Asmenybė. Rašytoja Olga Tokarczuk: gyvenimas, biografija, knygos, santykis su Lenkijos politika ir kūrybos bruožai

 

Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo ir kūrybos istorijas, tad šįkart apie bene šiuo metu garsiausią šiuolaikinę lenkų romanistę Olgą Tokarczuk, kurios knygos gausiai verčiamos į lietuvių kalbą.

 

ANKTYVASIS RAŠYTOJOS OLGOS TOKARCZUK GYVENIMAS

 

Olga Tokarczuk gimė 1962 metais Sulechuve, vakarų Lenkijoje, intelektualioje ir kūrybiškoje aplinkoje, kuri tapo pamatu jos vėlesniam magiškajam realizmui. Jos tėvai buvo mokytojai, o tėvas dar ir aistringas bibliotekininkas, tad būsimoji rašytoja augo tiesiogine prasme apsupta knygų. Vaikystė, praleista Klenicoje, vėliau persikėlus į ramesnę provinciją, buvo kupina gamtos stebėjimo ir laisvės. Ši aplinka suformavo jos gebėjimą matyti pasaulį kaip vientisą audinį, kuriame augalai, gyvūnai ir žmonės yra lygiaverčiai istorijos dalyviai.

 

Paauglystėje Olga nebuvo tipiška maištaujanti jaunuolė, jos maištas reiškėsi per gilų pasinėrimą į literatūrą ir filosofiją. Ji anksti pradėjo kvestionuoti tradicines religines bei socialines struktūras, ieškodama atsakymų ten, kur susitinka mokslas ir mistika. Dar mokyklos suole ji pasižymėjo itin lakia vaizduote, o jos domėjimosi akiratyje atsidūrė ne tik klasikinė lenkų literatūra, bet ir psichoanalizė, kuri vėliau tapo vienu iš pagrindinių jos kūrybos įrankių.

 

Pasirinkusi psichologijos studijas Varšuvos universitete, Tokarczuk dar labiau nutolo nuo literatūrinio šablono ir pasinėrė į žmogaus sielos gelmes. Studijų metais ji ne tik krimto teoriją, bet ir aktyviai savanoriavo, dirbdama su asmenimis, turinčiais psichikos sutrikimų. Ši patirtis jai atskleidė, kad tai, ką visuomenė vadina „norma“, yra tik plona uždanga, po kuria slepiasi sudėtingas, archajiškas ir simbolių kupinas pasaulis. Tuo metu jos didžiausiu autoritetu tapo Carlas Gustavas Jungas, kurio archetipų teorija padėjo jai suprasti kolektyvinę pasąmonę – tai vėliau tapo jos romanų „stuburu“.

 

Gyvenimas iki pirmosios knygos nebuvo vien tik akademinės studijos; tai buvo intensyvus ieškojimų laikotarpis. Po studijų ji dirbo psichoterapeute Valbžyche, konsultuodama žmones dėl priklausomybių ir egzistencinių krizių. Kasdienis susidūrimas su svetimomis traumomis ir sapnais Olgai tapo savotiška „žmogiškosios medžiagos“ laboratorija. Ji suprato, kad kiekvienas žmogus yra vaikščiojanti istorija, o tikrovė nėra vien tik tai, ką matome – ji sudaryta iš nutylėjimų, sapnų ir mitų, kurie veikia mus stipriau nei racionalūs faktai.

 

Apie pasaulį tuo metu ji mąstė kaip apie gyvą, pulsuojantį organizmą, kuriame nėra nieko nereikšmingo. Tokarczuk buvo įsitikinusi, kad literatūra turi galią sujungti tai, kas suskilę, ir suteikti balsą tam, kas pamiršta. Nors tuo laikotarpiu ji rašė eilėraščius ir trumpas istorijas, viešumos jie beveik nepasiekdavo. Ji kaupė patirtį, stebėjo Lenkijos politinius virsmus ir jautė, kad jos pačios tapatybė yra taki, neprisirišusi prie vienos vietos ar vienos tiesos.

 

Galiausiai, prieš pat debiutuojant su „Knygos žmonių kelione“ 1993 metais, ji apsisprendė palikti psichoterapijos kabinetą. Nors darbas jai patiko, ji pajuto, kad literatūra leis jai gydyti pasaulį platesniu mastu. Sukaupusi Jungo teorijų bagažą, vaikystės gamtos vaizdinius ir tūkstančius išklausytų pacientų istorijų, ji sėdo rašyti pirmąjį savo romaną ne kaip pradedančioji autorė, o kaip subrendusi mąstytoja, kuriai popierius tapo erdve, kurioje susitinka praeitis, dabartis ir tai, kas dar tik gimsta žmogaus sapnuose.

 

OLGOS TOKARCZUK LITERATŪROS IŠKILIMAS

 

Olgos Tokarczuk literatūrinis kelias prasidėjo ne nuo didžiųjų epų, už kuriuos autorė labai vertinama ir skaitoma, o nuo subtilaus debiuto poezijos pasaulyje, kai 1989 metais pasirodė jos eilėraščių rinkinys „Miestai veidrodžiuose“ (Miasta w lustrach). Tačiau tikrasis jos balsas atsiskleidė prozoje, kai 1993-iaisiais ji išleido pirmąjį romaną „Knygos žmonių kelionė“ (Podróż ludzi Księgi). Šis kūrinys, Lietuvoje pasirodęs pavadinimu „Knygos žmonių kelionė“, iškart pelnė lenkų leidėjų asociacijos apdovanojimą už geriausią debiutą. Tai buvo filosofinė, paraboliška istorija apie XVII amžiaus Prancūziją, kurioje jau tada ryškėjo autorės polinkis į mistiką, metaforą ir žmogaus amžiną tiesos paiešką, nutolusią nuo pilkos kasdienybės realizmo.

 

Kūrybinis proveržis įvyko 1996 metais, kai pasirodė romanas „Praamžiai ir kiti laikai“ (Prawiek i inne czasy). Ši knyga tapo kultiniu kūriniu ne tik Lenkijoje, bet ir labai populiari Lietuvoje, kur ji vėliau buvo išversta. Per mitologizuotą Praamžių kaimo istoriją Tokarczuk sukūrė mikrokosmosą, kuriame telpa visas pasaulis – nuo Dievo iki grybienos. Čia galutinai susiformavo jos ankstyvasis stilius, dažnai lyginamas su magiškuoju realizmu, tačiau turintis savitą, lenkišką atspalvį: jis pasižymi tiršta, jusliška kalba, kurioje sapnai, prisiminimai ir fizinė realybė susipina į nedalomą visumą.

 

Augant autorei kaip mąstytojai, jos stilius pradėjo evoliucionuoti nuo uždarų mitinių erdvių prie fragmentiškos, dinamiškos struktūros. 1998 metų romanas „Dienos namai, nakties namai“ (Dom dzienny, dom nocny) pademonstravo jos gebėjimą konstruoti tekstą iš daugybės smulkių pasakojimų, receptų, sapnų ir legendų. Tai kūrinys apie Silezijos regiono atmintį, kuriame autorė kvestionuoja tapatybės pastovumą. Šis etapas žymėjo perėjimą prie intelektualesnės, labiau komplikuotos prozos, kuri reikalauja iš skaitytojo aktyvaus dalyvavimo jungiant pabirusias mozaikos dalis.

 

Didžiausia tarptautinė sėkmė ir galutinis pripažinimas literatūros elite atėjo su romanu „Bėgūnai“ (Bieguni), išleistu 2007 metais (lietuviškai pasirodė 2019 m.). Už šį kūrinį 2018-aisiais ji pelnė prestižinę „The Man Booker International Prize“ premiją. „Bėgūnai“ – tai postmodernistinis „konsteliacinis romanas“, kuriame autorė atsisako linijinio pasakojimo. Jos mąstymo centre čia atsiduria judėjimas, kelionė, žmogaus kūno trapumas ir amžinas nerimas. Stilius čia tampa dar skaidresnis, intelektualesnis, kupinas anatominio tikslumo ir kultūrologinių įžvalgų, nutolstant nuo ankstyvosios kūrybos lyrizmo link aštraus, diagnozuojančio žvilgsnio į modernybę.

 

Vėliau Tokarczuk nustebino skaitytojus radikaliai pakeitusi žanrą – 2009 metais pasirodė intelektualus detektyvas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (Prowadź swój pług przez kości umarłych). Šiame kūrinyje autorė peržengė grynosios literatūros ribas, įpindama ekologines temas, gyvūnų teisių gynimą ir aštrią socialinę kritiką. Knyga tapo pagrindu garsiam Agnieszko Holland filmui „Pėdsakas“ (Pokot), o pati autorė dar kartą įrodė esanti meistrė, gebanti populiarųjį žanrą užpildyti giliomis moralinėmis dilemomis ir Williamo Blake'o mistika.

 

Visą autorės literatūrinį kelią vainikavo jos gyvenimo darbas – monumentalus istorinis epas „Jokūbo knygos“ (Księgi Jakubowe), išleistas 2014 metais. Tai beveik tūkstančio puslapių tekstas apie XVIII amžiaus apsišaukėlį mesiją Jokūbą Franką. Šiame kūrinyje Tokarczuk stilius pasiekė savo apogėjų: ji meistriškai atkūrė prarastą daugiakultūrę Vidurio Europos istoriją, pasitelkdama archajišką kalbą ir neįtikėtiną detalių gausą. „Jokūbo knygos“ jai pelnė antrąją prestižinę lenkų „Nike“ premiją ir galutinai įtvirtino ją kaip kandidatę į aukščiausią pasaulinį įvertinimą.

Olgos Tokarczuk knygos lietuviškai mano namų bibliotekoje.

 

2018 metais (faktiškai įteikta 2019 m. dėl akademijos skandalų) Olgai Tokarczuk buvo skirta Nobelio literatūros premija. Švedijos akademija ją įvertino už „pasakojimo vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra atstovauja sienų kirtimą kaip gyvenimo formą“. Tai buvo pripažinimas ne tik jos techniniam meistriškumui, bet ir filosofinei pozicijai: gebėjimui matyti ryšius tarp to, kas atrodo nesusiję, ir kurti naują, „švelniąją“ naraciją, kuri nesiekia dominuoti, o tik suprasti pasaulio visumą.

 

Nobelio premija nebuvo pabaiga, o veikiau naujas etapas, kuriame autorė dar aktyviau ėmėsi esė žanro. Knygoje „Jautrusis pasakotojas“ (Czuły narrator, 2020) ji išdėstė savo literatūrinę filosofiją, aiškindama, kodėl šiuolaikiniam pasauliui reikia empatijos ir gebėjimo matyti save kituose būtybėse bei daiktuose. Jos stilius čia tapo dar labiau apmąstantis, siekiantis sujungti mokslo žinias su literatūrine intuicija. Tokarczuk kūrybinis kelias yra nuolatinė transformacija: nuo jaukių Praamžių pasakų iki globalių, kosminių ryšių ieškojimo „Bėgūnuose“ ir „Jokūbo knygose“.

 

Olgos Tokarczuk kūryba paprastai laikoma viena įdomiausių šiuolaikinės literatūros kelionių, kurioje rašytoja iš provincijos psichologės tapo pasaulinio garso vizioniere. Jos stilius kito nuo tiršto, vaizdingo mitologiškumo iki fragmentiško, intelektualaus postmodernizmo, tačiau visą laiką išlaikė pagrindinį bruožą – nepasotinamą smalsumą pasauliui ir gilią užuojautą kiekvienai jo daliai. Lietuvių skaitytojams ji tapo viena artimiausių autorių, nes jos kūryboje atpažįstami tie patys peizažai, ta pati melancholija ir tas pats Vidurio Europos istorinis tragizmas.

 

AMENINIS OLGOS TOKARCZUK GYVENIMAS IR SANTYKIS SU LENKIJOS POLITIKA

 

Pripažinimas ir Nobelio premija Olgą Tokarczuk pavertė ne tik literatūros ikona, bet ir įtakinga visuomenės veikėja, kurios balsas Lenkijoje dažnai tampa aštrių politinių diskusijų epicentru. Rašytoja šiuo metu gyvena Vroclave ir ramiame Krajanuvo kaimelyje Žemutinės Silezijos vaivadijoje, netoli Čekijos sienos. Ši vietovė, esanti kultūriniame paribyje, jai yra ne tik namai, bet ir nuolatinis įkvėpimo šaltinis, leidžiantis puoselėti savo „takią“ tapatybę. Jos asmenybė pasižymi ramybe, giliu jautrumu gamtai bei gyvūnams (ji yra aistringa vegetarė) ir tvirtu intelektualiniu stuburu, kuris neleidžia jai tylėti matant socialinę neteisybę.

 

Tokarczuk ryšys su Lietuva yra itin glaudus ir pagrįstas ne tik bendra istorine praeitimi, bet ir asmenine simpatija mūsų kultūrai. Ji ne kartą lankėsi Vilniuje, kurį vadina vienu gražiausių ir magiškiausių Europos miestų, pabrėždama, kad lietuvių ir lenkų bendra istorija Abiejų Tautų Respublikos laikais yra unikalus daugiakultūriškumo pavyzdys. Rašytoja yra sakiusi, kad Lietuva jai asocijuojasi su tam tikra archajiška dvasia ir giliu literatūriniu sluoksniu, o jos kūrinių populiarumas mūsų šalyje rodo, kad abiejų tautų „kultūrinis kodas“ sutampa – mes vienodai suprantame melancholiją, miškų mistiką ir istorines traumas.

 

Jos asmeninis gyvenimas po sėkmės išliko palyginti privatus, tačiau žinoma, kad ji yra ištekėjusi antrą kartą už Grzegorzo Zygadło, kuris taip pat padeda jai tvarkyti kūrybinės veiklos reikalus. Iš pirmosios santuokos su psichologu Romanu Fingasu ji turi sūnų Zbigniewą, gimusį 1986 metais. Šeima jai yra užuovėja, tačiau rašytoja niekada neužsidarė vien namų erdvėje – ji aktyviai dalyvauja savo įkurto fondo veikloje, remiančioje vertėjus ir jaunuosius talentus, taip skatindama atvirą dialogą tarp skirtingų kultūrų.

 

Kalbant apie politiką, Tokarczuk yra viena drąsiausių valdančiosios konservatyviosios politikos kritikių Lenkijoje. Ji atvirai pasisako už žmogaus teises, moterų laisves ir LGBTQ+ bendruomenės teises, dėl ko ne kartą tapo dešiniųjų jėgų taikiniu. Vienas didžiausių skandalų kilo po to, kai ji viešai pareiškė, kad Lenkija praeityje pati elgėsi kaip kolonizatorė ir engėja, kvestionuodama nekaltos bei kenčiančios tautos mitą. Šie žodžiai dalies visuomenės buvo palaikyti išdavyste, o autorė netgi sulaukė grasinimų mirtimi, tačiau tai jos nepalaužė – ji ir toliau teigia, kad tikroji patriotizmo forma yra gebėjimas pripažinti savo šalies tamsiąsias puses.

 

Jos pasiryžimas ginti savo vertybes ryškiausiai pasimatė 2020 metais, kai ji atsisakė priimti Žemutinės Silezijos vaivadijos garbės pilietės vardą. Tokį sprendimą ji priėmė sužinojusi, kad tas pats titulas bus suteiktas ir vyskupui, pagarsėjusiam homofobiškais pareiškimais. Tokarczuk paaiškino, kad negali dalytis apdovanojimu su žmogumi, kuris kursto neapykantą prieš LGBTQ+ asmenis, nes tai prieštarautų visai jos filosofijai apie empatiją. Šis gestas dar labiau pagilino takoskyrą tarp jos gerbėjų ir ideologinių priešininkų, tačiau kartu sutvirtino jos kaip moralinio autoriteto poziciją Europoje.

 

Rašytojos filosofija remiasi idėja, kad pasaulis yra vientisas audinys, o bet koks bandymas brėžti dirbtines sienas tarp tautybių, lyčių ar rūšių yra žalingas. Ji kritikuoja Lenkijos kryptį link izoliacionizmo ir religinio radikalizmo, vietoje to siūlydama „švelnumo“ etiką – gebėjimą matyti pasaulį kito akimis. Jos dalyvavimas tarptautinėse kampanijose prieš LGBTQ+ asmenų represijas Lenkijoje rodo, kad Nobelio premija jai tapo ne tik šlovės įrankiu, bet ir atsakomybe ginti tuos, kurie yra nustumti į visuomenės paraštes, nesvarbu, kiek tai kainuotų jos asmeniniam populiarumui tėvynėje.

 

APIE OLGOS TOKARCZUK ĮKURTĄ FORDĄ

 

Olgos Tokarczuk fondas (Fundacja Olgi Tokarczuk), įsikūręs Vroclave, yra tiesioginis rašytojos filosofijos tęsinys, siekiantis literatūrinę empatiją paversti realiais socialiniais pokyčiais. Fondas veikia istoriškai simboliškoje vietoje – viloje, kuri anksčiau priklausė kitam iškiliam lenkų intelektualui Janui Nowakui-Jeziorańskiui. Tai nėra tik administracinė būstinė; tai atvira erdvė, kurioje susitinka rašytojai, vertėjai, mokslininkai ir aktyvistai, diskutuojantys apie tai, kaip literatūra gali padėti spręsti ekologines krizes, ginti žmogaus teises ir skatinti demokratines vertybes.

 

Vienas iš ambicingiausių fondo projektų yra tarptautinė rezidencijų programa, skirta rašytojams ir vertėjams. Olga Tokarczuk puikiai supranta, kad vertėjai yra „tylieji kultūros herojai“, be kurių jos pačios balsas nebūtų pasiekęs pasaulio. Todėl fondas skiria stipendijas ir suteikia gyvenamąsias erdves kūrėjams, dirbantiems paribio zonose arba susiduriantiems su politiniu persekiojimu savo šalyse. Tai sukuria gyvą tinklą, jungiantį Vroclavą su kitais Europos ir pasaulio kultūros centrais, taip pat ir Lietuva.

 

Ekologinis švietimas ir kova su klimato kaita yra dar viena prioritetinė fondo kryptis. Remdamasi savo kūriniuose, ypač „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, išdėstytomis idėjomis, rašytoja per savo fondą inicijuoja programas „Eko-pasakojimai“. Šiomis veiklomis siekiama ugdyti naują mąstymą apie gamtą ne kaip apie resursą, o kaip apie subjektą, turintį savo teises. Fondas organizuoja konferencijas ir leidžia leidinius, kurie skatina peržiūrėti žmogaus vietą ekosistemoje, remiantis moksliniais duomenimis ir etiniu jautrumu.

 

Fondas taip pat skiria didelį dėmesį moterų teisėms ir LGBTQ+ bendruomenės palaikymui, kas itin aktualu dabartiniame Lenkijos socialiniame kontekste. Organizuojami debatai apie lyčių lygybę, remiami projektai, kurie kovoja su diskriminacija ir neapykantos kalba. Tokarczuk vardas fondui suteikia svorio ir matomumo, todėl šios iniciatyvos dažnai tampa saugiu uostu tiems, kurie jaučiasi marginalizuojami valstybės politikos. Tai vieta, kurioje teorinė „švelnumo“ filosofija tampa praktine pagalba ir bendrystės forma.

 

Galiausiai, fondas aktyviai bendradarbiauja su mokyklomis ir vietos bendruomenėmis, skatindamas kritinį mąstymą ir kūrybiškumą tarp jaunimo. Programos, orientuotos į jautrųjį skaitymą ir pasakojimą, moko vaikus bei paauglius suprasti sudėtingas istorines bei socialines temas per asmeninę patirtį ir literatūrą. Tokiu būdu Olgos Tokarczuk palikimas tampa ne tik knygų lentynų puošmena, bet ir gyvu, kasdien veikiančiu įrankiu, kuris formuoja atviresnę, tolerantiškesnę ir tvaresnę ateities visuomenę.

 

Maištinga Siela