#21 Bašaras (Bashar): žmonių ryšys su ateiviais, naujos realybės kūrimas, sekimas savo aistra ir pasidavimas entuziazmui

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Bašaro (kanaluojamo per Darryl Anka) vaizdo įrašo diskusijos apima itin platų dvasinių ir praktinių temų spektrą, pradedant gilesne visatos mechanika bei kosminėmis jungtimis ir baigiant labai konkrečiais patarimais kasdieniam gyvenimui. Šiame pokytyje atsiskleidžia visa eilė esminių filosofinių bei egzistencinių gairių, kurios paliečia žmogaus sąmonės prigimtį. Pirmiausia pokalbyje paliestas laiko ir reinkarnacijos klausimas, kuriame Bašaras paaiškina, kad laikas iš tikrųjų tėra iliuzija, nors mes jį įprastai patiriame linijine forma. Anot jo, visi gyvenimai ir visos reinkarnacijos vyksta tuo pat metu, o iš aukštesniojo aš perspektyvos mes tik palaikome nuolatinius energetinius ryšius su kitomis savo egzistencijos dalimis.

 

Gilindamasis į žmogaus kilmę ir jo vietą kosmose, Bašaras pateikia platesnį požiūrį į mūsų tapatybę, teigdamas, kad žmogiškoji patirtis neapsiriboja vien tik fiziniu gimimu Žemėje. Nors mūsų kūnai formuojasi šiame pasaulyje, kiekvienas individas giliu energetiniu ir pasąmoniniu lygmeniu yra susijęs su kitomis visuomenėmis bei žvaigždžių sistemomis, egzistuojančiomis lygiagrečiose realybėse. Šie kosminiai ryšiai nėra kažkas tolimo ar mistiško – jie nuolat veikia mūsų vidiniame pasaulyje ir formuoja mūsų pasaulėžiūrą. Tokie nežemiški ar tarpdimensiniai ryšiai kasdieniame gyvenime dažniausiai pasireiškia per subtilias formas: stiprią intuiciją, netikėtai kylančius gilius simbolius arba išorinius gyvenimo sinchroningumus. Šie reiškiniai veikia kaip tiltai, padedantys žmogui praplėsti savo įprastas suvokimo ribas, peržengti trečiojo tankio matymo rėmus ir pamatyti platesnį buvimo paveikslą.

 

Šiame evoliuciniame procese ypatingą vaidmenį atlieka sinchroningumas bei aukštesniojo proto veikla, kurie signalizuoja, kad mes niekada nesame vieni savo kelyje. Subtilūs kūno pojūčiai – tokie kaip spontaniškas lengvumo jausmas, nušvitimas ar, priešingai, vidinis diskomfortas – tampa tiesioginiais gidų siunčiamais signalais, padedančiais atpažinti teisingą kryptį. Anot Bašaro, aukštesniųjų dimensijų gidai, mokytojai ar asmeninės energijos komandos savo darbą atlieka idealiai tada, kai veikia visiškai nepastebimai. Jie sąmoningai vengia tiesioginio kišimosi ar autoritarinio vadovavimo, nes jų pagrindinis tikslas – paskatinti pačius žmones tapti savo gyvenimo vedliais. Toks nematomas palaikymas moko žmones visiškai pasitikėti savo vidine intuicija, o ne ieškoti atsakymų ar išorinio patvirtinimo išorėje. Kai išmokstame atpažinti šiuos subtilius ženklus ir pasitikėti savo vidiniu kompasu, mes natūraliai suderiname savo dažnį su platesne kosmine sąmone, paversdami kasdienį gyvenimą sklandžia ir prasminga kelione.

 

Plėtodamas kanaliavimo (angl. channeling) temą, Bašaras teigia, kad kiekvienas žmogus iš esmės jau kanaluoja informaciją savo kasdienėje veikloje. Norint užsiimti vokaline ar gilesne transine praktika, tereikia pašalinti ego suvaržymus, nustoti baimintis nuomonės ir leisti informacijai tekėti mažiausio pasipriešinimo keliu. Kalbant apie realybės kūrimą, akcentuojama, kad žmogus realiai nekeičia pačios planetos fizinės išvaizdos, o peršoka į lygiagrečiąją Žemės versiją, kuri jau atitinka jo pasikeitusį vidinį dažnį bei vibraciją. Visata visada atspindi tik stipriausius žmogaus įsitikinimus, todėl pozityvi būsena pritraukia palankius įvykius, o baimes palaikanti sąmonė generuoja neigiamus atspindžius.

 

Analizuojant kasdienius pasirinkimus, didelis dėmesys skiriamas žinomajai formulėms – sekti savo didžiausiu entuziazmu. Akcentuojama, kad ši formulė privalo būti vykdoma geriausiomis turimomis jėgomis ir be jokių išankstinių lūkesčių ar prievartos rezultatui, nes bet koks persitempimas rodo pasipriešinimą. Sveikatos bei kūno signalų tema parodo, kad fiziniai negalavimai ar nuovargis veikia kaip vidiniai indikatoriai. Jeigu tam tikra veikla pradeda varginti ar kelti per didelę įtampą, tai reiškia, kad laikas keisti požiūrį, požiūrio kampą arba nutraukti destruktyvius įpročius.

 

Socialinių santykių ir šeimos dinamikos srityje Bašaras ragina išmokti paleisti lūkesčius bei suteikti laisvę tiek sau, tiek kitiems. Suaugusių vaikų ar artimųjų paleidimas bei gyvenimas pagal savo tiesą leidžia ir aplinkiniams išmokti prisiimti asmeninę atsakomybę už savo pasirinkimus. Galiausiai pateikiami praktiniai patarimai, ką daryti sudėtingose situacijose: nustoti viską apsunkinti nereikalingomis taisyklėmis, supaprastinti savo mąstymą ir grįžti į dabarties momentą. Bašaras primena, kad gyvenimas yra procesas, o ne galutinis tikslas, todėl buvimas čia ir dabar bei paprastų sprendimų priėmimas yra efektyviausias kelias į harmoningą evoliuciją.

 

Maištinga Siela

Ar egzistavo Faetonas (Maldekas)? Ką aiškiaregiai sako apie Faetono (Maldeko) susprogusią planetą Saulės sistemoje tarp Marso ir Jupiterio?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Alternatyviosios kosmologijos, ezoterikos, ekstrasensų, mediumų ir regresinės hipnozės seansų metu gana dažnai viena iš nagrinėjamų bei labiausiai intriguojančių temų yra tarp Marso ir Jupiterio orbitų buvusi ir mįslingai sunaikinta planeta, ezoterinėje literatūroje dažniausiai vadinama Faetonu (arba pakaitomis – Maldeku). Šios hipotezės šalininkai ir subtiliojo pasaulio tyrinėtojai remiasi ne tik senovės mitais bei astronominėmis anomalijomis, bet ir giliais dvasiniais bei aiškiaregystės regėjimais, kurie esą atveria uždangą į seniausius mūsų kosminės sistemos istorijos puslapius. Pasak šių šaltinių, ši milžiniška planeta kažkada buvo neatsiejama Saulės sistemos gyvybės lopšio dalimi, o jos žūtis pakeitė viso mūsų regiono raidą.

 

Remiantis ekstrasensų ir dvasinių mediumų liudijimais, Faetonas (Maldekas) pasižymėjo neįtikėtinai turtinga geologija, didžiuliais vandenynais, galingomis atmosferos srovėmis ir gausia augalija bei gyvūnija, o pagal dydį ji buvo viena iš stambiausių vidinės Saulės sistemos planetų. Mediumai savo transo sesijose šią planetą apibūdina kaip rojų primenantį pasaulį, kuriame gausu kristalinių darinių, milžiniškų požeminių energijos šaltinių ir unikalios metalų struktūros. Jos geologinė sandara buvo nepaprastai aktyvi, tačiau ši energija milijonus metų buvo kontroliuojama pasitelkiant pažangias technologijas, todėl planeta klestėjo ir spinduliavo ypatingą subalansuotą bioenergetinį lauką.

 

Anot ezoterinių tyrinėtojų ir regresinės hipnozės dalyvių, kurie „nusikelia“ į praeities gyvenimus ar civilizacijų atmintį, Faetone klestėjo itin aukšto lygio dvasinė ir technologinė civilizacija, kurią daugelis aiškiaregių prilygina legendinei Atlantidai, tik kosminiu mastu. Ten gyvenusios būtybės buvo fiziškai aukštesnės, subtilesnės sandaros, pasižymėjusios stipriomis telepatinėmis galiomis ir gebėjimu tiesiogiai valdyti bei keisti materiją per sąmonės energiją. Šios civilizacijos atstovai palaikė glaudžius ryšius su kitomis tuometinėmis Saulės sistemos planetomis, įskaitant Marsą ir Žemę, kurios tuomet taip pat turėjo visiškai kitokias klimato sąlygas ir biologines formas.

 

Tačiau ši idiliška egzistencija baigėsi katastrofa, kurią mediumai ir alternatyviosios kosmologijos autoriai apibūdina kaip vidinio technologinio konflikto ir dvasinio nuopolio pasekmę. Pagal šiuos liudijimus, planetos gyventojai, eksperimentuodami su galingais kristaliniais energijos šaltiniais ir masinio naikinimo ginklais, pagrįstais laisvąja energija, nesuvaldydami galingų branduolinių bei dvasinių procesų, sukėlė grandininę reakciją. Tokia teorija teigia, kad kritinė radioaktyviųjų elementų ar subatominės energijos masė pasiekė sprogimo tašką, dėl kurio per akimirką visa planeta tiesiog išsprogo į milijardus smulkių gabalų.

Regresinės hipnozės būdu matoma Faetono planeta.

 

Kalbant apie tai, kada tiksliai toji nelaimė nutiko, ezoteriniai šaltiniai ir netgi kai kurie netradiciniai tyrinėtojai nurodo gana skirtingus laiko tarpsnius – nuo gilios priešistorės (prieš šimtus tūkstančių metų) iki kur kas vėlesnių kataklizmų, sutampančių su bibliniais ar kosminiais ciklais (pavyzdžiui, kai kurie autoriai ir mediumai datuoja didžiulius Saulės sistemos sukrėtimus maždaug prieš 12 800 metų, siejamus su vėlyvojo ledynmečio pabaiga ir kosminių nuolaužų lietumi). Žinoma, akademinė mokslo bendruomenė tokias mintis atmeta, teigdama, kad asteroidų juosta tarp Marso ir Jupiterio susidarė iš pirminių dulkių, kurioms sutrukdyti suformuoti planetą nepavyko dėl galingos Jupiterio gravitacijos, tačiau mediumai šią mokslinę poziciją laiko tik paviršutinišku tikrovės nesuvokimu.

 

Pasak regresinės hipnozės metu gautų liudijimų, ne visi šios žlungančios planetos gyventojai žuvo – nedidelei daliai išmintingųjų žynių ir gyventojų pavyko laiku evakuotis naudojant pažangius erdvėlaivius. Pagrindinė bėgančiųjų dalis persikėlė į kaimynines planetas – Žemę ir tuomet dar gyvybingą bei turintį atmosferą Marsą, o dalis jų laikinai apsigyveno planetos palydovuose. Ezoterikai teigia, kad šie evakuoti Faetono (Maldeko) pabėgėliai tapo tam tikrais dvasiniais mūsų planetos mokytojais, civilizacijų pradininkais ir padėjo pagrindus pirmosioms žmogiškosioms kultūroms Žemėje, o jų genetinė atmintis iki šiol išliko mūsų pasąmonėje.

 

Šios prarastos planetos sprogimas turi milžinišką simbolinę ir energetinę reikšmę mums šiandien, nes ekstrasensai ją traktuoja kaip visatos perspėjimą apie technologijų ir nesubalansuotos sąmonės pavojus. Paliktas nuolaužų žiedas (Asteroidų juosta) dvasiniame lygmenyje yra interpretuojamas kaip kosminis priminimas apie pražuvusią civilizaciją, kurios puikybė ir nekontroliuojama energija suardė natūralią planetos harmoniją. Mediumų teigimu, žmonija dabar išgyvena panašų ciklą, todėl Faetono pamoka mums turėtų tapti kritiniu raginimu keisti savo dvasinį vertybių sistemą, kad nepasikartotų ta pati kosminė klaida.

 

Maištinga Siela

Hobos meteoritas Namibijoje: įdomioji Žemės istorija ir svetimkūniai iš kosmoso

 

 

Sveiki!

 

Ar žinojote, kad Namibijoje 1920 metais atrastas garsusis kosminis kūnas vadinamas Hobos meteoritu (angl. Hoba meteorite). Šis įspūdingas gamtos stebuklas buvo aptiktas tuometinėje Pietų Vakarų Afrikoje, šiauriniame regiono pakraštyje netoli Grutfonteino (Grootfontein) miesto, Hoba West ūkio teritorijoje. Istorinis atradimas įvyko visiškai atsitiktinai, kai vietinis ūkininkas ir žemės savininkas Jacobus Hermanus Brits arė savo lauką jaučiais temptu plūgu. Ariant žemę, plūgas staiga rėžėsi į neįprastai kietą, po negiliu dirvožemio sluoksniu slypėjusią metalinę kliūtį, o vėliau atlikti kasinėjimai atskleidė milžinišką, plokščią metalinę plokštę, kurios didžioji dalis slypėjo po žeme.

 

Savo pavadinimą meteoritas gavo nuo vietovės, kurioje buvo aptiktas – Hoba ūkio, o pats žodis „Hoba“ vietine kalba taip pat reiškia „dovaną“. Nors meteoritas Žemę pasiekė maždaug prieš 80 000–300 000 metų, dėl savo neįprastos plokščios formos, sekliojo kritimo kampo ir stipraus atmosferos stabdymo efekto jis netgi nesukūrė tradicinio didelio smūgio kraterio. Mokslininkai apskaičiavo, kad kritimo metu pradinė kosminio kūno masė galėjo siekti apie 500 tonų, tačiau didžioji jo dalis sudegė arba išgaravo atmosferoje, o ant žemės nusileidęs vientisas gabalas laikui bėgant svorio šiek tiek neteko dėl aplinkos poveikio ir vandalizmo.

 

Šiuo metu manoma, kad Hobos meteoritas sveria apie 60 tonų (kai kurie istoriniai šaltiniai nurodo iki 66 tonų), o jo fiziniai matmenys siekia maždaug 2,7 metro ilgį bei plotį ir apie 0,9 metro storį, todėl jis oficialiai laikomas didžiausiu žinomu vientisu meteoritu ir didžiausiu natūraliu geležiniu gabalu visoje Žemėje. Pagal savo cheminę ir mineraloginę sudėtį šis kosminis radinys yra priskiriamas retam geležinių meteoritų tipui, vadinamam ataksitais, kuriems būdingas ypač didelis nikelio kiekis. Tikslūs laboratoriniai tyrimai parodė, kad meteoritą sudaro maždaug 82–84 procentai geležies, apie 16 procentų nikelio, taip pat nedidelis kiekis kobalto bei fosforo pėdsakų, o dėl itin didelės nikelio koncentracijos jame visiškai nėra būdingų Widmanstätten kristalinių struktūrų linijų, aptinkamų daugumoje kitų metalinių meteoritų.

 

Pirmąsias oficialias mokslines išvadas bei metalurginę analizę 1929 metais paskelbė tyrėjas L. J. Spencer, o vėlesniais dešimtmečiais geologai ir metalurgai atliko gausius tyrimus, siekdami suprasti ankstyvosios saulės sistemos protoplanetinių branduolių sandarą ir meteorito magnetines savybes. Atsakant į klausimą dėl radiacijos, svarbu pažymėti, kad Hobos meteoritas nėra radioaktyvus – jame nėra radioaktyvių elementų skilimo pėdsakų, todėl jis visiškai nekelia jokio pavojaus sveikatai, nors vėlesniais metais to paties regiono urano kasybos bendrovės finansiškai rėmė apsaugos priemones nuo vandalų.

 

Dėl didelio svorio ir masto meteorito niekada nepavyko ir net nebuvo bandoma išjudinti iš jo pirminės radimo vietos, o siekiant apsaugoti šį nekainuojamą mokslinį objektą, Namibijos vyriausybė dar 1955 metais paskelbė jį nacionaliniu paminklu. 1987 metais ūkio savininkas padovanojo žemės sklypą valstybei, po to aplink meteoritą buvo įrengtas akmeninis amfiteatras, lankytojų informacinis centras ir apsaugos infrastruktūra, padėjusi pažaboti suvenyrų ieškotojus, kurie anksčiau bandė kapoti gabalus. Šiandien Hobos meteoritas yra viena lankomiausių ir populiariausių turistinių vietų Namibijoje, kurioje tūkstančiai keliautojų iš viso pasaulio kasmet gali tiesiogiai pamatyti ir paliesti tūkstantmečius skaičiuojančią kosminę relikviją po atviru dangumi.

 

Pagal tokių vizionierių ir ekstrasensų pasakojimus (ne mokslininkų!), Hobos meteoritas yra apibūdinamas ne kaip paprastas metalo luitas, o kaip galingas kosminis „švyturys“ arba energijos akumuliatorius. Teigiama, kad per jį į Žemę milijardus metų buvo transliuojami informaciniai kodai iš giliųjų visatos klodų, o pats metalas veikia kaip senovinė baterija, iki šiol sauganti pirminę kosminės kilmės informaciją apie žvaigždžių sistemų formavimąsi.

 

Hipnozės seansų ar regresinių meditacijų metu, kuriuos atlieka tam tikri ezoterikos praktikai, neva išgyvenami vizualūs prisiminimai apie patį kritimo momentą. Šių regėjimų dalyviai pasakoja matę ne įprastą ugnies kamuolį, o akinantį, keistos violetinės ar sidabrinės spalvos šviesos srautą, kuris perskrodė dangų ir sąmoningai pasirinko nusileidimo vietą dabartinės Namibijos teritorijoje, tarsi inkaras užfiksuodamas tam tikras planetines energijos linijas.

 

Taip pat populiari vizija teigia, kad prie meteorito esantys žmonės patiria keistą laiko tėkmės sulėtėjimą arba emocinį palengvėjimą, kurį ezoterikai priskiria „aurinio metalo lauko“ valomajam poveikiui. Esą nikelio ir geležies junginys sukuria subtilų magnetinį lauką, kuris rezonuoja su žmogaus širdies čakra, padėdamas išvalyti pasąmonines traumas ir sujungti individą su visatos sąmone.

 

Maištinga Siela

Pietersitas (akmuo): kilmė, savybės, spalvos, kaina, zodiako ženklai, ezoterika ir kt.

 

Sveiki!

Pietersitas yra retas ir vizualiai įspūdingas silikatų klasės mineralas, priklausantis kvarco grupei, kurį 1982 metais Namibijoje atrado Siddis Pieters. Šis akmuo išsiskiria savo chaotiška, audringą ugnį ar liūtį primenančia struktūra, susidedančia iš pluoštinių mineralų intarpų, kurie yra visiškai užsikeroję kvarco matricoje.

Šio mineralo kilmė yra glaudžiai susijusi su uolienų metamorfizmu ir pseudomotozės procesais. Pietersitas yra iš esmės suslėgtas akies akmens ir tigro akmens mišinys, kurio pluoštai per ilgą geologinį laiką buvo sulankstyti, sulaužyti ir vėl surišti kvarco bei chalcedono tirpalų. Šis unikalus geologinis virsmas lemia, kad akmuo neturi simetriškos tvarkos, o jo viduje verda optinė audra.

Geologinis pietersito amžius yra sunkiai suvokiamas žmogaus protui, siekiantis net apie 2,2 milijardo metų. Šie kvarco dariniai formavosi senoviniuose prekambro periodo vulkaniniuose ir sedimentiniuose sluoksniuose, kurie patyrė didžiulį tektoninį spaudimą Žemės plutos gelmėse, suformuodami stabilią ir kietą kristalinę struktūrą.

Pasauliniame žemėlapyje pietersitas yra itin retas radinys, turintis tik kelias pagrindines kilmės vietas. Pagrindiniai ir geriausiai žinomi telkiniai yra aptinkami Afrikoje, tiksliau Namibijoje, bei Kinijoje, Hunano provincijoje, kur pastaraisiais metais buvo rasti nauji kokybiški šio akmens klodai. Retkarčiais smulkesnių intarpų aptinkama ir kitose granito bei pegmatito gyslose, tačiau prekyboje dominuoja afrikietiškas ir kiniškas pietersitas.

Spalvų gama yra viena didžiausių šio akmens paslapčių, užburiančių mineralų kolekcionierius. Pietersitas švyti tamsiai mėlynais, auksiniais, ugningai raudonais, giliai rudais ir pilkais atspalviais, o šviesa, atsispindėdama nuo mikroskopinių asbesto ar riebalų rūgščių pluoštų, sukuria trimatį mirgėjimo efektą, vadinamą četiliškumu. Mėlynojo atspalvio pietersitas yra ypač retas ir vertinamas rinkoje.

Mineralogijos ir mokslo pasaulyje pietersitas vertinamas kaip sudėtingas kvarco porūšis, priklausantis chalcedonų šeimai. Mokslininkai tyrinėja jo skaidulines struktūras, siekdami suprasti pseudomorfozės mechanizmus, kai kvarcas visiškai pakeičia pradinius mineralus, palikdamas tik optinius šviesos lūžio pėdsakus. Mineraloginėje literatūroje jis dažnai vadinamas „Audrų akmenimi“ dėl savo vizualinio panašumo į besisukančius uragano debesis.

Astrologijoje ir ezoterikoje pietersitas laikomas itin galingu transformacijos ir valios akmenimi. Astrologai jį dažniausiai priskiria Liūto ir Vandenio Zodiako ženklams, nes jis padeda suderinti kūrybinę ugnį su aukštesniąja sąmone. Ezoteriniose praktikose tikima, kad šis kristalas valo aurą, sklaido mentalinį chaosą ir aktyvina trečiąją akį, padėdamas žmogui atrasti vidinę tiesą ir drąsą keisti gyvenimą.

Alternatyviųjų praktikų tyrinėtojai ir regresinės hipnozės seansų dalyviai dažnai pasakoja apie neįprastus pojūčius laikant pietersitą rankose. Daugelis jų teigia patiriantys stiprią energijos bangą, primenančią elektros išsiskirimą, o aiškiaregiai tvirtina, kad šis akmuo veikia kaip kosminis tiltas, leidžiantis greičiau pasiekti pasąmonės gelmes bei pamatyti savo praeitų gyvenimų pamokas.

Lietuvos teritorijoje natūralių pietersito telkinių nėra, kadangi mūsų šalies geologinį pagrindą sudaro jaunesnės nuogulos ir ledyniniai dariniai, o ne senovinės magminės ar metamorfinės uolienos, būtinos tokio tipo kvarcui susidaryti. Vis dėlto, šio mineralo galima nesunkiai rasti Lietuvos papuošalų parduotuvėse, ezoterikos salonuose ir mineralų kolekcionierių rinkiniuose, kur jis atkeliauja importo keliu iš Namibijos ar Kinijos per tarptautines brangakmenių muges.

Maištinga Siela

Labradoritas. Labradorito akmuo: papuošalai, ezoterinės savybės, zodiako ženklai, energetika, paplitimo arealas ir kt.

 

Sveiki!
 
Nuo pat vaikystės domėjausi ne tik fosilijomis, bet ir akmenimis bei mineralais. Šiemet iš kelionės parsivežiau labradorito luitą ir jis dabar ant mano rašomojo stalo. Nusprendžiau pasidomėti, kas šis akmuo ir kuo jis ypatingas, ką apie jį sako ezoterika, mokslininkai ir t. t.
 
Labradoritas (labradorite) yra užburiantis, paslaptingas ir estetiškai patrauklus mineralas gamtoje, kurio magiškas švytėjimas amžiams, kaip kiti sako, pavergė tiek geologų, tiek ezoterikų širdis. Šis akmuo priklauso laukošpatų (feldšpatų) grupei, tiksliau, plagioklazų eilinei, ir pasižymi sudėtinga bei įdomia chemine sandara. Jo cheminė formulė yra , rodanti, kad jis sudarytas iš natrio, kalcio, aliuminio, silicio ir deguonies junginių. Kristalografinė plokštuma ir mikroskopiniai intarpai sukuria unikalią optinę savybę, vadinamą labradorescencija – kai šviesa patenka į akmenį, ji lūžta ir atsispindi nuo vidinių plokštelių, sukurdama stulbinančius vaivorykštės blyksnius.
 
Mineralo kilmė yra glaudus magminis procesas, vykstantis gelmėse. Labradoritas daugiausia formuojasi magminėse ir metamorfinėse uolienose, giliai Žemės plutoje lėtai vėstant magmai, todėl jo struktūroje susiformuoja mikroskopiniai sluoksniai, būtini šviesos interferencijai. Fizinės akmens savybės apima 6–6,5 kietumą pagal Moso skalę, todėl jis yra pakankamai patvarus papuošalams, nors turi aiškų skilumą, reikalaujantį atsargumo jį apdirbant. Pirmą mineralą oficialiai atrado ir aprašė misionieriai bei tyrinėtojai dar 1770 metais.
 
Istoriniai šaltiniai liudija, kad labradoritą pirmą kartą aptiko moraviečių misionieriai Paulius Edmundas Isertas) Kanados Labradoro pusiasalyje, tiksliau – Paulo saloje netoli Naino gyvenvietės. Būtent dėl šios geografinės vietos akmuo ir gavo savo pasaulinį pavadinimą – labradoritas. Visgi vietiniai indėnai inuitai šį akmenį žinojo ir gerbė gerokai anksčiau, o jų mitologijoje buvo tikima, kad labradoritas yra suakmenėjusi šiaurės pašvaistė (Aurora Borealis), kurią kažkoks piktadarys netyčia įkalino uolose, kol didvyris galingu smūgiu išlaisvino dalį šviesos.
 
Geografinis labradorito paplitimo arealas yra gana platus, tačiau aukštos kokybės, stiprią labradorescenciją turintys egzemplioriai laikomi santykinai retais. Pasaulyje didžiausi ir gražiausi šio mineralo telkiniai aptinkami Kanadoje (Labradoro pusiasalyje), Madagaskare, Suomijoje (kur išgaunamas itin vertinamas spektrolitas, spinduliuojantis visomis vaivorykštės spalvomis), taip pat Rusijoje, JAV, Meksikoje, Australijoje bei Norvegijoje. Tuo tarpu Europoje, be minėtosios Suomijos, jo radimviečių pasitaiko Skandinavijos šalyse. Kalbant apie Lietuvą, natūralių gamtinių labradorito telkinių mūsų šalyje nėra, nes Lietuvos geologinį pagrindą sudaro nuogulų sluoksniai, tačiau jo ledynų atneštų riedulių pavidalu (morofinėje zonoje) ar dekoratyviniuose interjeruose ir papuošaluose pasitaiko gana dažnai.
 
Ezoterikos, astrologijos ir kristaloterapijos pasaulyje labradoritas yra tituluojamas „Magijos ir transformacijos akmenimi“. Žinomi pasauliniai ir Lietuvos ezoterikai bei kristalų tyrinėtojai (tokie kaip autorius A. Melody, tyrinėjantis mineralų metafizines savybes, ar šiuolaikiniai holistinės medicinos praktikieriai) teigia, kad labradoritas yra galingiausias aurą saugantis skydas. Pavyzdžiui, garsi kristaloterapijos ekspertė ir knygų autorė Judy Hall savo darbuose nuolat pabrėždavo, kad labradoritas efektyviai nutraukia energetinius nutekėjimus, apsaugo nuo psichinio vampyrizmo ir padeda atgauti prarastą jėgų balansą po sunkių emocinių sukrėtimų.
 
Šiuolaikiniai mediumai, ekstrasensai ir regresinės hipnozės rengėjai (tokie kaip giliojo sąmonės tyrinėjimo specialistai ir ekstrasensorikos lektoriai) labai dažnai naudoja labradoritą savo praktikose. Regresinės hipnozės specialistai pastebi, kad paciento delne laikomas labradoritas padeda lengviau apeiti sąmoningus protinius barjerus, pasiekti gilesnius pasąmonės klodus ir prisiminti praėjusių gyvenimų patirtis ar giliai užrakintas vaikystės traumas. Ekstrasensai tvirtina, kad šis akmuo stimuliuoja „Trečiąją akį“ (šeštąją čakrą) ir gerina aiškiaregystę, todėl jis yra nepakeičiamas įrankis tiems, kurie dirba su sapnų aiškinimu, kortomis ar energijų subalansavimu.

 
Astrologiniame kontekste labradoritas labiausiai siekiamas ir rekomenduojamas tam tikriems zodiako ženklams. Tradiciškai astrologai jį priskiria Skorpionams, Šauliams, Liūtams bei Žuvims, kuriems būdingas gilus emocinis pasaulis, kūrybiškumas ir polinkis į dvasinius ieškojimus. Liūtams jis padeda sušvelninti ego ir rasti vidinę ramybę, Skorpionams – saugoti savo paslaptis ir transformuoti vidinę tamsą į šviesą, o Žuvims – sustiprinti intuiciją ir apsisaugoti nuo svetimų emocijų chaoso, kurį šis jautrus ženklas linkęs sugerti.
 
Ką iš tikrųjų labradoritas suteikia žmogui kasdieniame gyvenime? Jo nešiotojai ir gerbėjai patiria didesnį proto aiškumą, gebėjimą lengviau prisitaikyti prie staigių gyvenimo permainų bei apsaugą nuo vidinio perdegimo ir streso. Akmuo padeda išsklaidyti vadinamąjį „smegenų rūką“, skatina kūrybinį mąstymą, todėl jį ypač pamėgę menininkai, rašytojai, architektai ir visi kūrybinių profesijų atstovai, ieškotojai bei mąstytojai.
 
Dėl savo išskirtinio grožio ir unikalios struktūros labradoritas yra plačiai pritaikomas pramonėje, juvelyrikoje ir interjero dizaine. Iš jo gaminami įvairiausi papuošalai – žiedai, masyvūs pakabukai, auskarai, apyrankės, taip pat poliruoti akmens luitai, sferos, obeliskai ir skulptūrėlės namų interjerui. Juvelyrikoje vertinami tie akmenys, kurie pasižymi stipriausiu melsvu ar žalsvu blyksniu, o interjere dideli labradorito gabalai naudojami kaip erdvės energetiniai centrai ir prabangūs dekoro elementai.
 
Galiausiai su labradoritu yra susiję keli netikėti ir intriguojantys faktai, kurie parodo, koks nepaprastas yra šis mineralas. Pavyzdžiui, nors išoriškai neapdorotas labradoritas dažnai atrodo kaip nepastebimas, tamsiai pilkas ar net purvinas akmuo, visiškai pasikeičia vos šviesai kritus tam tikru kampu – tai primena žmogiškąjį potencialą, kuris tūno giliai viduje, kol gyvenimo šviesa jį nušviečia. Taip pat moksliškai įrodyta, kad labradorito struktūra yra susijusi su plagioklazų dvynėjimusi, o gamtoje kartais aptinkami itin reti jo variantai, švytintys visais geltonais, raudonais ir violetiniais atspalviais, kurie geologų rinkoje prilygsta brangiausiems juvelyriniams akmenims.

 
Maištinga Siela

Haulitas: haulito akmens istorija, sandara, spalva ir savybės

 

MOKSLAS IR ISTORIJA APIE HAULITĄ

Haulitas yra moksliškai vertingas silikatų klasės mineralas, kurio atradimo istorija prasidėjo XIX amžiaus antrojoje pusėje. Šį mineralą 1868 m. Naujojoje Škotijoje, Kanadoje, pirmasis aptiko ir aprašė chemikas bei geologas Henris Hau. Vietiniai gipso kasyklų darbininkai jam pranešė apie neįprastus, itin kietus mazgelius, kurie trukdė įprastiems kasybos darbams. Hau atliko išsamius radinio tyrimus, nustatė naują cheminę sudėtį ir vėliau šis mineralas jo garbei oficialiai buvo pavadintas haulitu.

Cheminiu požiūriu haulitas klasifikuojamas kaip kalcio borosilikato hidroksidas. Tai gana retas boratinis mineralas, priklausantis monoklininei kristalų sistemai. Nors laboratorinėmis sąlygomis, naudojant stiprius mikroskopus, galima įžiūrėti mažyčius, plokščius šio mineralo kristalus, natūralioje gamtoje jis beveik niekada neaptinkamas pavieniais kristalais. Dažniausiai haulitas formuojasi kaip masyvios, mazginės arba inkstų formos agregatų masės, kurios savo išorine tekstūra labai primena kalafioro galvą.

Natūrali haulito spalva dažniausiai varijuoja nuo pieno baltumo iki šviesiai pilkos, o jo paviršių beveik visada raižo tamsiai rudi, pilki arba visiškai juodi gyslelių tinklai. Šios gyslelės yra ne kas kita, o kitų mineralų, pavyzdžiui, molio ar kvarco, intarpai, įsiterpę haulitui formuojantis. Pagal Mooso kietumo skalę šis mineralas yra palyginti minkštas, pasiekiantis tik apie 3.5 balo kietumą, todėl jį lengva mechaniškai apdirbti, pjaustyti ir poliruoti. Šviežiai nulaužtas arba nupoliruotas jo paviršius pasižymi švelniu porcelianiniu arba pusiau stiklišku blizgesiu.

Geologiškai šis mineralas formuojasi specifinėse nuosėdinėse aplinkose, kuriose vyko intensyvus vandens garavimas. Tai dažniausiai būna senoviniai druskų baseinai arba išdžiūvusių ežerų vietos dykumų regionuose, kur kaupiasi boratai. Pagrindiniai ir ekonomiškai svarbiausi haulito telkiniai šiandien yra išsidėstę Kalifornijos ir Nevados valstijose Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jis randamas kartu su kitais borato mineralais. Taip pat kokybiškų pavyzdžių vis dar išgaunama jo istorinėje tėvynėje Kanadoje, o mažesnių telkinių užfiksuota Vokietijoje, Serbijoje bei Turkijoje.

Mokslo ir pramonės pasaulyje haulitas vertinamas ne tik kaip borato žaliava, bet ir dėl savo fizinės struktūros ypatybių, ypač didelio porėtume. Kadangi mineralas yra porėtas, jis itin lengvai sugeria įvairius dažus, o tai aktyviai naudojama taikomojoje dailėje bei juvelyrikoje. Pavyzdžiui, nudažytas mėlyna spalva haulitas tampa vizualiai sunkiai atskiriamas nuo kur kas brangesnio turkio, o nudažytas raudonai – imituoja koralą. Visgi geologinėje diagnostikoje jį labai lengva identifikuoti atliekant paprastą tankio testą arba naudojant druskos rūgštį, su kuria haulitas, kitaip nei kalcitai, reaguoja labai lėtai ir neišskiria dujų burbuliukų.

Ezoterikoje ir dvasinėse praktikose haulitas yra laikomas vienu stipriausių ramybės bei emocinės pusiausvyros akmenų. Tikima, kad šio mineralo skleidžiamos subtilios vibracijos veikia tarsi emocinis kempinė, sugerianti pyktį, susierzinimą, pavydą ir kitas negatyvias energijas – tiek paties žmogaus, tiek sklindančias iš aplinkos. Ezoterikai jį dažnai rekomenduoja žmonėms, susiduriantiems su dideliu kasdieniu stresu ar linkusiems į impulsyvias, karštakošiškas reakcijas. Laikomas arti kūno ar tiesiog delne, šis akmuo, tikima, padeda „nuleisti garą“ ir skatina reaguoti į konfliktines situacijas išmintingai bei ramiai.

HAULITO REIKŠMĖ ASTROLOGIJOJE, EZOTERIKOJE

Žymūs ekstrasensai ir dvasiniai mokytojai haulitą dažnai įvardija kaip puikų pagalbininką meditacijose ir dvasinėse kelionėse. Jų teigimu, balta akmens spalva simbolizuoja grynumą, o tamsių gyslelių tinklas – gilią pasąmonės išmintį ir ryšį su praėjusiais gyvenimais. Teigiama, kad šis akmuo padeda nutildyti nuolatinį proto triukšmą, o tai leidžia lengviau pasiekti gilią meditacinę būseną, išgirsti savo intuiciją ir užmegzti ryšį su aukštesniaisiais dvasiniais vedliais. Kai kurie ekstrasensai naudoja šį mineralą siekdami atverti blokus, trukdančius suvokti savo tikrąjį gyvenimo kelią ir dvasinę paskirtį.

Alternatyviosios medicinos atstovai ir kristalų terapeutai (litoterapeutai) haulitui priskiria nemažai fizinį kūną stiprinančių savybių, kurias simboliškai sieja su jo chemine sudėtimi. Kadangi haulitas yra kalcio borosilikatas, litoterapijoje tikima, kad energetiniu lygmeniu jis padeda organizmui geriau įsisavinti kalcį. Dėl šios priežasties jį rekomenduojama turėti šalia tiems, kas nori sustiprinti kaulus, dantis ar pagerinti plaukų ir nagų būklę. Taip pat manoma, kad švelnus akmens poveikis padeda atpalaiduoti raumenų įtampą ir siunčia kūnui signalus, jog laikas pailsėti bei atkurti jėgas.

Viena populiariausių haulito pritaikymo sričių alternatyviojoje medicinoje yra kova su nemiga ir miego sutrikimais, kylančiais dėl per didelio minčių srauto. Medikai-holistai rekomenduoja prieš miegą palaikyti šį akmenį rankose arba tiesiog pasidėti jį po pagalve, kad jo raminantis laukas padėtų sulėtinti širdies ritmą ir nuramintų įsiaudrinusią nervų sistemą. Tikima, kad toks ritualas ne tik padeda lengviau užmigti, bet ir apsaugo nuo naktinių košmarų bei dovanoja gilų, atstatantį poilsį, po kurio žmogus prabunda pailsėjęs ir emociškai stabilesnis.

Astrologijoje haulitas neturi griežtai apibrėžto vieno valdovo, tačiau dažniausiai yra siejamas su oro stichija ir Dvynių ženklu, kuriam būdingas nuolatinis protinis aktyvumas, skubėjimas bei polinkis į nerimą. Astrologai teigia, kad haulitas padeda Dvyniams sulėtinti tempą, sukoncentruoti dėmesį ir apsaugo nuo dvasinio išsekimo. Taip pat šis akmuo labai tinka po Mergelės ir Svarstyklių ženklais gimusiems žmonėms, nes stiprina jų natūralų poreikį harmonijai, padeda rasti kompromisus ir skatina toleranciją bei kantrumą bendraujant su kitais.

Galiausiai, energetinių centrų teorijoje haulitas yra glaudžiai susijęs su viršugalvio (karūnos) čakra, kuri atsako už mūsų dvasinį sąmoningumą bei ryšį su visata. Uždėtas ant šios srities meditacijos metu, akmuo, tikima, valo energetinius kanalus, plečia suvokimo ribas ir padeda integruoti naujas žinias bei idėjas. Manoma, kad haulitas pažadina stiprų žinių troškimą ir padeda lavinti atmintį, todėl ezoterikai jį pataria nešiotis studentams ar kūrybinių profesijų atstovams, ieškantiems įkvėpimo ir norintiems išlaikyti šviesų bei skaidrų protą.

Maištinga Siela

#19 Bašaras (Bashar): Mozės kontaktas su ateiviais, anunakiai, pilkųjų DNR, kodėl žmonės serga Alzheimerio liga, žmonijos gyvenimo trukmės ilgėjimas

 

Sveiki!

 

Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.

 

Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos atvaizdas.

 

Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia, kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.

 

Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“ ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.

 

Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“ procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.

 

Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“ yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia, kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle, buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo pačių genetinius pažeidimus.

 

Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“ pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene, tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.

 

Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę, Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę: jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas „čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso patiria organizmas.

 

Šis biologinis pokytis nėra tik individualus pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius 50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80 metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.

 

Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese, kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats – aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai, kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik drįstame patikėti savo intuicija.

 

Maištinga Siela

Paslaptingoji Velykų sala Ramiajame vandenyne: milžiniškos senovinės statulos, istorija, mokslininkų hipotezės ir mistikų aiškinimai

 

Sveiki!

 

Vienas didžiausių ir smagiausių dalykų internete yra žinių spragų užpildymas. Neįtikėtina, kaip per internetą galima be paliovos tenkinti savo smalsumą. Šiandien, Šv. Velykų dieną, nusprendžiau labiau pasidomėti paslaptinga Velykų sala Ramiajame vandenyne. Žinau, tikėtina, kad niekada ten neatsidursiu, bet vis tiek žvilgtelėti į šią paslaptingą vietovę norisi nors ir iš mokslinės bei ezoterinės perspektyvos. Šiame įraše apžvelgsiu, kaip Velykų sala susiformavo, kas apie ją žinoma, taip pat paliesiu ezoterinę pusę, t. y. psichinių galių žmonių nuomonę apie šią paslaptingą vietą ir tenai glūdinčias skulptūrų paslaptis.

 

VELYKŲ SALOS SUSIFORMAVIMAS IR ATRADIMAS, GEOLOGIJA IR PASLAPTINGOS STATULOS

 

Velykų sala, pasaulyje žinoma vietiniu Rapa Nui pavadinimu, yra vienas labiausiai izoliuotų ir paslaptingiausių kampelių Žemėje, esantis Ramiojo vandenyno pietryčiuose. Politiniu požiūriu ši unikali teritorija nuo 1888 metų priklauso Čilei ir yra laikoma jos specialiąja provincija, nors geografiškai ji nutolusi nuo Pietų Amerikos žemyno daugiau nei 3 500 kilometrų. Ši sala sudaro Polinezijos trikampio viršūnę ir yra nutolusi nuo artimiausios gyvenamos Pitkerno salos apie 2 000 kilometrų, todėl jos istorinis vystymasis vyko visiškoje atskirtyje nuo likusio pasaulio įtakos.

 

Salos kilmė yra grynai vulkaninė, susiformavusi dėl trijų pagrindinių ugnikalnių – Terevakos, Poikės ir Rano Kau – išsiveržimų, kurie per milijonus metų susijungė į vieną trikampio formos sausumos plotą. Geologiškai sala yra gana jauna, jos pagrindą sudaro bazaltas ir ryolitas, o paviršius nusėtas vulkaniniais krateriais ir lavos urvais. Įdomu tai, kad Velykų saloje nėra nuolatinių upių ar didelių ežerų, tačiau gėlo vandens atsargos kaupiasi didžiuosiuose ugnikalnių krateriuose, kur susiformavę giliavandenės pelkės ir ežerėliai, tūkstantmečius tarnavę kaip vienintelis išgyvenimo šaltinis vietos bendruomenei.

 

Pasauliui šią salą 1722 metais balandžio 5 dieną atrado olandų admirolas Jakobas Rogevenas, kuris prie jos krantų prisišvartavo būtent per Velykų sekmadienį. Šio sutapimo dėka sala gavo savo europietiškąjį pavadinimą, nors patys polineziečiai ją vadina Rapa Nui arba Te Pito o te Henua, kas vertime reiškia „Pasaulio bamba“. Admirolą ir jo įgulą nustebino ne tik izoliacija, bet ir milžiniškos akmeninės statulos, kurios nebyliai stebėjo horizontą, keldamos daugybę klausimų apie tai, kaip tokia nedidelė ir išteklių stokojanti bendruomenė sugebėjo sukurti tokio masto paminklus.

 

Didžiausia salos įdomybė ir traukos centras yra moai – monolitinės akmeninės skulptūros, kurių saloje suskaičiuojama beveik devyni šimtai. Dauguma šių statulų buvo išskaptuotos iš vulkaninio tufo Rano Raraku karjere, kuris iki šiol atrodo kaip nebaigta gamykla su dešimtimis nebaigtų kirsti milžinų. Moai dydis svyruoja nuo poros metrų iki dešimties metrų aukščio, o jų svoris gali siekti net 80 tonų. Didžiausia nebaigta statula, rasta karjere, siekia net 21 metro aukštį, o tai liudija apie neįtikėtinas senovės skulptorių ambicijas ir inžinerines svajones.

 

Mokslininkai ilgą laiką laužė galvas, kaip šios statulos buvo gabenamos po visą salą be ratų ar metalinių įrankių. Šiuolaikiniai tyrimai ir vietinės legendos leidžia daryti prielaidą, kad statulos buvo „vedamos“ naudojant virves ir svyruojantį judesį, primenantį ėjimą. Beveik visos moai buvo pastatytos ant specialių platformų, vadinamų ahu, ir jos visos, išskyrus vieną grupę, yra nusisukusios nuo vandenyno į salos vidų. Tikima, kad šios skulptūros vaizdavo sudievintus protėvius, kurie savo žvilgsniu saugojo kaimus ir skleidė gyvybinę energiją, vadinamą mana.

 

Kalbant apie gamtą, šiandien Velykų sala atrodo gana nuogai, dominuojant žolynams ir neaukštiems krūmokšniams, tačiau tai nėra pirminė jos būklė. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad kadaise salą dengė tankūs palmių miškai, kurie išnyko dėl žmonių veiklos bei į salą atvežtų žiurkių, kurios graužė palmių riešutus. Gyvūnija saloje taip pat gana skurdi: nėra vietinių sausumos žinduolių, o dauguma čia esančių rūšių, pavyzdžiui, arkliai, karvės ar avys, buvo atvežti kolonizatorių. Pakrantėse galima sutikti jūrinių paukščių ir retkarčiais pasirodančių žaliųjų vėžlių.

 

Viena populiariausių mokslinių hipotezių apie salą yra susijusi su ekologine katastrofa, kurią aprašė mokslininkas Jaredas Diamondas. Jis teigė, kad perteklinis resursų naudojimas statulų gabenimui ir miškų kirtimas sukėlė badą, karus ir visuomenės žlugimą. Tačiau naujesni tyrimai pateikia nuosaikesnę versiją – Rapa Nui gyventojai buvo itin kūrybingi žemdirbiai, naudoję akmenų mulčiavimą drėgmei išlaikyti, o jų populiacijos mažėjimą labiau nulėmė europiečių atvežtos ligos bei vergų pirklių reidai XIX amžiuje.

 

Šiuo metu Velykų sala nėra tik muziejus po atviru dangumi, joje nuolat gyvena apie septynis tūkstančius žmonių, kurių didžioji dalis susitelkę Hanga Roa miestelyje. Vietiniai gyventojai itin saugo savo tradicijas, kalbą ir kultūrinį identitetą, o kasmet vykstantis „Tapati Rapa Nui“ festivalis pritraukia dalyvius iš viso pasaulio. Salos ekonomika dabar beveik visiškai laikosi ant turizmo pamatų, nes šis kraštas dėl savo unikalumo yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir laikomas viena geidžiamiausių kelionių krypčių.

 

Turistams čia rengiamos įvairiausios ekskursijos, kurių metu gidai pasakoja ne tik sausus faktus, bet ir mistines legendas apie paukščio-žmogaus kultą bei paslaptingus rašmenis rongo-rongo, kurių mokslininkai iki šiol nesugebėjo visiškai iššifruoti. Keliautojai gali lankyti karjerus, ahu platformas, leistis į žygius po vulkaninius kraterius ar nardyti krištolo skaidrumo vandenyse. Nors sala yra brangi ir sunkiai pasiekiama, ji išlieka gyvu įrodymu apie žmogaus dvasios stiprybę ir tai, kaip mažoje erdvėje gali gimti kultūra, kurios paminklai stebina pasaulį net po daugelio šimtmečių.

 

KĄ SAKO AIŠKIAREGIAI, MISTIKAI IR EKSTRASENSAI APIE VELYKŲ SALĄ?

 

Mistinių teorijų ir ezoterinių mokslų kontekste Velykų sala užima ypatingą vietą – ji dažnai vadinama „pasaulio čakra“ arba vartais į kitus matavimus. Viena garsiausių šio regiono mistinių hipotezių siejama su prarastuoju Lemūrijos (arba Mu) žemynu, apie kurį rašė ezoterikas ir pulkininkas Jamesas Churchwardas. Anot mistikų, Rapa Nui nėra tiesiog vulkaninė sala, o aukščiausios kalnų viršūnės, likusios virš vandens po to, kai didžioji Lemūrijos dalis nugrimzdo į vandenyno dugną prieš dešimtis tūkstančių metų. Manoma, kad šis žemynas buvo aukšto dvasinio lygio civilizacijos lopšys, o moai statulos žymi energetines linijas, kurios jungė šį žemyną su kosmosu ir kitomis senovės civilizacijomis, pavyzdžiui, Atlantida.

 

Daug diskusijų mistinėje bendruomenėje sukėlė aiškiaregys Edgaras Cayce’as, vadintas „mieganciuoju pranašu“. Nors jis tiesiogiai apie Velykų salą kalbėjo nedaug, jo pasekėjai, remdamiesi transo metu gauta informacija, teigia, kad salos skulptūros buvo sukurtos naudojant telekinezę ir garso levitaciją. Anot šios teorijos, milžiniški akmenys nebuvo traukiami virvėmis, o „skraidinami“ pasitelkiant specifines vibracijas, kurias valdė senovės išminčiai. Šie mistikai pabrėžia, kad moai statulų „pukao“ (raudonos kepurės) iš tikrųjų simbolizuoja nušvitusių būtybių aurą arba energetinius imtuvus, kurie kaupdavo saulės ir kosminę energiją, skirtą salos gyventojų dvasiniam penui.

 

Regresinės hipnozės seansų metu dalyviai dažnai pasakoja neįtikėtinas istorijas apie Velykų salos kilmę, kurios prieštarauja oficialiajai archeologijai. Populiari Dolores Cannon „Išvyniotos metafizikos“ kryptis teigia, kad moai statulos buvo ne tik protėvių atvaizdai, bet ir tam tikri „antenos-siųstuvai“. Hipnozės būsenos asmenys pasakoja regėję, kaip šios statulos veikė kaip apsauginis skydas aplink salą, o jų žvilgsnis į salos vidų buvo nukreiptas tam, kad sukurtų uždarą energetinį lauką, kuriame laikas tekėjo kitaip. Kai kurie regresinės hipnozės dalyviai teigia buvę „akmens meistrais“, kurie bendravo su pačiu akmeniu kaip su gyva būtybe, prašydami jo tapti skulptūra ir užimti savo vietą ant ahu platformos.

 

Mistinis rašytojas ir tyrinėtojas Erichas von Dänikenas savo darbuose išpopuliarino paleokontaktų teoriją, teigdamas, kad Rapa Nui istorija neatsiejama nuo ateivių apsilankymo. Anot jo, vietiniai gyventojai niekada nebūtų galėję sukurti tokių technologiškai sudėtingų paminklų be išorinės pagalbos. Ekstrasensai, palaikantys šią versiją, tvirtina, kad moai statulos yra nežemiškų būtybių, kurios kadaise lankėsi Žemėje, portretai. Jų teigimu, statulų veidai su ilgomis nosimis ir specifinėmis ausimis atkartoja kosminių keliautojų anatomiją, o pačios skulptūros tarnavo kaip orientyrai ateivių erdvėlaiviams, nusileidžiantiems į izoliuotą salą iš orbitos.

 

Rusų oftalmologas ir mistinis tyrinėtojas Ernstas Muldaševas, organizavęs ekspedicijas į Tibetą ir Velykų salą, iškėlė hipotezę apie „žmonijos genofondą“. Jo teigimu, po sala esančiuose lavos urvuose yra užkonservuoti senovės milžinų – asurų – kūnai, esantys somati būsenoje (gilioje meditacijoje tarp gyvybės ir mirties). Muldaševo nuomone, moai statulos yra šių milžinų sargybiniai, o pati sala yra dalis milžiniškos piramidžių ir sakralinių vietų sistemos, apimančios Kailašo kalną Tibete ir Gizos piramides Egipte. Anot jo, sala yra vieta, kurioje saugomos žinios apie ankstesnes žmonijos rases, kurios buvo gerokai fiziškai didesnės už dabartinę.

 

Šiuolaikiniai aiškiaregiai, lankęsi saloje, pavyzdžiui, kai kurie žinomi „energetiniai gidai“, tvirtina, kad Rapa Nui žemė vis dar vibruoja itin aukštu dažniu, o po ja driekiasi sudėtingas energetinių tunelių tinklas. Jie teigia, kad po statulomis yra palaidoti kristalai, kurie stabilizuoja Žemės tektonines plokštes. Kai kurie jautrūs asmenys pasakoja apie „akmenų balsus“, kuriuos galima išgirsti auštant Rano Raraku karjere – esą tai sielų, įstrigusių tarp matavimų, aidai. Mistikai tiki, kad kai bus iššifruoti rongo-rongo rašmenys, žmonija sužinos ne apie genčių karus, o apie tai, kaip valdyti materiją minties galia, nes būtent taip ši sala ir buvo pastatyta.

 

Galiausiai, dvasinio ugdymo mokytojai dažnai nurodo į „paukščio-žmogaus“ (Tangata Manu) kultą kaip į prarastą iniciacijos sistemą. Mistikai teigia, kad kasmetinės varžybos Orongo kaime nebuvo tiesiog kova dėl valdžios, o dvasinis egzaminas, kuriuo buvo tikrinamas ryšys su aukštesniuoju „Aš“. Anot aiškiaregių, šis kultas atsirado po to, kai sala prarado ryšį su pagrindiniu dvasiniu šaltiniu, ir buvo bandymas atkurti gebėjimą skraidyti (tiek fiziškai, tiek astrališkai). Šios istorijos piešia Velykų salos vaizdą ne kaip ekologinės katastrofos auką, o kaip sakralią laboratoriją, kurioje buvo bandomos žmogaus galimybių ribos ir ryšys su anapusiniu pasauliu.

 

Maištinga Siela