istorijoje, todėl konkurencija dėl „teisingo“ pasirodymo ekrane buvo jaučiama kiekvieną dieną.“
 
Aktoriams šie vaidmenys tapo tramplinu į tarptautinę šlovę. Astrid Carolina Herrera dažnai pabrėždavo, kad būtent Altagracia padėjo jai „peržengti grožio karalienės (ji buvo „Mis Pasaulis 1984“) rėmus ir tapti vertinama kaip rimta aktorė“. Ji cituojama sakiusi: „Niekas manęs nebepriėmė tik kaip gražaus veido, po „Judo žmonos“ publika suprato, kad galiu vaidinti tamsą ir kerštą.“ Šis vaidmuo pakeitė jos karjeros trajektoriją ir leido jai įsitvirtinti kaip vienai stipriausių to meto Venesuelos draminių aktorių.
 
Galiausiai, serialo „Judo žmona“ palikimas yra stipriai susietas su kolektyvinės kūrybos atmosfera. Nepaisant nuolatinio spaudimo ir baimės, kad paslaptis nutekės į spaudą, aktorių branduolys suformavo stiprų tarpusavio ryšį. Daugelis jų vėliau susitiko kituose projektuose, o „Judo žmonos“ laikotarpį prisimena kaip „pačią įtemptą, bet ir įdomiausią karjeros mokyklą“. Šis vaidmuo tapo jų vizitine kortele, kurią jie nešiojasi su pasididžiavimu, nepaisant to, ar vaidino aukas, ar patys slėpėsi po legendine nuotakos kauke.
 
Tai tiek.

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" / "Perfume: The Story of a Murderer"

Sveiki, skaitytojai!
 
„Bėk, Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“. Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer) (2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
 
Filmas pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
 
Daug nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a. atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus, filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
 
Filme pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti, ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių, atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
 
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
 
Maištinga Siela

Serialas: "Pirato siela" / "Alma pirata" (TV series 2006)

 

Sveiki!
 
Argentiniečių serialas „Pirato siela“ (ispn. Alma pirata), kuris Lietuvoje BTV eteryje pasirodė maždaug 2006 metais, yra vienas ryškiausių to meto „Cris Morena Group“ kūrybos pavyzdžių. Serialo produkciją įgyvendino garsi prodiuserė Cris Morena, kuri buvo laikoma tikra paauglių ir jaunimo auditorijai skirtų televizijos projektų „krikštamote“ Lotynų Amerikoje. Jos studija, garsėjusi itin aukšta technine kokybe, spalvingais dekoracijų sprendimais ir muzikiniais intarpais, stengėsi kiekviename projekte pakelti kartelę aukštyn. „Pirato siela“ nebuvo išimtis – tai buvo ambicingas projektas, kuriame buvo derinami nuotykių, magijos ir romantikos elementai, o pati gamyba vyko Argentinos sostinėje Buenos Airėse, naudojant moderniausias to meto technologijas, leidusias sukurti vizualiai patrauklų ir dinamišką pasaulį. Pamenu šį serialą, žiūrėdavau, kaip skirtą daugiau jaunimui, tačiau po to kažkas atsitiko su BTV televizija ir, atrodo, serialą nutraukė (o gal perkėlė nepatogų laiką?). Sudėtinga beprisiminti, tačiau serialo taip ir nepabaigiau, nors jis vienas iš retesnių, kuris patiko iš Lotynų Amerikos rinkos. Tai net ne muilo opera, o labiau „Muškietininkų“ įkvėptas mistifikuotas trileris.
 
Pagrindine serialo sumanytoja ir režisiere (prodiusere) tapo pati Cris Morena, kurios kūrybinis stilius pasižymėjo gebėjimu kurti mitologizuotus pasaulius, kuriuose gėris kovoja su blogiu. Idėja sukurti šį serialą kilo po to, kai jos ankstesnis projektas „Floricienta“ (Lietuvoje rodytas kaip „Pelenės istorija“) sulaukė fenomenalios sėkmės ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje. Morena siekė sukurti kažką naujo, kas būtų „tamsiau“ ir paslaptingiau nei „Floricienta“, todėl ji įkvėpimo sėmėsi iš nuotykių literatūros, piratų legendų ir mistikos, tačiau tai pritaikė moderniam, urbanistiniam Argentinos jaunimo kontekstui, kur magija susipina su kasdieniais iššūkiais.
 
Aktorių atranka buvo vykdoma itin kruopščiai, siekiant suformuoti komandą, kuri sugebėtų įtikinamai perteikti tiek nuotykių, tiek gilias romantines emocijas. Į pagrindinius vaidmenis buvo pakviesti jau tada žinomi jaunosios kartos Argentinos talentai, tokie kaip Mariano Martínezas ir Luisana Lopilato, kurių populiarumas buvo neįtikėtinas. Atrankos procese buvo ieškoma ne tik vaidybos patirties turinčių jaunuolių, bet ir aktorių, pasižyminčių charizma bei muzikine klausa, nes muzika seriale užėmė itin svarbią vietą, o daugumai aktorių teko ne tik vaidinti, bet ir dainuoti garso takelio dainas, kurios vėliau tapo atskirais hitais.
 
Serialo idėja buvo sukurti „šiuolaikinius piratus“, kurie neplaukioja jūromis, bet kovoja dėl teisingumo ir meilės miesto džiunglėse, saugodami paslaptis ir istorinius palikimus. Tai buvo tarsi savotiška metafora apie jaunuolius, kurie ieško savo vietos pasaulyje ir kovoja prieš korporatyvinį blogį bei godumą. Pagrindinė varomoji jėga buvo „Piratų sielos“ koncepcija – idėja, kad žmonės yra susieti per amžius ir kad jie turi atlikti misiją, susijusią su jų protėviais. Ši mistinė gija buvo tai, kas skyrė šį serialą nuo įprastų telenovelės žanro produktų ir suteikė jam unikalumo bei gylio.
 
Kai Argentinoje ir kitose šalyse buvo svarstoma apie šį serialą, daugelis jį lygino su „Floricienta“. „Pirato siela“ atėjo po „Floricientos“ bangos, todėl auditorija tikėjosi panašios nuotaikos ir lengvumo, tačiau serialas greitai parodė savo „balsą“. Nors konkurencija dėl eterio laiko buvo milžiniška, „Pirato siela“ sugebėjo išsiskirti savo tamsesniu vizualumu ir sudėtingesniu siužetu. Kitose šalyse, įskaitant Lietuvą, serialas buvo priimtas labai palankiai, nes jis pasiūlė kitokią naratyvinę struktūrą nei tradicinės muilo operos, kurios buvo įprastos tų metų televizijos tinkleliuose.
 
Konkuravimas su kitais serialais buvo intensyvus, ypač su tais, kurie buvo skirti paaugliams. Tačiau „Pirato siela“ turėjo pranašumą – Cris Morenos prekės ženklą. Rinkodaros strategija buvo nukreipta ne tik į patį serialą, bet ir į visą „Pirato sielos“ ekosistemą: albumus, koncertinius turus ir prekių atributiką. Tai leido serialui išlikti matomu ir aktualiu net ir tada, kai paties siužeto eiga sulėtėdavo. Konkurentai dažnai stengėsi kopijuoti Morenos modelį, tačiau „Pirato sielos“ atveju būtent muzikos ir nuotykių sintezė buvo tai, kas privertė žiūrovus likti prie ekranų.
 
Patys serialo aktoriai vėlesniuose interviu dažnai pabrėždavo, kad darbas šiame projekte buvo vienas įsimintiniausių jų karjeros etapų. Jie minėjo, kad filmavimo aikštelėje tvyravo ypatinga bendrystė, kurią skatino intensyvus darbo grafikas ir bendras muzikinis ruošimasis. Luisana Lopilato ir Mariano Martínezas ne kartą akcentavo, kad „Pirato siela“ jiems leido išbandyti save visiškai kitokiuose amplua nei ankstesniuose vaidmenyse. Aktoriai vertino tai, kad scenarijus juos vertė „augti“, o ne tik kartoti sėkmingus šablonus, kurie buvo išbandyti kituose Morenos projektuose.
 
Cris Morena ir kiti kūrybinės grupės nariai apie serialą kalbėjo kaip apie vieną techniškai sudėtingiausių savo darbų. Jie pripažino, kad ambicijos sukurti „magišką nuotykių pasaulį“ reikalavo milžiniškų investicijų į scenografiją ir specialiuosius efektus, kurie tų metų televizijoje nebuvo itin dažni. Kūrėjai jautė spaudimą po „Floricientos“ sėkmės, tačiau, anot Morenos, būtent šis spaudimas privertė komandą mąstyti kūrybiškiau ir ieškoti netradicinių sprendimų, kurie vėliau tapo „Pirato sielos“ vizitine kortele.
 
Serialo sėkmę taip pat lėmė puikiai suderintas muzikos ir vaizdo ryšys. Kiekviena daina, skambanti seriale, buvo kuriama taip, kad papildytų veikėjų vidinius monologus ar pabrėžtų siužeto posūkius. Tai buvo revoliucinis požiūris, kuris vėliau tapo standartu daugelyje Lotynų Amerikos jaunimo serialų. Dainų tekstai buvo pilni simbolikos, o jų atlikimas per gyvus koncertus padėjo išlaikyti ryšį su auditorija net ir tada, kai serialo rodymas televizijoje baigdavosi. Tai buvo puikus būdas pratęsti projekto gyvavimo laiką.
 
Baigiant apie produkciją ir idėją, svarbu paminėti, kad „Piratų siela“ išliko kaip kultūrinis reiškinys, kuris pakeitė supratimą apie tai, koks turėtų būti jaunimo serialas. Nors jis nepasiekė „Floricientos“ populiarumo viršūnių visame pasaulyje, jis įrodė, kad žiūrovai yra pasirengę priimti sudėtingesnius, mistika persunktus pasakojimus. Serialas tapo tramplinu daugeliui aktorių, o Cris Morenai – dar vienu įrodymu, kad ji geba valdyti auditorijos emocijas per televizijos ekranus, nesvarbu, kokio žanro kūrinį ji nuspręstų pasiūlyti.

 
TRUMPAS SERIALO „PIRATO SIELA“ SIUŽETAS
 
Serialo siužetas prasideda, kai keturi jaunuoliai – Benas (Benicio), Ivánas, Kruzas ir Alegra – netikėtai sužino apie mistišką paslaptį, siejančią jų šeimas per daugelį kartų. Paaiškėja, kad jie yra paskirtieji „Pirato sielos“ globėjai, turintys atlikti istorinę misiją ir atgauti prarastą palikimą. Šis atradimas juos suveda į vieną komandą, priverčiančią mesti iššūkį galingiems ir godiems žmonėms, kurie siekia pasisavinti šią senovinę paslaptį.
 
Siužeto epicentre – paslaptingas „Pirato sielos“ objektas, kurio ieškodami veikėjai turi įveikti daugybę kliūčių, galvosūkių ir pavojų. Jų veikla vyksta moderniame mieste, kur kasdienybė susipina su magija, o kiekvienas žingsnis reikalauja ne tik drąsos, bet ir tikėjimo „piratų“ kodu – garbės, ištikimybės ir drąsos siekti teisingumo. Ši kova tampa ne tik fiziniu iššūkiu, bet ir vidine transformacija kiekvienam iš jų.
 
Benas, Alegra, Ivánas ir Kruzas privalo išmokti pasitikėti vienas kitu, nepaisant tarp jų kylančių romantinių nesutarimų ir asmeninių paslapčių. Jų tarpusavio dinamika yra įtempta, nes kiekvienas į komandą įneša skirtingą patirtį, tačiau tik bendros pastangos leidžia jiems atskleisti vis naujus užuominų sluoksnius. Ši bendrystė yra esminė, norint įveikti pagrindinius antagonistus, kurie nuolat bando sugriauti jų planus.
 
Pasakojimo eigoje atsiskleidžia gilios šeimyninės dramos ir praeities klaidos, kurios tiesiogiai veikia dabartinį veikėjų gyvenimą. Kiekvienas jų suvokia, kad šis nuotykis nėra tik atsitiktinumas, o neišvengiamas likimas, kurį jie turi priimti, norėdami apsaugoti ne tik savo artimuosius, bet ir ateities kartas. Tai tampa kovos tarp tamsiųjų jėgų, trokštančių valdžios, ir „Pirato sielos“ saugotojų, siekiančių šviesos, ašimi.
 
Galiausiai, siužetas vystosi link kulminacijos, kurioje veikėjai privalo priimti sunkiausius sprendimus, galinčius pakeisti jų visų likimus. Jie supranta, kad „Piratų siela“ – tai ne tik materialus lobis, o dvasinė jėga, glūdinti juose pačiuose. Kova dėl tiesos ir teisingumo tampa jų gyvenimo tikslu, įrodančiu, jog net ir moderniame pasaulyje yra vietos paslapčiai, didvyriškumui ir tikrai meilei.
 
SKANDALAI?
 
Aktorius Mariano Martínezas, atlikęs pagrindinį Benicio vaidmenį seriale „Pirato siela“, iš projekto pasitraukė serialo viduryje dėl asmeninių priežasčių, susijusių su didžiuliu darbo krūviu ir noru imtis kitų profesinių iššūkių. Tuo metu Argentinos žiniasklaidoje buvo plačiai aptariamas aktoriaus nuovargis nuo itin intensyvaus kasdienio filmavimo grafiko, kuris būdingas „Cris Morena Group“ kuriamiems projektams, reikalaujantiems ne tik ilgų valandų filmavimo aikštelėje, bet ir nuolatinio dalyvavimo muzikinėse repeticijose bei reklaminiuose renginiuose.
 
Aktoriaus išėjimas tapo netikėtu iššūkiu kūrybinei komandai, nes jo įkūnytas personažas Benas buvo vienas iš pagrindinių siužetinių variklių, aplink kurį vystėsi tiek nuotykių linija, tiek pagrindinė romantinė drama su Alegra. Siekiant užpildyti aktoriaus paliktą tuštumą, scenarijus buvo operatyviai koreguojamas, įvedant naujus personažus arba perrašant siužeto eigą taip, kad „Pirato sielos“ paieškų misija tęstųsi be Beno, o jo pasitraukimas būtų paaiškintas dramatiškomis aplinkybėmis pačiame serialo pasakojime.
 
Mariano Martínezo ir Luisanos Lopilato romanas, įsižiebęs serialo „Pirato siela“ filmavimo aikštelėje, tapo tikra aukso gysla to meto Argentinos bulvarinei spaudai. Aktoriai buvo viena populiariausių porų šalyje, tad jųdviejų meilės istorija buvo nuolat aptarinėjama, o gerbėjai su didžiuliu susidomėjimu sekė kiekvieną poros žingsnį. Tačiau šis viešumo spaudimas tapo dviašmeniu kardu – intensyvus darbas projekte, kuriame jų personažai turėjo nuolat demonstruoti stiprų emocinį ryšį, tapo nepakeliamas, kai realūs santykiai pradėjo byrėti.
 
Išsiskyrimas, įvykęs serialo filmavimo metu, sukėlė įtampą ne tik tarp pačių aktorių, bet ir kūrybinėje komandoje. Kolegos pasakojo, kad atmosferoje tvyrojo nejaukumas, o profesionalumo išlaikymas prieš kameras tapo tikru iššūkiu, kai privatus gyvenimas tapo viešų spekuliacijų objektu. Nors viešai aktoriai stengėsi išvengti aštrių komentarų, akivaizdu, kad emocinis krūvis prisidėjo prie Mariano sprendimo palikti serialą – dirbti artimoje aplinkoje su buvusia mylimąja jam tapo emociškai pernelyg varginančia patirtimi.
 
Ši istorija tapo pamokomu pavyzdžiu apie tai, kaip „Cris Morena Group“ kuriamų projektų intensyvumas ir populiarumas gali paveikti aktorių asmeninį gyvenimą. Nors serialas sėkmingai tęsėsi ir po Mariano pasitraukimo, būtent šis „užkulisių skandalas“ daugelio atmintyje liko kaip vienas ryškiausių „Pirato sielos“ elementų, nustelbusiu net pačius siužetinius posūkius. Tai buvo klasikinė istorija apie tai, kaip realybės ir fikcijos susiliejimas gali tapti tiek sėkmės varikliu, tiek profesionalaus darbo stabdžiu.
 
TOP 10 FAKTŲ APIE SERIALĄ „PIRATO SIELA“
 
Magijos elementai buvo eksperimentas: Cris Morena seriale norėjo įnešti daugiau magijos ir mistikos nei įprastai. „Piratų siela“ buvo jos pirmas bandymas sujungti „telenovelės“ žanrą su fantastiniais elementais (kaip „Piratų sielos“ objektai), kas tuo metu Argentinos televizijoje buvo labai rizikinga.
 
Kūrėjos ambicija dėl „Piratų sielos“ objekto: Kiekvienas iš keturių pagrindinių veikėjų seriale turėjo savo „objektą“ (kaukę, lėlę, knygą ir t.t.), kurie turėjo savo magišką prasmę. Šiuos rekvizitus kūrėjai gamino specialiai ir skyrė jiems tiek pat dėmesio, kiek ir dekoracijoms, nes jie turėjo atrodyti lyg tikri istoriniai artefaktai.
 
Muzika kaip siužeto dalis: Skirtingai nei kituose serialuose, kur dainos skamba tik kaip fonas, „Piratų sieloje“ dainų tekstai buvo tiesiogiai susiję su veikėjų likimais ir užuominomis, kurias jie turėjo iššifruoti. Dainų tekstus dažnai rašė pati Cris Morena, įkvėpta būtent tų epizodų scenarijų.
 
Mariano Martínezo „pabėgimas“ pakeitė visą serialo toną: Aktoriui palikus projektą, serialas tapo gerokai „tamsesnis“. Kūrėjai turėjo greitai perrašyti scenarijų, todėl pirminė šviesi nuotykių idėja buvo pakeista labiau dramatiška ir melancholiška pasakojimo linija, kas buvo gana reta tokio tipo paauglių serialuose.
 
Luisana Lopilato profesionalumas: Nepaisant visų gandų apie asmeninius skandalus ir išsiskyrimą su Mariano, Luisana liko seriale iki pat pabaigos. Kolegos dažnai pabrėždavo, kad jos atsidavimas darbui buvo neįtikėtinas – net ir po skyrybų filmavimo aikštelėje ji niekada nerodė pykčio ar neprofesionalumo.
 
Serialo „gyvenimas“ po transliacijos: „Piratų siela“ buvo vienas iš pirmųjų serialų, kuris tokia apimtimi išnaudojo internetą. Argentinos žiūrovai galėjo ieškoti „paslėptų kodų“ serialo oficialiame puslapyje, kurie vėliau būdavo pritaikomi kitų serijų siužetuose – tai buvo vienas pirmųjų „interaktyvių“ serialų Argentinoje.
 
Koncertų turas ir tikri „piratai“: Serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad buvo surengtas grandiozinis koncertinis turas visoje Argentinoje. Įdomu tai, kad aktoriai scenoje vaidino ne tik dainininkus, bet ir savo serialo personažus, o gerbėjai į koncertus eidavo apsirengę kaip „piratai“, taip tapdami tarsi serialo pasaulio dalimi.
 
Benjamín Rojas vaidmens reikšmė: Po Mariano pasitraukimo, Benjamínas Rojasas (kūręs Cruz vaidmenį) tapo pagrindiniu vyrišku serialo varikliu. Nors jis iš pradžių buvo antras planas, jam teko didžiulė atsakomybė „tempti“ serialą, ir daugelis kritikų vėliau pripažino, kad būtent jo vaidyba serialo pabaigoje suteikė projektui reikalingą emocinį svorį.
 
Šalutinis poveikis kitiems projektams: „Piratų siela“ buvo tarsi „laboratorija“ kitiems Cris Morenos projektams. Kai kurie scenarijaus elementai, kurie dėl Mariano pasitraukimo nebuvo iki galo išplėtoti, vėliau tapo pagrindiniais siužetiniais elementais jos kitame milžiniškame hite – „Casi Ángeles“ (liet. „Beveik angelai“).
 
Lietuviškas kontekstas: Nors BTV serialą rodė gana populiariai, jis vis tiek buvo šiek tiek „nustelbtas“ prieš tai rodyto „Pelenės istorijos“ (Floricienta) kulto. Vis dėlto, būtent „Piratų siela“ Lietuvoje suformavo didelį gerbėjų ratą, kurie iki šiol prisimena šį serialą kaip „tą kitokį, paslaptingąjį serialą“, kuris skyrėsi nuo visų tuo metu rodytų meksikietiškų muilo operų.

 
Maištinga Siela

Filmas: "Hokum" / "Hokum"

 

Sveiki!
 
Visi tie pasakymai kaip „tai pats baisiausias šių metų sukurtas filmas!“ yra šuns uodegos verti. Neverta reklaminiais triukais tikėti, tačiau iš airių režisieriaus Damian McCarthy, kuris prieš kelerius metus pristatė savo pavykusį siaubo kino projektą „Astralinis pasaulis“ (2024), buvo galima tikėtis nemažai. McCarthy mėgsta savo siaubo filmuose panaudoti airių siaubo folklorinius elementus, juos jis neblogai suderina su komercinio kino elementais ir išgauna savitą siaubo kino atmosferą. Galima sakyti, kad jis laikosi labai panašaus kino rakurso kurdamas ir naujausią savo filmą „Hokum“ (angl. Hokum) (2026), kurį Lietuvos kino platintojai neprisivertė kaip nors išversti, nors galėjo į, tarkim, variantą „Kliedesiai“, kitaip sakant, o tai būtų orientuota į tam tikras haliucinacijas, kurias galimai patyrė pagrindinis veikėjas Omas Baumenas.
 
Filmo siužetas, galima sakyti, beveik klasikinis: rašytojas Omas atvyksta į Viktorijos laikų paslaptingą provincijos viešbutį, išbarsto tėvų pelenus ir nuolat geria stiprų alkoholį. Galiausiai jis bando nusižudyti, tačiau atsitinka netikėtas posūkis: dingsta jį patį iš mirties kilpos išgelbėjusi viešbučio administratorė Fiona. Norėdamas atsidėkoti Fionai, Omas stengiasi išsiaiškinti, kur ji dingo, nes vietos policijai, atrodo, nelabai rūpi jaunos moters dingimo byla... Iš tikrųjų siužetas „pagardintas“ raganos ir demonų motyvais, kurie persipina su vietos kriminaline linija ir asmeninė Omo trauma, kurią jis patyrė būdamas vaikas ir žaizdamas su tėvo šaunamuoju ginklu. Šiaip filmas siužetiškai, kad ir kaip bepažiūrėsi, nėra sudėtingas ar koks įspūdingas, bet režisieriui pavyksta sukurti šiokią tokią atmosferą, įtampą.
 
Visgi tam tikri personažai atrodo pernelyg animuoti, pvz., girtuoklis, gyvenantis miške ir geriantis ožkos pieną su haliucinogeniniais grybais atrodo kaip koks parodijuotas trumparankis iš komedijos „Pats baisiausias filmas“. Pagrindinį vaidmenį atliko daug kam žinomas ir atpažįstamas aktorius Adam Scott, tačiau nieko įdomaus be šalto alkoholiko ir mąslaus rašytojo, kokį galbūt galėdavome išvysti S. Kingo knygų ekranizacijose, nepavyko sukurti. Žodžiu, filmas nėra iš prastesniųjų, kelia tam tikrus šiurpuliukus, bet visumoje tai gan nišiškai struktūruotas filmas, sekantis jau sukurtais panašių istorijų elementais. Norėjosi labiau išvystyto siužeto, nes standartinė pabaiga tiesiog pribloškė savo holivudiniu naiviu sprendimu. Manau, režisūra gera, bet scenarijus galėjo būti žymiai įdomesnis.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb:6.8
 

Maištinga Siela

Filmas: "Nėra kitos išeities" / No Other Choice" / "Eojjeolsuga eobsda"

 

Sveiki!
 
Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook, galima sakyti, yra vienas mano mėgstamiausių savo šalies režisierių. Jo intensyvūs trileriai „Tarnaitė“ (2016), „Troškulys“ (2009), „Sniego traukinys“ (2013) tikrai yra palikę gerą įspūdį, nors paskutinis jo darbas, matytas prieš kelerius metus, pavadinimu „Metas išeiti“ (2022) kažkodėl didelio įspūdžio visgi nepadarė. Reikalus, sakyčiau, pataisė pats naujausias jo filmas „Nėra kitos išeities“ (angl. No Other Choice) (2025), kurį labai trumpai rodė kurį laiką komerciniai Lietuvos kino teatrai.
 
„Nėra kitos išeities“ iš tikrųjų labai absurdiškai perspaustas ir hiperbolizuotas filmas apie pasiturinčio vyro vardu Man-su šeimą, kuri gyvena prabangiame užmiesčio nuosavų namų kvartale su dviem vaikais ir auksaplaukiais labradorais. Visgi Man-su atleidžiamas iš popieriaus fabriko darbo ir jo šeimos finansai pakrinka, jis gali netekti viso užgyvento turto, nes nebeįstengs susimokėti mokesčių. Galiausiai užuot susiradęs kitą kvalifikuotą darbą Man-su organizuoja savo srities specialistų žudynes, kad pašalintų visus ir jį atgal sugrąžintų į darbą. Su kokiais sunkumais teks susidurti Man-su, galite tik įsivaizduoti, bet planavimas intensyvus, tamsus, koks tik gali būti Pietų Korėjos kinas pagal šio režisieriaus manierą.
 
Nepaisant viso trilerio žiaurumo, istorijoje daug juodojo humoro, veikėjai sukurti kaip komikso personažai, o kai kurie jų veiksmai, pokalbiai primina Q. Tarantino traferatiškumą, bet visa tai kažkaip azijietiškai pateikta stilingai. Nuostabus garso takelis, persmelktas 9-10 dešimtmečio Pietų Korėjos suvakarietintos roko muzikos. Jau vien ko verta grumtynių dėl ginklo sceną! Visgi filmas pramoginis, jis nesiekia itin didelės filosofinės gelmės, bet iš tikrųjų kalba Pietų Korėjos gyventojams, kurie pripažinti kaip vieni labiausiai ir ilgiausiai dirbančių tautų pasaulyje. Į darbą ten žiūrima nepaprastai sureikšmintai. Apskritai darbas ir darbo turėjimas jiems yra kažin koks kultas, pranokstantis net pačią šeimą. Kita vertus, persidirbimo nuo darbo kultūros ir perdegimas varo pagrindinį veikėją instinktyviai grįžti į ankstesnį gerbūvį, maniakiškai pašiepiant darbo kultūros ir etikos sudievinimą. Filme nagrinėjamos ir tėvystės temos, tėvai iki pamėlynavimo stengiasi įgyvendinti tobulos tėvystės socialines formas, suteikti patį geriausią variantą, kad tai iš esmės tampa visos šios istorijos blogio šaltiniu. Lietuvoje gimstamumo mažėjimas neabejotinai susijęs su perdėtais darbo ir tėvystės, gero ir užtikrinto gyvenimo lūkesčių standartais, todėl galima filme sekti ir šių tėvų naratyvą taip, kaip stebėtume viduriniosios klasės lietuvių šeimą.
 
Nepaisant visko, šis tarantiniškas Pietų Korėjos filmas vietomis šokiruojančiai ir absurdiškai linksmas. Labai pavykęs filmo dinamiškas ir kokybiškas montažas, pvz., žmona kieme atrausia lavoną, kai vyras kitoje vietoje užkasa naują savo auką – tokie „pertepami“ gausūs kadrai suteikia iliuziją, kad smagu gyventi nusikaltėlio gyvenimą, o gero gyvenimo siekis smurtu ir žudynėmis dėl kilnių tikslų gali būti kaip pateisinamas. Deja, tai tik filmo sukelta iliuzija, gyvenime žmonės už nužudymą yra tardomi ir tupdomi į kalėjimą ir retai kada išsisuka nuo teisingumo. Visgi filmo pramogiškumas subalansuotas ir masiniam žiūrovui, ir gurmanams, todėl pasirinkę šį filmą, manyčiau, neprašausite. Ir taip... šiame filme jau galėjau šį bei tą suvokti apie azijietišką humorą, nes daugel filmų paprasčiausiai jo nesuprantu arba jis man nejuokingas.
 
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb:7.5

 
Maištinga Siela