Asmenybė. Archibaldas Baxteris (Archibald Baxter, 1881-1970) – legendinis ir įkvėpiantis pacifistas iš Naujosios Zelandijos

 

Sveiki!

 

Pamačiau vieną įrašą šią savaitę socialiniame tinkle ir susižavėjęs perskaičiau. Pasaulyje, kuriame mus spaudžiama kovoti ir gintis, esame manipuliuojami jausmais tėvynei ir idealams, dažnai net ne už savo asmeninius interesus, bet už valstybės, esame formuojami telktis į karinę parengtį. Prieš 10 metų Lietuvoje prasidėjęs šauktinių „Teleloto“ tik patvirtino, kad viešojoje erdvėje pacifistai staiga tampa ne taikos ir gėrio skleidėjais, bet aptaškomi purvu, paverčiami „verktiniais“, priklijuojamos nevyriškumo etiketės ir visaip kitaip bandoma sugėdinti, kad žmogus grįžtų į sistemą, tačiau atoveiksmis dažniausiai būna priešingas – niekas nenori tarnauti sistemai, kuri tave gėdina ir menkina. Ką tai sako apie mūsų sukontroliuotą visuomenę? Čia lieka klausimas kiekvienam asmeniškas. Ne visiems ši istorija patiks, bet ji mane įkvepia, kad valstybė dar nėra tik jėgos ir galios pozicijoje žaisti su savo piliečiais kaip alaviniais kareivėliais smėlio dėžėje.

 

NEĮTIKĖTINA ARCHIBALDO BAKSTERIO ISTORIJA

 

Archibaldas Baksteris (Archibald Baxter) gimė 1881 metais Naujojoje Zelandijoje, gausioje ir darbščioje šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvo ugdomos stiprios moralinės vertybės, sąžiningumas bei savarankiškas mąstymas. Jo tėvai vertino dvasinį nuoseklumą ir tiesumą, todėl jaunuolis jau nuo mažumės įprato kvestionuoti visuomenėje priimtas dogmas bei valdžios autoritetą. Nors jis užaugo toli nuo didžiųjų pasaulio konfliktų, to meto Naujosios Zelandijos socialinė aplinka, persmelkta krikščioniškojo socializmo ir idealizmo idėjų, padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai. Ši šeimyninė kilmė ir ankstyvasis ugdymas suformavo tvirtą asmenybės branduolį, tapusį pamatu jo būsimam išbandymui.

 

Jaunystėje Baksteris giliai pasinėrė į literatūros studijas, skaitė filosofinius bei politinius veikalus, kurie galutinai padėjo jam suvokti karo beprasmybę ir žiaurumą. Jis atvirai atmetė bet kokį smurtą kaip problemų sprendimo būdą ir prieštaravo bet kokiems kariniams konfliktams, kuriuos vadino tik valdančiųjų ambicijų tenkinimu nekaltų žmonių kraujo sąskaita. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo pacifistinės pažiūros tapo ne tik teorine pozicija, bet ir principingu asmeniniu pasirinkimu, kurio jis neketino išduoti net dėl milžiniško visuomeninio spaudimo. Jo įsitikinimu, žmogaus gyvybė buvo šventa, o dalyvavimas karinėje mašinoje – moralinis nusikaltimas sąžinei.

 

Įvedus prievolių karinę tarnybą, Baksteris atsisakė savanoriškai vilktis uniformą ir ginkluotis, motyvuodamas tuo, kad jo sąžinė neleidžia jam žudyti kitų žmonių. Jo pacifistinė pozicija ir drąsūs pareiškimai vietos valdžiai sukėlė aršią reakciją – jo prašymai atleisti nuo tarnybos buvo atmesti, o pažiūros palaikytos išdavyste. Nepaisant grasinimų, pasmerkimo iš visuomenės ir net šeimos narių nerimo, jis liko ištikimas savo idealams, teigdamas, kad fizinė laisvė neturi jokios vertės, jei prarandama moralinė švara. Toks nepalaužiamas nusiteikimas lėmė, kad valstybė jį prievarta išsiuntė į karinio rengimo stovyklas, o vėliau – tiesiai į frontą Europoje.

 

Atvykęs į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį Prancūzijoje, Baksteris patyrė nežmonišką institucinį ir psichologinį spaudimą, nes kategoriškai atsisakė vykdyti bet kokius karinius įsakymus. Jis buvo nuolat mušamas, marinamas badu, ignoruojamas ir kankinamas prievaizdų, kurie bandė palaužti jo valią bei priversti jį paimti šautuvą į rankas. Kariai ir vadovybė į jo pacifizmą žiūrėjo kaip į pavojingą užkratą, galintį sugriauti armijos drausmę, todėl prieš jį buvo taikomos pačios žiauriausios drausminės nuobaudos. Tačiau kiekvienas smurto aktas tik dar labiau sustiprino jo vidinę rezistenciją ir įsitikinimą savo teisumu.

Dunedinge, Naujojoje Zelandijoje, esantis Archibaldovo Baksterio taikos sodas įamžintas menininko Shane'o Woolridge'o skulptūra „Mes lankstysimės, bet nesulūšime“ (We Will Bend but not be Broken). Šis memorialinis kūrinys iš surūdijusio plieno ir medžio savo abstrakčia, vertikalia forma tiesiogiai simbolizuoja Pirmojo pasaulinio karo metais patirtą žiaurią lauko bausmę, kai karo atsisakytojas buvo pririšamas prie kuolo fronto zonoje. Skulptūra vizualiai perteikia didžiulę fizinę įtampą bei spaudimą, tačiau kartu atspindi ir nepalaužiamą žmogaus dvasios tvirtybę bei ištikimybę savo įsitikinimams.

 

Didžiausia jo patirtimi tapo vadinamoji Pirmojo laipsnio lauko bausmė, skirta nepaklusniems karo apacifistams nubausti ir įbauginti kitus. Baksteris buvo pririštas prie kuolo atviroje vietoje tiesioginėje Vokietijos artilerijos apšaudomoje zonoje, kur ilgą laiką kentė šaltį, bado sukeltą silpnumą ir mirtiną pavojų. Net ir sprogstant sviediniams aplinkui bei tyčiojantis sargybiniams, jis nesutiko pasirašyti jokio pasidavimo ar paklusnumo dokumento. Ši žiauri bausmė paliko gilius pėdsakus jo fizinėje sveikatoje, tačiau jo dvasia liko visiškai nepalaužta.

 

Galiausiai, po nesuskaičiuojamų kančių fronto linijose ir kalėjimuose, dėl stiprėjančio nuovargio bei sveikatos pablogėjimo Baksteris buvo pripažintas netinkamu tarnybai ir galiausiai sugrąžintas į Naująją Zelandiją. Grįžęs namo, jis nepasislėpė nuo visuomenės, bet visą likusį gyvenimą skyrė taikos idėjų sklaidai, liudydamas apie karo siaubą ir baisias pasekmes. 1939 metais jis išleido savo garsiąją autobiografinę knygą „Mes nenustosime“, kurioje sukrečiančiai ir detaliai aprašė savo kaip karo atsisakytojo kančią. Šis kūrinys tapo vienu svarbiausių pacifistinės literatūros šedevrų šalyje ir visame pasaulyje.

 

Sulaukęs gilios senatvės, Archibaldas Baksteris mirė 1970 metais, palikdamas galingą palikimą kaip žmogus, sugebėjęs vienas pats stoti prieš visos valstybės karo mašiną. Jo pažiūros tapo pamatiniu etikos orientyru vėlesnėms kartoms, o jo gyvenimo istorija įkvėpė daugybę žmonių ginti savo įsitikinimus be smurto. Šiandien jis prisimenamas ne tik kaip Naujosios Zelandijos istorijos legenda, bet ir kaip universalus sąžinės laisvės bei taikaus pasipriešinimo simbolis. Baksterio vardas siejamas su absoliučiu principingumu, primenančiu, kad net tamsiausiais karo metais žmogus privalo išsaugoti savo žmogiškumą.

 

Kodėl man atrodo, kad šiandien toks lietuvis būtų iškart pasmerktas ir pripaišytas Putino režimo jėgoms?

 

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Witold Gombrowicz apie žmogų, jo prigimtį, įvaizdį ir formas

 Sveiki,

 

„Būti žmogumi – tai reiškia apsimetinėti žmogumi.“ „Žmogus yra labiausiai prisirišęs prie tų savo savybių, kurias jis pats sau išgalvojo.“ „Mes nesame savimi. Mes esame tai, ką iš mūsų padaro kiti.“ Witold Gombrowicz

 

Witoldas Gombrowiczius paprastai pristatomas kaip vienas ryškiausių ir provokuojančių XX amžiaus lenkų rašytojų bei mąstytojų, kurio kūryba paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio literatūroje. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs emigracijoje, ypač Argentinoje, jis tapo intelektualiu maištininku, negailestingai kritikuojančiu visuomenės normas, nacionalizmą ir bet kokias sustingusias kultūrines formas. Gombrowiczius išgarsėjo savo unikaliu stiliumi, kuriame pinasi absurdas, aštri ironija ir gili egzistencinė filosofija, o jo romanai „Ferdydurkė“ bei „Kosmosas“ iki šiol laikomi modernizmo klasika. Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir savotiškas „savasties tyrinėtojas“, kuris savo garsiuose dienoraščiuose fiksavo nuolatinę žmogaus kovą su jam primestais vaidmenimis.

 

Viena pagrindinių jo filosofijos ašių sukasi aplink teiginį, kad būti žmogumi iš tiesų reiškia nuolatos apsimetinėti žmogumi. Autorius tikėjo, kad žmogaus prigimtis nėra kažkas duota ir galutinio, o veikiau teatrališkas procesas, kuriame mes vaidiname „žmoniškumą“ pagal visuomenėje priimtas taisykles. Nėra jokio „tikrojo aš“, kuris būtų nepriklausomas nuo aplinkos; yra tik nuolatinis prisitaikymas prie situacijų, todėl mūsų elgesys tampa ne autentiška išraiška, o nuolatine vaidyba. Ši citata atskleidžia tragišką žmogaus padėtį – mes esame įkalinti formose, kurios mus daro suprantamus kitiems, tačiau kartu atitolina nuo mūsų pirminės, chaotiškos prigimties.

 

Gombrowiczius taip pat pastebėjo paradoksą, kad žmogus labiausiai prisiriša būtent prie tų savybių, kurias pats sau išsigalvojo. Tai rodo mūsų ego trapumą ir desperatišką norą susikurti stabilų įvaizdį pasaulyje, kuris neturi jokios vidinės tvarkos. Mes susitapatiname su savo susikurtomis legendomis, pasiekimais ar moralinėmis vertybėmis, nes jos suteikia mums orumo ir prasmės pojūtį. Tačiau rašytojas įspėja, kad šis prisirišimas tampa didžiausiu dvasiniu kalėjimu – kuo stipriau laikomės savo išgalvoto „portreto“, tuo labiau tampame jo vergais, prarasdami laisvę kisti, klysti ir būti netobuliems.

 

Galiausiai mintis, kad mes nesame savimi, o esame tai, ką iš mūsų padaro kiti, vainikuoja Gombrowicziaus tarpasmeninių santykių teoriją. Pasak jo, žmogaus asmenybė nėra autonomiškas vienetas, ji nuolat gimsta kitų žmonių žvilgsniuose ir vertinimuose. Mes keičiamės priklausomai nuo to, su kuo kalbame: vieniems esame protingi, kitiems – kvaili, vieniems – autoritetai, kitiems – vaikai. Kitas žmogus mums primeta „snukį“ (kaukę), o mes, net patys to nenorėdami, pradedame elgtis pagal tą primestą formą. Tokiu būdu individas tampa nuolatine socialine konstrukcija, o tikroji laisvė, Gombrowicziaus manymu, yra ne pabėgimas nuo šių įtakų, o nuolatinis jų suvokimas ir ironiškas atstumas nuo bet kokios mums primetamos rolės.

 

Norėčiau šiemet perskaityti bent vieną autoriaus knygą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie pašaipas, aukštesnius idealus, žmogiškumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai prasmingi žodžiai, kurie šiandien, manau, labai rezonuoja. Net nėra ką labai komentuoti, viską pasako pats Leonidas Donskis (1962-2016).

 

„Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.“

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Svetlana Aleksijevič apie meną, žmogų, nusikaltimus ir smurtą

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien kažkaip ilgai galvojau apie tai, ką pasakė S. Aleksijevič. Apie tai, kad būti žmogumi dar nereiškia būti žmogumi, reikia dar jį savyje ir apsaugoti.

„Menui reikia būti nuolankesniam. Kiek puikių knygų prirašyta – ir kas? Žmogus ne itin apsaugotas kultūros. Šis sluoksnis greitai nusilupa. Ir išlenda žvėris, kuris nenori mirti. Jokia kaina. Neturiu atsakymo į šį klausimą: kodėl gyvūnai pas mus stipresni už žmogų? Žmogžudžiai klauso Bacho, skaito Shakespeare‘ą... Na ir kas? Bet reikia savyje saugoti žmogų. O ką tu dar gali? Taip svarbu šiandien išsaugoti save. Išgelbėti. Rasti jėgų išeiti iš choro. Kitaip kada nors bus labai gėda. Prieš save, prieš vaikus.“ Svetlana Aleksijevič

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valentinas Masalskis apie šiuolaikinį žmogų, suvienodėjimą ir atskirtį

 Sveiki,

 

„Žmogaus teisių deklaracija jį išlaisvino, tačiau save cenzūruodamas žmogus pateko į savo paties tinklą. Plaukiame kaip silkių būry. Toks eismas – nežinia kur, bet viena kryptimi. <...> Sukuriama konkurencijos iliuzija, nors vienas iš kito imame, skolinamės, kopijuojame. Dar atsirado dirbtinis intelektas, „padėsiantis“ mums geriau gyventi, kursiantis meno kūrinius. Šiandien gajus mitas, kad žmogus yra visagalis, kad nemirs, nebus ligų, jam siūlomos utopijos maisto papildais, chirurginiais atradimais. Jeigu anksčiau jis buvo gamtos, Visatos, transcendencijos dalis, dabar išlipo iš to vienio, atsiskyrė“. Valentinas Masalskis

 

Vis nepaliauju galvoti po žurnale „Nemunas“ perskaityto interviu Valentinas Masalskis: šių dienų visuomenei žmogus tapo nebeįdomus (Nr. 03, 2024) mintis. Argi neparadoksalu, jog, anot aktoriaus ir režisieriaus, žmonės praradę autoritetus, nusidavę į interneto erdves tapo vienodesni? Kuo daugiau pasirinkimų ir laisvės, tuo žmonės labiau panašūs vieni į kitus, gal dėl to Lietuvoje išnyko subkultūros, apnyko marginalai ir pan.? Bet argi panašumas neturėtų kurti kolektyvinio tapatumo vakuumą, kur sumažėjusios skirtybės suartina žmones? Bet ištiko priešinga lemtis – dar didesnis susvetimėjimas, pasirodo, suvienodėjimas davė nepagrįstos konkurencingos iliuzijos, o kalbėti kitiems tapo svarbiau, nei išgirsti, dar dažniau – užsikimšti ausis ir reikalauti, kad kiti tave suprastų. Tai, žinoma, nulėmė ir internetas, kur susikuriama netikra tapatybė ir su kuo žmogus dabar labiausiai konkuruoja? Tikriausiai besižvalgydamas į kitų profilius tik su savimi pačiu: kaip dar galiu save pranokti? Kiti tampa nebeįdomūs, įdomu individui tampa tik jo geresnė versija. Argi nepanašu į telefono atnaujinimo funkciją? Mes atnaujiname savo gyvenimą naujomis patirtimis, bandydami perinstaliuoti mintis ir pagerinti būsenas.

P. S. Ir žinoma, čia apie mane.

 

Jūsų Maištinga Siela