Knygos: "Likimo upė", Witold Gombrowicz dienoraštis, "Bitė įgėlė", "Pavojingos paslaugos", "Nacių literatūra Amerikoje", "Dabar mūsų eilė" ir kt.

Sveiki, skaitytojai!

 

Šis knygų krepšelis internete buvo jau formuojamas mano paties nuo vasaros vidurio, tačiau tik spalio pradžioje galiausiai įsigijau. Kito to krepšelio turinys, vienas knygas atmečiau, kitas įtraukiau. Juk neįmanoma visko aprėpti ir perskaityti. Tą gali nebent koks... Audrius Ožalas arba Fantastiškų knygų žiurkių skaitytoja. Man iki jų labai toli. Bet knygų alkis man suprantamas, kitaip nebūtų tokių didelių pirkimų. Ką šįkart įsigijau ir papildžiau namų biblioteką? Taip, tai nebūtinai patys naujausi leidiniai.

 

Apolinaro Čepulio knyga pirmosios dilogijos dalis „Likimo upė“ kviečia skaitytoją į gilią emocinę bei filosofinę kelionę per gyvenimo išbandymus ir atradimus. Kūrinyje jautriai nagrinėjami likimo, žmogaus pasirinkimų ir laiko tėkmės motyvai, kurie verčia susimąstyti apie asmeninį kelią. Autorius meistriškai pina kasdienybės detales su gilesniais egzistenciniais apmąstymais, sukurdamas įtraukią ir prasmingą atmosferą. Šis leidinys patrauks dėmesį tų, kurie ieško įkvėpimo ir nori geriau suprasti žmogiškosios būties gelmes.

 

Paulo Murray romanas „Bitė įgėlė“ (pavadinimas verčia iš kojų) pasakoja apie išskirtinę šeimą, gyvenančią Airijos provincijoje ir susiduriančią su įvairiais sunkumais bei paslaptimis. Kiekvienas šeimos narys savaip išgyvena krizes, bandydamas rasti savo vietą pasaulyje ir išsaugoti tarpusavio ryšį. Knygoje gausu tiek kandaus humoro, tiek jautrių dramatiškų akimirkų, kurios suteikia pasakojimui ypatingo gyvumo. Tai įtraukiantis ir daugiasluoksnis kūrinys apie viltį, atleidimą ir gebėjimą atsitiesti po gyvenimo smūgių.

 

Maggie Shipstead didysis romanas „Didysis ratas“ nukelia skaitovus į svaiginančią kelionę per kelis žemynus ir dešimtmečius, sekant drąsios pilotės gyvenimo istoriją. Kūrinys meistriškai jungia aviacijos pionierių laikus su šių dienų kino industrija, tyrinėdamas laisvės kainą ir kūrybines ambicijas. Autorė sukuria kompleksiškus veikėjus ir įtemptą siužetą, neleidžiantį atsitraukti iki pat paskutinio puslapio. Ši knyga yra puikus pasirinkimas didelių epinių istorijų ir gilių psichologinių portretų mėgėjams. Žmonės buvo sumišę ir kažkiek pikti, kad ji nepelnė Bookerio.

 

Elizabeth Strout knyga „Olivija, ir vėl“ pratęsia nepamirštamos veikėjos Olivijos Kiteridž gyvenimo istoriją mažuose Amerikos miestelio namuose. Autorė su dideliu įžvalgumu ir užuojauta atskleidžia žmogiškųjų santykių trapiuosius kampus, senatvės iššūkius bei kasdienybės grožį. Kiekvienas skyrius atveria vis kitą kaimynų ar pačios Olivijos gyvenimo dramą, skatinančią empatiją ir apmąstymus. Tai subtilus ir emociškai stiprus kūrinys, pelnęs daugybę skaitytojų simpatijų visame pasaulyje.

 

Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraštis (I tomas, 1953–1958)“ yra vienas reikšmingiausių XX amžiaus autobiografinių ir filosofinių kūrinių, atskleidžiančių gilaus mąstytojo kasdienybę bei apmąstymus. Autorius atvirai ir ironiškai žvelgia į meno, kultūros bei visuomenės reiškinius, provokuodamas ir skatindamas skaitytoją mąstyti kritiškai. Šis tomas apima svarbų laikotarpį rašytojo gyvenime, kuomet jis stipriai išgyveno egzilinę būseną ir tapatybės paieškas. Knyga stebina savo intelektualine gelme ir nepraradimu aktualumu iki šių dienų.

 

Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraštis (II tomas, 1959–1969)“ tęsia autoriaus intelektualinį kelionės metraštį, kuriame gilinamasi į filosofines ir egzistencines žmogaus laisvės problemas. Rašytojas su jam būdinga ironija ir skepticizmu analizuoja literatūros pasaulio užkulisius bei savo paties kūrybos priėmimą. Šiame tome dar labiau atsiskleidžia autoriaus asmenybės prieštaringumas ir unikalus požiūris į jį supančią aplinką. Tai vertingas skaitinys visiems, norintiems geriau suprasti vieną savičiausių praėjusio amžiaus kūrėjų.

 

Ispanų rašytojo Pedro Simón romanas „Dabar mūsų eilė“ yra jautri ir gili šeimos drama, nagrinėjanti neišvengiamą senėjimą, kartų kaitą ir artimųjų netekties naštą. Kūrinyje autorius jautriai atskleidžia, kaip keičiasi šeimos dinamika, kai suaugusiems vaikams tenka rūptis senstančiais tėvais. Knygoje meistriškai pinamas kasdienis realizmas su skaudžiais egzistenciniais klausimais, priverčiančiais susimąstyti apie laiko tėkmę. Tai sukrečiantis ir vilties teikiantis kūrinys apie atleidimą, susitaikymą bei tarpusavio ryšius.

 

Colmo Tóibíno romanas „Magas“ yra meistriška biografinė knyga, įkvėpta žymaus vokiečių rašytojo Tomo Mano gyvenimo ir kūrybos kelio. Autorius subtiliai ir įtikinamai atkuria epochą, kurioje vyko didieji istorinio lūžio ir tremties išbandymai. Kūrinys giliai analizuoja menininko vidinius konfliktus, šeimos dinamiką ir sudėtingą santykį su besikeičiančiu pasauliu. Šis romaninis portretas išsiskiria nepriekaištingu stiliumi ir psichologine gelme.

 

Kates Atkinson romanas „Pavojingos paslaugos“ įtraukia į karo ir pokario Londono atmosferą, kurioje susipina šnipinėjimo, paslapčių ir moralinių pasirinkimų siūlai. Autorė sukuria įtemptą siužetą, kuriame paprasti žmogiški likimai lemia didžiulius istorijos posūkius. Knyga žavi dinamišku pasakojimu, taikliais charakteriais ir puikiai atkurta laikmečio dvasia. Tai intriguojantis kūrinys detektyvinių ir istorinių romanų mėgėjams.

 

Roberto Bolaño leidinys „Nacių literatūra Amerikoje“ yra originali enciklopedinė fikcija, pateikianti fiktyvių rašytojų biografijas su fašistinėmis pažiūromis. Autorius su švelnia ironija ir sarkazmu tyrinėja literatūrinio pasaulio paribius bei ideologijos įtaką kūrybai. Kiekvienas skyrius atskleidžia vis naują, absurdišką ir kartu intriguojantį personažo gyvenimo epizodą. Ši knyga stebina savo novatoriškumu ir intelektualiu žaidimu su skaitytoju.

 

Elizabeth Strout romanas „Mano vardas Liusė Barton“ jautriai ir intymiai pasakoja apie motinos ir dukters santykius ligoninės palatoje. Autorė minimalistišku, bet be galo paveikiu stiliumi atveria praeities žaizdas, vienatvę ir išgyventą skurdą. Ši trumpa, tačiau emociškai galinga knyga ilgam išlieka atmintyje dėl savo tiesumo ir žmogiškos šilumos. Tai kūrinys, skatinantis permąstyti savo pačių santykius su artimaisiais.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Witold Gombrowicz apie žmogų, jo prigimtį, įvaizdį ir formas

 Sveiki,

 

„Būti žmogumi – tai reiškia apsimetinėti žmogumi.“ „Žmogus yra labiausiai prisirišęs prie tų savo savybių, kurias jis pats sau išgalvojo.“ „Mes nesame savimi. Mes esame tai, ką iš mūsų padaro kiti.“ Witold Gombrowicz

 

Witoldas Gombrowiczius paprastai pristatomas kaip vienas ryškiausių ir provokuojančių XX amžiaus lenkų rašytojų bei mąstytojų, kurio kūryba paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio literatūroje. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs emigracijoje, ypač Argentinoje, jis tapo intelektualiu maištininku, negailestingai kritikuojančiu visuomenės normas, nacionalizmą ir bet kokias sustingusias kultūrines formas. Gombrowiczius išgarsėjo savo unikaliu stiliumi, kuriame pinasi absurdas, aštri ironija ir gili egzistencinė filosofija, o jo romanai „Ferdydurkė“ bei „Kosmosas“ iki šiol laikomi modernizmo klasika. Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir savotiškas „savasties tyrinėtojas“, kuris savo garsiuose dienoraščiuose fiksavo nuolatinę žmogaus kovą su jam primestais vaidmenimis.

 

Viena pagrindinių jo filosofijos ašių sukasi aplink teiginį, kad būti žmogumi iš tiesų reiškia nuolatos apsimetinėti žmogumi. Autorius tikėjo, kad žmogaus prigimtis nėra kažkas duota ir galutinio, o veikiau teatrališkas procesas, kuriame mes vaidiname „žmoniškumą“ pagal visuomenėje priimtas taisykles. Nėra jokio „tikrojo aš“, kuris būtų nepriklausomas nuo aplinkos; yra tik nuolatinis prisitaikymas prie situacijų, todėl mūsų elgesys tampa ne autentiška išraiška, o nuolatine vaidyba. Ši citata atskleidžia tragišką žmogaus padėtį – mes esame įkalinti formose, kurios mus daro suprantamus kitiems, tačiau kartu atitolina nuo mūsų pirminės, chaotiškos prigimties.

 

Gombrowiczius taip pat pastebėjo paradoksą, kad žmogus labiausiai prisiriša būtent prie tų savybių, kurias pats sau išsigalvojo. Tai rodo mūsų ego trapumą ir desperatišką norą susikurti stabilų įvaizdį pasaulyje, kuris neturi jokios vidinės tvarkos. Mes susitapatiname su savo susikurtomis legendomis, pasiekimais ar moralinėmis vertybėmis, nes jos suteikia mums orumo ir prasmės pojūtį. Tačiau rašytojas įspėja, kad šis prisirišimas tampa didžiausiu dvasiniu kalėjimu – kuo stipriau laikomės savo išgalvoto „portreto“, tuo labiau tampame jo vergais, prarasdami laisvę kisti, klysti ir būti netobuliems.

 

Galiausiai mintis, kad mes nesame savimi, o esame tai, ką iš mūsų padaro kiti, vainikuoja Gombrowicziaus tarpasmeninių santykių teoriją. Pasak jo, žmogaus asmenybė nėra autonomiškas vienetas, ji nuolat gimsta kitų žmonių žvilgsniuose ir vertinimuose. Mes keičiamės priklausomai nuo to, su kuo kalbame: vieniems esame protingi, kitiems – kvaili, vieniems – autoritetai, kitiems – vaikai. Kitas žmogus mums primeta „snukį“ (kaukę), o mes, net patys to nenorėdami, pradedame elgtis pagal tą primestą formą. Tokiu būdu individas tampa nuolatine socialine konstrukcija, o tikroji laisvė, Gombrowicziaus manymu, yra ne pabėgimas nuo šių įtakų, o nuolatinis jų suvokimas ir ironiškas atstumas nuo bet kokios mums primetamos rolės.

 

Norėčiau šiemet perskaityti bent vieną autoriaus knygą.

 

Jūsų Maištinga Siela