Sveiki,
„Būti žmogumi – tai reiškia apsimetinėti
žmogumi.“ „Žmogus yra labiausiai prisirišęs prie tų savo savybių, kurias jis
pats sau išgalvojo.“ „Mes nesame savimi. Mes esame tai, ką iš mūsų padaro
kiti.“ Witold Gombrowicz
Witoldas Gombrowiczius paprastai pristatomas kaip vienas
ryškiausių ir provokuojančių XX amžiaus lenkų rašytojų bei mąstytojų, kurio
kūryba paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio literatūroje. Didžiąją savo gyvenimo
dalį praleidęs emigracijoje, ypač Argentinoje, jis tapo intelektualiu
maištininku, negailestingai kritikuojančiu visuomenės normas, nacionalizmą ir
bet kokias sustingusias kultūrines formas. Gombrowiczius išgarsėjo savo
unikaliu stiliumi, kuriame pinasi absurdas, aštri ironija ir gili egzistencinė
filosofija, o jo romanai „Ferdydurkė“ bei „Kosmosas“ iki šiol laikomi
modernizmo klasika. Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir savotiškas „savasties
tyrinėtojas“, kuris savo garsiuose dienoraščiuose fiksavo nuolatinę žmogaus
kovą su jam primestais vaidmenimis.
Viena pagrindinių jo filosofijos ašių sukasi aplink
teiginį, kad būti žmogumi iš tiesų reiškia nuolatos apsimetinėti žmogumi.
Autorius tikėjo, kad žmogaus prigimtis nėra kažkas duota ir galutinio, o
veikiau teatrališkas procesas, kuriame mes vaidiname „žmoniškumą“ pagal
visuomenėje priimtas taisykles. Nėra jokio „tikrojo aš“, kuris būtų
nepriklausomas nuo aplinkos; yra tik nuolatinis prisitaikymas prie situacijų,
todėl mūsų elgesys tampa ne autentiška išraiška, o nuolatine vaidyba. Ši citata
atskleidžia tragišką žmogaus padėtį – mes esame įkalinti formose, kurios mus
daro suprantamus kitiems, tačiau kartu atitolina nuo mūsų pirminės, chaotiškos
prigimties.
Gombrowiczius taip pat pastebėjo paradoksą, kad žmogus
labiausiai prisiriša būtent prie tų savybių, kurias pats sau išsigalvojo. Tai
rodo mūsų ego trapumą ir desperatišką norą susikurti stabilų įvaizdį pasaulyje,
kuris neturi jokios vidinės tvarkos. Mes susitapatiname su savo susikurtomis
legendomis, pasiekimais ar moralinėmis vertybėmis, nes jos suteikia mums orumo
ir prasmės pojūtį. Tačiau rašytojas įspėja, kad šis prisirišimas tampa
didžiausiu dvasiniu kalėjimu – kuo stipriau laikomės savo išgalvoto „portreto“,
tuo labiau tampame jo vergais, prarasdami laisvę kisti, klysti ir būti
netobuliems.
Galiausiai mintis, kad mes nesame savimi, o esame tai,
ką iš mūsų padaro kiti, vainikuoja Gombrowicziaus tarpasmeninių santykių
teoriją. Pasak jo, žmogaus asmenybė nėra autonomiškas vienetas, ji nuolat
gimsta kitų žmonių žvilgsniuose ir vertinimuose. Mes keičiamės priklausomai nuo
to, su kuo kalbame: vieniems esame protingi, kitiems – kvaili, vieniems –
autoritetai, kitiems – vaikai. Kitas žmogus mums primeta „snukį“ (kaukę), o
mes, net patys to nenorėdami, pradedame elgtis pagal tą primestą formą. Tokiu
būdu individas tampa nuolatine socialine konstrukcija, o tikroji laisvė,
Gombrowicziaus manymu, yra ne pabėgimas nuo šių įtakų, o nuolatinis jų
suvokimas ir ironiškas atstumas nuo bet kokios mums primetamos rolės.
Norėčiau šiemet perskaityti bent vieną autoriaus
knygą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą