Sveiki, skaitytojai!
„Palaiminti idiotai, nes jie yra
laimingiausi žmonės žemėje.“ Lao Dzė (Lao Tzu)
Tikriausiai daugelis prisimena šią citatą iš lietuvių
rašytojo Antano Škėmos romano „Baltos drobulės“ pačios pradžios. Šiandien iš
naujo pergalvojau, ką Lao Dzė norėjo pasakyti.
Lao Dzė (anglakalbėje
tradicijoje rašoma dvejopai Lao Tzu arba Laozi) yra paprastai
laikomas vienas paslaptingiausių senovės Kinijos mąstytojų, kurio tikrasis
egzistavimas iki šiol kelia diskusijas tarp istorikų. Tradiciškai laikoma, kad
jis gyveno VI a. pr. m. e., buvo vyresnis Konfucijaus amžininkas ir dirbo Džou
dinastijos archyvų saugotoju. Pasak legendos, nusivylęs visuomenės nuosmukiu,
jis nusprendė palikti šalį ir iškeliauti į Vakarus, tačiau muitininkas paprašė
jo užrašyti savo išmintį. Taip atsirado pagrindinis jo veikalas „Dao de
dzing“, o pats filosofas, sėdėdamas ant jaučio, išnyko už horizonto,
palikdamas po savęs mokymą, kuris pakeitė Rytų civilizacijos eigą.
Jo filosofijos ašis yra Dao – neapčiuopiamas, amžinas
ir visaapimantis pradas, iš kurio kyla visa visata. Lao Dzė mokė, kad žmogaus
kančios kyla iš bandymo priešintis natūraliai daiktų tvarkai, todėl jis
propagavo wu wei principą, kuris dažnai verčiamas kaip „veiksmas be
veiksmo“ arba nesikišimas. Tai nereiškia pasyvumo, o greičiau gebėjimą veikti
išvien su gamta, atsisakant tuščių ambicijų, dirbtinių taisyklių ir
intelektualinio pasipūtimo. Pasak jo, tikrasis išminčius išlieka nuolankus ir
paprastas, vengdamas kraštutinumų ir vertindamas tylą labiau už garsius
žodžius.
Iki mūsų dienų išlikusi Lao Dzė filosofija tapo
taoizmo pamatu ir padarė milžinišką įtaką ne tik religijai, bet ir kovos
menams, medicinai bei estetikai. Jo mintys apie valdovą, kuris valdo
netrukdydamas žmonėms gyventi, bei idėja, kad minkštumas visada nugali kietumą
(kaip vanduo nugali uolą), išlieka aktualios ir šiuolaikiniame pasaulyje. Ši
filosofija moko mus vertinti vidinę ramybę labiau už išorinius pasiekimus,
primindama, kad laimė slypi gebėjime sugrįžti prie savo tikrosios, nesudėtingos
prigimties.
Lao Dzė citatos prasmė ir sąsaja su Antano
Škėmos romanu „Balta drbulė“
Ši Lao Dzė priskiriama sentencija slepia paradoksalią
išmintį, kurią vakariečių ausis dažnai interpretuoja per biblinę prizmę, tačiau
jos šaknys glūdi rytietiškame paprastume. Vertimo keblumas čia itin ryškus:
tai, ką mes vadiname „idiotu“, senovės kinų filosofijoje greičiau suprantama
kaip „nepjaustytas rąstas“ – žmogus, kuris atsisakė dirbtinių socialinių normų,
ambicijų ir gniuždančio intelektualumo. Lao Dzė mokyme toks „kvailumas“ yra ne
intelekto trūkumas, o aukščiausia dvasinė būsena, leidžianti egzistuoti
harmonijoje su Dao, negaištant laiko bergždžioms analizėms. Taip ši citata
tampa ne pašaipa, o kvietimu grįžti į pirmapradę ramybę, kurioje laimė kyla iš
tiesioginio buvimo, o ne iš žinojimo.
Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ ši mintis įgauna
tragišką ir egzistencinį svorį, tapdama savotišku pagrindinio herojaus Antano
Garšvos likimo veidrodžiu. Garšva – hiperintelektualus kūrėjas, kenčiantis nuo
nuolatinės refleksijos, atminties nuolaužų ir kūrybinio sterilumo keltuvininko
narve. Jam citata apie palaimintus idiotus skamba kaip nepasiekiama utopija:
jis per daug sąmoningas, kad būtų laimingas, ir per daug ligotas, kad rastų
ramybę. Garšvos „išprotėjimas“ kūrinio pabaigoje gali būti interpretuojamas
dvejopai – kaip galutinis pralaimėjimas prieš negailestingą būtį arba kaip
vienintelė įmanoma (nors ir destruktyvi) iškrova, kurioje sąmonės nušvitimas
susilieja su visiška užmarštimi.
Galutinis Garšvos nuėjimas į beprotybę tragiškai
sujungia Lao Dzė filosofiją su vakarietišku absurdu. Kai Garšva praranda
gebėjimą konstruoti sudėtingas eiles ir tampa „idiotu“ klinikine prasme, jis
galutinai išsilaisvina iš egzistencinio nerimo, kuris jį persekiojo visą
gyvenimą. Tai makabriškas palaiminimas: jis tampa laimingas tik tada, kai
nustoja būti savimi – mąstančiu, kenčiančiu ir kuriančiu subjektu. Taigi ši
sentencija romane pabrėžia žmogaus proto dualumą: intelektas yra didžiausia
dovana kūrybai, tačiau kartu ir sunkiausia bausmė, neleidžianti patirti tos
paprastos, pirmapradės laimės, apie kurią kalbėjo senovės išminčius.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą