Sveiki, skaitytojai!
Ar prisimenate dešimto dešimtmečio serialą „Kerėtoja“ (angl. Bewitched), ilgą laiką rodytą per LNK savaitgaliais po pietų. Aš puikiai prisimenu, kad jį kartu žiūrėjau su tuo pat metu rodytu kitu amerikiečių kultiniu serialu „Mano svajonių džinė“. Tęsiu 90-ųjų televizinių serialų apžvalgas. Tai nepaprastai įdomu, nes pats daug ką prisimenu ir dalijuosi ta atpažįstama nostalgija su Jumis.
KAIP ATSIRADO IDĖJA SUKURTI SERIALĄ „KERĖTOJA“?
Kultinis amerikiečių serialas „Kerėtoja“ paprastai komerciškai pristatomas visur kaip yra viena ryškiausių ir įtakingiausių visų laikų televizijos situacijų komedijų, kurios magija neblėsta jau daugiau nei pusę amžiaus. Serialo kūrimo istorija prasidėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai prodiuseris Solas Saksas, įkvėptas filmų „Aš vedžiau raganą“ (I Married a Witch) ir „Varpas, knyga ir žvakė“ (Bell, Book and Candle), nusprendė sukurti istoriją apie raganą, kuri bando gyventi įprastą mirtingosios gyvenimą. Darbai prasidėjo 1963 m., o pirmasis bandomasis epizodas buvo nufilmuotas tų pačių metų pabaigoje. Televizijos tinklas ABC greitai suprato turintis aukso kasyklą, todėl serialas debiutavo 1964 m. rugsėjo 17 d. ir akimirksniu tapo fenomenu, pakeitusiu televizijos pramogų standartus.
Pagrindinė serialo idėja ir siužetas sukasi aplink Samantą Stivens – gražią, šiuolaikišką moterį, kuri, pasirodo, yra galinga ragana. Ji išteka už paprasto mirtingojo, reklamos srityje dirbančio Derino Stivenso, ir vestuvių naktį prisipažįsta jam savo paslaptį. Derinas, norėdamas tradicinės šeimos ir stabilaus gyvenimo, iškelia sąlygą: Samanta privalo atsisakyti magijos ir tapti paprasta namų šeimininke. Tačiau ši užduotis tampa beveik neįmanoma dėl nuolatinio Samantos šeimos, ypač jos valdingos motinos Endoros, kišimosi. Kiekviena serija paprastai sukasi aplink buitinį konfliktą, kurį Samanta, nepaisydama pažado, yra priversta spręsti nosies pajudinimu sukeliama magija, dažnai sukeldama dar didesnį komišką chaosą.
Pagrindinius vaidmenis atliko talentingi aktoriai, kurių asmenybės tapo neatsiejamos nuo jų personažų. Elizabeth Montgomery įkūnijo Samantą su nepakartojamu žavesiu, o jos garsusis nosies pajudinimas tapo serialo prekės ženklu. Samantos vyrą Deriną vaidino du skirtingi aktoriai: pirmus penkis sezonus (1964–1969) jį vaidino Dickas Yorkas, tačiau dėl sunkios nugaros traumos ir priklausomybės nuo nuskausminamųjų jis buvo priverstas pasitraukti. Jį pakeitė Dickas Sargentas, kuris vaidino iki pat serialo pabaigos 1972 m. Šis aktorių pasikeitimas televizijos istorijoje iki šiol minimas kaip vienas drąsiausių ir rizikingiausių sprendimų, nors žiūrovai ilgainiui priprato prie naujojo Derino veido.
Samantos motiną Endorą, kuri nekentė Derino (ir nuolat klaidingai tardavo jo vardą), suvaidino teatro ir kino legenda Agnes Moorehead. Jos ekscentriški kostiumai, ryškus makiažas ir sarkastiškas būdas suteikė serialui aukšto lygio komizmo. Kiti svarbūs veikėjai buvo smalsi kaimynė Gledis Kravic, nuolat bandanti demaskuoti Samantos burtus, ir Derino viršininkas Laris Teitas su žmona Luiza. Vėlesniuose sezonuose pasirodė Stivensų vaikai: dukra Tabita, kuri taip pat paveldėjo raganos galias, ir sūnus Adamas. Kiekvienas šis personažas prisidėjo prie to, kad vidutinės klasės amerikiečių priemiestis seriale atrodytų ir atpažįstamas, ir kartu visiškai siurrealus.
„Kerėtoja“ yra vienas iš nedaugelio serialų, kurie sėkmingai atlaikė technologinį televizijos perėjimą iš nespalvoto į spalvotą vaizdą. Pirmieji du sezonai (74 serijos) buvo nufilmuoti nespalvotai, o tai suteikė serialui klasikinio kino aurą ir padėjo paslėpti paprastus, bet sumanius specialiuosius efektus. Nuo trečiojo sezono (1966 m.) serialas tapo spalvotas, kas puikiai tiko psichodelinei septintojo dešimtmečio madai ir ryškiam Endoros įvaizdžiui. Įdomu tai, kad spalvota versija ne tik padidino reitingus, bet ir leido prodiuseriams geriau išnaudoti fantastinius elementus, paverčiant magiją vizualiai patrauklesne pramoga augančiam žiūrovų ratui.
Serialas pasižymėjo neįtikėtinu populiarumu ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Amerikoje savo debiutinį sezoną „Kerėtoja“ baigė būdama antroje reitingų vietoje, nusileisdama tik kitam gigantui „Bonanza“, man regis, Lietuvoje nežinoma. Serialas buvo rodomas daugybėje šalių, įskaitant Europą, Japoniją ir Pietų Ameriką, o Samantos personažas tapo modernios moters simboliu – ji buvo protingesnė už vyrą, valdė galias, tačiau pasirinko šeimą, nors ir nuolat turėjo balansuoti tarp dviejų pasaulių. Kultūrinis poveikis buvo toks stiprus, kad serialas pakeitė požiūrį į namų šeimininkės vaidmenį, subtiliai kritikuodamas to meto patriarchalinę visuomenę per magiškosios alegorijos prizmę.
Iš viso serialas gyvavo aštuonis sezonus, kurių metu buvo sukurti net 254 epizodai. Tai buvo viena ilgiausiai transliuotų fantastinių komedijų tuo metu. Visgi, pasiekus aštuntąjį sezoną, reitingai pradėjo pastebimai kristi. Tam įtakos turėjo ne tik žiūrovų nuovargis nuo pasikartojančių siužetų, bet ir stipri konkurencija bei pasikeitusi televizijos tendencija – žiūrovai pradėjo domėtis „tikroviškesnėmis“ socialinėmis problemomis. 1972 m. birželio 25 d. serialas buvo oficialiai nutrauktas. Elizabeth Montgomery nusprendė, kad atėjo laikas judėti toliau ir imtis rimtų draminių vaidmenų, kad išvengtų visą gyvenimą ją lydinčio Samantos šešėlio.
Po serialo pabaigos buvo ne vienas mėginimas sugrąžinti „Kerėtojos“ sėkmę. 1977 m. pasirodė tęsinys-atsišakojimas pavadinimu „Tabitha“, kuriame pasakojama apie jau užaugusią Stivensų dukrą. Nors serialas gyvavo tik vieną sezoną, jis parodė, kad susidomėjimas Samantos palikimu vis dar gyvas. Taip pat buvo sukurti keli animaciniai variantai ir specialios laidos. Didžiausio dėmesio sulaukė 2005 m. pilnametražis filmas „Kerėtoja“, kuriame Samantą vaidino Nicole Kidman, o Deriną – Willas Ferrellas. Nors filmas nebuvo itin palankiai įvertintas kritikų, jis dar kartą patvirtino originaliojo serialo statusą popkultūroje.
Serialo „Kerėtoja“ pėdsakas televizijos istorijoje yra milžiniškas. Jis padėjo pagrindą tokiems vėlesniems hitams kaip „Sabrina, jaunoji ragana“ (Sabrina the Teenage Witch) ar netgi šiuolaikiniams serialams, kuriuose persipina kasdienybė ir magija (pavyzdžiui, „WandaVision“, kurio pirmoji serija yra tiesioginė duoklė Samantai ir Derinui). Elizabeth Montgomery sukurtas įvaizdis tapo raganos stereotipo perversmu: vietoje piktos senės su kumpa nosimi, ragana tapo stilinga, elegantiška ir geraširde moterimi.
Svarbu, manau, pabrėžti, kad šis serialas išliko populiarus dėl savo universalumo. Nors magija buvo pagrindinis „kabliukas“, tikroji sėkmė slypėjo žmogiškuose santykiuose – uošvės ir žento kare, bandyme pritapti prie visuomenės normų ir amžiname klausime, ar meilė gali nugalėti prigimtinius skirtumus. Net ir šiandien, žiūrint senąsias serijas, Samantos žvilgsnis ir tas stebuklingas nosies krestelėjimas primena laikus, kai televizija mokė mus tikėti stebuklais, vykstančiais už kaimyno tvoros, ir priminė, kad pati didžiausia magija vis dėlto yra kantrybė ir meilė šeimai.
TRUMPAI APIE PAGRINDINIUS AKTORIUS IR KAIP SUSIKLOSTĖ JŲ GYVENIMAS
Elizabeth Montgomery, įkūnijusi Samantą Stivens, gimė 1933 m. balandžio 15 d. Los Andžele, tikroje Holivudo aristokratų šeimoje. Jos tėvas buvo garsus aktorius ir režisierius Robertas Montgomery, o motina – teatro aktorė Elizabeth Bryan Allen, tad mergaitė nuo mažens augo apsupta kino industrijos spindesio ir griežtos profesinės etikos. Nors vaikystėje ji lankė privačias mokyklas ir mėgavosi privilegijuotu gyvenimu, santykiai su valdingu tėvu buvo sudėtingi ir kupini konkurencijos, o tai, pasak biografų, paskatino ją dar uoliau siekti savarankiško pripažinimo. Baigusi Amerikos dramos meno akademiją Niujorke, ji debiutavo tėvo televizijos laidoje „Robert Montgomery Presents“, tačiau greitai įrodė, kad jos sėkmė nėra tik garsi pavardė – ji pasižymėjo natūraliu fotogeniškumu, subtiliu humoro jausmu ir gebėjimu akimirksniu persikūnyti iš dramatiškos herojės į komišką personažą.
Nors „Kerėtoja“ tapo ryškiausia jos karjeros viršūne ir pelnė jai penkias „Emmy“ bei keturias „Auksinio gaublio“ nominacijas, Elizabeth Montgomery visą gyvenimą kovojo, kad nebūtų tapatinama tik su nosį judinančia ragana. Serialui pasibaigus 1972 m., ji sąmoningai rinkosi drastiškai kitokius, tamsius ir sudėtingus vaidmenis, siekdama sugriauti „tobulos namų šeimininkės“ įvaizdį. Ji sukūrė sukrečiantį vaidmenį filme „Auka“ (A Case of Rape, 1974), kuris tapo vienu žiūrimiausių visų laikų televizijos filmų ir paskatino diskusijas apie seksualinį smurtą visuomenėje. Vėliau ji įkūnijo liūdnai pagarsėjusią žudikę filme „Lizzie Borden legenda“ (The Legend of Lizzie Borden, 1975). Šie vaidmenys patvirtino jos, kaip stiprios dramos aktorės, statusą, o jos drąsa ekrane ir už jo ribų (ji buvo viena pirmųjų garsių asmenybių, viešai parėmusių LGBT teises ir kovą prieš AIDS) pelnė jai didžiulę kolegų pagarbą.
Aktorės gyvenimo saulėlydis buvo netikėtas ir tragiškas. 1995 m. pavasarį, filmuojant detektyvą „Mirties pėdsakai“ (Deadline for Murder), ji pajuto stiprius sveikatos sutrikimus, tačiau ignoravo simptomus, norėdama užbaigti darbus. Kai liga galiausiai buvo diagnozuota, paaiškėjo, kad tai ketvirtos stadijos storosios žarnos vėžys, jau išplitęs į kepenis. Elizabeth Montgomery, visada vertinusi privatumą, nusprendė paskutines dienas praleisti savo namuose Beverli Hilse, apsupta šeimos ir savo ketvirtojo vyro, aktoriaus Robert Foxworth. Ji mirė 1995 m. gegužės 18 d., būdama vos 62-ejų, praėjus tik aštuonioms savaitėms po diagnozės. Jos mirtis sukrėtė milijonus gerbėjų visame pasaulyje, tačiau Samantos Stivens šviesa ir aktorės palikta pilietinė drąsa užtikrino, kad jos vardas išliktų Holivudo aukso fonde kaip elegancijos, talento ir nepalaužiamos dvasios simbolis.
Dickas Yorkas (tikrasis vardas Richardas Allenas Yorkas) yra viena tragiškiausių ir labiausiai užjaučiamų Holivudo figūrų, kurio gyvenimą ir sėkmingą karjerą sugriovė vienas vienintelis nelaimingas atsitikimas filmavimo aikštelėje. Gimęs 1928 m. rugsėjo 4 d. Fort Veine, Indianoje, jis savo profesinį kelią pradėjo kaip talentingas radijo ir teatro aktorius Čikagoje, o vėliau persikėlė į Niujorką, kur pasižymėjo Brodvėjuje. Prieš tapdamas visame pasaulyje atpažįstamu Derinu Stivensu, jis jau buvo užsitarnavęs pagarbą kine, vaidinęs kartu su tokiomis legendomis kaip Spenceris Tracy ir Gene'as Kelly kultiniame filme „Paveldėsi vėją“ (Inherit the Wind, 1960). Yorkas pasižymėjo neįtikėtina veido mimika ir fizine komedija, kuri idealiai tiko „Kerėtojos“ prodiuseriams, ieškojusiems mirtingojo, galinčio įtikinamai perteikti sumišimą, pyktį ir meilę magiškame chaose.
Tačiau už ekrane spinduliuojamos energijos ir humoro slypėjo sunkiai įsivaizduojamas fizinis skausmas, prasidėjęs dar 1959 m., filmuojant juostą „Jie atvyko į Kordurą“ (They Came to Cordura). Vieno epizodo metu Yorkas kėlė sunkų geležinkelio vežimėlį, kai staiga jam plyšo nugaros raumenys ir buvo pažeistas stuburas. Ši trauma niekada tinkamai nesugijo ir tapo lėtinio skausmo šaltiniu, kuris persekiojo jį visus penkerius „Kerėtojos“ sezonus. Filmavimo aikštelėje tekdavo konstruoti specialias atramas, kad jis galėtų stovėti, o pertraukų metu aktorius dažnai gulėdavo ant grindų, negalėdamas pajudėti. Kad ištvertų darbo dieną, jis pradėjo vartoti stiprius nuskausminamuosius ir migdomuosius, kurie ilgainiui sukėlė priklausomybę. Galiausiai, 1969 m. sausį, filmuojant vieną iš epizodų, Yorkas tiesiog aikštelėje prarado sąmonę ir buvo skubiai išvežtas į ligoninę. Tai buvo lūžio taškas – suvokęs, kad fiziškai nebegali tęsti darbo, jis paliko serialą, o jo vietą užėmė Dickas Sargentas.
Pasitraukęs iš „Kerėtojos“, Dickas Yorkas pateko į gilią asmeninę ir finansinę duobę: kelerius metus jis praleido prikaustytas prie lovos, prarado beveik visą uždirbtą turtą ir kovojo su priklausomybe nuo vaistų. Visgi, jo gyvenimo pabaiga tapo dvasinio atgimimo istorija. Nors pats gyveno kukliai, vėlesniais metais jis pasišventė labdarai, telefonu organizuodamas pagalbą benamiams ir skurdžiai gyvenantiems žmonėms (įkūrė fondą „Acting for Life“). Nepaisant to, kad sirgo emfizema (dėl ilgalaikio rūkymo) ir paskutiniais metais buvo priklausomas nuo deguonies aparato, jis išliko giedros dvasios ir bendravo su gerbėjais iki pat mirties. Dickas Yorkas mirė 1992 m. vasario 20 d., būdamas 63-ejų. Nors jo karjera nutrūko pačiame įkarštyje, jis liko atmintyje kaip „tikrasis Derinas“, kurio šiltas žvilgsnis ir meistriška komedija padėjo „Kerėtojai“ tapti nemirtinga klasika.
Dickas Sargentas (tikrasis vardas Richardas Stanfordas Coxas) į televizijos istoriją įėjo kaip žmogus, priėmęs vieną sunkiausių iššūkių Holivude – pakeisti žiūrovų dievinamą aktorių įpusėjus itin populiariam serialui. Gimęs 1930 m. balandžio 19 d. Karmelyje, Kalifornijoje, jis augo Holivudo aplinkoje (jo motina buvo aktorė Ruth McNaughton, o tėvas – žinomas verslo vadybininkas). Sargentas pasižymėjo aristokratiška išvaizda, ramybe ir puikiu techniniu pasirengimu. Įdomu tai, kad būtent jis buvo pirmasis prodiuserių pasirinkimas Derino vaidmeniui dar 1964 metais, tačiau dėl sutartinių įsipareigojimų kitam projektui jis negalėjo priimti pasiūlymo, tad vaidmuo atiteko Dickui Yorkui. Likimas pasisuko taip, kad po penkerių metų, Yorkui dėl sveikatos problemų pasitraukus, Sargentas pagaliau žengė į Stivensų namų svetainę kaip „antrasis Derinas“.
Sargento era „Kerėtojoje“ prasidėjo 1969 metais (nuo 6-ojo sezono) ir truko iki pat serialo pabaigos 1972-aisiais. Jo vaidybos stilius kardinaliai skyrėsi nuo pirmtako: jei Dickas Yorkas Deriną rodė kaip nuolat sutrikusį, emocingą ir fiziškai ekspresyvų žmogų, tai Sargento Derinas buvo racionalesnis, ramesnis ir kiek griežtesnis. Nors dalis ištikimiausių gerbėjų sunkiai priėmė pokytį (reitingai pamažu pradėjo kristi, nors tai siejama ir su scenarijų kokybės prastėjimu), Elizabeth Montgomery ir likusi komanda jį priėmė itin šiltai. Sargentas puikiai susidorojo su užduotimi išlaikyti personažo tęstinumą, suteikdamas Derinui brandumo, o jo chemija su Samanta tapo labiau partneriška nei globėjiška.
Už ekrano Dickas Sargentas gyveno sudėtingą dvigubą gyvenimą, kurį viešai atskleidė tik karjeros pabaigoje. Dešimtmečius jis slėpė savo homoseksualumą, bijodamas, kad tai sugriaus jo karjerą konservatyviame Holivude. Tačiau 1991 metais, reaguodamas į augančią AIDS krizę ir norėdamas palaikyti jaunus žmones, jis viešai prisipažino esantis gėjus. Šis žingsnis tuo metu reikalavo milžiniškos drąsos. Paskutinius savo gyvenimo metus jis paskyrė kovai už LGBT teises, tapdamas judėjimo ikona ir aktyviai dalyvaudamas „Pride“ paraduose kartu su savo ekrano žmona Elizabeth Montgomery, kuri jį besąlygiškai palaikė. Dickas Sargentas mirė 1994 m. liepos 8 d., būdamas 64-erių, nuo prostatos vėžio. Nors jis visada liks „tuo kitu Derinu“, jo nuoširdumas ir pilietinė drąsa paliko ne mažiau ryškų pėdsaką nei jo darbas televizijoje.
Agnes Moorehead, gimusi 1900 m. gruodžio 6 d. Klintone, Masačusetse, buvo viena labiausiai gerbiamų ir techniškai stipriausių savo kartos aktorių, kurios karjera driekėsi nuo radijo aukso amžiaus iki Brodvėjaus scenų ir Holivudo klasikos. Augusi griežto presbiterionų dvasininko ir dainininkės šeimoje, Agnes pasižymėjo neįtikėtina drausme ir akademiniu pasirengimu – ji turėjo literatūros daktaro laipsnį ir baigė Amerikos dramos meno akademiją. Prieš tapdama televizijos ikona, ji buvo neatsiejama Orsono Welleso „Mercury Theatre“ trupės narė ir debiutavo kine sukrečiančiu vaidmeniu šedevre „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941). Per savo ilgą karjerą ji buvo nominuota net keturiems „Oskarams“ ir pelnė du „Auksinius gaublius“, įsitvirtindama kaip charakterinių vaidmenų meistrė, gebanti perteikti tiek aristokratišką šaltį, tiek gilią draminę kančią.
Nors Agnes Moorehead pradžioje dvejojo dėl dalyvavimo situacijų komedijoje, jos sutikimas vaidinti Endorą seriale „Kerėtoja“ tapo genialiu sprendimu, pavertusiu ją pasauline žvaigžde. Endora nebuvo tiesiog piktas personažas – Agnes jai suteikė neapsakomo didingumo, kandumo ir rafinuotos paniekos mirtingiesiems, ypač savo žentui Derinui. Jos ekscentriška išvaizda, spalvingi makiažai ir žaibiški pradingimai dūmų debesyje tapo serialo ašimi. Nors ekrane ji nuolat konfliktavo su Dicku Yorku, užkulisiuose ji jį be galo gerbė ir rėmė jo sunkiausiais fizinių kančių momentais, o su Elizabeth Montgomery ją siejo tikra, motiniška draugystė. Už šį vaidmenį ji buvo nominuota šešiems „Emmy“ apdovanojimams, o jos frazė „Dum-Dum“, skirta Derinui, įsirėžė į televizijos istoriją kaip viena stilingiausių pašaipų.
Nepaisant ryškių spalvų ekrane, asmeniniame gyvenime Agnes buvo itin privati, religinga ir intelektualiai alkana moteris, kuri laisvalaikiu studijavo Bibliją ir kolekcionavo antikvarinius daiktus. Jos gyvenimo pabaiga buvo paženklinta paslapčių ir ginčų: 1974 m. balandžio 30 d. ji mirė nuo gimdos vėžio, būdama 73-ejų. Daugelis biografų pastebi kraupią tendenciją – ji buvo viena iš daugelio aktorių, dalyvavusių 1956 m. filmo „Užkariautojas“ (The Conqueror) filmavimuose Jutos dykumoje, netoli branduolinių bandymų poligono. Manoma, kad būtent radioaktyvios dulkės tapo mirtinos ligos priežastimi jai ir kitiems komandos nariams, įskaitant Johną Wayne'ą. Agnes Moorehead paliko ne tik milžinišką turtą labdarai ir savo bažnyčiai, bet ir standartą, kaip charakterinis aktorius gali pakylėti pramoginį žanrą iki aukštojo meno lygio, paversdamas uošvę-raganą nemirtingu kultūriniu simboliu.
10 MENKAI KAM ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „KERĖTOJA“ IR FILMAVIMO UŽKULISIUS
1. Nors visi manė, kad Elizabeth Montgomery judina pačią nosį, iš tiesų ji greitai kraipydavo viršutinę lūpą. Pati aktorė prisipažino, kad šį triuką išmoko dar vaikystėje, kai nervindavosi, o serialo prodiuseris (ir jos tuometinis vyras) Williamas Asheris nusprendė, kad tai bus idealus Samantos burtų ženklas.
2. Elizabeth Montgomery įkūnijo ne tik Samantą, bet ir jos tamsiaplaukę, maištingą pusseserę Sereną. Kad žiūrovai iš pradžių nesuprastų apgaulės, titruose Sereną vaidino „Pandora Spocks“ (žodžių žaismas su Pandora's Box – Pandoros skrynia).
3. Samantos tėvą Morisą vaidinęs Maurice'as Evansas ir motiną Endorą vaidinusi Agnes Moorehead filmavimo aikštelėje dažnai gurkšnodavo tikrą martini. Kadangi jų personažai buvo „aukštuomenės raganos“, prodiuseriai leisdavo jiems šiek tiek atsipalaiduoti, kad vaidyba būtų natūralesnė.
4. Dauguma prabangių papuošalų, kuriuos Samanta mūvėjo seriale, priklausė pačiai Elizabeth Montgomery. Ji nemėgo bižuterijos, tad filmavimo aikštelėje segėdavo tikrus deimantus ir brangakmenius, kuriuos jai dovanodavo vyras.
5. Kaip ir daugelyje serialų su mažais vaikais, Samantos dukrą Tabitą iš pradžių vaidino dvynės Erin ir Diane Murphy. Tačiau mergaitėms augant jos tapo nebepanašios, todėl Diane buvo atleista, o Erin tęsė karjerą viena.
6. Vienoje 1970-ųjų serijoje Samanta naudoja „stebuklingą prietaisą“, kad pamatytų žmogų kitame ekrane realiu laiku. Tai buvo viena pirmųjų vaizdo skambučių (šiandieninio FaceTime ar Zoom) vizualizacijų televizijoje.
7. Nors tai buvo komedija, kai kurios konservatyvios religinės grupės Amerikoje tuo metu protestavo prieš serialą, teigdamos, kad jis „moko vaikus garbinti velnią ir užsiimti okultizmu“. Dėl to prodiuseriai įvedė griežtą taisyklę: Samanta burtus naudoja tik geriems tikslams arba buičiai.
8. Nors ekrane Endora nekentė Derino, realybėje Agnes Moorehead buvo vienintelis žmogus, kuris po Dicko Yorko atleidimo viešai demonstravo nepasitenkinimą. Pirmąją Dicko Sargento darbo dieną ji tiesiog atsisakė su juo sveikintis, gedėdama savo buvusio kolegos.
9. Garsusis Stivensų namas (tiksliau – jo fasadas) nebuvo tikras namas, o dalis „Warner Bros.“ studijos dekoracijų. Tas pats namo fasadas vėliau buvo naudojamas dešimtyse kitų serialų ir reklamų, įskaitant „Mano svajonių Džinę“ (I Dream of Jeannie).
10.
Aktorė Alice Pearce, kuri vaidino smalsiąją kaimynę Gledis Kravic, sirgo vėžiu
dar prieš prasidedant serialui. Ji mirė po dviejų sezonų, būdama vos 48-erių.
Už šį vaidmenį ji gavo „Emmy“ apdovanojimą jau po mirties (postmirtinai).
Buvo labai įdomu visa tai ruošti. Tikiuosi, kad kas nors įveikė straipsnį ir sužinojo ką nors naujo.
Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą