Sveiki,
skaitytojai!
Ar
kas prisimena venesueliečių serialą „Judo žmona“ (isp. La Mujer de
Judas), Lietuvoje rodytą daugmaž 2003 metais? Kaip tik tuo metu Lotynų
Amerikos serialuose (kitaip sakant, muilo operose) vyko didžiulė transformacija
ir paprastai iš šabloniškų Pelenę vaizduojančių istorijų, serialai ėmė ieškoti
mistiškų, kur kas įdomesnių serialinių siužetų. Labai puikiai pamenu „Judo
žmoną“, kurią kažkodėl, lyg gerai pamenu, rodydavo savaitgaliais per LNK, o
serijas po to dar šiokiadieniais pakartodavo iš ryto (nors galiu ir klysti,
galite patikslinti). Tuokart buvau tik ankstyvasis paauglys ir mistiniai
pasakojimai mane labai domino. „Judo žmona“ nebuvo tipinė muilo opera, veikiau
draminis-mistinis Lotynų Amerikos novatoriškas (koks tik anuomet galėjo būti suvokiamas
„novatoriškumas“) serialas. Labai puikiai pamenu, nes tą vasarą mirė kaip tik
mano močiutė, todėl šio serialo žiūrėjimas kažin kaip siejasi su jos pačios
sėdėjimu prie TV.
Šiame
įraše apžvelgsiu „Judo žmonos“ (turiu galvoje, pirminę 2002 metų versijos)
produkciją, aktorius, filmavimą ir serialo idėjas.
SERIALO
„JUDO ŽMONA“ FILMAVIMAS, SKANDALAI, PRODUKCIJA, POPULIARUMAS
Venesuelos telenovelė „Judo žmona“, pasirodžiusi
2002 metais, tapo vienas inovatyviausių „Radio Caracas Televisión“ (RCTV)
kūrinių, iš esmės pakeitusių požiūrį į Lotynų Amerikos muilo operas. Serialo
idėja gimė scenaristui Martinui Hahnui, kuris nusprendė sujungti tradicinę
melodramą su tamsiuoju psichologiniu trileriu ir gotikiniu detektyvu. Kūrinys
buvo filmuojamas Venesueloje, o jo siužetas sukosi aplink Altagracia del Toro –
moterį, kuri po dvidešimties metų kalėjime grįžta į savo gimtąjį miestelį, kur
ją pasitinka serija paslaptingų žmogžudysčių, įvykdytų nuotakos kostiumą
dėvinčio žudiko. Ši „Judo žmonos“ figūra tapo kultiniu serialo simboliu,
suteikusi jam paslapties ir baimės atmosferą, kurios žiūrovai iki tol nebuvo
pratę matyti kasdieniuose serialuose.
Filmavimo
darbai vyko intensyviu tempu, o serialo produkcija pasižymėjo aukšta technine
kokybe, atsižvelgiant į tuometinius Venesuelos standartus. Iš viso buvo sukurta
126 serijos, kurios žiūrovus laikė įtampoje nuo pat premjeros 2002-ųjų gegužę
iki finalo tų pačių metų rugsėjį. Aktorių atranka buvo itin kruopšti:
Altagracia del Toro vaidmenį atlikusi Astrid Carolina Herrera tapo tikra
žvaigžde, sugebėjusia meistriškai perteikti herojės dviprasmiškumą – tarp
neapykantos, keršto ir begalinio skausmo. Prie serialo sėkmės svariai prisidėjo
ir talentingas antraplanių aktorių ansamblis, kurių personažai buvo įtraukti į
sudėtingą intrigų voratinklį, o kiekvienas iš jų turėjo savo motyvą tapti
paslaptinguoju žudiku.
Serialo
sėkmė Venesueloje buvo milžiniška – reitingai šovė į viršų nuo pirmųjų serijų,
o „Judo žmona“ tapo pagrindine pokalbių tema ne tik tarp televizijos žiūrovų,
bet ir spaudoje, kurioje nuolat buvo spėliojama apie tikrąją žudiko tapatybę.
Tai buvo vienas iš nedaugelio projektų, kuris sugebėjo į eterį sugrąžinti
vyrus, tradiciškai vengdavusius šio žanro serialų, būtent dėl detektyvinio,
„kas tai padarė?“ tipo siužeto. Lotynų Amerikoje serialas tapo tikru fenomenu,
įrodžiusiu, kad auditorija yra pasirengusi priimti tamsesnį, labiau įtemptą
turinį, o ne tik nuolatines meilės kančias.
Populiarumo
banga netrukus peržengė žemyno ribas ir „Judo žmona“ pradėjo triumfuojančią
kelionę per pasaulį. Serialas buvo parduotas ir rodomas daugiau nei 40 šalių,
įskaitant didelį pasisekimą Europoje, ypač Ispanijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje
ir, žinoma, Lietuvoje. Lietuvių žiūrovams, jau įpratusiems prie meksikietiškų
dramų, venesuelietiškas produktas pasirodė kaip gaivus, nors ir bauginantis,
pokytis. Čia serialas tapo diskusijų objektu dėl savo „šiurpios“ atmosferos ir
kiekvieną vakarą vis didėjančios įtampos, o paslapties atskleidimo finalinėse
serijose laukė kone visa šalis.
Neatsiejama
serialo dalis tapo titulinė daina titulinę dainą „Me huele a soledad“, kurią
atliko vaikinų grupė MDO (buvusi „Menudo“). Dainos populiarumas buvo toks pat
didelis kaip ir paties serialo, o jos melodija žiūrovams iki šiol sukelia
stiprią nostalgiją ir prisiminimus apie tą laikotarpį, kai kiekvieną vakarą
tekdavo spėlioti, kas slepiasi po nuotakos kaukės šydu.
Kritikai
serialą vertino nevienareikšmiškai, tačiau dauguma pripažino, kad tai buvo
drąsus eksperimentas, pakėlęs telenovelių žanro kokybinę kartelę. Lyginant su
kitais to meto serialais, „Judo žmona“ buvo dažnai gretinama su klasikiniais
Hičkoko trileriais ar Agatos Kristi romanais, pritaikytais televizijos ekranui.
Nors kai kurie kritikai priekaištavo dėl perteklinės melodramos ar kartais
nelogiškų siužeto vingių, žiūrovai ir televizijos industrijos atstovai
vienbalsiai pabrėžė, kad serialo gebėjimas išlaikyti dėmesį per 126 serijas
buvo neįtikėtinas profesionalumo įrodymas.
Kultūrinis
serialo poveikis buvo ilgalaikis: „Judo žmona“ atvėrė duris kitiems
tamsesniems, trilerio elementus turintiems serialams ne tik Lotynų Amerikoje,
bet ir kitose pasaulio šalyse. Po šio projekto daugelis prodiuserių bandė
atkartoti šią „sėkmės formulę“, įmaišydami detektyvinius elementus į tradicines
istorijas, tačiau retam pavyko pasiekti tokį organišką žanrų susiliejimą, koks
pavyko Martinui Hahnui. Dėl to serialas iki šiol yra dažnai cituojamas kaip
pavyzdinis kūrinys, rodantis, kaip galima transformuoti nusistovėjusius žanro
kanonus.
„Judo
žmona“ išlieka vienu svarbiausių Venesuelos televizijos istorijos projektų,
palikusiu gilų pėdsaką globalioje popkultūroje. Jos sėkmė įrodė, kad gerai
papasakota detektyvinė istorija, pagardinta aistra ir stipriais emociniais
ryšiais, gali suvienyti žiūrovus iš skirtingų kultūrų ir žemynų. Nors praėjo
daugiau nei du dešimtmečiai nuo premjeros, įvaizdis nuotakos su kauke vis dar
atpažįstamas tūkstančių žmonių visame pasaulyje, o pats serialas prisimenamas
kaip laikas, kai televizija sugebėjo ne tik linksminti, bet ir prikaustyti prie
ekranų tikra, mistine nežinomybe.
TRUMPAS
SERIALO „JUDO ŽMONA“ SIUŽETAS: APIE KĄ JIS?
„Judo
žmona“ siužetas sukasi aplink Altagracia del Toro – galingą ir paslaptingą
moterį, kurią bendruomenė klaidingai apkaltina kunigo nužudymu, todėl ji
dvidešimt metų praleidžia kalėjime. Kai Altagracia grįžta į savo gimtąjį
miestelį, pradeda dėtis šiurpūs įvykiai: pasirodo paslaptinga figūra su balta
nuotakos suknele ir pasibaisėtina kauke, kuri pradeda žudyti visus, kurie prieš
du dešimtmečius buvo susiję su kunigo mirtimi. Pagrindinė siužeto ašis – jaunos
dokumentalistės Glorijos Leal paieškos, bandant išsiaiškinti tiesą apie
Altagracia praeitį ir sužinoti, kas slepiasi po kaukėtos „Judo žmonos“
skraiste, kol žudikas vis artėja prie jos pačios.
Originaliame
2002 m. seriale pagrindinius vaidmenis atliko Astrid Carolina Herrera
(Altagracia del Toro), Chantal Baudaux (Gloria Leal) ir Juan Carlos García
(Salomón Vaisman). Šis kūrinys, kurį sukūrė Martinas Hahnas, išsiskyrė tuo, kad
telenovelės formatą sujungė su psichologiniu trileriu ir detektyvu, kuriame
nebuvo aišku, kas yra „blogietis“, nes kiekvienas personažas turėjo paslapčių
ir savų motyvų kerštui. Būtent ši neapibrėžtumas ir meistriškai dėliojama
įtampa tapo serialo vizitine kortele, o personažų psichologinis gylis skyrė jį
nuo tipiškų to meto meilės istorijų.
2012
metais Meksikos televizijos milžinė „TV Azteca“ pristatė savo serialo
perdirbinį, kuris taip pat vadinosi „La mujer de Judas“. Nors siužetas išliko
labai panašus – pagrindinė idėja apie kerštingą nuotaką ir neteisingai
apkaltintą moterį buvo išlaikyta – meksikietiškoji versija buvo labiau
orientuota į vizualų įspūdingumą ir šiuolaikinį televizijos ritmą. Šiame
perdirbinyje pagrindines roles atliko Anette Michel (Altagracia), Geraldine
Bazán (Emma) ir Víctor González (Salomón). Nors serialas išlaikė originalo
struktūrą, kai kurie kritikai pabrėžė, kad originalioji 2002 m. versija turėjo
daugiau „sielos“ ir originalios atmosferos, kurią sunku atkartoti.
Vertinimo
atžvilgiu 2002 m. originalas dažnai laikomas kultiniu, nes jis buvo inovatyvus
savo laiku, ypač Venesuelos televizijos rinkoje, kurioje „RCTV“ dominavo su
drąsiais projektais. Tuo tarpu 2012 m. versija sulaukė nevienareikšmių
vertinimų: nors techninė pusė buvo patobulėjusi, daugelis žiūrovų jautė, kad
meksikietiškas perdirbinys prarado dalį to „šiurpaus“ žavesio ir įtampos, kuri
prikaustydavo prie ekranų originalo metu. Vis dėlto, abi versijos pasiekė savo
auditorijas, o meksikietiška adaptacija supažindino su „Judo žmonos“ legenda
naują žiūrovų kartą, kuri nebuvo mačiusi originalo.
Perdirbinių
istorija ties tuo nesibaigė, nes šio serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad jis
tapo vienu labiausiai adaptuojamų „RCTV“ formatų. Be minėto meksikietiško
perdirbinio, egzistuoja ir kiti bandymai adaptuoti šią istoriją skirtinguose
regionuose, pritaikant ją vietiniam kultūriniam kontekstui. Martinas Hahnas,
serialo „tėvas“, savo idėja apie keršto vedamą nuotaką sukūrė archetipinį
televizijos simbolį, kuris, nepaisant versijos ar šalies, visuomet išlaiko tą
patį atpažįstamą bauginantį elementą.
Pagrindinė
serialo idėja visuomet išlieka ta pati – tai pasakojimas apie visuomenės
veidmainystę, nuodėmes, kurios niekada neišnyksta, ir praeities vaiduoklius,
kurie privalo būti išaiškinti, kad būtų pasiekta ramybė. Kiekviena versija
bando atsakyti į tą patį klausimą: kiek toli žmogus gali nueiti, siekdamas
keršto už sugriautą gyvenimą? Nors 2002 m. versija išlieka etalonu dėl savo
pirminės vizijos, 2012 m. perdirbinys patvirtino, kad „Judo žmonos“ koncepcija
yra itin „atspari laikui“ ir universali, todėl ji ir toliau domina auditorijas
visame pasaulyje.
Šiandien
žiūrint į šiuos kūrinius tampa aišku, kad „Judo žmona“ nebuvo tiesiog dar
vienas serialas apie meilę; tai buvo televizinis reiškinys, kuris išmokė
žiūrovus ne tik sekti herojų romantinius nuotykius, bet ir aktyviai dalyvauti
detektyviniame procese. Ar tai būtų 2002 m. Venesuelos produkcija, ar 2012 m.
Meksikos perdirbinys, pagrindinis masalas išlieka tas pats – balta suknelė,
paslaptinga kaukė ir tiesa, kuri nužudo daugiau žmonių nei patys žudikai. Nors
techniškai versijos skiriasi, jos abi puikiai atspindi, kaip stipriai mus
traukia tamsios, mistiškos istorijos, kuriose teisingumas dažnai įgauna baisų,
neatpažįstamą veidą.





