Sveiki, skaitytojai,
Kaskart pasigailiu pamatęs kokį gerą dokumentinį filmą
dėl to, kad šio žanro kino žiūriu pakankamai mažai. Statistiškai per metus vos
keletą, tačiau daugelis iš jų „nuneša stogą“, nes užpildo mano asmenines
spragas ir suvokimą apie pasaulį. Galima sakyti, kad labai panašiai šįkart
nutiko, kai žiūrėjau Charlotte Kaufman ir Andrew Jarecki režisuotą dokumentinę
juostą „Alabamos sprendimas“ (angl. The Alabamo Solution)
(2025), kuris pasakoja apie pietinės JAV valstijos Alabamos kalėjimo sistemą,
kuri šokiruoja nuo pat pirmųjų šio filmo kadrų.
Kai žiūriu tokius filmus kaip „Alabamos sprendimas“,
absoliučiai vėl ir vėl sunaikinu Amerikos kaip svajonių šalies mitologiją. Iš tikrųjų
nenorėčiau ten gyventi, nes tai viena didelė sudėtinga ir „legaliai“ korumpuota
teisėsaugos kebeknė. Šįkart dokumentikos autoriai nori atkreipti dėmesį į
Alabamos vergovinę santvarką, kurios nenori pripažinti laisvieji valstijos piliečiai.
Jie įsitikinę, kad nuteistieji privalo dirbti, jiems neįdomios teisės, nes visi
nuteistieji jau turi pasmerktųjų etiketes. Autoriai konstruoja tą nesupratimo,
empatijos trūkumą JAV sociume, perteikdami kalėjime slapta nufilmuotų pačių
kalinių įrašais. Čionai kaliniai laikomi ne tik kaip gyvuliai, jie tiesiog
išvežami į morgą lavonmaišiuose, mirtinai sumušti prižiūrėtojų, o
užregistruojami kaip maištininkai, kurie patys kalti, nes puolė sargybinius.
Žodžiu, pernelyg nesiplėsiu į siužetus, nes čionai
pasakojimo centre yra vieno mirusio ir žiauriai sumušto baltaodžio kalinio
istorija. Motina nešiodama jo priešmirtinę iš reanimacijos nuotrauką iki šiol
negali iškovoti iš teisėsaugos atsakomybės. Teismų sistema ir Alabamos valdžios
organai dangsto kalėjimo prižiūrėtojus, bijo, kad priverstinai nuteistieji
nebeuždirbs valstijai ištisų milijonų. Iš esmės tai primena tą patį juodaodžių
vergų sistemą, tik šįkart ji palaikoma visuomenės, kuri teisia nuteistuosius. Filme
išvysite 30 ir daugiau metų baisiomis vergiškomis sąlygomis gyvenančius
kalinius, kurie ne tik negauna jokios malonės, bet ir tyčia skiriama už
menkiausius prasižengimus (netgi sukurtus sistemos tyčia), kad jų kalėjimo
trukmė dar labiau pasitęstų... Nieko panašaus nebuvau matęs. Tai tarsi utopija,
Orwello sukurta prievartos ir duchinimo, atleiskite, sistema, kurioje
nėra galimybės pasipriešinti vyriausybės sprendimams dehumanizuoti ir žudyti
legaliai Alabamos kalėjimuose.
Siaubūniškai perteikia Alabamos gubernatorės Kay Ivey,
kuri atėjusi į valdžią prieš kelis dešimtmečius tapo neliečiama imperatore,
palaikanti kalinių išnaudojimo atribojimą ir visišką nuo visuomenės informacijos
apie kalėjimus valdymo ir kontrolės sistemą. Reiktų pamatyti jos retoriką...
Politika sukelia vėmulį. Kaip tokie fašistuojantys ir manipuliuojantys
rinkėjais monstrai ateina į valdžią? Užuot išsprendusi siaubingas sąlygas, ji
iš tų pačių kalinių milijonų skiria dar keliems dideliems kalėjimams statybas...
Nebesiplėsiu, nes akivaizdu, kad Alabamoje iš esmės viskas labai baisu, o tas
grožis, demokratija, sutvarkyti miestai tėra tik užmaskuotos vergovės
produktas. Individualios dramos suskamba iš kalinių, kurie neįtikėtinomis
sąlygomis bandė padaryti maištą, pirmąkart nesibaimindami numirti, prabilti
plačiau visuomenei apie tai, kaip iš tikrųjų veikia Alabama. Deja, maištas buvo
numaldytas, tačiau šis filmas išplito ir sukėlė didžiulį rezonansą. Šuo metu
Alabama išgyvena didelę įtampa ir ji, manau, yra teisinga. Verta šį filmą
pamatyti.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.9
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą