Bašaras
šiame įraše išsamiai nagrinėja egzistencijos prigimtį, teigdamas, kad mirtis
nėra perėjimas į kitą vietą mechanine prasme, o veikiau vibracinis
pasikeitimas, tarsi kanalo perjungimas televizoriuje. Jis aiškina, kad siela
niekur neiškeliauja, nes visa erdvė ir laikas egzistuoja čia ir dabar, o
atskirties jausmas kyla tik dėl mūsų riboto suvokimo, todėl kiekvienas žmogus,
kada nors gyvenęs, išlieka esamoje realybėje, tik paslėptas nuo mūsų jutimų
skirtingais dažniais, parodydamas, jog egzistencijos pagrindas yra nedaloma
visuma.
Kalbant
apie individualią sąmonę po mirties, Bašaras pabrėžia, kad asmenybė ir ego
neišnyksta, o tampa platesnės sielos patirties dalimi. Mirties akimirkoje
dažniausiai vyksta gyvenimo peržiūra, kuri nėra linijinis procesas, o greičiau
visų patirčių visumos įsisavinimas, kurio metu siela pamato kiekvieną akimirką
iš visų įmanomų perspektyvų, taip mokydamasi ir subalansuodama savo vibraciją
prieš sekantį pasirinkimą, kas leidžia sielai išsaugoti visą sukauptą išmintį
kaip nuolatinį resursą.
Šis
procesas taip pat paaiškina karmą, kurią Bašaras apibūdina ne kaip bausmę, o
kaip natūralų siekį judėti pusiausvyros link. Kadangi viskas egzistuoja vienu
metu, bet kokia disbalanso forma, patirta per gyvenimą, yra tiesiog dalis
visumos, kuri per sąmonės evoliuciją automatiškai siekia susibalansuoti, todėl
teisingumas nėra išorinė represija, o gilus suvokimas, kad siela yra visatos
dalis ir negali egzistuoti atskirai nuo jos harmonijos, transformuodama bet
kokią negatyvią patirtį į būtiną pamoką.
Atsakydamas
į klausimus apie žmonijos kilmę, jis patvirtina, kad Homo sapiens buvo
genetiškai suprojektuotas prieš maždaug 350 000 metų per Anunakių programą. Ši
programa buvo pagrindinis inžinerinis žingsnis, tačiau sielos į šią formą buvo
pritrauktos natūraliai – per vibracinį rezonansą, nes jos ieškojo būtent tokio
tipo „transporto priemonės“ ar kūno projekcijos savo temoms tirti. Siela neįeina
į kūną, o projektuoja fiziškumą kaip įrankį patirti save, todėl fizinis kūnas
yra tarsi projekcija sielos viduje, o ne siela tūno kūne, kas leidžia suprasti,
jog mūsų biologija yra sudėtingas instrumentas, sukurtas specialiai sąmonės
fokusavimui.
Nagrinėdamas
nežemiškų civilizacijų klausimą, Bašaras atskleidžia, kad mūsų kosminė aplinka
yra itin gyvybinga ir priklauso Tarpžvaigždiniam aljansui, kurį sudaro net 554
pažengusios civilizacijos. Jis pabrėžia, kad šiame tinkle esame ne vieni, o
apie 90 % su Žeme šiuo metu kontaktuojančių būtybių yra itin aukštos
vibracijos. Jis taip pat paaiškina, jog skraidančių objektų fenomenai dažnai
kyla iš vibracinių technologijų, o avarijos, apie kurias žino žmonija, tėra
specifinių technologinių procesų klaidos, kurios neatsiejamos nuo fizinės
realybės ir kurios, paradoksalu, tapo pirmuoju impulsu šiuolaikiniam žmogui
susimąstyti apie nežemišką gyvybę.
Žmonijos
santykis su kosmosu ir jos genetika yra gilus ir teigiamas procesas, nors
žmonės dar nevisiškai atskleidė visus Anunakių paliktus potencialus. Šiuo metu
mūsų DNR yra tarsi užrakintų markerių rinkinys, kuriuos galima aktyvuoti
plečiant sąmonę; mūsų nuolatinis troškimas tyrinėti kosmosą yra tiesioginis
šios inžinerinės dovanos rezultatas. Be to, Bašaras pamini, kad Žemėje greta
Homo sapiens visada egzistavo ir kitų humanoidinių rūšių, pavyzdžiui, majų
civilizacijos atstovai, kurie atvyko iš kitų sektorių, patvirtindami, kad
biologinė įvairovė visatoje yra platinama per panspermijos procesus, o ne tik
per vieną evoliucinį kelią.
Bašaras
taip pat griauna mitus apie tai, kad egzistuoja vienas linijinis gyvenimų
kelias, vietoj to siūlydamas modelį, kuriame siela turi daugybę paralelių
patirčių, vykstančių vienu metu. Paralelinės realybės yra tarsi identiški
dvyniai – jie turi bendrą šaltinį, tačiau kiekvienas patiria savo unikalų
gyvenimą. Tai reiškia, kad idėja apie reinkarnaciją kaip skolos grąžinimą
praeities klaidoms yra tik linijinio laiko iliuzija; iš tiesų, mes tiesiog
fokusuojamės į skirtingas, vienu metu egzistuojančias patirtis, kad greičiau
pasiektume dvasinę pusiausvyrą.
Kalbant
apie blogį ir destruktyvų elgesį pasaulyje, jis pateikia radikalų besąlygiškos
meilės paaiškinimą, teigdamas, kad pati egzistencijos struktūra yra meilė. Tai
reiškia, kad siela turi laisvę pasirinkti bet kokias ribas, net ir tokias,
kurios veda į didžiausią tamsą ar nesąmoningumą, nes būtent per šį kontrastą ir
nežinojimą sąmonė gali augti ir kurti naujas perspektyvas. Net psichopatija ar
neigiami poelgiai yra tik netinkamai išmokti ryšio užmezgimo būdai, kyla iš
sistemos, kurioje pamiršta, jog kiekviena būtybė yra palaikoma visatos.
Pagrindinė
Bašaro žinia apie asmeninį tobulėjimą remiasi paprastumo principu, kurį jis
vadina formulės laikymusi. Veikiant pagal savo aukščiausią aistrą, žmogus
natūraliai pakelia savo dažnį ir tampa imlesniu visatos signalams, o tai
leidžia visatai pačiai pasirūpinti detalėmis, todėl nereikia apsikrauti
perteklinėmis instrukcijomis. Kuo mažiau mes kliudome šiam natūraliam srautui
savo baimėmis ar nereikalingu sudėtingumu, tuo labiau mūsų realybė tampa
sinchroniška ir palaikanti, leisdama atsiskleisti mūsų tikrajai prigimčiai.
Galiausiai,
jis apibendrina, kad visa egzistencija yra skirta plėstis ir augti, o visatos
plėtimasis yra tik šio dvasinio fakto atspindys fiziniame lygmenyje. Mes esame
interdimensinės būtybės, kurios šiuo metu mokosi atpažinti savo pilną jėgą, o
visos šios struktūros – nuo anapusybės iki sudėtingų genetinių programų ir 554
civilizacijų aljanso – tarnauja vienam tikslui: patirti save kaip besąlygišką,
visada palaikomą ir neribotą sąmonės jėgą, kuri per laisvę rinktis kuria pačią
realybę.

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą