Dienos citata: rašytojas Witold Gombrowicz apie žmogų, jo prigimtį, įvaizdį ir formas

 Sveiki,

 

„Būti žmogumi – tai reiškia apsimetinėti žmogumi.“ „Žmogus yra labiausiai prisirišęs prie tų savo savybių, kurias jis pats sau išgalvojo.“ „Mes nesame savimi. Mes esame tai, ką iš mūsų padaro kiti.“ Witold Gombrowicz

 

Witoldas Gombrowiczius paprastai pristatomas kaip vienas ryškiausių ir provokuojančių XX amžiaus lenkų rašytojų bei mąstytojų, kurio kūryba paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio literatūroje. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs emigracijoje, ypač Argentinoje, jis tapo intelektualiu maištininku, negailestingai kritikuojančiu visuomenės normas, nacionalizmą ir bet kokias sustingusias kultūrines formas. Gombrowiczius išgarsėjo savo unikaliu stiliumi, kuriame pinasi absurdas, aštri ironija ir gili egzistencinė filosofija, o jo romanai „Ferdydurkė“ bei „Kosmosas“ iki šiol laikomi modernizmo klasika. Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir savotiškas „savasties tyrinėtojas“, kuris savo garsiuose dienoraščiuose fiksavo nuolatinę žmogaus kovą su jam primestais vaidmenimis.

 

Viena pagrindinių jo filosofijos ašių sukasi aplink teiginį, kad būti žmogumi iš tiesų reiškia nuolatos apsimetinėti žmogumi. Autorius tikėjo, kad žmogaus prigimtis nėra kažkas duota ir galutinio, o veikiau teatrališkas procesas, kuriame mes vaidiname „žmoniškumą“ pagal visuomenėje priimtas taisykles. Nėra jokio „tikrojo aš“, kuris būtų nepriklausomas nuo aplinkos; yra tik nuolatinis prisitaikymas prie situacijų, todėl mūsų elgesys tampa ne autentiška išraiška, o nuolatine vaidyba. Ši citata atskleidžia tragišką žmogaus padėtį – mes esame įkalinti formose, kurios mus daro suprantamus kitiems, tačiau kartu atitolina nuo mūsų pirminės, chaotiškos prigimties.

 

Gombrowiczius taip pat pastebėjo paradoksą, kad žmogus labiausiai prisiriša būtent prie tų savybių, kurias pats sau išsigalvojo. Tai rodo mūsų ego trapumą ir desperatišką norą susikurti stabilų įvaizdį pasaulyje, kuris neturi jokios vidinės tvarkos. Mes susitapatiname su savo susikurtomis legendomis, pasiekimais ar moralinėmis vertybėmis, nes jos suteikia mums orumo ir prasmės pojūtį. Tačiau rašytojas įspėja, kad šis prisirišimas tampa didžiausiu dvasiniu kalėjimu – kuo stipriau laikomės savo išgalvoto „portreto“, tuo labiau tampame jo vergais, prarasdami laisvę kisti, klysti ir būti netobuliems.

 

Galiausiai mintis, kad mes nesame savimi, o esame tai, ką iš mūsų padaro kiti, vainikuoja Gombrowicziaus tarpasmeninių santykių teoriją. Pasak jo, žmogaus asmenybė nėra autonomiškas vienetas, ji nuolat gimsta kitų žmonių žvilgsniuose ir vertinimuose. Mes keičiamės priklausomai nuo to, su kuo kalbame: vieniems esame protingi, kitiems – kvaili, vieniems – autoritetai, kitiems – vaikai. Kitas žmogus mums primeta „snukį“ (kaukę), o mes, net patys to nenorėdami, pradedame elgtis pagal tą primestą formą. Tokiu būdu individas tampa nuolatine socialine konstrukcija, o tikroji laisvė, Gombrowicziaus manymu, yra ne pabėgimas nuo šių įtakų, o nuolatinis jų suvokimas ir ironiškas atstumas nuo bet kokios mums primetamos rolės.

 

Norėčiau šiemet perskaityti bent vieną autoriaus knygą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie pašaipas, aukštesnius idealus, žmogiškumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai prasmingi žodžiai, kurie šiandien, manau, labai rezonuoja. Net nėra ką labai komentuoti, viską pasako pats Leonidas Donskis (1962-2016).

 

„Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.“

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Svetlana Aleksijevič apie meną, žmogų, nusikaltimus ir smurtą

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien kažkaip ilgai galvojau apie tai, ką pasakė S. Aleksijevič. Apie tai, kad būti žmogumi dar nereiškia būti žmogumi, reikia dar jį savyje ir apsaugoti.

„Menui reikia būti nuolankesniam. Kiek puikių knygų prirašyta – ir kas? Žmogus ne itin apsaugotas kultūros. Šis sluoksnis greitai nusilupa. Ir išlenda žvėris, kuris nenori mirti. Jokia kaina. Neturiu atsakymo į šį klausimą: kodėl gyvūnai pas mus stipresni už žmogų? Žmogžudžiai klauso Bacho, skaito Shakespeare‘ą... Na ir kas? Bet reikia savyje saugoti žmogų. O ką tu dar gali? Taip svarbu šiandien išsaugoti save. Išgelbėti. Rasti jėgų išeiti iš choro. Kitaip kada nors bus labai gėda. Prieš save, prieš vaikus.“ Svetlana Aleksijevič

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valentinas Masalskis apie šiuolaikinį žmogų, suvienodėjimą ir atskirtį

 Sveiki,

 

„Žmogaus teisių deklaracija jį išlaisvino, tačiau save cenzūruodamas žmogus pateko į savo paties tinklą. Plaukiame kaip silkių būry. Toks eismas – nežinia kur, bet viena kryptimi. <...> Sukuriama konkurencijos iliuzija, nors vienas iš kito imame, skolinamės, kopijuojame. Dar atsirado dirbtinis intelektas, „padėsiantis“ mums geriau gyventi, kursiantis meno kūrinius. Šiandien gajus mitas, kad žmogus yra visagalis, kad nemirs, nebus ligų, jam siūlomos utopijos maisto papildais, chirurginiais atradimais. Jeigu anksčiau jis buvo gamtos, Visatos, transcendencijos dalis, dabar išlipo iš to vienio, atsiskyrė“. Valentinas Masalskis

 

Vis nepaliauju galvoti po žurnale „Nemunas“ perskaityto interviu Valentinas Masalskis: šių dienų visuomenei žmogus tapo nebeįdomus (Nr. 03, 2024) mintis. Argi neparadoksalu, jog, anot aktoriaus ir režisieriaus, žmonės praradę autoritetus, nusidavę į interneto erdves tapo vienodesni? Kuo daugiau pasirinkimų ir laisvės, tuo žmonės labiau panašūs vieni į kitus, gal dėl to Lietuvoje išnyko subkultūros, apnyko marginalai ir pan.? Bet argi panašumas neturėtų kurti kolektyvinio tapatumo vakuumą, kur sumažėjusios skirtybės suartina žmones? Bet ištiko priešinga lemtis – dar didesnis susvetimėjimas, pasirodo, suvienodėjimas davė nepagrįstos konkurencingos iliuzijos, o kalbėti kitiems tapo svarbiau, nei išgirsti, dar dažniau – užsikimšti ausis ir reikalauti, kad kiti tave suprastų. Tai, žinoma, nulėmė ir internetas, kur susikuriama netikra tapatybė ir su kuo žmogus dabar labiausiai konkuruoja? Tikriausiai besižvalgydamas į kitų profilius tik su savimi pačiu: kaip dar galiu save pranokti? Kiti tampa nebeįdomūs, įdomu individui tampa tik jo geresnė versija. Argi nepanašu į telefono atnaujinimo funkciją? Mes atnaujiname savo gyvenimą naujomis patirtimis, bandydami perinstaliuoti mintis ir pagerinti būsenas.

P. S. Ir žinoma, čia apie mane.

 

Jūsų Maištinga Siela