Sveiki!
Vienas didžiausių ir smagiausių dalykų internete yra
žinių spragų užpildymas. Neįtikėtina, kaip per internetą galima be paliovos
tenkinti savo smalsumą. Šiandien, Šv. Velykų dieną, nusprendžiau labiau
pasidomėti paslaptinga Velykų sala Ramiajame vandenyne. Žinau, tikėtina, kad
niekada ten neatsidursiu, bet vis tiek žvilgtelėti į šią paslaptingą vietovę
norisi nors ir iš mokslinės bei ezoterinės perspektyvos. Šiame įraše
apžvelgsiu, kaip Velykų sala susiformavo, kas apie ją žinoma, taip pat paliesiu
ezoterinę pusę, t. y. psichinių galių žmonių nuomonę apie šią paslaptingą vietą
ir tenai glūdinčias skulptūrų paslaptis.
VELYKŲ SALOS SUSIFORMAVIMAS IR ATRADIMAS,
GEOLOGIJA IR PASLAPTINGOS STATULOS
Velykų sala,
pasaulyje žinoma vietiniu Rapa Nui pavadinimu, yra vienas labiausiai
izoliuotų ir paslaptingiausių kampelių Žemėje, esantis Ramiojo vandenyno
pietryčiuose. Politiniu požiūriu ši unikali teritorija nuo 1888 metų priklauso
Čilei ir yra laikoma jos specialiąja provincija, nors geografiškai ji nutolusi
nuo Pietų Amerikos žemyno daugiau nei 3 500 kilometrų. Ši sala sudaro
Polinezijos trikampio viršūnę ir yra nutolusi nuo artimiausios gyvenamos
Pitkerno salos apie 2 000 kilometrų, todėl jos istorinis vystymasis vyko
visiškoje atskirtyje nuo likusio pasaulio įtakos.
Salos kilmė yra grynai vulkaninė, susiformavusi dėl
trijų pagrindinių ugnikalnių – Terevakos, Poikės ir Rano Kau – išsiveržimų,
kurie per milijonus metų susijungė į vieną trikampio formos sausumos plotą.
Geologiškai sala yra gana jauna, jos pagrindą sudaro bazaltas ir ryolitas, o
paviršius nusėtas vulkaniniais krateriais ir lavos urvais. Įdomu tai, kad
Velykų saloje nėra nuolatinių upių ar didelių ežerų, tačiau gėlo vandens
atsargos kaupiasi didžiuosiuose ugnikalnių krateriuose, kur susiformavę
giliavandenės pelkės ir ežerėliai, tūkstantmečius tarnavę kaip vienintelis
išgyvenimo šaltinis vietos bendruomenei.
Pasauliui šią salą 1722 metais balandžio 5 dieną atrado
olandų admirolas Jakobas Rogevenas, kuris prie jos krantų prisišvartavo
būtent per Velykų sekmadienį. Šio sutapimo dėka sala gavo savo europietiškąjį
pavadinimą, nors patys polineziečiai ją vadina Rapa Nui arba Te Pito o te
Henua, kas vertime reiškia „Pasaulio bamba“. Admirolą ir jo įgulą nustebino ne
tik izoliacija, bet ir milžiniškos akmeninės statulos, kurios nebyliai stebėjo
horizontą, keldamos daugybę klausimų apie tai, kaip tokia nedidelė ir išteklių
stokojanti bendruomenė sugebėjo sukurti tokio masto paminklus.
Didžiausia salos įdomybė ir traukos centras yra moai
– monolitinės akmeninės skulptūros, kurių saloje suskaičiuojama beveik
devyni šimtai. Dauguma šių statulų buvo išskaptuotos iš vulkaninio tufo Rano
Raraku karjere, kuris iki šiol atrodo kaip nebaigta gamykla su dešimtimis
nebaigtų kirsti milžinų. Moai dydis svyruoja nuo poros metrų iki dešimties
metrų aukščio, o jų svoris gali siekti net 80 tonų. Didžiausia nebaigta
statula, rasta karjere, siekia net 21 metro aukštį, o tai liudija apie
neįtikėtinas senovės skulptorių ambicijas ir inžinerines svajones.
Mokslininkai ilgą laiką laužė galvas, kaip šios
statulos buvo gabenamos po visą salą be ratų ar metalinių įrankių.
Šiuolaikiniai tyrimai ir vietinės legendos leidžia daryti prielaidą, kad
statulos buvo „vedamos“ naudojant virves ir svyruojantį judesį, primenantį
ėjimą. Beveik visos moai buvo pastatytos ant specialių platformų, vadinamų ahu,
ir jos visos, išskyrus vieną grupę, yra nusisukusios nuo vandenyno į salos vidų.
Tikima, kad šios skulptūros vaizdavo sudievintus protėvius, kurie savo
žvilgsniu saugojo kaimus ir skleidė gyvybinę energiją, vadinamą mana.
Kalbant apie gamtą, šiandien Velykų sala atrodo gana
nuogai, dominuojant žolynams ir neaukštiems krūmokšniams, tačiau tai nėra
pirminė jos būklė. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad kadaise salą dengė
tankūs palmių miškai, kurie išnyko dėl žmonių veiklos bei į salą atvežtų
žiurkių, kurios graužė palmių riešutus. Gyvūnija saloje taip pat gana skurdi:
nėra vietinių sausumos žinduolių, o dauguma čia esančių rūšių, pavyzdžiui,
arkliai, karvės ar avys, buvo atvežti kolonizatorių. Pakrantėse galima sutikti jūrinių
paukščių ir retkarčiais pasirodančių žaliųjų vėžlių.
Viena populiariausių mokslinių hipotezių apie salą yra
susijusi su ekologine katastrofa, kurią aprašė mokslininkas Jaredas
Diamondas. Jis teigė, kad perteklinis resursų naudojimas statulų gabenimui
ir miškų kirtimas sukėlė badą, karus ir visuomenės žlugimą. Tačiau naujesni
tyrimai pateikia nuosaikesnę versiją – Rapa Nui gyventojai buvo itin kūrybingi
žemdirbiai, naudoję akmenų mulčiavimą drėgmei išlaikyti, o jų populiacijos
mažėjimą labiau nulėmė europiečių atvežtos ligos bei vergų pirklių reidai XIX
amžiuje.
Šiuo metu Velykų sala nėra tik muziejus po atviru
dangumi, joje nuolat gyvena apie septynis tūkstančius žmonių, kurių didžioji
dalis susitelkę Hanga Roa miestelyje. Vietiniai gyventojai itin saugo savo
tradicijas, kalbą ir kultūrinį identitetą, o kasmet vykstantis „Tapati Rapa
Nui“ festivalis pritraukia dalyvius iš viso pasaulio. Salos ekonomika dabar
beveik visiškai laikosi ant turizmo pamatų, nes šis kraštas dėl savo unikalumo
yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir laikomas viena geidžiamiausių
kelionių krypčių.
Turistams čia rengiamos įvairiausios ekskursijos,
kurių metu gidai pasakoja ne tik sausus faktus, bet ir mistines legendas apie
paukščio-žmogaus kultą bei paslaptingus rašmenis rongo-rongo, kurių
mokslininkai iki šiol nesugebėjo visiškai iššifruoti. Keliautojai gali lankyti
karjerus, ahu platformas, leistis į žygius po vulkaninius kraterius ar nardyti
krištolo skaidrumo vandenyse. Nors sala yra brangi ir sunkiai pasiekiama, ji
išlieka gyvu įrodymu apie žmogaus dvasios stiprybę ir tai, kaip mažoje erdvėje
gali gimti kultūra, kurios paminklai stebina pasaulį net po daugelio šimtmečių.
KĄ SAKO AIŠKIAREGIAI, MISTIKAI IR EKSTRASENSAI
APIE VELYKŲ SALĄ?
Mistinių teorijų ir ezoterinių mokslų kontekste Velykų
sala užima ypatingą vietą – ji dažnai vadinama „pasaulio čakra“ arba vartais į
kitus matavimus. Viena garsiausių šio regiono mistinių hipotezių siejama su
prarastuoju Lemūrijos (arba Mu) žemynu, apie kurį rašė ezoterikas ir
pulkininkas Jamesas Churchwardas. Anot mistikų, Rapa Nui nėra tiesiog
vulkaninė sala, o aukščiausios kalnų viršūnės, likusios virš vandens po to, kai
didžioji Lemūrijos dalis nugrimzdo į vandenyno dugną prieš dešimtis tūkstančių
metų. Manoma, kad šis žemynas buvo aukšto dvasinio lygio civilizacijos lopšys,
o moai statulos žymi energetines linijas, kurios jungė šį žemyną su kosmosu ir
kitomis senovės civilizacijomis, pavyzdžiui, Atlantida.
Daug diskusijų mistinėje bendruomenėje sukėlė
aiškiaregys Edgaras Cayce’as, vadintas „mieganciuoju pranašu“. Nors jis
tiesiogiai apie Velykų salą kalbėjo nedaug, jo pasekėjai, remdamiesi transo
metu gauta informacija, teigia, kad salos skulptūros buvo sukurtos naudojant
telekinezę ir garso levitaciją. Anot šios teorijos, milžiniški akmenys nebuvo
traukiami virvėmis, o „skraidinami“ pasitelkiant specifines vibracijas, kurias
valdė senovės išminčiai. Šie mistikai pabrėžia, kad moai statulų „pukao“
(raudonos kepurės) iš tikrųjų simbolizuoja nušvitusių būtybių aurą arba
energetinius imtuvus, kurie kaupdavo saulės ir kosminę energiją, skirtą salos
gyventojų dvasiniam penui.
Regresinės hipnozės seansų metu dalyviai dažnai
pasakoja neįtikėtinas istorijas apie Velykų salos kilmę, kurios prieštarauja
oficialiajai archeologijai. Populiari Dolores Cannon „Išvyniotos
metafizikos“ kryptis teigia, kad moai statulos buvo ne tik protėvių atvaizdai,
bet ir tam tikri „antenos-siųstuvai“. Hipnozės būsenos asmenys pasakoja regėję,
kaip šios statulos veikė kaip apsauginis skydas aplink salą, o jų žvilgsnis į
salos vidų buvo nukreiptas tam, kad sukurtų uždarą energetinį lauką, kuriame
laikas tekėjo kitaip. Kai kurie regresinės hipnozės dalyviai teigia buvę
„akmens meistrais“, kurie bendravo su pačiu akmeniu kaip su gyva būtybe,
prašydami jo tapti skulptūra ir užimti savo vietą ant ahu platformos.
Mistinis rašytojas ir tyrinėtojas Erichas von
Dänikenas savo darbuose išpopuliarino paleokontaktų teoriją, teigdamas, kad
Rapa Nui istorija neatsiejama nuo ateivių apsilankymo. Anot jo, vietiniai
gyventojai niekada nebūtų galėję sukurti tokių technologiškai sudėtingų
paminklų be išorinės pagalbos. Ekstrasensai, palaikantys šią versiją, tvirtina,
kad moai statulos yra nežemiškų būtybių, kurios kadaise lankėsi Žemėje,
portretai. Jų teigimu, statulų veidai su ilgomis nosimis ir specifinėmis
ausimis atkartoja kosminių keliautojų anatomiją, o pačios skulptūros tarnavo
kaip orientyrai ateivių erdvėlaiviams, nusileidžiantiems į izoliuotą salą iš
orbitos.
Rusų oftalmologas ir mistinis tyrinėtojas Ernstas
Muldaševas, organizavęs ekspedicijas į Tibetą ir Velykų salą, iškėlė
hipotezę apie „žmonijos genofondą“. Jo teigimu, po sala esančiuose lavos
urvuose yra užkonservuoti senovės milžinų – asurų – kūnai, esantys somati
būsenoje (gilioje meditacijoje tarp gyvybės ir mirties). Muldaševo nuomone,
moai statulos yra šių milžinų sargybiniai, o pati sala yra dalis milžiniškos
piramidžių ir sakralinių vietų sistemos, apimančios Kailašo kalną Tibete ir
Gizos piramides Egipte. Anot jo, sala yra vieta, kurioje saugomos žinios apie
ankstesnes žmonijos rases, kurios buvo gerokai fiziškai didesnės už dabartinę.
Šiuolaikiniai aiškiaregiai, lankęsi saloje,
pavyzdžiui, kai kurie žinomi „energetiniai gidai“, tvirtina, kad Rapa Nui žemė
vis dar vibruoja itin aukštu dažniu, o po ja driekiasi sudėtingas energetinių
tunelių tinklas. Jie teigia, kad po statulomis yra palaidoti kristalai, kurie
stabilizuoja Žemės tektonines plokštes. Kai kurie jautrūs asmenys pasakoja apie
„akmenų balsus“, kuriuos galima išgirsti auštant Rano Raraku karjere – esą tai
sielų, įstrigusių tarp matavimų, aidai. Mistikai tiki, kad kai bus iššifruoti
rongo-rongo rašmenys, žmonija sužinos ne apie genčių karus, o apie tai, kaip
valdyti materiją minties galia, nes būtent taip ši sala ir buvo pastatyta.
Galiausiai, dvasinio ugdymo mokytojai dažnai nurodo į
„paukščio-žmogaus“ (Tangata Manu) kultą kaip į prarastą iniciacijos sistemą.
Mistikai teigia, kad kasmetinės varžybos Orongo kaime nebuvo tiesiog kova dėl
valdžios, o dvasinis egzaminas, kuriuo buvo tikrinamas ryšys su aukštesniuoju
„Aš“. Anot aiškiaregių, šis kultas atsirado po to, kai sala prarado ryšį su
pagrindiniu dvasiniu šaltiniu, ir buvo bandymas atkurti gebėjimą skraidyti
(tiek fiziškai, tiek astrališkai). Šios istorijos piešia Velykų salos vaizdą ne
kaip ekologinės katastrofos auką, o kaip sakralią laboratoriją, kurioje buvo
bandomos žmogaus galimybių ribos ir ryšys su anapusiniu pasauliu.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą