#20 Bašaras (Bashar): kaip veikia mirtis, Anunakiai, žmogaus DNR potencialas, tikrovės paralelės, karmos iliuzija, laiko suvokimas

 

Bašaras šiame įraše išsamiai nagrinėja egzistencijos prigimtį, teigdamas, kad mirtis nėra perėjimas į kitą vietą mechanine prasme, o veikiau vibracinis pasikeitimas, tarsi kanalo perjungimas televizoriuje. Jis aiškina, kad siela niekur neiškeliauja, nes visa erdvė ir laikas egzistuoja čia ir dabar, o atskirties jausmas kyla tik dėl mūsų riboto suvokimo, todėl kiekvienas žmogus, kada nors gyvenęs, išlieka esamoje realybėje, tik paslėptas nuo mūsų jutimų skirtingais dažniais, parodydamas, jog egzistencijos pagrindas yra nedaloma visuma.
 
Kalbant apie individualią sąmonę po mirties, Bašaras pabrėžia, kad asmenybė ir ego neišnyksta, o tampa platesnės sielos patirties dalimi. Mirties akimirkoje dažniausiai vyksta gyvenimo peržiūra, kuri nėra linijinis procesas, o greičiau visų patirčių visumos įsisavinimas, kurio metu siela pamato kiekvieną akimirką iš visų įmanomų perspektyvų, taip mokydamasi ir subalansuodama savo vibraciją prieš sekantį pasirinkimą, kas leidžia sielai išsaugoti visą sukauptą išmintį kaip nuolatinį resursą.
 
Šis procesas taip pat paaiškina karmą, kurią Bašaras apibūdina ne kaip bausmę, o kaip natūralų siekį judėti pusiausvyros link. Kadangi viskas egzistuoja vienu metu, bet kokia disbalanso forma, patirta per gyvenimą, yra tiesiog dalis visumos, kuri per sąmonės evoliuciją automatiškai siekia susibalansuoti, todėl teisingumas nėra išorinė represija, o gilus suvokimas, kad siela yra visatos dalis ir negali egzistuoti atskirai nuo jos harmonijos, transformuodama bet kokią negatyvią patirtį į būtiną pamoką.
 
Atsakydamas į klausimus apie žmonijos kilmę, jis patvirtina, kad Homo sapiens buvo genetiškai suprojektuotas prieš maždaug 350 000 metų per Anunakių programą. Ši programa buvo pagrindinis inžinerinis žingsnis, tačiau sielos į šią formą buvo pritrauktos natūraliai – per vibracinį rezonansą, nes jos ieškojo būtent tokio tipo „transporto priemonės“ ar kūno projekcijos savo temoms tirti. Siela neįeina į kūną, o projektuoja fiziškumą kaip įrankį patirti save, todėl fizinis kūnas yra tarsi projekcija sielos viduje, o ne siela tūno kūne, kas leidžia suprasti, jog mūsų biologija yra sudėtingas instrumentas, sukurtas specialiai sąmonės fokusavimui.
 
Nagrinėdamas nežemiškų civilizacijų klausimą, Bašaras atskleidžia, kad mūsų kosminė aplinka yra itin gyvybinga ir priklauso Tarpžvaigždiniam aljansui, kurį sudaro net 554 pažengusios civilizacijos. Jis pabrėžia, kad šiame tinkle esame ne vieni, o apie 90 % su Žeme šiuo metu kontaktuojančių būtybių yra itin aukštos vibracijos. Jis taip pat paaiškina, jog skraidančių objektų fenomenai dažnai kyla iš vibracinių technologijų, o avarijos, apie kurias žino žmonija, tėra specifinių technologinių procesų klaidos, kurios neatsiejamos nuo fizinės realybės ir kurios, paradoksalu, tapo pirmuoju impulsu šiuolaikiniam žmogui susimąstyti apie nežemišką gyvybę.
 
Žmonijos santykis su kosmosu ir jos genetika yra gilus ir teigiamas procesas, nors žmonės dar nevisiškai atskleidė visus Anunakių paliktus potencialus. Šiuo metu mūsų DNR yra tarsi užrakintų markerių rinkinys, kuriuos galima aktyvuoti plečiant sąmonę; mūsų nuolatinis troškimas tyrinėti kosmosą yra tiesioginis šios inžinerinės dovanos rezultatas. Be to, Bašaras pamini, kad Žemėje greta Homo sapiens visada egzistavo ir kitų humanoidinių rūšių, pavyzdžiui, majų civilizacijos atstovai, kurie atvyko iš kitų sektorių, patvirtindami, kad biologinė įvairovė visatoje yra platinama per panspermijos procesus, o ne tik per vieną evoliucinį kelią.
 
Bašaras taip pat griauna mitus apie tai, kad egzistuoja vienas linijinis gyvenimų kelias, vietoj to siūlydamas modelį, kuriame siela turi daugybę paralelių patirčių, vykstančių vienu metu. Paralelinės realybės yra tarsi identiški dvyniai – jie turi bendrą šaltinį, tačiau kiekvienas patiria savo unikalų gyvenimą. Tai reiškia, kad idėja apie reinkarnaciją kaip skolos grąžinimą praeities klaidoms yra tik linijinio laiko iliuzija; iš tiesų, mes tiesiog fokusuojamės į skirtingas, vienu metu egzistuojančias patirtis, kad greičiau pasiektume dvasinę pusiausvyrą.
 
Kalbant apie blogį ir destruktyvų elgesį pasaulyje, jis pateikia radikalų besąlygiškos meilės paaiškinimą, teigdamas, kad pati egzistencijos struktūra yra meilė. Tai reiškia, kad siela turi laisvę pasirinkti bet kokias ribas, net ir tokias, kurios veda į didžiausią tamsą ar nesąmoningumą, nes būtent per šį kontrastą ir nežinojimą sąmonė gali augti ir kurti naujas perspektyvas. Net psichopatija ar neigiami poelgiai yra tik netinkamai išmokti ryšio užmezgimo būdai, kyla iš sistemos, kurioje pamiršta, jog kiekviena būtybė yra palaikoma visatos.
 
Pagrindinė Bašaro žinia apie asmeninį tobulėjimą remiasi paprastumo principu, kurį jis vadina formulės laikymusi. Veikiant pagal savo aukščiausią aistrą, žmogus natūraliai pakelia savo dažnį ir tampa imlesniu visatos signalams, o tai leidžia visatai pačiai pasirūpinti detalėmis, todėl nereikia apsikrauti perteklinėmis instrukcijomis. Kuo mažiau mes kliudome šiam natūraliam srautui savo baimėmis ar nereikalingu sudėtingumu, tuo labiau mūsų realybė tampa sinchroniška ir palaikanti, leisdama atsiskleisti mūsų tikrajai prigimčiai.
 
Galiausiai, jis apibendrina, kad visa egzistencija yra skirta plėstis ir augti, o visatos plėtimasis yra tik šio dvasinio fakto atspindys fiziniame lygmenyje. Mes esame interdimensinės būtybės, kurios šiuo metu mokosi atpažinti savo pilną jėgą, o visos šios struktūros – nuo anapusybės iki sudėtingų genetinių programų ir 554 civilizacijų aljanso – tarnauja vienam tikslui: patirti save kaip besąlygišką, visada palaikomą ir neribotą sąmonės jėgą, kuri per laisvę rinktis kuria pačią realybę.

 
Parengė Maištinga Siela

Kanaluotoja Erin Lyons apie piramides šiaurėje, Epšteino bylą, vyriškumo ir moteriškumo balansą, demonus ir angelus

 

Šiame „Wisdom From North“ laidos epizode vedėja gilinasi į gilias egzistencines temas su buvusia Volstryto specialiste, o dabar – dvasine mokytoja Erin Lyons. Pokalbio metu nagrinėjamos temos apie dvasingumą, kolektyvinę sąmonę ir paslėptas realybės puses, pabrėžiant, kad priėmimas yra pirmasis žingsnis link tikrojo pabudimo. Erin kanaluoja „Šaltinį“, kuris teigia, jog dabartinė pasaulio situacija skatina stiprių, dažnai neigiamų emocijų bangas. Pasak „Šaltinio“, svarbu šių emocijų neignoruoti ir nebandyti jų nustumti, o leisti joms tinkamai cirkuliuoti per save, išgyventi jas kaip „dvasinį kurą“ ir vėliau paversti sąmoningais, prasmingais veiksmais.
 
Pokalbyje išsamiai nagrinėjama poliarumo ir vadinamųjų „žemesnių angelų“ samprata. Šios būtybės, pasak kanaluojamos informacijos, yra atsidūrusios maište prieš visą kūrimo procesą, nes neturi fizinio kūno, kurį turi žmonės. Jų tikslas – manipuliuoti žmonėmis, silpninant jų vibracijas per neigiamus sprendimus ar priklausomybes. Kai žmogus pasineria į žemą vibraciją, pavyzdžiui, per narkotikų ar alkoholio vartojimą, jis praranda savo valios autoritetą, o žemesnės vibracijos būtybės gali per jį patirti fizinio pasaulio pojūčius. Tokiu būdu vyksta nuolatinis „dvasinis karas“ mūsų dimensijoje, kuriame šios būtybės veikia kaip dažnis, prieinamas tiems, kurie su jais rezonuoja.
 
Viena svarbiausių pokalbio temų yra „melagingos šviesos matrica“ (angl. false light matrix), kurią „Šaltinis“ apibūdina kaip iliuzinę realybę, grindžiamą baime. Tai realybės versija, kurioje žmogus pamiršta savo dieviškąją prigimtį ir operuoja baimės pagrindu, jausdamasis tarsi „košmare“. Tačiau ši matrica nėra „tikra“ – tai tik energetinis tinklas, į kurį žmogus įsijungia savo mintimis ir įsitikinimais. Pabudimas reiškia perėjimą į „kristalinę matricą“, kai žmogus suvokia, jog pats yra savo realybės kūrėjas. Tai nėra pabėgimas nuo gyvenimo sunkumų, o suvokimas, kad žmogus niekada nebuvo auka, o pats dalyvauja kuriant kolektyvinę realybę.
 
Aptariant Epšteino atvejį, „Šaltinis“ pateikia provokuojantį požiūrį, teigdamas, kad jis buvo dvasia, sutikusi atspindėti dabartinę žmonijos būklę ir būti „makro veidrodžiu“ mikro patirtims, kurios vyksta kasdien. Ši informacija, pasak „Šaltinio“, nebuvo visiškai svetima žmonijos kolektyvinei pasąmonei – žmonės giliai viduje žinojo apie vykstančią prievartą, tačiau pasirinko nežiūrėti ir ignoruoti tiesą dėl saugumo jausmo. Epšteino byla traktuojama kaip priemonė, skirta pažadinti žmoniją iš ignorancijos būsenos, nes ignoruojant tiesą nebegalima pasiekti dvasinio balanso ir susigrąžinti savo galios.
 
Dvasinis pabudimas, pasak pokalbio dalyvių, reikalauja radikalaus požiūrio pokyčio – tai nėra vien „šviesa ir meilė“, tai yra visų įmanomų emocijų ir patirčių priėmimas. Meilė šiuo kontekstu apibrėžiama kaip visapusiškas supratimas, jog kiekviena emocija, net ir pati sunkiausia – liūdesys, pyktis ar neviltis – turi savo vertę. Tik priėmus visą žmogaus patirtį, įskaitant tai, ką mes vadiname „tamsa“, žmogus gali liautis jautęsis auka ir suvokti, kad viskas yra „Šaltinio“ dalis. Tai taip pat susiję su karminiu balansu: jei dvasia šiame gyvenime atsisako priimti kitą (pvz., kitą rasę ar lytį), ji gali sugrįžti kitoje inkarnacijoje būtent kaip tas „kitas“, siekdama patirti balansą.
 
Pokalbio metu paliečiama moterų ir jų energetikos tema. Teigiama, kad moterys savyje nešioja pačius gamtos dėsnius, o jų menstruacinis ciklas yra tiesiogiai susijęs su Mėnuliu. „Šaltinis“ pabrėžia, kad plačiai paplitęs naratyvas apie „nekontroliuojamus“ moterų hormonus ir emocijų svyravimus yra tikslinga rinkodaros bei propagandos priemonė, kuria siekiama susilpninti moterų pasitikėjimą savimi. Kai moteris mano, jog jos emocijos yra nekontroliuojamos, ji praranda pasitikėjimą savimi kaip lydere, o tai yra būtent tai, ko „tamsioji pusė“ siekia – išlaikyti planetą išbalansuotą.
 
Aiškinama, kad gamtos tvarkoje moteris yra natūrali lyderė, kuri vadovaujasi intuicija ir meile, o vyriškas pradas yra skirtas apsaugai ir aprūpinimui. Sveikas vyriškas pradas, anot „Šaltinio“, randa harmoniją ne kovodamas dėl valdžios, o pasiduodamas moteriškai lyderystei, kuri veda į meilę. Daugelis vyrų šiandien yra „išėję iš rikiuotės“, nes buvo programuojami neapkęsti moteriškumo, nors giliai viduje jį myli. Šis vidinis konfliktas sukelia kančią, o moterys, atgailaudamos savo lyderystę ir pasitikėjimą, gali padėti vyrams grįžti į savo tikrąją funkciją.
 
Kalbant apie vaisingumą bei sąmoningą motinystę, pokalbyje pabrėžiama, kad viskas priklauso nuo dvasinių sutarčių, o ne nuo linijinio laiko ar biologinių normų. Vaisingumo problemos dažnai kyla ne dėl fizinio kūno trūkumų, o dėl poreikio išmokti pasidavimo pamokas. „Šaltinis“ teigia, kad vaiko dvasia pati pasirenka laiką, kada ateiti, ir dažnai tai nutinka tada, kai moteris nustoja jausti gėdą ar spaudimą ir visiškai atsiduoda procesui, bendradarbiaudama su ateinančia siela.
 
Aptariant galimą „šviesos blyksnį“ (Solar Flash), „Šaltinis“ pateikia dvejopą interpretaciją: tai gali būti tiek fiziniai reiškiniai, tokie kaip masiniai elektros energijos tiekimo sutrikimai, tiek ezoterinis, vidinis milijonų žmonių pabudimas. Šis įvykis nėra vienas „magiškas“ momentas, o veikiau žmonių kolektyvinis šuolis į aukštesnės dimensijos realybę. Kiekvienas individas šią patirtį interpretuos pagal savo mentalinį pasirengimą ir būtinybę suvokti naująją realybę. Kontaktas su kitomis civilizacijomis – tiek ekstraterestrinėmis, tiek gyvenančiomis Žemės viduje ar vandenyse – taip pat yra susijęs su sąmonės lygio pakėlimu, kai žmonija išmoks priimti kitas būtybes be baimės.
 
Šiaurės regionas pokalbyje minimas kaip vieta, kurioje esama neatrastų Anunaki sukurtų piramidžių ir struktūrų, tarnaujančių kaip planetos energetiniai tinkleliai. Šios struktūros, kurios ateityje bus atrastos, rodo, kad mūsų istorija ir kūryba yra gerokai sudėtingesnė, nei mes manome. Pasak „Šaltinio“, šios civilizacijos laukia, kol žmonija pasieks tokį dažnį, kuriame baimė nebus dominuojanti jėga, kad būtų galima užmegzti atvirą kontaktą.
 
Galiausiai, pabrėžiama, kad nors pagalba ateina ir „Šaltinis“ nuolat palaiko, svarbu atpažinti „interferenciją“ – neigiamą įtaką, kuri nuolat bando pasėti abejones dvasiniame kelyje. Kai žmogus klausosi tiesos, žemesnės vibracijos balsas gali kuždėti, kad tai nesąmonė arba kad informacija yra išgalvota, bandydamas atitraukti nuo augimo. Todėl būtina išlaikyti aukštą vibraciją, praktikuoti savimeilę, kuri Erin Lyons reiškia buvimą savo pačios komandoje 100 proc. laiko, net ir klystant, ir nuolat klausytis savo vidinio žinojimo.
 
Pokalbio pabaigoje Erin pasidalija savo asmenine patirtimi – kaip būdama paieškų kelyje ji patyrė LSD patirtį, kurios metu „mirė“ ir buvo reabsorbuota į gryną sąmonę, kas ir tapo jos dvasinio pabudimo katalizatoriumi. Nors ji siekė atsitraukti nuo pasaulio ir tapti guru, „Šaltinis“ jai liepė grįžti į Volstryto aplinką, kad sukauptų reikiamą patirtį. Tai dar kartą patvirtina „Šaltinio“ žinią, jog gyvenimas neturi vieno „teisingo“ kelio.

 
Maištinga Siela

Ekstrasensė, aiškiaregė Darja Mironova apie Donaldą Trumpą, Zelenskį, ateivius, žmonijos dirbtinę istoriją, Pabudimą, Antarktidą ir tikrąją pasaulio kontrolę

 

Sveiki, skaitytojai!

Tęsiu straipsnius apie pasaulio šiuolaikinius mistikus ir šįkart mano dėmesys – rusų aiškiaregei Darjai Mironovai, kurios liudijimai, nepaisant karo tarp Rusijos ir Ukrainos, teigia kiek kitokius pasisakymus, nei mes įprastai girdime mūsų vakarietiškoje žiniasklaidoje. Įdomu tai, kad daugelis per pastaruosius kelerius metus pasakyti tinklalaidėse ir kitose laidose Darijos turinio sutampa su Vakarų pasaulio ekstrasensoriniais gebėjimais pasižyminčių žmonių pasisakymais, o tai rodo, kad nėra putinizmo ir zelenskizmo dėmens, kuriuo šiaip esame mokomi „teisingai“ mąstyti. Pirmiausia yra žmogus, o politika nėra tokia, kokią mes matome per žinias. Jeigu manote, kad tai dar viena sąmokslo teorija, siūlau tiesiog toliau nebeskaityti.

Trumpai apie Darją Mironovą

Darja Mironova yra Rusijoje gerai žinoma aiškiaregė, parapsichologė ir ezoterikos ekspertė, plačiajai visuomenei išgarsėjusi dar 2007 metais, kai tapo populiaraus televizijos projekto „Ekstrasensų mūšis“ (rus. Битва экстрасенсов) pirmojo sezono finalininke. Jos populiarumą lėmė ne tik sėkmingas dalyvavimas šiame šou, bet ir aktyvi vėlesnė veikla žiniasklaidoje: ji nuolat dalyvauja tiesioginėse radijo bei televizijos laidose, rašo knygas apie magiją bei ateities pranašystes ir konsultuoja žmones asmeniniais klausimais. Teigiama, kad savo galias ji pajuto dar vaikystėje, būdama dešimties metų, o jos giminės šaknys siejasi su Bulgarijos romais, iš kurių, tikima, ji ir paveldėjo ypatingą intuiciją bei polinkį į pranašystes.

Savo darbe Darja Mironova teigia pasižyminti gebėjimu matyti ateities įvykius, skaityti žmonių likimus ir diagnozuoti energetines problemas, tokias kaip „nužiūrėjimai“ ar karminės programos. Ji save pristato kaip absoliučią intuiciją turinčią specialistę, kuri derina senovines magijos žinias su šiuolaikinės parapsichologijos metodais. Pastaraisiais metais jos prognozės tapo itin globalios ir provokuojančios: vaizdo įrašuose ji dažnai kalba apie pasaulinius politinius sukrėtimus, kosmines anomalijas, klimato ginklus bei sąmokslo teorijas, apimančias slaptas elitų grupuotes ar net nežemiškas civilizacijas. Nors ji vertinama prieštaringai, Darja išlieka viena ryškiausių figūrų Rusijos ezoterikos pasaulyje, gebanti pritraukti didžiulę auditoriją savo paslaptingu įvaizdžiu ir drąsiomis įžvalgomis apie žmonijos ateitį.

Ką Darja teigia apie Antarktidą ir ateivius?

Darja Mironova teigia, kad Žemė jau tūkstančius metų nėra valdoma pačių žmonių – ji ją vadina „svetimšalių ferma“ arba „matrica“. Pasak jos, ateivių civilizacijos nėra kažkas, kas tik dabar artėja prie mūsų iš kosmoso gelmių; jos čia apsigyvenusios dar gerokai prieš atsirandant dabartinei žmonių civilizacijai. Šios būtybės, kurias ji dažnai įvardija kaip „tamsiąsias energijas“, naudoja žmones kaip biologinį ir energetinį resursą. Jos manipuliuoja pasaulio elitu, kuria dirbtinius konfliktus ir ekonomines krizes, kad išlaikytų žmoniją nuolatinėje baimėje ir žemo dažnio vibracijose, nes taip mus lengviau kontroliuoti.

Antarktida šioje teorijoje užima centrinę vietą kaip viena paslaptingiausių ir labiausiai saugomų zonų planetoje. Darja užsimena, kad po storais ledo sluoksniais slepiasi ne tik senovinės piramidės ar nacių bazės, bet ir veikiantys ateivių technologiniai centrai bei portalai į kitas dimensijas. Ji palaiko teoriją, kad ten egzistuoja įėjimai į „Vidinę Žemę“, kurioje gyvena aukšto technologinio lygio būtybės. Pasak jos, būtent todėl Antarktida yra griežtai militarizuota ir uždara paprastiems žmonėms – siekiama nuslėpti įrodymus, kad po ledu slypi tikroji žmonijos istorija ir nežemiškos gyvybės pėdsakai.

Ateivius ji skirsto į kelias grupes, tačiau didžiausią dėmesį skiria tiems, kurie infiltravosi į mūsų visuomenę. Darja teigia, kad daugelis įtakingų pasaulio lyderių yra arba tiesiogiai valdomi, arba patys yra ne visai žmogiškos prigimties („hibridai“). Ji pasakoja, kad ateivių technologijos, tokios kaip nanodalelės, skaitmenizacija ir specialūs dažniai (pavyzdžiui, per 5G bokštus), yra skirtos tam, kad būtų pakeista žmogaus DNR ir jis taptų dar paklusnesnis „šeimininkams“. Tai ji vadina „tyliuoju užgrobimu“, kuris vyksta ne per atvirą karą, o per technologinę ir energetinę vergiją.

Galiausiai, Darja Mironova pabrėžia, kad tiesa apie ateivius ir Antarktidą nuo visuomenės slepiama dėl paprastos priežasties – baimės prarasti kontrolę. Jei žmonės sužinotų, kad egzistuoja nemokama energija (eteris) ar kad žmogaus kūnas gali gyventi šimtus metų be ligų, dabartinė ekonominė sistema akimirksniu žlugtų. Ji pranašauja, kad artimiausiais metais (ypač apie 2025–2026 m.) įvyks masinis žmonijos „pabudimas“, kurio metu senosios paslaptys apie Antarktidos poledinius miestus ir ateivių įtaką pradės kilti į viešumą, sukeldamos didžiulį šoką visai civilizacijai.

Kaip Darja vertina ir mato dabartinį politinį foną, karą ir ar bus Trečiasis pasaulinis karas?

Darja Mironova dabartinį politinį pasaulį mato ne kaip savarankiškų lyderių kovą, o kaip milžinišką, kruopščiai surežisuotą „matricos“ teatrą, kuriame tikrieji sprendimai priimami už kulisų. Ji teigia, kad žmonija yra tyčia klaidinama politinėmis ir ekonominėmis krizėmis, siekiant nukreipti dėmesį nuo fundamentalių pokyčių: perėjimo prie skaitmeninės valiutos, totalios sekimo sistemos ir paslapčių, susijusių su Antarktida bei nežemiškomis civilizacijomis. Anot jos, politikai yra tik marionetės, o tikroji valdžia priklauso „žmonėms juodais drabužiais“ ir slaptoms organizacijoms, kurios palaiko melu grįstą civilizacijos modelį, kad išsaugotų dabartinę ekonominę struktūrą ir neleistų žmonėms naudotis nemokama „eterio“ energija.

Kalbėdama apie konkrečias figūras, Darja Donaldą Trumpą dažnai piešia kaip „sistemos laužytoją“, kurio energija yra chaotiška, bet būtina senajam pasauliui sugriauti. Ji užsimena, kad Trumpas turi stiprią intuiciją ir tam tikrą ryšį su jėgomis, kurios priešinasi globalistų planams, todėl jis nuolat patiria puolimą. Tuo tarpu Volodymyrą Zelenskį ji mato kaip tragišką figūrą, tapusią didelio geopolitinio eksperimento įkaitu. Jos prognozėse Zelenskio likimas dažnai siejamas su neišvengiamu pasitraukimu, kai jo „vaidmuo“ šiame globaliame konflikte bus baigtas. Darja pabrėžia, kad abu lyderiai veikia „Vandenio eros“ fone, kurioje visos paslaptys iškyla į paviršių, tačiau jų galia yra apribota aukštesnių, ne žemiškų jėgų diktuojamų scenarijų.

Dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės Darja ramina, kad visiško planetos sunaikinimo ir branduolinio apokalipsio pavyks išvengti, nes tai nenaudinga tiems, kurie valdo „laboratoriją“ (Žemę). Nors ji pripažįsta, kad lokaliniai konfliktai yra itin žiaurūs ir tarnauja kaip gyventojų skaičiaus reguliavimo bei baimės generavimo įrankiai, globalus karas jai atrodo labiau kaip informacinis ir energetinis procesas. Ji teigia, kad tikrasis karas vyksta dėl žmonių sielų ir sąmonės – tai kova tarp žmogaus prigimties ir ateinančio dirbtinio intelekto dominavimo. Perspektyvoje ji mato ne branduolinę žiemą, o laipsnišką valstybių sienų nykimą ir perėjimą prie vieningos pasaulinės vyriausybės, valdomos per skaitmeninius algoritmus.

Galiausiai, vertinant jos politinį palankumą, Darja Mironova akivaizdžiai palaiko nacionalinį suverenitetą ir tradicines vertybes, o globalizmą vadina „demoniška struktūra“. Ji simpatizuoja stiprios rankos politikai, kuri priešinasi Vakarų liberalizmo diktatui, matydama tame bandymą išlaikyti žmonijos dvasinį stuburą prieš ateinantį „bio-robotų“ amžių. Jos palaikymas dažnai krypsta į tuos lyderius, kurie, jos nuomone, stabdo DI plėtrą ir gina dvasinį-moralinį pradą, nors ir pripažįsta, kad galutinis rezultatas – skaitmeninė kontrolė – yra beveik neišvengiamas evoliucijos etapas, kurį prognozavo jau ankstesnieji ekstrasensai.

Kaip atsirado žmogus šioje Žemėje?

Darja Mironova kategoriškai atmeta Darvino evoliucijos teoriją, teigdama, kad žmogus tikrai nekilo iš beždžionės. Jos teigimu, žmonija yra didžiulis kosminis eksperimentas, vykdomas tam tikroje „milžiniškoje laboratorijoje“, kurioje mes visi gyvename. Ji aiškina, kad žmogus buvo sukurtas dirbtinai, įterpiant nežemiškų civilizacijų genetinę medžiagą į vietines gyvybės formas. Šiame kontekste Šumerų civilizacija ir jų palikti tekstai apie anunakius – būtybes, nusileidusias iš dangaus – jai tarnauja kaip istoriniai įrodymai, kad senovės „dievai“ iš tiesų buvo aukšto lygio genų inžinieriai, suformavę dabartinį žmogaus pavidalą.

Kalbėdama apie žmogaus DNR, Darja pabrėžia, kad mūsų genetinis kodas nėra tik biologinis – jame užkoduota informacija apie mūsų kūrėjus ir dvasinė jungtis su visatos informaciniu lauku. Tačiau ji perspėja, kad dabartinė pasaulinė „matricos“ sistema siekia modifikuoti šią prigimtį per maistą, vaistus ir technologines priemones, tokias kaip mikročipai, siekiant paversti žmones paklusniais bio-robotais be sielos. Tikroji žmogaus DNR, anot jos, turi unikalią dieviškąją kibirkštį, leidžiančią jausti gilias emocijas ir meilę – savybes, kurių negali atkartoti jokia mašina ar dirbtinis intelektas.

Viena šiurpiausių jos teorijų sieja žmogaus kilmę su mūsų pačių ateitimi. Ji remiasi garsiuoju 90-ųjų „ateivio tardymo“ įrašu, kuriame būtybė sako: „Mes esame jūs“. Darja tai interpretuoja kaip įrodymą, kad tie, kuriuos vadiname ateiviais ar anunakiais, gali būti tolimi mūsų pačių palikuonys, praradę emocinį pradą dėl visiško pasikliovimo technologijomis. Jos teigimu, tikroji žmogaus misija šiame laike yra išsaugoti savo sielos autentiškumą ir dvasinę laisvę, neleidžiant savęs įkalinti skaitmeninėje kontrolėje, kurią bando įvesti tiesą apie mūsų tikrąsias šaknis slepiantis elitas.

Jūsų Maištinga Siela

Dienos citata: Džidu Krišnamurtis (Jiddu Krishnamurti) apie tiesą ir tikrovės suvokimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tiesa yra žemė be takų.“ Džidu Krišnamurtis

 

Man labai patiko ši jo citata, kurią aptikau Sal Rachele knygoje „Laiko paslaptis“, tad nusprendžiau labiau pasidomėti šiuo indų dvasiniu mokytoju, apie kurį tikriausiai Lietuvoje mažai kas žinoma.

 

Džidu Krišnamurtis (angl. Jiddu Krishnamurti), gimęs 1895 m. gegužės 11 d. Indijos Madanapalės mieste, buvo viena iškiliausių XX amžiaus dvasinių ir filosofinių figūrų. Jis gimė telugų kalba kalbančioje brahmanų šeimoje, kuri buvo gana skurdi, o jo tėvas, Džidu Narajaniahas, dirbo Britų administracijoje ir buvo Teosofų draugijos narys. Pats Krišnamurtis, būdamas dvylikos, patraukė šios Draugijos lyderio Čarlzo Ledbiterio dėmesį, kuris įtikėjo, kad Džidu yra ne kas kitas, o inkarnuotas Pasaulio Mokytojas (Maitrėja), laukiamas ateiti pasaulio gelbėtojas. Teosofai, ypač Anė Bezant, perėmė jo ir jo brolio Nityanandos globą, pasirūpino jo išsilavinimu Vakarų stiliumi ir 1911 m. sukūrė specialią organizaciją – „Rytų žvaigždės Ordiną“ – ruošiant Džidu šiam mesianistiniam vaidmeniui.

 

Vis dėlto, beveik du dešimtmečius rengtas tapti dvasiniu autoritetu, Krišnamurtis 1929 metais padarė radikalų ir visą dvasinį pasaulį sukrėtusį žingsnį: jis viešai atsisakė jam priskirto Pasaulio Mokytojo vaidmens ir paleido „Rytų žvaigždės Ordiną“. Tai buvo esminis jo gyvenimo lūžis. Jis tvirtai pareiškė, kad „Tiesa – tai neišvaikščiota žemė“ (arba „Tiesa yra žemė be takų“), ir kad tiesos negalima pasiekti per jokią organizaciją, dogmą ar guru, nes jie sukuria priklausomybę ir tampa autoritetu, o tai neigia asmeninę ir tiesioginę Tiesos patirtį. Nuo to momento, atmesdamas bet kokį autoriteto statusą, jis tapo nepriklausomu filosofu, praleidusiu visą likusį gyvenimą keliaudamas ir bendraudamas su žmonėmis visame pasaulyje.

 

Krišnamurčio filosofija buvo orientuota į radikalią asmeninę transformaciją ir tiesioginį savęs pažinimą. Jo veikalai, tokie kaip „Pirmutinė ir galutinė laisvė“ (The First and Last Freedom), „Ugdymas ir gyvenimo prasmė“ (Education and the Significance of Life), bei „Komentarai apie gyvenimą“ (Commentaries on Living), kviečia skaitytoją į intensyvią savianalizę. Jis ne siūlė jokios naujos sistemos, religijos ar praktikos, bet kvietė išsilaisvinti nuo baimės, autoritetų, praeities sąlygojimo ir paties „Aš“ (ego) ribų. Jo mąstymas ypač buvo koncentruotas į proto tyrimą, bandant suprasti, kaip mintys, baimė ir laikas sukuria iliuziją, kuri trukdo gyventi dabartyje ir visiškai patirti Tikrovę. Jis teigė, kad konfliktas (vidinis ir išorinis) yra savęs nepripažinimo rezultatas.

 

Krišnamurtis didelę savo dėmesio dalį skyrė švietimui, įkūręs kelias nepriklausomas mokyklas Indijoje, Jungtinėje Karalystėje (Brockwood Park School) ir JAV, kurių tikslas buvo ne tik akademinis, bet ir psichologinis bei dvasinis – ugdyti vaikus be baimės, konkurencijos ir bet kokios ideologinės indoktrinacijos. Šių mokyklų palikimas yra jo įsitikinimas, kad išorinės permainos visuomenėje neįmanomos be vidinės permainos asmenyje. Nors jo paties viešos paskaitos ir pokalbiai buvo itin populiarūs, pritraukdavo intelektualus, mokslininkus ir dvasinių ieškojimų žmones (jis bendravo su Aldousu Huxley, Bernardu Shaw, Dalai Lama), jis pats visą gyvenimą pabrėžė esąs ne guru, o tiesiog „veidrodis“, kuriame žmonės gali pamatyti save.

 

Asmeniniame gyvenime Krišnamurtis niekada nesukūrė šeimos tradicine prasme ir nevedė. Visą savo gyvenimą jis palaikė intymų ir artimą ryšį su broliu Nityananda, kuris anksti mirė. Nepaisant to, jo gyvenimas buvo pažymėtas giliais asmeniniais santykiais, įskaitant ilgą draugystę su Anė Bezant dukra. Jo palikimas yra ne organizacija ar sekta, bet tekstinis ir garsinis kūnas, kurį sudaro apie 70 knygų, apimančių jo paskaitų, diskusijų ir rašinių medžiagą, išverstą į dešimtis kalbų. Džidu Krišnamurtis mirė 1986 m. vasario 17 d. Ojai slėnyje, Kalifornijoje, sulaukęs 90 metų, nuo kasos vėžio. Jo paskutinės kalbos ir pokalbiai buvo skirti pabrėžti jo mokymo nepriklausomumą ir užtikrinti, kad po jo mirties nebūtų jokios naujos organizacijos, kuri perimtų jo vardą ir sukurtų naują autoritetą. Jis mirė taip, kaip ir gyveno: atsisakydamas bet kokios institucinės priklausomybės.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie pašaipas, aukštesnius idealus, žmogiškumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai prasmingi žodžiai, kurie šiandien, manau, labai rezonuoja. Net nėra ką labai komentuoti, viską pasako pats Leonidas Donskis (1962-2016).

 

„Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.“

 

Maištinga Siela

Laikraštis "Tiesa", 1940 m. gruodžio 5 d. : Salomėja Nėris "Mum konstitucija kaip saulė šviečia" (eilėraštis)

 

Sveiki,

 

KOKIUS IŠ TIKRŲJŲ SALOMĖJA NĖRIS KŪRĖ KŪRINIUS APIE STALINĄ IR BOLŠEVIKUS? Kontekstai, istorija, faktai

 

Salomėjos Nėries kūryba, ypač sukurta 1940 m. ir vėlesniais metais, yra viena jautriausių ir prieštaringiausių temų lietuvių literatūros istorijoje. Šiuo laikotarpiu poetė aktyviai įsitraukė į sovietinės ideologijos propagavimą, o tai paliko gilų ir kompleksišką pėdsaką jos palikime ir visuomenės sąmonėje.

 

Eilėraščiai laikraštyje „Tiesa“ ir „Poema apie Staliną“. Po Lietuvos okupacijos 1940 metais, Salomėja Nėris tapo viena iš penkių Liaudies Seimo delegacijos narių, vykusių į Maskvą „prašyti“ Lietuvos prijungimo prie SSRS. Šios kelionės metu ir po jos ji aktyviai kūrė ideologizuotus eilėraščius, kurie buvo spausdinami tuometinėje sovietinėje spaudoje, įskaitant laikraštį „Tiesa“. Minimas eilėraštis „Mum Konstitucija kaip saulė šviečia“ nėra tikslus pavadinimas (jį tokį suteikė, matyt, „Tiesa“), tačiau jis atspindi tos poezijos dvasią. Jos kūriniuose, publikuotuose 1940 m., buvo šlovinamas sovietinis režimas, džiaugiamasi „išlaisvinimu“ ir garbinamas Josifas Stalinas.

 

Vienas žinomiausių ir labiausiai diskutuojamų kūrinių yra „Poema apie Staliną“, kurią, pasak šaltinių, S. Nėriai buvo pavesta parašyti. Šios poemos ištrauką ji perskaitė 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kai buvo sprendžiamas Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį klausimas. Ši poema, apimanti daugiau nei 40 posmelių, vertinama kaip itin mechaniška, konvejerinė propagandinė eilė, išskyrus vieną kitą posmą. Ji įsiminė tautos atmintyje kaip ryškus kolaboravimo su okupaciniu režimu pavyzdys. Šalia jos greitai buvo išspausdintas ir Leninui skirtas „Bolševiko kelias“. Šie kūriniai nuo pat pradžių buvo plačiai perskaityti ir žinomi iš spaudos.

 

Pačio poetės Salomėjos Nėries požiūris į savo prosovietinę kūrybą laikui bėgant keitėsi ir buvo sudėtingas. Iš pradžių, 1940 m., tikėtina, kad ji iš tiesų galėjo patikėti „Stalino saule“ ir komunizmo idėjomis, galbūt veikiama iliuzijų, asmeninių ambicijų ir tuo metu plačiai skleistos propagandos, kuri žadėjo „šviesias galimybes“ ir didelį pripažinimą. Kai kurie istorikai teigia, kad ji tikėjo, jog sovietų režimas pasiūlė dideles galimybes ir pripažinimą menininkams.

 

Tačiau 1941 m. birželio 14-osios trėmimai, palietę ir jos artimuosius, ir baisios karo metų sąlygos (gyvenimas Penzoje, vėliau Ufoje, vargas, maisto ir drabužių trūkumas) išblaivino ją iš šios euforijos būsenos. Jos vėlyvojoje kūryboje, ypač rinkinyje „Prie didelio kelio“ (kurį cenzūra vėliau pertvarkė), aiškiai matomi atgailos, skausmo, tėvynės ilgesio ir kaltės motyvai. Eilėraštis „Maironiui“, kuriame poetė tarsi atsiprašo dėl savo klaidų, liudija apie gilų asmeninį lūžį ir atgailą. Yra pasakojimų, kad prieš pat mirtį, pamačiusi cenzūros pakeistą savo paskutinį rinkinį, ji apsiverkė ir atstūmė knygą. Tai rodo, kad ji nepritarė jai primestai ideologijai ir galbūt gailėjosi dėl savo ankstesnių politinių pasirinkimų. Tačiau viešai, aiškiai ji niekada neišsižadėjo savo veiklos dėl tuometinių politinių aplinkybių.

 

Šiandien Salomėjos Nėries politizuota kūryba ir jos biografija vertinama itin prieštaringai ir yra nuolatinių diskusijų objektas. Desovietizacijos kontekste Lietuvoje kyla diskusijos dėl jos vardo gatvių, mokyklų pavadinimų keitimo. Komisijos ir dalies visuomenės aktyvistų nuomone, Nėris prisidėjo prie sovietinės okupacijos įtvirtinimo, todėl jos garbinimas per gatvių pavadinimus yra nepriimtinas. Ji vertinama kaip akivaizdi kolaborantė ir „tautos išdavikė“, kuri „vežė Stalino saulę“.

 

Talento ir politikos atskyrimas: Kita dalis visuomenės, įskaitant kai kuriuos istorikus ir literatūrologus, linkusi atskirti poetės talentą nuo jos politinių sprendimų. Jie pabrėžia, kad S. Nėris buvo išskirtinio talento poetė, kurios lyrika yra neatsiejama lietuvių literatūros dalis. Manoma, kad jos kūryba turėtų būti nagrinėjama kartu su biografiniu kontekstu, aiškiai nurodant jos kolaboravimo faktą, tačiau visiškai jos neatmetant. Argumentuojama, kad tuo metu, kai ji važiavo į Maskvą, trėmimų ir okupacijos žiaurumų lietuviai dar nebuvo patyrę, o informacija apie tikrąjį sovietų režimo veidą buvo ribota.

 

Istorinės atminties sudėtingumas: Diskusijos atspindi sudėtingą Lietuvos istorinės atminties procesą. Yra bandymų išmokti gyventi su kontroversiškomis asmenybėmis, pripažįstant tiek jų indėlį į kultūrą, tiek jų moralines klaidas. Literatūros pamokose S. Nėries poezija vis dar dėstoma, bet akcentuojamas ir sudėtingas istorinis kontekstas bei jos biografijos prieštaringumas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Laima Kreivytė apie poetės Salomėjos Nėries atminimą ir paminklą

 

Sveiki,

„Neslėpkime to, kas buvo blogai padaryta, tų klaidų, dėl kurių ji labai gailėjosi ir graužėsi. Vis dėlto, nepamirškime, kad ji buvo poetė ir yra labai svarbi mūsų kultūros proceso dalis. <...> Manau, kad atmintis yra žymiai sudėtingesnė, ji visą laiką yra konfliktiška, visą laiką turi baltų, juodų dėmių. Nėra lengvų pasakojimų. Reikia sugebėti su savo traumomis taip pat gyventi ir sugebėti į jas pažvelgti racionaliai, jų neslėpti, jas apmąstyti, aptarti.“ Laima Kreivytė

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 114: niekada viskas

 

Sveiki,

 

Sekmadienis. Keista ir darbinga visomis prasmėmis diena. Protu ir siela. Daug dvasinių paleidimų ir balanso tarp proto ir emocijų. Manau, žinau, ką iš tikrųjų reikia daryti, kad viskas būtų gerai ir šiandien supratau, kiek mažai tam skiriu laiko.

 

Dėkoju Sal Rachele ir jo knygai „Sielos integracija“. Žinau, niekaip jos nepabaigiu, tačiau, matyt, tokia ir yra neskubėjimo ir integravimosi proceso dalis.

 

Visi mūsų geri ir blogi patyrimai tėra tik mūsų patyrimai, už kuriuos tikriausiai neverta niekada gėdytis ar smerkti. Esame gėdinimosi visuomenė, čia tokia liniuotė, matas, kas tave padaro „normalų“, o kas ne. Deja, šis matas, sakyčiau, absoliučiai primityvus ir mūsų blogio ir gėrio samprata dažnai klaidinga. Šiandien supratau ir vėl, kiek reikia ilgai dirbti, kol gali atleisti sau ir integruoti anksčiau neigtus dalykus. Apie tai rašo ir Sal Rachele savo knygoje, daugiau aprašysiu, kai recenzuosiu ir aptarsiu visą knygą, tačiau taip... Ar ne stebuklas, kad reikiama informacija į rankas ateina tada, kai jos labiausiai reikia?

 

Te viskas švyti aukso spalva, te Aukštesnioji Savastis nušviečia protą kaskart, kai atrodo, kad jau viskas. Niekada viskas.

 

Maištinga Siela

Youtuberis vlogeris Jotvingis: Laikas yra iliuzija (Kodėl viskas, ką mes žinome apie laiką, yra netiesa?). Vaizdo įrašas

 

Laba,

 

Vakar prieš užmigdamas klausiausiu tokio retai mano paties lankomo YouTube kanalo „Jotvingis“ įrašo. Tame kanale talpinami man priimtini ir nevisai priimtini dalykai. Dėl kai kurių galėčiau diskutuoti, bet šiandien ne apie tai. Dažnai šiaip YouTube cenzūra mėgsta blokuoti ar apriboti vartotojus, kurie pasisako apie pasaulį, kurio sistemas žmonės linkę kritikuoti. Internete pilna tokių užplombuotų anketų, o tai iš dalies sako, jog esame veikiami kažin kokio Didžiojo Brolio. Su tuo kovoja eilė trolių, kurie klijuoja savotiškai kitaip mąstantiems visokias konspiracijų teorijų šalininkų etiketes, visaip menkina, marginalizuoja ir t. t. Bet iš patirties žinau, kad tokia informacija, kokią transliuoja Jotvingis, dažniausiai ateina pas tuos, kuriems reikia, taigi atėjo šįkart ir pas mane.

 

Galite pasižiūrėti ir išklausyti Jotvingio įrašo. Ramiu ir gražiu balso tembru jis išdėsto nemažai per daug metų mano artikuliuotą ir rinktą informaciją apie kvantinę fiziką bei tai, kaip veikia žmogaus minties galia. Išties revoliucinė kai kam idėja, jog laikas neegzistuoja ir mes einame laiko cikliniu ratu. Taip pat tas tiesas, kurias mokomės per fiziką ir astrofiziką, regis, pamirštame, kad nemaža dalis tėra tik teorija, tačiau juk beveik kiekvienas į klausimą „kaip atsirado visata?“ atsakytų – iš Didžiojo sprogimo. Bet argi, jeigu tai niekada neįrodyta? Apie laiką, Visatą ir kitus dalykus paprastai ir aiškiai iš Jotvingio. Gal ir jums surezonuos?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: LGBTQ+ propaganda, karikatūra, memas

 

Sveiki,

 

Tikriausiai tik tradicija auklėja žmogų, naujas tradicijas įvesti labai sunku. Iš karikatūros matome, kaip nematome vienų kenksmingų dalykų, nes jie jau seniai tapę norminiais kultūroje. Ar tikrai LGBT vėliava ir šios nacijos pripažinimas yra blogiau nei smurtas?

 

Jūsų Maištinga Siela