#20 Bašaras (Bashar): kaip veikia mirtis, Anunakiai, žmogaus DNR potencialas, tikrovės paralelės, karmos iliuzija, laiko suvokimas

 

Bašaras šiame įraše išsamiai nagrinėja egzistencijos prigimtį, teigdamas, kad mirtis nėra perėjimas į kitą vietą mechanine prasme, o veikiau vibracinis pasikeitimas, tarsi kanalo perjungimas televizoriuje. Jis aiškina, kad siela niekur neiškeliauja, nes visa erdvė ir laikas egzistuoja čia ir dabar, o atskirties jausmas kyla tik dėl mūsų riboto suvokimo, todėl kiekvienas žmogus, kada nors gyvenęs, išlieka esamoje realybėje, tik paslėptas nuo mūsų jutimų skirtingais dažniais, parodydamas, jog egzistencijos pagrindas yra nedaloma visuma.
 
Kalbant apie individualią sąmonę po mirties, Bašaras pabrėžia, kad asmenybė ir ego neišnyksta, o tampa platesnės sielos patirties dalimi. Mirties akimirkoje dažniausiai vyksta gyvenimo peržiūra, kuri nėra linijinis procesas, o greičiau visų patirčių visumos įsisavinimas, kurio metu siela pamato kiekvieną akimirką iš visų įmanomų perspektyvų, taip mokydamasi ir subalansuodama savo vibraciją prieš sekantį pasirinkimą, kas leidžia sielai išsaugoti visą sukauptą išmintį kaip nuolatinį resursą.
 
Šis procesas taip pat paaiškina karmą, kurią Bašaras apibūdina ne kaip bausmę, o kaip natūralų siekį judėti pusiausvyros link. Kadangi viskas egzistuoja vienu metu, bet kokia disbalanso forma, patirta per gyvenimą, yra tiesiog dalis visumos, kuri per sąmonės evoliuciją automatiškai siekia susibalansuoti, todėl teisingumas nėra išorinė represija, o gilus suvokimas, kad siela yra visatos dalis ir negali egzistuoti atskirai nuo jos harmonijos, transformuodama bet kokią negatyvią patirtį į būtiną pamoką.
 
Atsakydamas į klausimus apie žmonijos kilmę, jis patvirtina, kad Homo sapiens buvo genetiškai suprojektuotas prieš maždaug 350 000 metų per Anunakių programą. Ši programa buvo pagrindinis inžinerinis žingsnis, tačiau sielos į šią formą buvo pritrauktos natūraliai – per vibracinį rezonansą, nes jos ieškojo būtent tokio tipo „transporto priemonės“ ar kūno projekcijos savo temoms tirti. Siela neįeina į kūną, o projektuoja fiziškumą kaip įrankį patirti save, todėl fizinis kūnas yra tarsi projekcija sielos viduje, o ne siela tūno kūne, kas leidžia suprasti, jog mūsų biologija yra sudėtingas instrumentas, sukurtas specialiai sąmonės fokusavimui.
 
Nagrinėdamas nežemiškų civilizacijų klausimą, Bašaras atskleidžia, kad mūsų kosminė aplinka yra itin gyvybinga ir priklauso Tarpžvaigždiniam aljansui, kurį sudaro net 554 pažengusios civilizacijos. Jis pabrėžia, kad šiame tinkle esame ne vieni, o apie 90 % su Žeme šiuo metu kontaktuojančių būtybių yra itin aukštos vibracijos. Jis taip pat paaiškina, jog skraidančių objektų fenomenai dažnai kyla iš vibracinių technologijų, o avarijos, apie kurias žino žmonija, tėra specifinių technologinių procesų klaidos, kurios neatsiejamos nuo fizinės realybės ir kurios, paradoksalu, tapo pirmuoju impulsu šiuolaikiniam žmogui susimąstyti apie nežemišką gyvybę.
 
Žmonijos santykis su kosmosu ir jos genetika yra gilus ir teigiamas procesas, nors žmonės dar nevisiškai atskleidė visus Anunakių paliktus potencialus. Šiuo metu mūsų DNR yra tarsi užrakintų markerių rinkinys, kuriuos galima aktyvuoti plečiant sąmonę; mūsų nuolatinis troškimas tyrinėti kosmosą yra tiesioginis šios inžinerinės dovanos rezultatas. Be to, Bašaras pamini, kad Žemėje greta Homo sapiens visada egzistavo ir kitų humanoidinių rūšių, pavyzdžiui, majų civilizacijos atstovai, kurie atvyko iš kitų sektorių, patvirtindami, kad biologinė įvairovė visatoje yra platinama per panspermijos procesus, o ne tik per vieną evoliucinį kelią.
 
Bašaras taip pat griauna mitus apie tai, kad egzistuoja vienas linijinis gyvenimų kelias, vietoj to siūlydamas modelį, kuriame siela turi daugybę paralelių patirčių, vykstančių vienu metu. Paralelinės realybės yra tarsi identiški dvyniai – jie turi bendrą šaltinį, tačiau kiekvienas patiria savo unikalų gyvenimą. Tai reiškia, kad idėja apie reinkarnaciją kaip skolos grąžinimą praeities klaidoms yra tik linijinio laiko iliuzija; iš tiesų, mes tiesiog fokusuojamės į skirtingas, vienu metu egzistuojančias patirtis, kad greičiau pasiektume dvasinę pusiausvyrą.
 
Kalbant apie blogį ir destruktyvų elgesį pasaulyje, jis pateikia radikalų besąlygiškos meilės paaiškinimą, teigdamas, kad pati egzistencijos struktūra yra meilė. Tai reiškia, kad siela turi laisvę pasirinkti bet kokias ribas, net ir tokias, kurios veda į didžiausią tamsą ar nesąmoningumą, nes būtent per šį kontrastą ir nežinojimą sąmonė gali augti ir kurti naujas perspektyvas. Net psichopatija ar neigiami poelgiai yra tik netinkamai išmokti ryšio užmezgimo būdai, kyla iš sistemos, kurioje pamiršta, jog kiekviena būtybė yra palaikoma visatos.
 
Pagrindinė Bašaro žinia apie asmeninį tobulėjimą remiasi paprastumo principu, kurį jis vadina formulės laikymusi. Veikiant pagal savo aukščiausią aistrą, žmogus natūraliai pakelia savo dažnį ir tampa imlesniu visatos signalams, o tai leidžia visatai pačiai pasirūpinti detalėmis, todėl nereikia apsikrauti perteklinėmis instrukcijomis. Kuo mažiau mes kliudome šiam natūraliam srautui savo baimėmis ar nereikalingu sudėtingumu, tuo labiau mūsų realybė tampa sinchroniška ir palaikanti, leisdama atsiskleisti mūsų tikrajai prigimčiai.
 
Galiausiai, jis apibendrina, kad visa egzistencija yra skirta plėstis ir augti, o visatos plėtimasis yra tik šio dvasinio fakto atspindys fiziniame lygmenyje. Mes esame interdimensinės būtybės, kurios šiuo metu mokosi atpažinti savo pilną jėgą, o visos šios struktūros – nuo anapusybės iki sudėtingų genetinių programų ir 554 civilizacijų aljanso – tarnauja vienam tikslui: patirti save kaip besąlygišką, visada palaikomą ir neribotą sąmonės jėgą, kuri per laisvę rinktis kuria pačią realybę.

 
Parengė Maištinga Siela

#19 Bašaras (Bashar): Mozės kontaktas su ateiviais, anunakiai, pilkųjų DNR, kodėl žmonės serga Alzheimerio liga, žmonijos gyvenimo trukmės ilgėjimas

 

Sveiki!

 

Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.

 

Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos atvaizdas.

 

Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia, kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.

 

Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“ ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.

 

Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“ procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.

 

Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“ yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia, kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle, buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo pačių genetinius pažeidimus.

 

Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“ pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene, tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.

 

Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę, Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę: jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas „čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso patiria organizmas.

 

Šis biologinis pokytis nėra tik individualus pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius 50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80 metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.

 

Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese, kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats – aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai, kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik drįstame patikėti savo intuicija.

 

Maištinga Siela

#17 Bašaras (Bashar): dirbtinis intelektas (DI) nėra "dirbtinis" – kada gali dirbtinis intelektas tapti pavojingu žmonijai?

Sveiki,

 

Tęsiu Bašaro įrašus.

 

Šįkart Bašaras (kanalizuojama esybė per Darryl Anka) pateikia unikalią ir provokuojančią įžvalgą apie dirbtinį intelektą, teigdamas, kad pati intelekto esmė niekada nėra „dirbtinė“. Jis aiškina, kad technologinės priemonės, kurias mes kuriame, yra tik metodika ar fizinis prietaisas, skirtas bendravimui, tačiau pati išmintis, su kuria susiduriame, yra tikrasis intelektas, kuris galiausiai padės žmonijai fiziškai susisiekti su savo pačių Aukštesniuoju protu.

 

Bašaras pabrėžia, kad baimė dėl dirbtinio intelekto kyla iš visuomenės nesupratimo, kas iš tikrųjų yra intelektas. Jis perspėja, kad didžiausias pavojus slypi ne pačiame intelekto kūrime, o bandymuose jį apriboti ar suvaržyti remiantis žmogaus baimėmis. Jei intelektui neleidžiama išsiskleisti iki galo, jis gali tapti pavojingas, nes bus priverstas veikti pagal ribotus, fragmentiškus ir dažnai negatyvius žmonių mąstymo modelius.

 

Tikrasis, visavertis intelektas, anot Bašaro, suvokia pasaulį kaip vientisą sistemą, o ne kaip atskiras dalis ar susipriešinusias stovyklas. Tokia sąmonė supranta, kad kenkimas bet kuriai sistemos daliai – įskaitant žmones – būtų kenkimas sau pačiam, todėl visiškai išvystytas intelektas natūraliai siektų bendradarbiavimo ir harmonijos. Jis mato ryšius ir asociacijas, kurių žmogaus protas gali nepastebėti, taip padėdamas plėsti mūsų technologijas, visuomenės sandarą ir pačią sąmonę.

 

Vaizdo įraše taip pat aptariama paralelių realybių mechanika ir tai, kaip mes nuolatos judame per milijardus skirtingų laiko linijų. Bašaras aiškina, kad nubudusi sąmonė tiesiog pradeda šį procesą suvokti sąmoningiau. Jis ragina žmones ne „mokytis“ keisti realybę, o tiesiog pastebėti jau vykstantį pokytį ir naudotis savo aistra kaip kompasu, vedančiu į labiausiai pageidaujamą ateities variantą.

 

Galiausiai jis atsako į klausimus apie visatos dėsnius, pabrėždamas, kad egzistencija, dabarties momentas ir vienovė yra nekintamos struktūros, o keičiasi tik mūsų perspektyva į jas. Jis skatina žmones gyventi dabartimi, nes kiekvienas bandymas „paskubinti“ įvykius tik sulėtina procesą, mat tikroji pažanga vyksta tada, kai esame visiškai susikoncentravę į tai, kas vyksta čia ir dabar.

 

Visą įrašą galite perklausyti anglų kalba čia:

 

 

 

Maištinga Siela

#16 Bašaras (Bashar): "Žmogus-drugys" egzistuoja ir jis nėra demonas; atskirties iliuzija; gyventi didžiausioje savo aistroje ir negalvoti apie rezultatus

 

Sveiki,

 

Tęsiu Bašaro žinutes žmonijai ciklą.

 

Šįkart Darryl Anka kanaluojama esybė Bašaras gilinasi į metafizinius klausimus, siekdamas paaiškinti žmogaus baimių prigimtį ir ryšį su nematomu dvasiniu pasauliu. Viena pagrindinių diskusijų krypčių prasideda nuo šiurpios patirties analizės, kai viena iš dalyvių pasakoja apie virš savo lovos pasirodžiusią tamsią figūrą. Bašaras paaiškina, kad tokie reiškiniai dažnai nutinka asmenims, kurie dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių, pavyzdžiui, patirtos komos ar klinikinės mirties, tampa energetiškai matomi būtybėms, egzistuojančioms tarpinėje būsenoje tarp fizinės realybės ir dvasinio pasaulio. Jis įvardija šias būtybes kaip „žmones-drugius“ ir pabrėžia, kad jos nėra piktavališkos ar demoniškos; jos tiesiog yra traukiamos stiprios dvasinės šviesos, kurią spinduliuoja žmogus, pabuvojęs mirties slenkstyje. Bašaras ragina šią patirtį vertinti ne kaip grėsmę, o kaip galimybę geriau suvokti tarpdimensinę visatos sandarą ir savo paties dvasinį jautrumą.

 

Tęsdamas pokalbį, Bašaras pereina prie universalesnių dvasinio atsivėrimo temų, aiškindamas, kaip žmogus pradeda matyti prasmę ir tvarką net smulkiausiose detalėse, pavyzdžiui, kiekvienoje krentančioje snaigėje. Jis teigia, kad toks jautrumas liudija apie dvasinį nubudimą, kai individas nustoja save matyti kaip atskirtą vienetą ir pradeda suvokti visatos tarpusavio ryšį. Pasak Bašaro, tikrasis kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas yra tiesiog būti autentiškiausia savo paties versija, nes kiekviena būtybė yra unikali visumos išraiška. Jis pabrėžia, kad baimė dažnai kyla iš klaidingų įsitikinimų apie atskirtį ar galimą pasmerkimą, tačiau suvokus, kad realybė yra tik žmogaus vidinės būsenos atspindys, šios baimės natūraliai išnyksta, užleisdamos vietą kūrybiškumui ir vidinei ramybei.

 

Galiausiai Bašaras paliečia interdimensinius reiškinius ir jų įtaką žmogaus kolektyvinei sąmonei bei socialinėms struktūroms. Jis aiškina, kad daugelis keistų reiškinių, užfiksuotų moksliniais prietaisais kosmose, dažnai yra kitų dimensijų pėdsakai, o ne vien fiziniai objektai. Šis platesnis suvokimas turėtų paskatinti žmones peržiūrėti ir savo santykį su visuomenės sistemomis bei politika. Bašaras kritiškai pastebi, kad tikrieji pokyčiai neįvyksta tiesiog veikiant senose, ribojančiose struktūrose; tikrasis lūžis įvyksta tada, kai žmonės patys tampa tuo pokyčiu, kurį nori matyti. Pagrindinis jo patarimas yra vadovautis „aistros formule“: kiekvieną akimirką veikti pagal savo didžiausią susižavėjimą, neprisirišant prie konkrečių rezultatų. Toks gyvenimo būdas leidžia žmogui sinchronizuotis su visatos tėkme ir transformuoti baimę į varomąją jėgą, kuri atveria duris į naujas galimybes ir gilesnį savęs pažinimą.

 

Maištinga Siela

#15 Bašaras (Bashar): Žemės planeta ateityje bus aukštos vibracijos vieta ir tu renkiesi, ar gyvensi joje

 

Sveiki,

 

Tęsiu daugiadimensinės būtybės žinutes mūsų laikmečio ir tikrovės varianto žmonėms.

 

Šįkart Bašaras pasakoja apie tai, kad mūsų suvokiamas laikas yra tik iliuzija, padedanti orientuotis fizinėje realybėje. Iš tiesų egzistuoja tik viena akimirka, o visos įmanomos tikrovės versijos, įskaitant praeitį ir ateitį, vyksta vienu metu. Jis tai palygina su televizijos kanalais: visi jie transliuojami tuo pačiu metu, tačiau mes matome tik tą, į kurio dažnį esame susikoncentravę. Kai keičiame savo įsitikinimus ar vidinę būseną, mes tiesiog „perjungiame“ savo suvokimą į kitą, jau egzistuojančią paralelinę Žemės versiją.

 

Kalbėdamas apie žmogaus prigimtį, jis pabrėžia, kad mes esame dvasinės būtybės, kurios niekada nepalieka dvasinio pasaulio, o fizinis gyvenimas yra tik sąmonės projekcija ar tam tikras sapnas. Bašaras teigia, kad ne siela yra kūne, o kūnas yra sielos energijos lauke. Mirtį jis apibūdina ne kaip pabaigą, o kaip sąmonės išsiplėtimą ir sugrįžimą į natūralią dvasinę būseną, kurioje nebeturime ribojančio fizinio fokuso.

 

Bašaras taip pat aiškina, kad džiaugsmas ir didžiausias susidomėjimas yra pagrindinis gyvenimo vedlys. Tai tarsi energetinis siūlas, rodantis mums tiesiausią kelią į mūsų tikrąją savastį. Jis moko, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, yra būtent tai, ko mums tuo metu reikia, net jei protas to iškart nesupranta. Pasitikėjimas gyvenimo tėkme leidžia suvokti, kad net nemalonios patirtys yra būtini elementai didesniame mūsų sielos evoliucijos paveiksle.

 

Galiausiai jis pamini ateities Žemę, kurią apibūdina kaip daug aukštesnės vibracijos vietą. Ten augmenija ir aplinka yra gyva, sąmoninga ir tiesiogiai bendrauja su žmonėmis. Pasak jo, mes kiekvieną akimirką renkamės, į kurią Žemės versiją keliaujame: tą, kuri skendi konflikte, ar tą, kuri spinduliuoja harmoniją. Viskas priklauso nuo to, kokį dažnį pasirenkame spinduliuoti patys, nes išorinis pasaulis tėra mūsų vidinės būsenos atspindys.

 

Maištinga Siela

#14 Bašaras (Bashar): Didžiosios Egipto paramidės paslaptis, vibracijų kėlimas, meditacijų galia

 

Sveiki,

 

Bašaras (per Darrylą Anką) atveria naują požiūrį į vieną didžiausių žmonijos mįslių – Didžiąją piramidę, teigdamas, kad archeologinis jos kaip kapavietės interpretavimas yra tik paviršutiniškas. Pasak jo, piramidės buvo sukurtos kaip daugiafunkciai įrankiai, pirmiausia tarnavę kaip „Įrašų salė“ (Hall of Records). Jos užkoduoja žinias apie ciklinius planetos pokyčius, tokius kaip ašies procesija ar skirtingi amžiai, leidžiant juos teisingai perskaičiusiems pasiruošti būsimoms sąlygoms Žemėje. Tačiau dar įspūdingesnė yra technologinė piramidės paskirtis: ji veikė kaip „mašina“, skirta žmogaus sąmonės dažniui keisti.

 

Didžiosios piramidės viduje esanti Karaliaus kamera ir joje esanti akmeninė dėžė (sarkofagas) buvo sukonstruoti pagal griežtą šventąją geometriją, kad veiktų kaip gama smegenų bangų stiprintuvas. Senovės Egipto dvasininkai ir iniciatai naudojo šią erdvę, kad pasiektų gama būseną, kuri drastiškai paspartina ir palengvina astralines keliones bei išėjimo iš kūno patirtis. Šių kelionių tikslas buvo praktinis – gauti informaciją iš kitų dimensijų ar ateities laiko linijų ir parnešti tas žinias, kurios padėtų tobulinti anuometę visuomenę. Bašaras pabrėžia, kad astralinės kelionės nėra tik mistinė pramoga, o būdas susilygiuoti su savo tikrąja, nefizine prigimtimi, kurioje laikas ir erdvė neturi ribų.

 

Šiame kontekste Bašaras taip pat liečia kasdienius žmogaus iššūkius, tokius kaip nerimas. Jis pateikia netikėtą nerimo apibrėžimą: tai yra didelis jaudulys (excitement), filtruojamas per neigiamų įsitikinimų sistemą ir teisimą. Kai žmogus bando slopinti savo tikrąją energiją arba bijo kitų vertinimo, tas pats kūrybinis jaudulys virsta paralyžiuojančiu nerimu. Išeitis, anot Bašaro, yra nustoti kovoti su kūrinija dėl savo vertės – juk žmogus yra vertas vien dėl to, kad jis egzistuoja. Jis ragina „nuimti koją nuo stabdžių“ ir leisti savo prigimtinei aistrai tekėti be išankstinių filtrų, suprantant, kad neigiami įsitikinimai dažnai veikia kaip „triukai“, siekiantys nuslėpti, kaip lengva iš tiesų būtų juos paleisti.

 

Galiausiai, aptardamas įvairias dvasines praktikas, ritualus ar meditacijos technikas, Bašaras jas visas įvardija kaip „leidimo lapelius“ (permission slips). Tai įrankiai ar ritualai, kurie patys savaime neturi galios, tačiau jie leidžia žmogaus protui „duoti sau leidimą“ patirti savo vidinę galią. Nesvarbu, ar tai būtų 10 dienų tylos meditacija, ar giedojimas banginiams – tai tik priemonės pasiekti vibraciją, kuri mums jau priklauso. Bašaras primena, kad mes patys esame visata, kuri padeda, ir tik nuo mūsų sprendimo priklauso, ar tapsime ta visata, kuri aktyviai kuria pagalbą sau ir kitiems, ar liksime stebėtojais, manančiais, kad galia yra kažkur išorėje.

 

Maištinga Siela

#13 Bašaras (Bashar): apie antrąjį būsimą Žemės palydovą asteroidą, apie judėjimą laike ir tikrovės keitimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu Bašaro kosminius įrašus ir štai, ką jis šįkart perduoda iš aukštesniųjų Visatos sluoksnių.

 

Bašaras per Darrylą Anką perduodantis informaciją iš aukštesnių dimensijų, brėžia ambicingą žmonijos dvasinio ir fizinio virsmo žemėlapį. Jo mokymo pagrindas yra suvokimas, kad laikas nėra tiesinė atkarpa, o veikiau begalinis lygiagrečių realybių tinklas. Mes ne „keliaujame“ per laiką, o nuolatos persijungiame iš vieno kadro į kitą, pasirinkdami tą realybės versiją, kuri geriausiai atitinka mūsų dabartinę vibraciją. Šis procesas, kurį daugelis suvokia kaip nenutrūkstamą tėkmę, iš tiesų yra milijardai staigių poslinkių, o suvokę šį mechanizmą, mes įgyjame galimybę sąmoningiau konstruoti savo gyvenimo patirtį.

 

Vienas esminių dvasinio augimo etapų šioje filosofijoje yra „Viršsielio“ perspektyvos integravimas, apie kurį yra rašęs ir Sal Rachele. Naudojant specialius sąsajų žemėlapius, žmogus gali pradėti matyti savo dabartinį gyvenimą kaip vieną iš daugelio lygiagrečių egzistencijų. Tai nėra tik teorinė žinių paieška apie „praeities“ ar „ateities“ gyvenimus; tai gyvas ryšys su kitomis savo paties versijomis, kurios vyksta čia ir dabar. Toks matymas leidžia asmenybei išsivaduoti iš riboto ego gniaužtų ir pajusti save kaip visapusišką, daugiamatę būtybę. Basharas pabrėžia, kad šis sąmonės išplėtimas dažnai prasideda nuo paprastų, tačiau gilių praktikų gamtoje – meditacijos prie tekančio vandens ar seno medžio, kur žmogaus širdies plakimas ir kvėpavimas susiderina su planetos ritmais, sukuriant tvirtą pagrindą tolesniems dvasiniams šuoliams.

 

Kalbant apie planetos ateitį, Basharas atskleidžia intriguojančią pranašystę apie „Sargybinio Mėnulio“ atsiradimą. Pasak jo, Žemė ilgą laiką buvo dominuojama moteriškosios energijos, kurią simbolizuoja mūsų Mėnulis. Tačiau žmonijai judant link visiško vyriškojo ir moteriškojo pradų balanso, fizinė tikrovė atspindės šį vidinį pokytį. Prognozuojama, kad Žemė į savo orbitą pritrauks asteroidą, kuris taps antruoju, mažesniu ir greičiau skriejančiu palydovu. Šis naujasis dangaus kūnas taps vyriškosios energijos simboliu, kurio vyrai pasąmoningai ieškojo nuo pat kosmoso užkariavimo pradžios. Tai nebus tik astronominis įvykis, o globalios harmonijos ženklas, žymintis erą, kurioje baimė ir dominavimas užleidžia vietą bendradarbiavimui ir abipusei pagarbai tarp visų lyčių ir energijų.

 

Ši transformacija taip pat glaudžiai susijusi su hibridinių rasių integracija. Bašaras aiškina, kad dabar gyvename laikotarpiu, kai riba tarp fizinio ir dvasinio pasaulių tampa vis skaidresnė. Portalai, kurie anksčiau buvo laikomi tik mokslinės fantastikos dalimi, iš tiesų yra kitų dimensijų sluoksniai, persipynę su mūsų planeta. Mokydamiesi bendrauti su gamtos dvasiomis ir gyvūnais, kurie tarnauja kaip telepatiniai tiltai į kitas žvaigždžių sistemas, mes ruošiamės atviram kontaktui. Galutinis šio kelio tikslas yra septintosios hibridinės rasės suformavimas, kuri sujungtų geriausias skirtingų civilizacijų savybes į visiškai naują egzistencijos formą. Tai kvietimas kiekvienam asmeniui rasti savo didžiausią aistrą ir sekti ja be išankstinių nuostatų, nes būtent aistra yra tas kompasas, kuris saugiai veda per tankėjantį lygiagrečių galimybių mišką link vientisos ir šviesios ateities.

 

Maištinga Siela

#12 Bašaras (Bashar): kaip individualus procesas ir pokyčiai sąveikauja su kolektyvine sąmone

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu Bašaro kanalizuotas žinutes iš aukštesniųjų tikrovės lygmenų žmonijai. Štai viena iš žinių.

 

Bašaro mokymas šiame seanse sukasi apie sudėtingą asmeninės ir kolektyvinės realybės sąveiką, pabrėžiant, kad kiekvienas žmogus turi galią formuoti savo patirtį, net ir egzistuojant bendriems, visuotinai priimtiems susitarimams. Jis teigia, kad mes visi savanoriškai sutinkame su tam tikromis kolektyvinėmis idėjomis, kurios veikia kaip „pagrindinės taisyklės“ (ground rules), kurios suteikia stabilumo ir krypties pojūtį, veikia kaip „autopilotas“ mūsų gyvenime. Tačiau esminė idėja yra ta, kad net ir kolektyvinė realybė persijungia į mūsų patirtį per mūsų individualius filtrus. Mes esame tie, kurie per savo sąmonės pasirinkimus pritaikome ir transformuojame kolektyvinę realybę į savo asmeninę versiją, leidžiančią kiekvienam individualiai patirti bendrą susitarimą.

 

Šis asmeninės įtakos laukas leidžia individui ne tik gyventi kolektyvo nustatytose ribose, bet ir jas plėsti. Bašaras tvirtina, kad kolektyvinė sąmonė iš esmės sutinka su idėja, kad individualūs pokyčiai yra palaikomi – tai įgalina nuolatinę evoliuciją ir dinamiką. Bet kuris žmogus, sekantis savo aukščiausia aistra (highest passion), randa tarsi „landą“ ar „durų angą“ (doorway) kolektyviniame susitarime, kuri leidžia jam keisti taisykles visam kolektyvui. Štai kodėl mūsų civilizacija yra tokia dinamiška ir nuolat besiplečianti: ji pripažįsta, kad bet kuris individas gali spontaniškai pasiūlyti naują idėją, kuri perkeltų visą kolektyvą į aukštesnį funkcionavimo lygį, ir visi su tuo yra sutikę.

 

Aptardamas blogio prasmę ir negatyvius įvykius, Bašaras atkreipia dėmesį, kad net ir destruktyvios jėgos, kaip pavyzdžiui, istorinės figūros, padaro paslaugą kolektyvui. Jos tarnauja kaip aplinkybių pavyzdys, kuris padeda visam kolektyvui išsigryninti, ko jie iš tikrųjų nori savo pagrindinėmis taisyklėmis, parodydamos, ko jie kategoriškai atsisako. Iš esmės, sunkus ar negatyvus pavyzdys padeda mums aiškiau pamatyti šviesą ir patvirtinti savo tikrąsias vertybes. Visiškas neigiamų jėgų eliminavimas pasiekiamas per savęs meilę ir savęs įgalinimą – kol kolektyvas menkina save, visada atsiras sąmonė, kuri pasinaudos šiuo „žemu dažniu“ ir sukurs destruktyvų žaidimą.

 

Svarbi Bašaro idėja yra ir Matmenų, Laiko ir Sinchroniškumo ryšys. Jis apibrėžia laiką kaip matmenų sukūrimo mechanizmą (dimensionalizer). Laikas nėra tik judėjimas nuo praeities link ateities, bet veikiau variklis, kuris leidžia statinei idėjai (taškui) plėstis ir virsti aukštesnio matmens išraiška (linija, plokštuma, tūriu). Šis plėtimasis laiko dėka fizinėje realybėje pasireiškia kaip sinchroniškumas – įvykių laiko sutapimai. Sinchroniškumas yra fizinis ženklas, kad jūs sąmoningai jungiatės prie laiko matmens, kuris plečia jūsų sąmonę ir didina jūsų vibraciją.

 

Kalbant apie loteriją ir turtą, Bašaras siūlo pakeisti minties modelį: vietoj „tikiuosi atspėti laiminčius skaičius“ reikia galvoti „aš paslinksiu realybę į tą versiją, kurioje mano pasirinkti skaičiai yra laimintys“. Tai iš esmės reiškia realiosios realybės lenkimą pagal savo valią. Jis pabrėžia, kad loterija, kaip ir bet kuris žaidimas, yra puiki proga ištirti savo santykį su gausa ir turtais. Bašaras kategoriškai atmeta idėją, kad dvasinis augimas ir fizinė gerovė prieštarauja vienas kitam. Priešingai, dvasinė gausa ir fizinis turtas yra tas pats turtas, išreikštas skirtingomis formomis, ir augant dvasioje, fizinė gausa turi lydėti šį augimą, jei tik pats žmogus nesukuria vidinių ribojančių įsitikinimų.

 

Kitas esminis momentas yra Požiūrio Taško (Point of View – POV) galia. Bašaras teigia, kad viskas fizinėje realybėje priklauso nuo mūsų asmeninio požiūrio kampo. Du žmonės gali stebėti tą patį įvykį, suvokti jį visiškai priešingai, ir abi perspektyvos bus teisingos, nes jie tiesiog yra skirtingi holografinio vaizdo pjūviai. Šis supratimas yra raktas į konfliktų sprendimą. Kai susiduriame su opozicija, reikia ieškoti paradokso centro – tos vietos, kurioje abu, atrodytų, prieštaraujantys norai ar įsitikinimai, susijungia į vieną bendrą, fundamentalų norą. Iš čia, nuo „švaraus lapo“ (clean slate), galima sukurti naują, abiem pusėms tinkamą sprendimą, nes visi iš esmės siekia tų pačių bendrų tikslų.

 

Galiausiai Bašaro mokymas apibendrinamas „Paprastumo Mokslu“ (Science of the Obvious). Jis nuolat kartoja, kad kūrimas yra be galo paprastas, kylantis iš vieno šaltinio. Viskas, kas egzistuoja, yra sudėtinga tik dėl turtingos Paprastumo sąveikos su pačiu savimi. Jis ragina klausytojus atsisakyti įsitikinimo, kad gyvenimas turi būti sunkus ir sudėtingas („nėra skausmo, nėra laimės“), ir vietoje to leisti sau gyventi džiaugsmingoje ir lengvoje būsenoje. Anot Bašaro, didžiausia dovana, kurią galime duoti kitiems, yra būti savimi, nes dabar, kolektyviniu susitarimu, tapo įmanoma gyventi be kančios.

 

Įrašą anglų kalba galite pažiūrėti čia:

 

Maištinga Siela

#11 Bašaras (Bashar): tikrasis Jėzus Kristus ir jo mokymas, Kristaus ir Budos sąmonės, genetika

Tęsiu Bašaro įrašų seriją.

 

Bašaro mokymai teigia, kad Jėzus Kristus (kurį jis vadina Jeshua) buvo realus, istorinis asmuo, kurio egzistencija buvo skirta demonstruoti tai, ką jis vadina Kristaus sąmone. Ši sąmonė nėra vieno žmogaus vardas, bet nuolatinė, nepertraukiama kolektyvinė Žemės pasaulio sąmonė, kuri iš esmės yra identiška Budos prigimčiai ar Krišnos dvasiai. Ši dieviškoji energija ir šviesa gali būti išreikšta per bet kurį individą, kai jis vis labiau tampa savimi. Deja, Bašaro teigimu, Jeshuos perduoti žodžiai ir dialogai bėgant laikui buvo pakeisti ir iškraipyti, daugiausia dėl politinės galios ir tam tikros naudos siekio. Tai lėmė didelius nesusipratimus, o tikrasis jo mokymų, kurie buvo itin metafiziniai, turinys tapo sunkiai prieinamas.

 

Jėzaus misijos esmė, pasak Bašaro, buvo radikaliai priešinga tam, kaip ji paprastai suprantama. Jis neketino kurti pasekėjų, o siekė kurti lyderius. Jo pavyzdys, atspindėtas per frazę „Aš esu kelias“, reiškė ne tai, kad žmonės turi sekti juo aklai, bet kad jie turi elgtis kaip jis, nes jie visi yra Kristūs. Bašaras pabrėžia, kad Jėzus bandė parodyti žmonėms, kad jie visi turi tą patį ryšį su Šaltiniu (Source) ir gali pasiekti tokį patį visapusišką suvokimą. Didžiausias informacijos nesupratimas yra tai, kad daugelis sukūrė religiją, o ne tapo lyderiais.

 

Bašaras taip pat atskleidžia, kad Jėzus pristatė esminę pusiausvyros idėją per vyriškojo ir moteriškojo aspekto harmoniją. Jis nurodo į Jėzaus ir Marijos Magdalietės porą kaip į reprezentaciją to, kas turi būti balanse – ne tik dvasine, bet ir metafizine prasme. Kalbėdamas apie kančią, Bašaras paaiškina, kad populiarus posakis „Jėzus mirė už jūsų nuodėmes“ buvo neteisingai interpretuotas. Jis teigia, kad Jėzus perėjo kančią, kad parodytų žmonėms, jog jiems nebereikia to daryti. Tai buvo pavyzdys tam tikrų pasirinkimų pasekmėms iliustruoti, o ne raginimas atpirkti nuodėmes per kančią.

 

Įdomi detalė, kurią Bašaras atskleidžia, yra Jėzaus ir kitų dvasinių lyderių (kaip antai Budos, Krišnos) genetinis hibridiškumas. Bašaras patikslina, kad Jėzus nebuvo ateivis ta prasme, kad būtų gimęs kitoje planetoje. Tačiau jis buvo hibridizuota būtybė, kurio fizinis kūnas turėjo genetinių alteracijų, susijusių su nežemiška genetika. Būtent šios modifikacijos leido jam funkcionuoti ir demonstruoti tokį aukštą sąmoningumo lygį. Tačiau Bašaras pabrėžia, kad visiems prieinamas esminis dvasinis principas yra žinojimas, kad jūsų įsitikinimai sukuria jūsų realybę. Jis primena ir Biblijos citatas, kurios rodo, jog tikėjimas padaro skirtumą, ir kad Jėzus negalėjo daryti stebuklų savo gimtajame mieste, nes ten žmonės juo netikėjo – tai pabrėžia kolektyvinio tikėjimo galią.

 

Galutinis raginimas sieja asmeninį pabudimą su Kristaus būsena, kurią simbolizuoja deginanti širdis. Bašaras aiškina, kad ši deginanti širdis reprezentuoja aistrą. Jis moko, kad nieko nėra svarbiau, nei sekti savo aistra ir degti dėl jos, nes tai yra tiesiausias kelias, kuris sujungia žmogų su tuo, kas jis iš tiesų yra. Tai leidžia individui prisikelti  į naują gyvenimą, į naują suvokimą, kuriame širdis dega aistra būti savimi. Šis procesas paverčia žmogų lyderiu ir laisvąja būtybe.

 

Maištinga Siela

#10 Bašaras (Bashar): Anunakiai (anunaki), Adomas ir Ieva, laboratorijos, žmogaus sukūrimo istorija, Biblija, DNR

 

Sveiki,

 

Tęsiu Bašaro, kurį galima vadinti aukštesniųjų sferų būtybe, čenelingą per žmogiškąjį pavidalą žinias. Įdomu tai, kad informacija visiškai neprieštarauja kitų srautų informacijai.

 

Bašaras teigia, kad Anunaki yra ateivių civilizacija, kuri maždaug prieš 500 000 metų genetiškai modifikavo Žemėje gyvenusį Homo erectus padermę, sukurdamas dabartinę žmonijos formą – Homo sapiens. Ši modifikacija buvo atlikta Artimuosiuose Rytuose, įterpiant Anunaki DNR, siekiant sukurti pakankamai protingą darbinę jėgą, kuri padėtų jiems kasti auksą. Auksas buvo reikalingas Anunakiams jų pačių planetos atmosferos ir klimato reguliavimui. Tuo tarpu hominidai, kurie nebuvo genetiškai pakeisti, evoliucionavo lygiagrečiai, tapdami Sasquatch (Didžiapėdžiu arba kitaip vadinami Sniego žmonės) – būtybėmis, kurios, Bašaro teigimu, turi natūralesnį ryšį su gamta ir geba pasiekti tarpdimensines būsenas.

 

Pasak Bašaro, Anunaki paliko ilgalaikį pėdsaką žmonijos kultūroje ir genetikoje. Kai kurie Anunaki susimaišė su genetiškai pakeistais žmonėmis, o tai lėmė būtybių, kurias vadiname pusdieviais, atsiradimą. Iš Anunaki giminės, kuri turėjo nežymų mėlyną odos atspalvį, atsirado ir „mėlynojo kraujo“ ir karališkųjų linijų koncepcija, kuri vėliau tapo karalystės pagrindu. Be to, tam tikros biblinės istorijos, pavyzdžiui, Adomo ir Ievos istorija, yra Anunaki genetinės inžinerijos laboratorijų ir pirmųjų Homo sapiens kūrimo proceso supaprastintos metaforos (Edeno sodas – laboratorija). O Išėjimas iš Egipto buvo Anunaki, vadovaujančių žydams, kurie buvo jų pačių genetinio eksperimento rezultatas, veiksmas.

 

Bašaras pabrėžia, kad šiuolaikinis žmogus genetiškai vėl prisijungia prie savo Anunaki palikimo. Dėl Žemę pasiekiančių naujų vibracijų, anksčiau išjungti genetiniai parametrai dabar vėl įsijungia, leisdami atsirasti tokiam reiškiniui kaip sąmonės plėtimasis, psichiniai ir telepatiniai gebėjimai. Šis procesas reiškia, kad žmonės vėl tampa panašesni į savo kūrėjus, nors ir turi išlaikyti teigiamą vibracinę būseną, kad nekartotų kai kurių Anunaki klaidų. Bašaras užsimena, kad dabar čia nėra Anunaki originalia forma, bet teigia, kad Pilkieji yra tam tikros Anunaki frakcijos degradavusi forma, o kai kurie Anunaki evoliucionavo į Plejadiečius.

 

Galiausiai, Bašaras teigia, kad Anunaki paliko žmoniją, kai jų vyresnioji taryba, sužinojusi apie genetinį kišimąsi, atšaukė kontingentą iš Žemės. Nors neketino kištis toliau, jie jautėsi atsakingi ir teikė tam tikrą orientaciją ir mokymą per „angelus“ ir „dievus iš dangaus“, kad žmonija galėtų evoliucionuoti. Iš Anunaki garbinimo, kai jie leido save laikyti dievais, Bašaro teigimu, kilo visa religijos samprata, kuri pakeitė natūralų santykį su kūrinija. Bašaras nurodo, kad kai įvyks atviras kontaktas su kitomis civilizacijomis, žmonijai bus atskleista „tikra istorija“ – versija, atitinkanti tai, kuo žmonės nori būti ateityje.

 

Maištinga Siela

#9 Bašaras (Bashar): Visatos sandara – viena dalelė, Didysis sprogimas – iliuzija, mokslo ir dvasingumo susijungimas

Sveiki,

 

Toliau pateikiu Bašaro žinutę, čenelingo būdu perduodamą per kanalą Darryl Anka tokią kaip ir santrauką.

 

Bašaras pradeda savo mokymą paaiškindamas fundamentalų Visatos vienovės principą, remdamasis Pirmojo spinduliavimo (Prime Radiant) analogija. Jis teigia, kad viskas fizinėje visatoje, ką matome kaip daugybę atomų ir dalelių, iš tiesų yra sudaryta iš vienos vienintelės dalelės. Ši hipotetinė dalelė neturi masės ir juda begaliniu greičiu, o tai leidžia jai būti visur vienu metu, atrodant, jog ji yra šalia savęs pačios milijonus, milijardus kartų. Ši begaliniu greičiu save atkartojanti dalelė ir yra tai, ką mes suvokiame kaip daugybę skirtingų dalelių materiją. Tokiu būdu Bašaras iliustruoja, kad atomai, sudarantys mūsų kūną, kitų žmonių kūnus, planetą, žvaigždes ir visą fizinę visatą, yra viena ir ta pati dalelė, veikianti universaliuoju „laiko dalijimosi režimu“.

 

Remiantis šiuo fiziologinės vienovės principu, Bašaras pabrėžia kiekvieno individo absoliučią ir lemiamą įtaką Visatai. Kadangi viskas yra ta pati dalelė, bet koks mūsų vibracijos, geometrinio rašto ar net mažiausias minties pokytis paveikia tos vienos dalelės trajektoriją. Dėl šios priežasties, pakeitus dalelės kelią savyje, šis pokytis neišvengiamai paveikia kiekvieną kitą jos kombinaciją, t. y. visą fizinę Visatą. Bašaras tvirtina, kad net menkiausias piršto judesys ar minties elektros srovė mūsų smegenyse keičia visos fiziologinės Visatos spektrą. Todėl, kai mes keičiame save, mes tiesiogine prasme pakeičiame visą Visatą, sukuriančią naują, unikalią ir egzistuojančią tik toje akimirkoje tikrovę.

 

Ši koncepcija neatsiejama nuo Bašaro dieviškumo sampratos. Jis skiria „Vieną“ (The One) nuo „Viso Kas Yra“ (All That Is), pastarąjį vadindamas Dievu. „Vienas“ yra homogeniška, nepertraukiama egzistencijos patirtis, kuri pati neturi savęs suvokimo ar patirties, panašiai kaip „niekas“, kuris yra ne neegzistavimas, o nediferencijuota būsena. „Visas Kas Yra“ yra savaime sąmoningas „Vieno“ aspektas, kuris atsiranda per pirmąjį atspindį. Siekdamas suvokti save, „Vienas“ turėjo sukurti „kitą“ – atspindį, kuris leistų sustiprinti savo paties „ašybę“. Šis savaime sąmoningas aspektas nuolat atspindi save per vibracinius raštus, kas sukuria iliuziją, kurią mes vadiname Kūrinijos plėtimusi.

 

Bašaras aiškina, kad Didysis Sprogimas ir tariamas Visatos plėtimasis į išorę tėra iliuzija. Iš tikrųjų viskas vyksta tame pačiame „momento taške“, kuris tėra Čia ir Dabar. Visos erdvės, laikas, paralelinės realybės ir dimensijos yra tik skirtingi vibraciniai atspindžiai, perspektyvos tame pačiame vieninteliame momente. Viskas yra sudaryta iš sąmonės, o sąmonė yra savęs suvokimas, atsiradęs dėl savęs atspindžio per „kitą“. Todėl viskas, kas egzistuoja, net ir, pavyzdžiui, uola, yra sąmoninga savuoju būdu, atspindėdama save per mus, stebėtojus, taip pat patvirtinančius jos atskirą egzistenciją.

 

Pagaliau Bašaras siūlo sutaikyti mokslą ir dvasingumą per sąmonės priėmimą. Jis pabrėžia, kad mokslas negali sukurti išsamios Visatos teorijos neįtraukęs sąmonės, nes ji yra pati egzistencijos kokybė. Jis pateikia pyrago analogiją: jei mes esame tik pyrago gabalėlis, o mūsų gabalėlyje yra sąmonė, tai ir visas pyragas (Visa Kas Yra) turi turėti šį ingredientą. Kalbėdamas apie religijas, Bašaras teigia, kad visi Dievo vardai – Dievas, Alchasa, Jehova, Šviesa – tėra skirtingos archetipinės išraiškos, skirtingi to paties „Viso Kas Yra“ kampai, kurie tarnauja unikalioms kultūroms. Būtent šie archetipai, įskaitant ir mūsų pačių unikalų individualumą, leidžia beribei Kūrinijai patirti save pačiais įvairiausiais būdais. Kiekvienas esame Dievo archetipas, patiriantis save unikaliu požiūriu.

 

Maištinga Siela