Serialas: "Judo žmona" / "La Mujer de Judas" (TV series 2002)

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Ar kas prisimena venesueliečių serialą „Judo žmona“ (isp. La Mujer de Judas), Lietuvoje rodytą daugmaž 2003 metais? Kaip tik tuo metu Lotynų Amerikos serialuose (kitaip sakant, muilo operose) vyko didžiulė transformacija ir paprastai iš šabloniškų Pelenę vaizduojančių istorijų, serialai ėmė ieškoti mistiškų, kur kas įdomesnių serialinių siužetų. Labai puikiai pamenu „Judo žmoną“, kurią kažkodėl, lyg gerai pamenu, rodydavo savaitgaliais per LNK, o serijas po to dar šiokiadieniais pakartodavo iš ryto (nors galiu ir klysti, galite patikslinti). Tuokart buvau tik ankstyvasis paauglys ir mistiniai pasakojimai mane labai domino. „Judo žmona“ nebuvo tipinė muilo opera, veikiau draminis-mistinis Lotynų Amerikos novatoriškas (koks tik anuomet galėjo būti suvokiamas „novatoriškumas“) serialas. Labai puikiai pamenu, nes tą vasarą mirė kaip tik mano močiutė, todėl šio serialo žiūrėjimas kažin kaip siejasi su jos pačios sėdėjimu prie TV.
 
Šiame įraše apžvelgsiu „Judo žmonos“ (turiu galvoje, pirminę 2002 metų versijos) produkciją, aktorius, filmavimą ir serialo idėjas.
 
SERIALO „JUDO ŽMONA“ FILMAVIMAS, SKANDALAI, PRODUKCIJA, POPULIARUMAS
 
 Venesuelos telenovelė „Judo žmona“, pasirodžiusi 2002 metais, tapo vienas inovatyviausių „Radio Caracas Televisión“ (RCTV) kūrinių, iš esmės pakeitusių požiūrį į Lotynų Amerikos muilo operas. Serialo idėja gimė scenaristui Martinui Hahnui, kuris nusprendė sujungti tradicinę melodramą su tamsiuoju psichologiniu trileriu ir gotikiniu detektyvu. Kūrinys buvo filmuojamas Venesueloje, o jo siužetas sukosi aplink Altagracia del Toro – moterį, kuri po dvidešimties metų kalėjime grįžta į savo gimtąjį miestelį, kur ją pasitinka serija paslaptingų žmogžudysčių, įvykdytų nuotakos kostiumą dėvinčio žudiko. Ši „Judo žmonos“ figūra tapo kultiniu serialo simboliu, suteikusi jam paslapties ir baimės atmosferą, kurios žiūrovai iki tol nebuvo pratę matyti kasdieniuose serialuose.
 
Filmavimo darbai vyko intensyviu tempu, o serialo produkcija pasižymėjo aukšta technine kokybe, atsižvelgiant į tuometinius Venesuelos standartus. Iš viso buvo sukurta 126 serijos, kurios žiūrovus laikė įtampoje nuo pat premjeros 2002-ųjų gegužę iki finalo tų pačių metų rugsėjį. Aktorių atranka buvo itin kruopšti: Altagracia del Toro vaidmenį atlikusi Astrid Carolina Herrera tapo tikra žvaigžde, sugebėjusia meistriškai perteikti herojės dviprasmiškumą – tarp neapykantos, keršto ir begalinio skausmo. Prie serialo sėkmės svariai prisidėjo ir talentingas antraplanių aktorių ansamblis, kurių personažai buvo įtraukti į sudėtingą intrigų voratinklį, o kiekvienas iš jų turėjo savo motyvą tapti paslaptinguoju žudiku.
 
Serialo sėkmė Venesueloje buvo milžiniška – reitingai šovė į viršų nuo pirmųjų serijų, o „Judo žmona“ tapo pagrindine pokalbių tema ne tik tarp televizijos žiūrovų, bet ir spaudoje, kurioje nuolat buvo spėliojama apie tikrąją žudiko tapatybę. Tai buvo vienas iš nedaugelio projektų, kuris sugebėjo į eterį sugrąžinti vyrus, tradiciškai vengdavusius šio žanro serialų, būtent dėl detektyvinio, „kas tai padarė?“ tipo siužeto. Lotynų Amerikoje serialas tapo tikru fenomenu, įrodžiusiu, kad auditorija yra pasirengusi priimti tamsesnį, labiau įtemptą turinį, o ne tik nuolatines meilės kančias.
 
Populiarumo banga netrukus peržengė žemyno ribas ir „Judo žmona“ pradėjo triumfuojančią kelionę per pasaulį. Serialas buvo parduotas ir rodomas daugiau nei 40 šalių, įskaitant didelį pasisekimą Europoje, ypač Ispanijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir, žinoma, Lietuvoje. Lietuvių žiūrovams, jau įpratusiems prie meksikietiškų dramų, venesuelietiškas produktas pasirodė kaip gaivus, nors ir bauginantis, pokytis. Čia serialas tapo diskusijų objektu dėl savo „šiurpios“ atmosferos ir kiekvieną vakarą vis didėjančios įtampos, o paslapties atskleidimo finalinėse serijose laukė kone visa šalis.
 
Neatsiejama serialo dalis tapo titulinė daina titulinę dainą „Me huele a soledad“, kurią atliko vaikinų grupė MDO (buvusi „Menudo“). Dainos populiarumas buvo toks pat didelis kaip ir paties serialo, o jos melodija žiūrovams iki šiol sukelia stiprią nostalgiją ir prisiminimus apie tą laikotarpį, kai kiekvieną vakarą tekdavo spėlioti, kas slepiasi po nuotakos kaukės šydu.
 
Kritikai serialą vertino nevienareikšmiškai, tačiau dauguma pripažino, kad tai buvo drąsus eksperimentas, pakėlęs telenovelių žanro kokybinę kartelę. Lyginant su kitais to meto serialais, „Judo žmona“ buvo dažnai gretinama su klasikiniais Hičkoko trileriais ar Agatos Kristi romanais, pritaikytais televizijos ekranui. Nors kai kurie kritikai priekaištavo dėl perteklinės melodramos ar kartais nelogiškų siužeto vingių, žiūrovai ir televizijos industrijos atstovai vienbalsiai pabrėžė, kad serialo gebėjimas išlaikyti dėmesį per 126 serijas buvo neįtikėtinas profesionalumo įrodymas.
 
Kultūrinis serialo poveikis buvo ilgalaikis: „Judo žmona“ atvėrė duris kitiems tamsesniems, trilerio elementus turintiems serialams ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Po šio projekto daugelis prodiuserių bandė atkartoti šią „sėkmės formulę“, įmaišydami detektyvinius elementus į tradicines istorijas, tačiau retam pavyko pasiekti tokį organišką žanrų susiliejimą, koks pavyko Martinui Hahnui. Dėl to serialas iki šiol yra dažnai cituojamas kaip pavyzdinis kūrinys, rodantis, kaip galima transformuoti nusistovėjusius žanro kanonus.
 
„Judo žmona“ išlieka vienu svarbiausių Venesuelos televizijos istorijos projektų, palikusiu gilų pėdsaką globalioje popkultūroje. Jos sėkmė įrodė, kad gerai papasakota detektyvinė istorija, pagardinta aistra ir stipriais emociniais ryšiais, gali suvienyti žiūrovus iš skirtingų kultūrų ir žemynų. Nors praėjo daugiau nei du dešimtmečiai nuo premjeros, įvaizdis nuotakos su kauke vis dar atpažįstamas tūkstančių žmonių visame pasaulyje, o pats serialas prisimenamas kaip laikas, kai televizija sugebėjo ne tik linksminti, bet ir prikaustyti prie ekranų tikra, mistine nežinomybe.
 
TRUMPAS SERIALO „JUDO ŽMONA“ SIUŽETAS: APIE KĄ JIS?
 
„Judo žmona“ siužetas sukasi aplink Altagracia del Toro – galingą ir paslaptingą moterį, kurią bendruomenė klaidingai apkaltina kunigo nužudymu, todėl ji dvidešimt metų praleidžia kalėjime. Kai Altagracia grįžta į savo gimtąjį miestelį, pradeda dėtis šiurpūs įvykiai: pasirodo paslaptinga figūra su balta nuotakos suknele ir pasibaisėtina kauke, kuri pradeda žudyti visus, kurie prieš du dešimtmečius buvo susiję su kunigo mirtimi. Pagrindinė siužeto ašis – jaunos dokumentalistės Glorijos Leal paieškos, bandant išsiaiškinti tiesą apie Altagracia praeitį ir sužinoti, kas slepiasi po kaukėtos „Judo žmonos“ skraiste, kol žudikas vis artėja prie jos pačios.
 
Originaliame 2002 m. seriale pagrindinius vaidmenis atliko Astrid Carolina Herrera (Altagracia del Toro), Chantal Baudaux (Gloria Leal) ir Juan Carlos García (Salomón Vaisman). Šis kūrinys, kurį sukūrė Martinas Hahnas, išsiskyrė tuo, kad telenovelės formatą sujungė su psichologiniu trileriu ir detektyvu, kuriame nebuvo aišku, kas yra „blogietis“, nes kiekvienas personažas turėjo paslapčių ir savų motyvų kerštui. Būtent ši neapibrėžtumas ir meistriškai dėliojama įtampa tapo serialo vizitine kortele, o personažų psichologinis gylis skyrė jį nuo tipiškų to meto meilės istorijų.
 
2012 metais Meksikos televizijos milžinė „TV Azteca“ pristatė savo serialo perdirbinį, kuris taip pat vadinosi „La mujer de Judas“. Nors siužetas išliko labai panašus – pagrindinė idėja apie kerštingą nuotaką ir neteisingai apkaltintą moterį buvo išlaikyta – meksikietiškoji versija buvo labiau orientuota į vizualų įspūdingumą ir šiuolaikinį televizijos ritmą. Šiame perdirbinyje pagrindines roles atliko Anette Michel (Altagracia), Geraldine Bazán (Emma) ir Víctor González (Salomón). Nors serialas išlaikė originalo struktūrą, kai kurie kritikai pabrėžė, kad originalioji 2002 m. versija turėjo daugiau „sielos“ ir originalios atmosferos, kurią sunku atkartoti.
 
Vertinimo atžvilgiu 2002 m. originalas dažnai laikomas kultiniu, nes jis buvo inovatyvus savo laiku, ypač Venesuelos televizijos rinkoje, kurioje „RCTV“ dominavo su drąsiais projektais. Tuo tarpu 2012 m. versija sulaukė nevienareikšmių vertinimų: nors techninė pusė buvo patobulėjusi, daugelis žiūrovų jautė, kad meksikietiškas perdirbinys prarado dalį to „šiurpaus“ žavesio ir įtampos, kuri prikaustydavo prie ekranų originalo metu. Vis dėlto, abi versijos pasiekė savo auditorijas, o meksikietiška adaptacija supažindino su „Judo žmonos“ legenda naują žiūrovų kartą, kuri nebuvo mačiusi originalo.
 
Perdirbinių istorija ties tuo nesibaigė, nes šio serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad jis tapo vienu labiausiai adaptuojamų „RCTV“ formatų. Be minėto meksikietiško perdirbinio, egzistuoja ir kiti bandymai adaptuoti šią istoriją skirtinguose regionuose, pritaikant ją vietiniam kultūriniam kontekstui. Martinas Hahnas, serialo „tėvas“, savo idėja apie keršto vedamą nuotaką sukūrė archetipinį televizijos simbolį, kuris, nepaisant versijos ar šalies, visuomet išlaiko tą patį atpažįstamą bauginantį elementą.
 
Pagrindinė serialo idėja visuomet išlieka ta pati – tai pasakojimas apie visuomenės veidmainystę, nuodėmes, kurios niekada neišnyksta, ir praeities vaiduoklius, kurie privalo būti išaiškinti, kad būtų pasiekta ramybė. Kiekviena versija bando atsakyti į tą patį klausimą: kiek toli žmogus gali nueiti, siekdamas keršto už sugriautą gyvenimą? Nors 2002 m. versija išlieka etalonu dėl savo pirminės vizijos, 2012 m. perdirbinys patvirtino, kad „Judo žmonos“ koncepcija yra itin „atspari laikui“ ir universali, todėl ji ir toliau domina auditorijas visame pasaulyje.
 
Šiandien žiūrint į šiuos kūrinius tampa aišku, kad „Judo žmona“ nebuvo tiesiog dar vienas serialas apie meilę; tai buvo televizinis reiškinys, kuris išmokė žiūrovus ne tik sekti herojų romantinius nuotykius, bet ir aktyviai dalyvauti detektyviniame procese. Ar tai būtų 2002 m. Venesuelos produkcija, ar 2012 m. Meksikos perdirbinys, pagrindinis masalas išlieka tas pats – balta suknelė, paslaptinga kaukė ir tiesa, kuri nužudo daugiau žmonių nei patys žudikai. Nors techniškai versijos skiriasi, jos abi puikiai atspindi, kaip stipriai mus traukia tamsios, mistiškos istorijos, kuriose teisingumas dažnai įgauna baisų, neatpažįstamą veidą.

 
SERIALO UŽKULISIUS LYDĖJO ĮTAMPA
 
Serialo „Judo žmona“ užkulisiai, anot tiesioginių šaltinių, buvo ne mažiau įtempti nei pats siužetas. Vienas didžiausių iššūkių aktoriams buvo nuolatinis paslapties laikymas: aktorių atrankoje dalyvavusiems ir seriale vaidinusiems žmonėms iki pat pabaigos nebuvo tiksliai pasakyta, kas po kauke slepiasi, todėl filmavimo aikštelėje tvyrojo tikra paranoja. Astrid Carolina Herrera, įkūnijusi Altagracia del Toro, ne kartą minėjo, kad šis vaidmuo buvo psichologiškai alinantis: „Tai nebuvo tiesiog dar vienas personažas; turėjau savyje nešioti tiek daug skausmo ir paslapties, kad kartais po filmavimo jausdavausi visiškai išsekusi.“
 
Tarp aktorių būta ir kūrybinių trinčių. Kadangi serialas buvo kuriamas itin sparčiai, „RCTV“ studijoje tvyrojo didelė įtampa dėl nuolat besikeičiančio scenarijaus – scenaristas Martinas Hahnas dažnai keisdavo įvykių eigą, kad žiūrovai neatspėtų žudiko tapatybės. Aktoriai atvirai prisipažindavo, kad tokia nežinia kartais keldavo nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, Juan Carlos García (vaidinęs Salomóną) interviu yra užsiminęs: „Kartais mes tiesiog nežinojome, kur veda mūsų personažų linijos, todėl turėdavome pasikliauti tik savo intuicija ir režisieriaus nurodymais, o tai kėlė nemenką profesinį stresą.“
 
Kalbant apie skandalus, daugiausiai diskusijų kėlė ne tiek aktorių nesutarimai, kiek pati serialo „žudiko“ tapatybės paieška. Žiniasklaida nuolat spekuliavo, kad kai kurie aktoriai buvo nepatenkinti savo personažų likimais, nes manė, jog būti nužudytam „Judo žmonos“ reiškia „iškritimą iš žaidimo“ ir mažesnį dėmesį. Ypač garsiai apie tai kalbėjo antraplaniai aktoriai, kurie bijojo greitos mirties scenarijuje. Viename interviu viena iš aktorių prasitarė: „Visi norėjome būti „Judo žmona“, nes tai buvo ryškiausias vaidmuo visoje istorijoje, todėl konkurencija dėl „teisingo“ pasirodymo ekrane buvo jaučiama kiekvieną dieną.“
 
Aktoriams šie vaidmenys tapo tramplinu į tarptautinę šlovę. Astrid Carolina Herrera dažnai pabrėždavo, kad būtent Altagracia padėjo jai „peržengti grožio karalienės (ji buvo „Mis Pasaulis 1984“) rėmus ir tapti vertinama kaip rimta aktorė“. Ji cituojama sakiusi: „Niekas manęs nebepriėmė tik kaip gražaus veido, po „Judo žmonos“ publika suprato, kad galiu vaidinti tamsą ir kerštą.“ Šis vaidmuo pakeitė jos karjeros trajektoriją ir leido jai įsitvirtinti kaip vienai stipriausių to meto Venesuelos draminių aktorių.
 
Galiausiai, serialo „Judo žmona“ palikimas yra stipriai susietas su kolektyvinės kūrybos atmosfera. Nepaisant nuolatinio spaudimo ir baimės, kad paslaptis nutekės į spaudą, aktorių branduolys suformavo stiprų tarpusavio ryšį. Daugelis jų vėliau susitiko kituose projektuose, o „Judo žmonos“ laikotarpį prisimena kaip „pačią įtemptą, bet ir įdomiausią karjeros mokyklą“. Šis vaidmuo tapo jų vizitine kortele, kurią jie nešiojasi su pasididžiavimu, nepaisant to, ar vaidino aukas, ar patys slėpėsi po legendine nuotakos kauke.
 
Tai tiek.

 
Maištinga Siela