Serialas
per LNK buvo rodytas maždaug po 2000 pavadinimu „Juodoji gražuolė“, nors
originalas vadinasi „Cabecita“ (išvertus „Paukštelis“) (1999–2000) yra vienas
iš „Telefe“ studijos kūrinių, puikiai iliustruojantis Argentinos televizijos
„aukso amžiaus“ produkcijos braižą. Serialas buvo kuriamas siekiant suderinti
intensyvų dramatinį pasakojimą su kasdiene, žiūrovams atpažįstama buitimi.
Pagrindiniu prodiuseriniu akcentu tapo trijų skirtingų erdvių – nuomojamo
kambario (pensijos), degalinės ir prabangios Nuñez Zamora šeimos vilos –
sąveika, kuri leido suformuoti dinamišką siužeto tėkmę, įtraukiančią tiek
socialinės dramos, tiek komedijos elementus.
Produkcijos sėkmę lėmė puikiai sukomplektuotas aktorių
ansamblis, kuriame susipynė jaunosios kartos žvaigždės, kaip Agustina Cherri ir
Alejo Ortiz, su patyrusiais Argentinos teatro ir televizijos grandais, tokiais
kaip María Rosa Gallo ar Antonio Grimau. Šis kartų derinys leido serialui
išlaikyti aukštą vaidybos kokybę ir pasiekti platesnę auditoriją. Filmavimo
darbai, vykstantys Buenos Airėse, suteikė serialui autentiškumo, o degalinės
kavinė tapo pagrindiniu susitikimų centru, kuriame natūraliai susipindavo
turtingų ir nepasiturinčių veikėjų likimai.
Konkurencija su tuo metu rodytais serialais, ypač su
milžiniško populiarumo sulaukusiu „Laukiniu angelu“ (Muñeca brava), buvo itin
intensyvi. Nors Natalia Oreiro serialas dominavo dėl savo nevaržomos energijos
ir ryškaus pagrindinės herojės charakterio, „Cabecita“ sėkmingai rado savo
nišą, siūlydama žiūrovams kiek gilesnį socialinį pjūvį bei didesnį dėmesį
keršto ir šeimos paslapčių temoms. (Įdomu tai, kad Natalios Oreiros „Laukinio
angelo“ personažas vienoje serijoje „Juodosios gražuolės“ irgi pasirodo). Tai
nebuvo tiesiog „laukinė“ komedija, o labiau struktūruota drama, kurioje humoras
buvo naudojamas kaip atsvara veikėjų išgyvenamoms kančioms.
Kalbant apie populiarumą, Argentinoje serialas pasiekė
savo tikslą – „Telefe“ sugebėjo išlaikyti lojalią auditoriją visą transliacijos
laikotarpį. Nors „Juodoji gražuolė“ ne visada buvo įvardijama kaip pats
garsiausias eksporto projektas pasauliniu mastu, jis tapo svarbia Argentinos
televizijos kultūros dalimi.
Titulinė serialo daina, atliekama pačios pagrindinio
vaidmens atlikėjos Agustinos Cherri, tapo neatsiejama prekės ženklo dalimi.
Muzikinis apipavidalinimas buvo kruopščiai derinamas prie dramatinės serialo
nuotaikos, sustiprinantis žiūrovų emocinį prisirišimą prie pagrindinių veikėjų.
Būtent garso takelio ir vaidybos sinergija leido serialui išlikti įsimintinu
net ir praėjus daugybei metų po jo premjeros.
Galiausiai „Juodoji gražuolė“ produkcija parodė, kad
Argentinos televizija 10-ojo dešimtmečio pabaigoje sugebėjo meistriškai
balansuoti tarp populiariosios kultūros reikalavimų ir kokybiško scenarijaus
reikalavimų. Serialas sugebėjo paliesti aktualias temas – socialinę
diskriminaciją bei asmeninę kovą už orumą – išlaikydamas lengvai vartojamą
telenovelės formatą. Tai buvo techniškai stiprus, kruopščiai režisuotas
projektas, įtvirtinęs Argentiną kaip vieną lyderiaujančių televizijos turinio
kūrėjų Lotynų Amerikoje.
SERIALO „JUODOJI GRAŽUOLĖ“ SIUŽETAS
Serialo „Juodoji gražuolė“ idėja rėmėsi klasikinio
„pelenės“ tipo siužeto adaptacija, įpinta į realistinį didmiesčio gyvenimo
kontekstą, kur socialinė nelygybė tampa pagrindiniu konflikto varikliu. Kūrinio
ašis – paprastos merginos, kilusios iš provincijos, akistata su dideliais
pinigais, galinga šeimos imperija ir ją lydinčiomis intrigomis. Pagrindinis
serialo tikslas buvo parodyti, kaip atkaklumas ir orumas leidžia išlikti savimi
net ir tada, kai aplinka, vadinanti tave „cabecita“ (niekinamu terminu,
apibūdinančiu paprastą darbininką), nuolat bando sugniuždyti.
Pagrindinį vaidmenį seriale atliko charizmatiškoji
Agustina Cherri, įkūnijusi Lucíą Escobar – jauną merginą, kuri dėl
susiklosčiusių aplinkybių yra priversta palikti savo gimtąjį kaimą ir ieškoti
laimės sostinėje Buenos Airėse. Jos partneris, įkūnijęs Estebaną Zuluagą, buvo
aktorius Alejo Ortizas. Jų duetas tapo emociniu serialo inkuru, aplink kurį
vystėsi meilės, išdavystės ir asmeninio apsisprendimo dramos. Šalia jų ekrane
pasirodė gausus būrys patyrusių aktorių, tarp jų María Rosa Gallo, Norberto Díaz
ir Antonio Grimau, kurie savo vaidmenimis suteikė serialui reikiamo svorio bei
dramatizmo.
Siužetas prasideda Lucíos tėvo konfliktui su vietos
valdžia, kuris priverčia merginą bėgti į sostinę pas tetą Coca, dirbančią
abejotinos reputacijos įstaigoje. Ši gyvenimo posūkio stotelė tampa tramplynu į
sudėtingą Nuñez Zamora šeimos pasaulį. Tuo tarpu Estebano, jauno vyro, vedamo
keršto troškulio dėl tėvo savižudybės, kurį sukėlė Mariano Nuñez Zamora
finansinės machinacijos, gyvenimas susipina su Lucíos. Estebanas, siekdamas
įvykdyti savo planą, infiltruojasi į priešo šeimą, užmegzdamas ryšį su Mariano
dukra Bárbara, tačiau jo jausmai Lucíai viską apsunkina.
Serialo veiksmas meistriškai suskirstytas į tris
pagrindinius „polius“: vargingą, bet nuoširdžią pensiją, prabangią Nuñez Zamora
dvaro aplinką ir degalinę, kuri tarnauja kaip neutrali susitikimų vieta.
Degalinė seriale atlieka ypatingą vaidmenį – tai erdvė, kurioje susitinka
skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, o darbuotojai, tokie kaip Tucánas,
Yoli ir pati Lucía, tampa istorijos „ausimis“ ir „akimis“. Ši lokacija suteikia
kūriniui humoro ir paprastumo, balansuojant tarp didžiųjų gyvenimo dramų ir kasdienių
džiaugsmų.
Siužeto kulminacija sukasi aplink Estebaną, kuris
privalo nuolat balansuoti tarp dviejų pasaulių – meilės Lucíai ir apgaulės,
kuria jis siekia sunaikinti Mariano verslo imperiją. Lucía, tapusi Nuñez Zamora
šeimos intrigų taikiniu, nuolat susiduria su diskriminacija ir pavojingais
priešais, kurie bando įrodyti jos menkumą. Tačiau jos atkaklumas ne tik sukelia
grėsmę Mariano ekonominiam imperijos stabilumui, bet ir atskleidžia visus
šeimos paslapčių sluoksnius, priversdama veikėjus permąstyti savo vertybes.
Serialas taip pat pasižymėjo itin spalvingu antraeilių
personažų galerija, kurioje svarbų vaidmenį atlieka tokie veikėjai kaip Sofía,
Nora, Lidia ar charizmatiškasis Rata. Jų buvimas užtikrino, kad siužetas
niekada nepritrūktų įtampos, o komiškos situacijos, kurias įnešdavo Mirta Wons
ar Roly Serrano įkūnyti personažai, leisdavo žiūrovams atsigauti po sunkių
dramatiškų scenų. Visa tai sukūrė unikalų pasakojimo ritmą, kuris ne tik
linksmino, bet ir priversdavo susimąstyti apie socialinę nelygybę bei tiesos paieškas.
Paskutinėse serijose „Juodoji gražuolė“ ne tik
išsprendžia keršto ir meilės mazgus, bet ir parodo, kaip stipriai pasikeitė
kiekvienas veikėjas per savo kelionę. Tai buvo daugiau nei meilės istorija –
tai buvo pasakojimas apie atgailą, atleidimą ir tai, kaip žmogus, pradėjęs nuo
visiško nebuvimo, sugeba pasiekti pagarbą ir laimę, sugriaudamas melą, ant
kurio buvo pastatytas priešų gyvenimas. Būtent šis moralinis atpildas ir
nuoširdus veikėjų augimas iki šiol išlaiko serialą kaip vieną įsimintiniausių
1999–2000 metų Argentinos televizijos projektų.
Ar
prisimenate dešimto dešimtmečio serialą „Kerėtoja“ (angl. Bewitched),
ilgą laiką rodytą per LNK savaitgaliais po pietų. Aš puikiai prisimenu, kad jį
kartu žiūrėjau su tuo pat metu rodytu kitu amerikiečių kultiniu serialu „Mano
svajonių džinė“. Tęsiu 90-ųjų televizinių serialų apžvalgas. Tai nepaprastai
įdomu, nes pats daug ką prisimenu ir dalijuosi ta atpažįstama nostalgija su
Jumis.
KAIP
ATSIRADO IDĖJA SUKURTI SERIALĄ „KERĖTOJA“?
Kultinis
amerikiečių serialas „Kerėtoja“ paprastai komerciškai pristatomas visur kaip yra
viena ryškiausių ir įtakingiausių visų laikų televizijos situacijų komedijų,
kurios magija neblėsta jau daugiau nei pusę amžiaus. Serialo kūrimo istorija
prasidėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai prodiuseris Solas Saksas,
įkvėptas filmų „Aš vedžiau raganą“ (I Married a Witch) ir „Varpas, knyga ir
žvakė“ (Bell, Book and Candle), nusprendė sukurti istoriją apie raganą, kuri
bando gyventi įprastą mirtingosios gyvenimą. Darbai prasidėjo 1963 m., o
pirmasis bandomasis epizodas buvo nufilmuotas tų pačių metų pabaigoje.
Televizijos tinklas ABC greitai suprato turintis aukso kasyklą, todėl serialas
debiutavo 1964 m. rugsėjo 17 d. ir akimirksniu tapo fenomenu, pakeitusiu
televizijos pramogų standartus.
Pagrindinė
serialo idėja ir siužetas sukasi aplink Samantą Stivens – gražią,
šiuolaikišką moterį, kuri, pasirodo, yra galinga ragana. Ji išteka už paprasto
mirtingojo, reklamos srityje dirbančio Derino Stivenso, ir vestuvių
naktį prisipažįsta jam savo paslaptį. Derinas, norėdamas tradicinės šeimos ir
stabilaus gyvenimo, iškelia sąlygą: Samanta privalo atsisakyti magijos ir tapti
paprasta namų šeimininke. Tačiau ši užduotis tampa beveik neįmanoma dėl
nuolatinio Samantos šeimos, ypač jos valdingos motinos Endoros, kišimosi.
Kiekviena serija paprastai sukasi aplink buitinį konfliktą, kurį Samanta,
nepaisydama pažado, yra priversta spręsti nosies pajudinimu sukeliama magija,
dažnai sukeldama dar didesnį komišką chaosą.
Pagrindinius
vaidmenis atliko talentingi aktoriai, kurių asmenybės tapo neatsiejamos nuo jų
personažų. Elizabeth Montgomery įkūnijo Samantą su nepakartojamu
žavesiu, o jos garsusis nosies pajudinimas tapo serialo prekės ženklu. Samantos
vyrą Deriną vaidino du skirtingi aktoriai: pirmus penkis sezonus (1964–1969) jį
vaidino Dickas Yorkas, tačiau dėl sunkios nugaros traumos ir
priklausomybės nuo nuskausminamųjų jis buvo priverstas pasitraukti. Jį pakeitė Dickas
Sargentas, kuris vaidino iki pat serialo pabaigos 1972 m. Šis aktorių
pasikeitimas televizijos istorijoje iki šiol minimas kaip vienas drąsiausių ir
rizikingiausių sprendimų, nors žiūrovai ilgainiui priprato prie naujojo Derino
veido.
Samantos
motiną Endorą, kuri nekentė Derino (ir nuolat klaidingai tardavo jo vardą),
suvaidino teatro ir kino legenda Agnes Moorehead. Jos ekscentriški
kostiumai, ryškus makiažas ir sarkastiškas būdas suteikė serialui aukšto lygio
komizmo. Kiti svarbūs veikėjai buvo smalsi kaimynė Gledis Kravic, nuolat
bandanti demaskuoti Samantos burtus, ir Derino viršininkas Laris Teitas
su žmona Luiza. Vėlesniuose sezonuose pasirodė Stivensų vaikai: dukra Tabita,
kuri taip pat paveldėjo raganos galias, ir sūnus Adamas. Kiekvienas šis
personažas prisidėjo prie to, kad vidutinės klasės amerikiečių priemiestis
seriale atrodytų ir atpažįstamas, ir kartu visiškai siurrealus.
„Kerėtoja“
yra vienas iš nedaugelio serialų, kurie sėkmingai atlaikė technologinį
televizijos perėjimą iš nespalvoto į spalvotą vaizdą. Pirmieji du sezonai (74
serijos) buvo nufilmuoti nespalvotai, o tai suteikė serialui klasikinio kino
aurą ir padėjo paslėpti paprastus, bet sumanius specialiuosius efektus. Nuo
trečiojo sezono (1966 m.) serialas tapo spalvotas, kas puikiai tiko
psichodelinei septintojo dešimtmečio madai ir ryškiam Endoros įvaizdžiui. Įdomu
tai, kad spalvota versija ne tik padidino reitingus, bet ir leido prodiuseriams
geriau išnaudoti fantastinius elementus, paverčiant magiją vizualiai
patrauklesne pramoga augančiam žiūrovų ratui.
Serialas
pasižymėjo neįtikėtinu populiarumu ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje.
Amerikoje savo debiutinį sezoną „Kerėtoja“ baigė būdama antroje reitingų
vietoje, nusileisdama tik kitam gigantui „Bonanza“, man regis, Lietuvoje
nežinoma. Serialas buvo rodomas daugybėje šalių, įskaitant Europą, Japoniją ir
Pietų Ameriką, o Samantos personažas tapo modernios moters simboliu – ji buvo
protingesnė už vyrą, valdė galias, tačiau pasirinko šeimą, nors ir nuolat
turėjo balansuoti tarp dviejų pasaulių. Kultūrinis poveikis buvo toks stiprus,
kad serialas pakeitė požiūrį į namų šeimininkės vaidmenį, subtiliai
kritikuodamas to meto patriarchalinę visuomenę per magiškosios alegorijos
prizmę.
Iš
viso serialas gyvavo aštuonis sezonus, kurių metu buvo sukurti net 254
epizodai. Tai buvo viena ilgiausiai transliuotų fantastinių komedijų tuo metu.
Visgi, pasiekus aštuntąjį sezoną, reitingai pradėjo pastebimai kristi. Tam
įtakos turėjo ne tik žiūrovų nuovargis nuo pasikartojančių siužetų, bet ir
stipri konkurencija bei pasikeitusi televizijos tendencija – žiūrovai pradėjo
domėtis „tikroviškesnėmis“ socialinėmis problemomis. 1972 m. birželio 25 d.
serialas buvo oficialiai nutrauktas. Elizabeth Montgomery nusprendė, kad atėjo
laikas judėti toliau ir imtis rimtų draminių vaidmenų, kad išvengtų visą
gyvenimą ją lydinčio Samantos šešėlio.
Po
serialo pabaigos buvo ne vienas mėginimas sugrąžinti „Kerėtojos“ sėkmę. 1977 m.
pasirodė tęsinys-atsišakojimas pavadinimu „Tabitha“, kuriame pasakojama apie
jau užaugusią Stivensų dukrą. Nors serialas gyvavo tik vieną sezoną, jis
parodė, kad susidomėjimas Samantos palikimu vis dar gyvas. Taip pat buvo
sukurti keli animaciniai variantai ir specialios laidos. Didžiausio dėmesio
sulaukė 2005 m. pilnametražis filmas „Kerėtoja“, kuriame Samantą vaidino Nicole
Kidman, o Deriną – Willas Ferrellas. Nors filmas nebuvo itin palankiai
įvertintas kritikų, jis dar kartą patvirtino originaliojo serialo statusą
popkultūroje.
Serialo
„Kerėtoja“ pėdsakas televizijos istorijoje yra milžiniškas. Jis padėjo pagrindą
tokiems vėlesniems hitams kaip „Sabrina, jaunoji ragana“ (Sabrina the Teenage
Witch) ar netgi šiuolaikiniams serialams, kuriuose persipina kasdienybė ir
magija (pavyzdžiui, „WandaVision“, kurio pirmoji serija yra tiesioginė duoklė
Samantai ir Derinui). Elizabeth Montgomery sukurtas įvaizdis tapo raganos
stereotipo perversmu: vietoje piktos senės su kumpa nosimi, ragana tapo
stilinga, elegantiška ir geraširde moterimi.
Svarbu,
manau, pabrėžti, kad šis serialas išliko populiarus dėl savo universalumo. Nors
magija buvo pagrindinis „kabliukas“, tikroji sėkmė slypėjo žmogiškuose
santykiuose – uošvės ir žento kare, bandyme pritapti prie visuomenės normų ir
amžiname klausime, ar meilė gali nugalėti prigimtinius skirtumus. Net ir
šiandien, žiūrint senąsias serijas, Samantos žvilgsnis ir tas stebuklingas
nosies krestelėjimas primena laikus, kai televizija mokė mus tikėti stebuklais,
vykstančiais už kaimyno tvoros, ir priminė, kad pati didžiausia magija vis
dėlto yra kantrybė ir meilė šeimai.
TRUMPAI
APIE PAGRINDINIUS AKTORIUS IR KAIP SUSIKLOSTĖ JŲ GYVENIMAS
Elizabeth
Montgomery, įkūnijusi Samantą Stivens, gimė 1933 m. balandžio 15
d. Los Andžele, tikroje Holivudo aristokratų šeimoje. Jos tėvas buvo garsus
aktorius ir režisierius Robertas Montgomery, o motina – teatro aktorė Elizabeth
Bryan Allen, tad mergaitė nuo mažens augo apsupta kino industrijos spindesio ir
griežtos profesinės etikos. Nors vaikystėje ji lankė privačias mokyklas ir
mėgavosi privilegijuotu gyvenimu, santykiai su valdingu tėvu buvo sudėtingi ir
kupini konkurencijos, o tai, pasak biografų, paskatino ją dar uoliau siekti savarankiško
pripažinimo. Baigusi Amerikos dramos meno akademiją Niujorke, ji debiutavo tėvo
televizijos laidoje „Robert Montgomery Presents“, tačiau greitai įrodė, kad jos
sėkmė nėra tik garsi pavardė – ji pasižymėjo natūraliu fotogeniškumu, subtiliu
humoro jausmu ir gebėjimu akimirksniu persikūnyti iš dramatiškos herojės į
komišką personažą.
Nors
„Kerėtoja“ tapo ryškiausia jos karjeros viršūne ir pelnė jai penkias „Emmy“ bei
keturias „Auksinio gaublio“ nominacijas, Elizabeth Montgomery visą gyvenimą
kovojo, kad nebūtų tapatinama tik su nosį judinančia ragana. Serialui
pasibaigus 1972 m., ji sąmoningai rinkosi drastiškai kitokius, tamsius ir
sudėtingus vaidmenis, siekdama sugriauti „tobulos namų šeimininkės“ įvaizdį. Ji
sukūrė sukrečiantį vaidmenį filme „Auka“ (A Case of Rape, 1974), kuris tapo
vienu žiūrimiausių visų laikų televizijos filmų ir paskatino diskusijas apie
seksualinį smurtą visuomenėje. Vėliau ji įkūnijo liūdnai pagarsėjusią žudikę
filme „Lizzie Borden legenda“ (The Legend of Lizzie Borden, 1975). Šie
vaidmenys patvirtino jos, kaip stiprios dramos aktorės, statusą, o jos drąsa
ekrane ir už jo ribų (ji buvo viena pirmųjų garsių asmenybių, viešai parėmusių
LGBT teises ir kovą prieš AIDS) pelnė jai didžiulę kolegų pagarbą.
Aktorės
gyvenimo saulėlydis buvo netikėtas ir tragiškas. 1995 m. pavasarį, filmuojant
detektyvą „Mirties pėdsakai“ (Deadline for Murder), ji pajuto stiprius
sveikatos sutrikimus, tačiau ignoravo simptomus, norėdama užbaigti darbus. Kai
liga galiausiai buvo diagnozuota, paaiškėjo, kad tai ketvirtos stadijos
storosios žarnos vėžys, jau išplitęs į kepenis. Elizabeth Montgomery, visada
vertinusi privatumą, nusprendė paskutines dienas praleisti savo namuose Beverli
Hilse, apsupta šeimos ir savo ketvirtojo vyro, aktoriaus Robert Foxworth. Ji
mirė 1995 m. gegužės 18 d., būdama vos 62-ejų, praėjus tik aštuonioms savaitėms
po diagnozės. Jos mirtis sukrėtė milijonus gerbėjų visame pasaulyje, tačiau
Samantos Stivens šviesa ir aktorės palikta pilietinė drąsa užtikrino, kad jos
vardas išliktų Holivudo aukso fonde kaip elegancijos, talento ir nepalaužiamos
dvasios simbolis.
Dickas
Yorkas (tikrasis vardas Richardas Allenas Yorkas) yra
viena tragiškiausių ir labiausiai užjaučiamų Holivudo figūrų, kurio gyvenimą ir
sėkmingą karjerą sugriovė vienas vienintelis nelaimingas atsitikimas filmavimo
aikštelėje. Gimęs 1928 m. rugsėjo 4 d. Fort Veine, Indianoje, jis savo
profesinį kelią pradėjo kaip talentingas radijo ir teatro aktorius Čikagoje, o
vėliau persikėlė į Niujorką, kur pasižymėjo Brodvėjuje. Prieš tapdamas visame
pasaulyje atpažįstamu Derinu Stivensu, jis jau buvo užsitarnavęs pagarbą kine,
vaidinęs kartu su tokiomis legendomis kaip Spenceris Tracy ir Gene'as Kelly
kultiniame filme „Paveldėsi vėją“ (Inherit the Wind, 1960). Yorkas pasižymėjo
neįtikėtina veido mimika ir fizine komedija, kuri idealiai tiko „Kerėtojos“
prodiuseriams, ieškojusiems mirtingojo, galinčio įtikinamai perteikti sumišimą,
pyktį ir meilę magiškame chaose.
Tačiau
už ekrane spinduliuojamos energijos ir humoro slypėjo sunkiai įsivaizduojamas
fizinis skausmas, prasidėjęs dar 1959 m., filmuojant juostą „Jie atvyko į
Kordurą“ (They Came to Cordura). Vieno epizodo metu Yorkas kėlė sunkų
geležinkelio vežimėlį, kai staiga jam plyšo nugaros raumenys ir buvo pažeistas
stuburas. Ši trauma niekada tinkamai nesugijo ir tapo lėtinio skausmo šaltiniu,
kuris persekiojo jį visus penkerius „Kerėtojos“ sezonus. Filmavimo aikštelėje
tekdavo konstruoti specialias atramas, kad jis galėtų stovėti, o pertraukų metu
aktorius dažnai gulėdavo ant grindų, negalėdamas pajudėti. Kad ištvertų darbo
dieną, jis pradėjo vartoti stiprius nuskausminamuosius ir migdomuosius, kurie
ilgainiui sukėlė priklausomybę. Galiausiai, 1969 m. sausį, filmuojant vieną iš
epizodų, Yorkas tiesiog aikštelėje prarado sąmonę ir buvo skubiai išvežtas į
ligoninę. Tai buvo lūžio taškas – suvokęs, kad fiziškai nebegali tęsti darbo,
jis paliko serialą, o jo vietą užėmė Dickas Sargentas.
Pasitraukęs
iš „Kerėtojos“, Dickas Yorkas pateko į gilią asmeninę ir finansinę duobę:
kelerius metus jis praleido prikaustytas prie lovos, prarado beveik visą
uždirbtą turtą ir kovojo su priklausomybe nuo vaistų. Visgi, jo gyvenimo
pabaiga tapo dvasinio atgimimo istorija. Nors pats gyveno kukliai, vėlesniais
metais jis pasišventė labdarai, telefonu organizuodamas pagalbą benamiams ir
skurdžiai gyvenantiems žmonėms (įkūrė fondą „Acting for Life“). Nepaisant to,
kad sirgo emfizema (dėl ilgalaikio rūkymo) ir paskutiniais metais buvo
priklausomas nuo deguonies aparato, jis išliko giedros dvasios ir bendravo su
gerbėjais iki pat mirties. Dickas Yorkas mirė 1992 m. vasario 20 d., būdamas
63-ejų. Nors jo karjera nutrūko pačiame įkarštyje, jis liko atmintyje kaip „tikrasis
Derinas“, kurio šiltas žvilgsnis ir meistriška komedija padėjo „Kerėtojai“
tapti nemirtinga klasika.
Dickas
Sargentas (tikrasis vardas Richardas Stanfordas Coxas) į
televizijos istoriją įėjo kaip žmogus, priėmęs vieną sunkiausių iššūkių
Holivude – pakeisti žiūrovų dievinamą aktorių įpusėjus itin populiariam
serialui. Gimęs 1930 m. balandžio 19 d. Karmelyje, Kalifornijoje, jis augo
Holivudo aplinkoje (jo motina buvo aktorė Ruth McNaughton, o tėvas – žinomas
verslo vadybininkas). Sargentas pasižymėjo aristokratiška išvaizda, ramybe ir
puikiu techniniu pasirengimu. Įdomu tai, kad būtent jis buvo pirmasis
prodiuserių pasirinkimas Derino vaidmeniui dar 1964 metais, tačiau dėl
sutartinių įsipareigojimų kitam projektui jis negalėjo priimti pasiūlymo, tad
vaidmuo atiteko Dickui Yorkui. Likimas pasisuko taip, kad po penkerių metų,
Yorkui dėl sveikatos problemų pasitraukus, Sargentas pagaliau žengė į Stivensų
namų svetainę kaip „antrasis Derinas“.
Sargento
era „Kerėtojoje“ prasidėjo 1969 metais (nuo 6-ojo sezono) ir truko iki pat
serialo pabaigos 1972-aisiais. Jo vaidybos stilius kardinaliai skyrėsi nuo
pirmtako: jei Dickas Yorkas Deriną rodė kaip nuolat sutrikusį, emocingą ir
fiziškai ekspresyvų žmogų, tai Sargento Derinas buvo racionalesnis, ramesnis ir
kiek griežtesnis. Nors dalis ištikimiausių gerbėjų sunkiai priėmė pokytį
(reitingai pamažu pradėjo kristi, nors tai siejama ir su scenarijų kokybės
prastėjimu), Elizabeth Montgomery ir likusi komanda jį priėmė itin šiltai.
Sargentas puikiai susidorojo su užduotimi išlaikyti personažo tęstinumą,
suteikdamas Derinui brandumo, o jo chemija su Samanta tapo labiau partneriška
nei globėjiška.
Už
ekrano Dickas Sargentas gyveno sudėtingą dvigubą gyvenimą, kurį viešai
atskleidė tik karjeros pabaigoje. Dešimtmečius jis slėpė savo homoseksualumą,
bijodamas, kad tai sugriaus jo karjerą konservatyviame Holivude. Tačiau 1991
metais, reaguodamas į augančią AIDS krizę ir norėdamas palaikyti jaunus žmones,
jis viešai prisipažino esantis gėjus. Šis žingsnis tuo metu reikalavo
milžiniškos drąsos. Paskutinius savo gyvenimo metus jis paskyrė kovai už LGBT
teises, tapdamas judėjimo ikona ir aktyviai dalyvaudamas „Pride“ paraduose
kartu su savo ekrano žmona Elizabeth Montgomery, kuri jį besąlygiškai palaikė.
Dickas Sargentas mirė 1994 m. liepos 8 d., būdamas 64-erių, nuo prostatos
vėžio. Nors jis visada liks „tuo kitu Derinu“, jo nuoširdumas ir pilietinė
drąsa paliko ne mažiau ryškų pėdsaką nei jo darbas televizijoje.
Agnes
Moorehead, gimusi 1900 m. gruodžio 6 d. Klintone, Masačusetse,
buvo viena labiausiai gerbiamų ir techniškai stipriausių savo kartos aktorių,
kurios karjera driekėsi nuo radijo aukso amžiaus iki Brodvėjaus scenų ir
Holivudo klasikos. Augusi griežto presbiterionų dvasininko ir dainininkės
šeimoje, Agnes pasižymėjo neįtikėtina drausme ir akademiniu pasirengimu – ji
turėjo literatūros daktaro laipsnį ir baigė Amerikos dramos meno akademiją.
Prieš tapdama televizijos ikona, ji buvo neatsiejama Orsono Welleso „Mercury
Theatre“ trupės narė ir debiutavo kine sukrečiančiu vaidmeniu šedevre „Pilietis
Keinas“ (Citizen Kane, 1941). Per savo ilgą karjerą ji buvo nominuota net
keturiems „Oskarams“ ir pelnė du „Auksinius gaublius“, įsitvirtindama kaip
charakterinių vaidmenų meistrė, gebanti perteikti tiek aristokratišką šaltį,
tiek gilią draminę kančią.
Nors
Agnes Moorehead pradžioje dvejojo dėl dalyvavimo situacijų komedijoje, jos
sutikimas vaidinti Endorą seriale „Kerėtoja“ tapo genialiu sprendimu,
pavertusiu ją pasauline žvaigžde. Endora nebuvo tiesiog piktas personažas –
Agnes jai suteikė neapsakomo didingumo, kandumo ir rafinuotos paniekos
mirtingiesiems, ypač savo žentui Derinui. Jos ekscentriška išvaizda, spalvingi
makiažai ir žaibiški pradingimai dūmų debesyje tapo serialo ašimi. Nors ekrane
ji nuolat konfliktavo su Dicku Yorku, užkulisiuose ji jį be galo gerbė ir rėmė
jo sunkiausiais fizinių kančių momentais, o su Elizabeth Montgomery ją siejo
tikra, motiniška draugystė. Už šį vaidmenį ji buvo nominuota šešiems „Emmy“
apdovanojimams, o jos frazė „Dum-Dum“, skirta Derinui, įsirėžė į televizijos
istoriją kaip viena stilingiausių pašaipų.
Nepaisant
ryškių spalvų ekrane, asmeniniame gyvenime Agnes buvo itin privati, religinga
ir intelektualiai alkana moteris, kuri laisvalaikiu studijavo Bibliją ir
kolekcionavo antikvarinius daiktus. Jos gyvenimo pabaiga buvo paženklinta
paslapčių ir ginčų: 1974 m. balandžio 30 d. ji mirė nuo gimdos vėžio, būdama
73-ejų. Daugelis biografų pastebi kraupią tendenciją – ji buvo viena iš
daugelio aktorių, dalyvavusių 1956 m. filmo „Užkariautojas“ (The Conqueror)
filmavimuose Jutos dykumoje, netoli branduolinių bandymų poligono. Manoma, kad
būtent radioaktyvios dulkės tapo mirtinos ligos priežastimi jai ir kitiems
komandos nariams, įskaitant Johną Wayne'ą. Agnes Moorehead paliko ne tik
milžinišką turtą labdarai ir savo bažnyčiai, bet ir standartą, kaip charakterinis
aktorius gali pakylėti pramoginį žanrą iki aukštojo meno lygio, paversdamas
uošvę-raganą nemirtingu kultūriniu simboliu.
10
MENKAI KAM ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „KERĖTOJA“ IR FILMAVIMO UŽKULISIUS
1.
Nors visi manė, kad Elizabeth Montgomery judina pačią nosį, iš tiesų ji greitai
kraipydavo viršutinę lūpą. Pati aktorė prisipažino, kad šį triuką išmoko dar
vaikystėje, kai nervindavosi, o serialo prodiuseris (ir jos tuometinis vyras)
Williamas Asheris nusprendė, kad tai bus idealus Samantos burtų ženklas.
2.
Elizabeth Montgomery įkūnijo ne tik Samantą, bet ir jos tamsiaplaukę, maištingą
pusseserę Sereną. Kad žiūrovai iš pradžių nesuprastų apgaulės, titruose Sereną
vaidino „Pandora Spocks“ (žodžių žaismas su Pandora's Box – Pandoros skrynia).
3.
Samantos tėvą Morisą vaidinęs Maurice'as Evansas ir motiną Endorą vaidinusi
Agnes Moorehead filmavimo aikštelėje dažnai gurkšnodavo tikrą martini. Kadangi
jų personažai buvo „aukštuomenės raganos“, prodiuseriai leisdavo jiems šiek
tiek atsipalaiduoti, kad vaidyba būtų natūralesnė.
4.
Dauguma prabangių papuošalų, kuriuos Samanta mūvėjo seriale, priklausė pačiai
Elizabeth Montgomery. Ji nemėgo bižuterijos, tad filmavimo aikštelėje segėdavo
tikrus deimantus ir brangakmenius, kuriuos jai dovanodavo vyras.
5.
Kaip ir daugelyje serialų su mažais vaikais, Samantos dukrą Tabitą iš pradžių
vaidino dvynės Erin ir Diane Murphy. Tačiau mergaitėms augant jos tapo
nebepanašios, todėl Diane buvo atleista, o Erin tęsė karjerą viena.
6.
Vienoje 1970-ųjų serijoje Samanta naudoja „stebuklingą prietaisą“, kad pamatytų
žmogų kitame ekrane realiu laiku. Tai buvo viena pirmųjų vaizdo skambučių
(šiandieninio FaceTime ar Zoom) vizualizacijų televizijoje.
7.
Nors tai buvo komedija, kai kurios konservatyvios religinės grupės Amerikoje
tuo metu protestavo prieš serialą, teigdamos, kad jis „moko vaikus garbinti
velnią ir užsiimti okultizmu“. Dėl to prodiuseriai įvedė griežtą taisyklę:
Samanta burtus naudoja tik geriems tikslams arba buičiai.
8.
Nors ekrane Endora nekentė Derino, realybėje Agnes Moorehead buvo vienintelis
žmogus, kuris po Dicko Yorko atleidimo viešai demonstravo nepasitenkinimą.
Pirmąją Dicko Sargento darbo dieną ji tiesiog atsisakė su juo sveikintis,
gedėdama savo buvusio kolegos.
9.
Garsusis Stivensų namas (tiksliau – jo fasadas) nebuvo tikras namas, o dalis
„Warner Bros.“ studijos dekoracijų. Tas pats namo fasadas vėliau buvo
naudojamas dešimtyse kitų serialų ir reklamų, įskaitant „Mano svajonių Džinę“
(I Dream of Jeannie).
10.
Aktorė Alice Pearce, kuri vaidino smalsiąją kaimynę Gledis Kravic, sirgo vėžiu
dar prieš prasidedant serialui. Ji mirė po dviejų sezonų, būdama vos 48-erių.
Už šį vaidmenį ji gavo „Emmy“ apdovanojimą jau po mirties (postmirtinai).
Buvo
labai įdomu visa tai ruošti. Tikiuosi, kad kas nors įveikė straipsnį ir
sužinojo ką nors naujo.
Tęsiu 10 dešimtmečio Lietuvoje rodytus TV serialus. Ir
šįkart apie argentiniečių telenovelę „Laukinis angelas“, rodytą per BTV
kanalą daugmaž iškart po 2000-ųjų, kurio, tiesą sakant, nežiūrėjau, bet šiek
tiek atsimenu dėl atmosferos, dainų ir dėl to, kad namiškiai jį šiek tiek
žiūrėjo. Šiame įraše sužinosite daugiau apie šį serialą, jo aktorius,
produkciją, populiarumą ir t. t.
Argentinos televizijos istorijoje mažai kūrinių paliko
tokį gilų pėdsaką kaip 1998–1999 metais kurta telenovelė „Laukinis angelas“
(ispn. Muñeca Brava), tapusi ne tik vietiniu fenomenu, bet ir
viena sėkmingiausių visų laikų Lotynų Amerikos eksporto prekių. Šio kultinio
serialo idėja ir scenarijus priklauso talentingajam Enrique Estevanezui,
kuris sugebėjo meistriškai sujungti klasikinę Pelenės istoriją su tuo metu
revoliucingu humoru bei stiprios, savarankiškos moters paveikslu. Serialas buvo
kuriamas Buenos Airėse, o jo pasirodymas eteryje sutapo su didžiuliais
pokyčiais Argentinos visuomenėje, todėl pagrindinės herojės Milagros maištingas
būdas tapo gaiviu oro gūsiu tradiciniame, dažnai itin dramatiškame ir
konservatyviame telenovelų žanre.
Pasirinkimas pagrindiniam Milagros vaidmeniui kviesti
jauną urugvajietę Natalią Oreiro nebuvo atsitiktinis, mat kūrybinė grupė
ieškojo aktorės, kuri spinduliuotų ne tik grožį, bet ir begalinę energiją bei
berniukišką chuliganiškumą. Natalia tuo metu jau buvo kylanti žvaigždė, tačiau
būtent „Laukinis angelas“ jai suteikė progą ne tik vaidinti, bet ir tiesiogiai
prisidėti prie savo personažo kūrimo – sakoma, kad aktorė pati sugalvojo
daugelį Milagros detalių, pavyzdžiui, raudoną kepuraitę su snapeliu atgal.
Priešais ją iškilo Facundo Arana, vaidinantis turtuolį Ivo Di Karlo,
kurio kandidatūra patvirtinta dėl jo romantiško žvilgsnio ir gebėjimo perteikti
vidinį konfliktą tarp šeimos vertybių bei meilės merginai iš žemesnio
socialinio sluoksnio.
Natalios Oreiro ir Facundo Aranos duetas ekrane
pasižymėjo tokia neįtikėtina chemija, kad žiūrovai visame pasaulyje nuoširdžiai
tikėjo jų meilės istorija, nors realiame gyvenime aktoriai tebuvo geriausi
draugai. Natalia įkūnijo Milagros, našlaitę, užaugusią vienuolyne ir
dievinančią futbolą, o Facundo tapo įsimylėjusiu pleibojumi, kuriam teko
perlipti per savo egoizmą. Ši pagrindinė pora tapo serialo stuburu, sugebėjusiu
išlaikyti žiūrovų dėmesį per visas 270 serijų, kurios Argentinoje buvo rodomos
kasdien, o kitose šalyse kartais skaidomos į dar smulkesnius fragmentus
priklausomai nuo transliacijos tinklelio.
Siužetas sukasi aplink Milagros, pravarde Čoli,
kuri įsidarbina tarnaite prabangiuose Di Karlo namuose, net nenumanydama, kad
šio namo šeimininkas yra jos tikrasis tėvas. Tai klasikinė paslaptis, tačiau
„Laukinis angelas“ išsiskyrė tuo, kad veiksmas vyko ne tik ašarų pakalnėse, bet
ir diskotekose, futbolo aikštėse bei lūšnynuose, kur Milė jautėsi kaip žuvis
vandenyje. Serialas drąsiai laužė stereotipus, rodydamas pagrindinę heroję ne
kaip auką, o kaip kovotoją, kuri neleidžia savęs žeminti nei turtingoms
ponioms, nei pasipūtusiems vyrams, o tai pakerėjo ne tik namų šeimininkes, bet
ir jaunąją auditoriją.
Kritikai „Laukinį angelą“ priėmė neįprastai palankiai,
pabrėždami, kad tai nėra tiesiog „muilo opera“, o savotiška komedija su dramos
elementais, pasižyminti greitu tempu ir šmaikščiais dialogais. Visuomenė
Argentinoje ir už jos ribų tiesiog pamišo dėl serialo: gatvės ištuštėdavo
transliacijų metu, o merginos masiškai pradėjo kopijuoti Milagros stilių –
languotus marškinius, rišamus ant juosmens, ir tas pačias kepuraites.
Populiarumas buvo toks milžiniškas, kad serialas buvo parduotas daugiau nei 80
šalių, tapdamas fenomenu tokiose vietose kaip Rusija, Izraelis, Lenkija, Čekija
ir, žinoma, Lietuva.
Serialo sėkmė buvo neatsiejama nuo Natalios Oreiro
muzikinės karjeros, nes būtent „Laukinis angelas“ tapo tramplinu jos
debiutiniam albumui, pavadintam tiesiog „Natalia Oreiro“. Pagrindinė
daina „Cambio Dolor“ tapo serialo vizitine kortele ir pasauliniu hitu, o
jos vaizdo klipas, kuriame aktorė šoka su spalvingais kostiumais, nuolat sukosi
muzikos kanaluose. Kitos dainos, tokios kaip „Me Muero de Amor“, taip
pat buvo naudojamos romantiškiausioms scenoms įgarsinti, o tai leido aktorei
per kelis mėnesius tapti tarptautine popmuzikos ikona, parduodančia milijonus
albumų egzempliorių.
Lietuvoje šis serialas pasirodė kiek vėliau, 2000-ųjų
pradžioje, ir buvo rodomas per BTV televiziją, kur greitai sumušė visus
reitingų rekordus bei tapo neatsiejama popietės dalimi tūkstančiams lietuvių
šeimų. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad Natalia Oreiro tapo bene
dažniausiai minimu vardu Lietuvos pramogų spaudoje, o jos plakatai puošė
daugelio paauglių kambarius. Serialo populiarumas skatino žmones mokytis ispanų
kalbos, o diskotekose „Cambio Dolor“ tapo privalomu kūriniu, įrodančiu, kad
tolima Argentinos kultūra lietuviams pasirodė netikėtai artima ir suprantama.
Įdomu tai, kad „Laukinis angelas“ turėjo didžiulę
įtaką net ir vietiniam Argentinos verslui, nes seriale naudoti prekių ženklai,
drabužiai ir net vietovės tapo turistų traukos objektais. Pavyzdžiui,
prabangioji vila „Angelica“, kurioje buvo filmuojama didžioji dalis scenų,
sulaukdavo minios gerbėjų iš viso pasaulio, norinčių bent akies krašteliu
pamatyti vietą, kurioje Milė plovė grindis ir ginčijosi su Ivo. Be to, serialas
buvo toks populiarus Izraelyje, kad ten netgi buvo sukurtas specialus žurnalas,
skirtas tik „Laukiniam angelui“, o aktoriai buvo priimami su valstybinio lygio
delegacijų pagarba.
Viena iš mažiau žinomų detalių yra tai, kad Facundo
Arana serialo filmavimo pradžioje vis dar intensyviai grojo saksofonu metro
stotyse ir mažuose klubuose, nes nebuvo tikras, ar aktoriaus karjera jam bus
sėkminga. „Laukinis angelas“ galutinai išsprendė jo abejones, paversdamas jį
vienu geidžiamiausių aktorių, tačiau meilę muzikai jis išlaikė visą gyvenimą.
Taip pat kalbama, kad Natalios Oreiro personažas Milagros turėjo būti kur kas
rimtesnis, tačiau pati aktorė įtikino režisierių leisti jai improvizuoti, todėl
seriale atsirado tiek daug linksmų, kartais net absurdiškų situacijų, kurios
suteikė kūriniui unikalų skonį.
Sąsajos su Lietuva tęsėsi ir po serialo pabaigos, kai
Natalia Oreiro surengė koncertus kaimyninėse šalyse, o lietuviai organizuotai
vyko į Rygą ar Varšuvą pamatyti savo dievaitės gyvai. Net ir prabėgus daugiau
nei dviem dešimtmečiams nuo pirmosios serijos, vyresnė karta puikiai prisimena
Milagros juoką, o jaunimas vis dar atranda šį serialą interneto platformose,
žavėdamiesi jo paprastumu ir nuoširdumu. Galima teigti, kad „Laukinis angelas“
Lietuvoje buvo daugiau nei serialas – tai buvo tam tikros eros simbolis,
atnešęs į pilką kasdienybę ryškių Argentinos spalvų ir aistros.
Telenovelės finalas buvo vienas žiūrimiausių įvykių
Argentinos televizijoje, o paskutinė scena, kurioje Milė ir Ivo susituokia
futbolo aikštėje, tapo legendine, nes ji puikiai atspindėjo visą serialo dvasią
– meilės pergalę prieš visus socialinius barjerus. Nors vėliau buvo bandoma
kurti perdirbinius įvairiose šalyse (Meksikoje, Indijoje, Portugalijoje), nė
vienas iš jų nesugebėjo pakartoti originalo sėkmės, nes trūko tos unikalios
Natalios Oreiro ir Facundo Aranos magijos. Serialas paliko neišdildomą pėdsaką
ne tik televizijoje, bet ir muzikoje, madoje bei tūkstančių žmonių širdyse
visame pasaulyje.
Galiausiai, „Laukinis angelas“ išlieka pavyzdžiu, kaip
paprasta istorija, papildyta charizmatiškais aktoriais ir puikiu garso takeliu,
gali suvienyti skirtingas kultūras ir tautas. Milagros personažas tapo
emancipacijos simboliu, įrodžiusiu, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis galima
išlikti savimi, neprarasti humoro jausmo ir rasti tikrąją meilę. Šis serialas
visada bus prisimenamas kaip auksinis telenovelų amžiaus kūrinys, kuris net ir
šiandien, žiūrint senus įrašus, sugeba sukelti šypseną ir malonų nostalgijos
jausmą kiekvienam, kuris bent kartą gyvenime girdėjo „Cambio Dolor“ akordus.
Pirmąkart gyvenime žiūrėjau serialą per išmanųjį
telefoną. Tiesą sakant, net nežinojau, kad tokio keisto formato dalykai
egzistuoja, nes esu seno sukirpimo žmogus, todėl man patinka žiūrėti rimtus dalykus
per didelius ekranus ir dažnai atrodo, kad per mažyčius ekranus nepajunti nei
emocijos, nei tinkamo efekto. Ši nauja „MyDrama“ platformos patirtis kaip ir
paneigė mano įsitikinimus. Nemanau, kad žiūrėsiu ateityje daug tokios „greitos“
produkcijos, tačiau pabandyti naujas patirtis juk galima.
„MyDrama“ ir panašios platformos reprezentuoja naująją
skaitmeninių pramogų bangą, siūlydamos vadinamąsias „kąsnio dydžio“ (snackable)
dramas. Šie serialai yra nufilmuoti vertikaliu formatu, todėl idealiai tinka
žiūrėti išmaniuosiuose telefonuose, o jų serijos trunka vos 1–2 minutes.
Turinys sukurtas taip, kad kiekvienas epizodas pasibaigtų intriga
(cliffhanger), skatinančia žiūrovą nedelsiant jungti kitą dalį. Nors kai kurios
pradinės serijos prieinamos nemokamai (dažnai peržiūrint reklamas), vėlesniems
epizodams atrakinti paprastai reikia virtualių monetų arba prenumeratos, o tai
sukuria itin įtraukiantį, bet kartu ir komerciškai agresyvų vartojimo modelį.
Šio tipo produkcija yra skirta dinamišką gyvenimo būdą
gyvenančiam šiuolaikiniam vartotojui, kuris vertina intensyvų siužetą ir neturi
laiko ilgoms valandos trukmės serijoms. Žanrų spektras čia itin ryškus ir
emocingas: dominuoja romantinės dramos apie netikėtus turtuolių ir paprastų
merginų susitikimus, keršto istorijos, šeimos paslaptys bei šiuolaikinės
„pelenės“ istorijos, tokios kaip „No, Your Majesty“ (liet. Ne, jūsų
didenybe). Šios platformos sparčiai populiarėja visame pasaulyje, įskaitant
ir Lietuvą, nes jos puikiai užpildo trumpas laukimo ar kelionės minutes,
suteikdamos greitą emocinę dozę ir vizualiai kokybišką, tikrų aktorių sukurtą
turinį. Šįkart peržiūrėjau minėtą keistą ir kartu klišinį, bet labai
įtraukiantį LGBTQ niuansų turintį serialą „No, Your Majesty“.
Serialas „No, Your Majesty“ yra pristatomas kaip ryškus
naujosios kartos skaitmeninio kino pavyzdys, pritaikytas šiuolaikiniam,
skubančiam žiūrovui, tačiau išlaikantis klasikinės dramos svorį. Ši produkcija,
sukurta specialiai „MyDrama“ platformai, nukelia mus į uždarą ir negailestingą
elitinio universiteto pasaulį, kuriame susiduria ne tik du jauni žmonės, bet ir
dvi visiškai priešingos socialinės tikrovės. Istorijos centre atsiduria
Džeimsas Teiloras – jaunuolis iš nepasiturinčios šeimos, kurio vienintelis
bilietas į šviesesnę ateitį yra sunkiu darbu uždirbta stipendija. Jo
pasirodymas tarp prabangos ir senųjų tradicijų apgaubto mokslo elito tampa
katalizatoriumi virtinei įvykių, kurie sudrebina nusistovėjusią universiteto
hierarchiją.
Džeimso ramybė sudūžta tą akimirką, kai jis kerta
kelią princui Viljamui Deivisui, sosto įpėdiniui, kurio vardas šiame
universitete prilygsta įstatymui. Viljamas nėra paprastas piktadarys; jis
vaizduojamas kaip itin sudėtingas personažas, įkalintas tarp milžiniško
karališkosios šeimos spaudimo ir emocinės tuštumos, kurią jis slepia po
arogancijos bei kontrolės kauke. Pirmasis jų susitikimas paženklintas viešu
pažeminimu ir galios demonstravimu, tačiau būtent čia užsimezga pagrindinė
siužeto ašis – Džeimsas, priešingai nei kiti, atsisako nulenkti galvą prieš
monarchą, taip išprovokuodamas pavojingą, bet kartu ir intriguojantį žaidimą.
Siužetas rutuliojasi per dinamišką psichologinę
dvikovą, kurioje kiekvienas epizodas atidengia naujus veikėjų charakterio
sluoksnius. Viljamas pradeda persekioti Džeimsą, siekdamas jį palaužti ir
priversti paklusti, tačiau pamažu pastebi, kad už skurdaus studento fasado
slypi orumas ir drąsa, kurios trūksta jam pačiam. Kova dėl dominavimo pamažu
transformuojasi į abipusį susižavėjimą, o vėliau – į gilią, nors ir draudžiamą
trauką. Žiūrovas stebi, kaip neapykanta virsta magnetiniu ryšiu, kurį abu
herojai bando neigti, bijodami sugriauti savo iki šiol puoselėtus gyvenimo
pamatus ir reputaciją.
Šią įtemptą dramą įkūnija kylančios Vakarų kino
žvaigždės iš Jungtinės Karalystės ir JAV, parinktos dėl jų gebėjimo perteikti
subtilias emocijas per itin trumpą laiką. Aktorių parinkimas suteikia serialui
vakarietišką estetiką, kuri šį „Boys' Love“ žanro kūrinį padaro lengvai
suprantamą ir artimą tarptautinei auditorijai. Jų vaidyba, pasižyminti
intensyviu akių kontaktu ir kūno kalba, yra esminis elementas, išlaikantis
žiūrovo dėmesį per visas šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt trumpų serijų, kurios
kartu sudaro vientisą, pilnametražio filmo pojūtį suteikiančią istoriją.
Produkcijos kokybė nustebina žiūrovus, nes kiekviena
vertikalaus formato scena yra nufilmuota laikantis aukštų kinematografijos
standartų. Elitinio universiteto koridoriai, prabangios rezidencijos ir
dramatiškas apšvietimas sukuria atmosferą, kuri primena geriausius televizijos
serialus apie aristokratiją. Kūrėjai sumaniai išnaudoja kiekvieną minutę,
palikdami serijų pabaigas ties didžiausia intriga, todėl „No, Your Majesty“
tampa tikru emociniu maratonu, kurį norisi pabaigti vienu prisėdimu,
pasineriant į uždraustos meilės ir socialinių barjerų griovimo sūkurį.
Tikslinė šio serialo auditorija yra jaunuoliai, kurie
vertina šiuolaikinę romantiką, pagardintą politiniais bei klasiniais
konfliktais. Tai istorija apie asmeninį išsilaisvinimą: Džeimsui tai
išsilaisvinimas iš skurdo ir baimės, o Viljamui – pabėgimas nuo slegiančių
karališkųjų pareigų ir šaltų rūmų sienų. Galiausiai serialas kelia fundamentalų
klausimą: ar meilė gali būti stipresnė už šimtmečius puoselėtas tradicijas ir
visuomenės lūkesčius, kai visas pasaulis reikalauja, kad sosto įpėdinis liktų
ištikimas tik savo karūnai.
