Spektaklis "Laukinė antis", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

Jau tampa mano kultūrine tradicija prieš pats Naujuosius (išvakarėse) nueiti į teatrą, tad šįkart pavyko gauti bilietus arti scenos iš anksto į vieną iš premjerinių režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurto spektaklio „Laukinė antis“ Vilniaus jaunimo teatre pasirodymų. Labai mėgstu garsiojo norvego Henriko Ibseno dramaturgiją! Tik priminsiu dėl konteksto, kad Henrikas Ibsenas buvo žymus XIX amžiaus norvegų dramaturgas, vadinamas šiuolaikinės dramos tėvu, kuris savo kūryba drąsiai kvestionavo tuometines visuomenės moralės normas bei vidinę žmogaus psichologiją. Jo penkių veiksmų pjesė „Laukinė antis“, pirmą kartą pasirodžiusi 1884 metais, tapo vienu svarbiausių autoriaus kūrinių, žyminčių posūkį nuo socialinio realizmo link simbolizmo. Pagrindinė kūrinio idėja sukasi aplink vadinamąjį „gyvenimo melą“ – nuostatą, kad iliuzijos ir saviapgaulė paprastam žmogui yra būtinos norint iškęsti pilką bei skurdžią kasdienybę. Per tragišką Ekdalių šeimos likimą Ibsenas parodo, jog brutali tiesa, pasėta fanatiško idealisto rankomis, ne visada išlaisvina, o dažnai tiesiog sugriauna trapią žmonių laimę ir veda į nepataisomą katastrofą.

Taigi O. Koršunovas vėl stato kanoninę dramaturgiją ir tai jis moka daryti geriausiai! Visgi spektaklis „Laukinė antis“ Koršunovui netikėtai (iš šiaip jam būdingų įvairiomis provokacijomis, hiperbolizuota ironija ir perversijomis pasižyminčių kitų spektaklių pastatymų) dvelktelėjo labiau teatro klasika, tarsi režisierius tausotų savo teatrinį šmaikštųjį stilių ir labiau perteiktų klasiškas Ibseno pjesės ištarmes. Kitaip sakant, spektaklis nesistengia pokštauti, jis laikosi Ibseno dramaturginių dvasios principų ir šio spektaklio versijai tas labai nepaprastai tiko. Matyt, tai labai sužavėjo Darių Kuolį, kuris savo socialiniame tinkle liaupsino šį Koršunovo pastatymą. Koršunovo matytas variantas man labiau patiko už tais pačiais metais matytą režisieriaus Árpád Schilling H. Ibseno spektaklio „Mažasis Ejolfas“ su Klaipėdos jaunimo teatru.

Pasakojimo centre – turtingo tėvo sūnus Gregersas (aktorius Donatas Želvys), grįžęs po ilgo laiko namo. Jis susitinka su vaikystės draugu Jalmaru (aktorius Valentinas Novopolskis), pas kurį galiausiai susikivirčijęs su tėvu dėl to, kad jis negerbia motinos atminimo ir tuoj ves kitą moterį, kuri Gregersui taps pamote, atsikrausto į namus. Priešingai nei Gregersas, Jalmaras jau sukūręs šeimą, augina su žmona Gina paauglę Hedvygą, tačiau Gregersas nėra iš tų, kurie tenkintųsi kitų tariama laime, jis, atsisakęs tėvo turtų dėl tariamo teisuolio mesijo vaidmens (o iš tikrųjų atrodo kaip puikybė ir egoistinis kerštas tėvui), jis save įtikina esantį mesiją skleisti nuogą, karčią, nepatogią tiesą, nes tik žmogus, gyvenantis tiesos nušviestame kelyje, gali būti atviras, laimingas ir teisingas. Deja, savo teisuolio kelyje pirmiausia imasi Jalmaro ir Ginos santuokos, kurios paslaptys turėtų, anot Gregerso, išvaduoti juos iš melo ir kančios bei iš tikrųjų sutvirtinti santykius, tačiau efektas išties išeina liūdnas, nes, pasirodo, tiesa gali ne tik sugriauti šeimą, bet ir tiesiogine to žodžio prasme pražudyti.

Tiesos ir teisingumo problema šioje pjesėje atsiskleidžia per tragišką susidūrimą tarp Gregerso Verlės siekio apvalyti šeimą nuo paslapčių ir gydytojo Relingo (aktorius Andrius Bialobžeskis) įsitikinimo, kad iliuzijos yra būtinos žmogaus išlikimui. Režisierius parodo, kad prievarta brukama tiesa sugriauna trapią Ekdalių šeimos laimę, nes asmenybės, kurios nėra pakankamai stiprios priimti tikrovę, po jos svoriu tiesiog palūžta. Galiausiai Hedvygos auka tampa skaudžiausia išvada, kad bekompromisis teisingumas be empatijos atneša ne išganymą, o nepataisomą katastrofą.

Nors teatrologei Audronei Girdzijauskaitei, kuriai iš esmės spektaklis patiko, nepatiko scenografija, prikrauta buitiškų daiktų, kurie trukdė vaidinti aktoriams. Tačiau man scenografija patiko, toks seniai nematytas natūralus senovinių namų (kaip kokiame Ingmaro Bergmano filme), pilnų gyvenimo ir daiktų pavyzdys, kuriame žiūrovas irgi drauge apsigyvena. Puikiai perteiktos Ibseno pjesės ištikimybės ir (savi)apgaulės niuansai, o pabaigoje Jalmaras tampa labai komiškas, kaip jis trokšta socialinių šeimos vaidmenų, tačiau jo išdidumas ir puikybė, vyriškumo pažeminimas verčia „pakuotis lagaminą“ nenoriai. Šįkart man labai patiko V. Novopolskio vaidyba, ji buvo įvairesnė, simpatiškesnė už Donato Želvio sukurtą teisuolio. Pagirčiau labai Vytauto Anužio stulbinančią organiką ir natūralumą, nustebino ir mažoji Hedvygos aktorė Inga Juškevičiūtė, kuri labai jautriai perteikė šeimos suirutės aukos vaidmenį, kad net aš likau labai sujaudintas jos jautrumo ir ašarų.

Scenoje – įmantrus ir karališkas krėslas tampa teisuolio tribūna, ant kurios sėdi veikėjai ir kalbasi. Sėdėti jame – tai atsidengti visuomenei, išpažinti, byloti tiesą, teisti kitus. Spektaklį papildo ir technologiniai sprendimai, pavyzdžiui, palėpėje esančios pašautos anties lizdas, kuris tampa yrančios ir griūvančios šeimos simboliu, pro jį į pasaulį plačiomis akimis žiūri palinkę pjesės veikėjai iš esmės per anties lizdą žiūri į save pačius. Laukinė antis simbolizuoja į nelaisvę patekusią ir prie dirbtinės aplinkos prisitaikiusią sielą, kuri, kaip ir Ekdalių šeima, pasirenka gyventi iliuzijų dugne, užuot bandžiusi kilti į tikrovės šviesą. Šis paukštis taip pat tampa Hedvygos tyrumo ir tragiško likimo atitikmeniu, nes jos pasiaukojamas galutinai parodo, kaip negailestinga tiesa sužeidžia tuos, kurie yra per trapūs išgyventi be savo saugaus melo užuovėjos.

Nors spektaklis lokalus ir labai ibseniškas, bet jų prasmės sietinos su šių dienų aktualijomis, ypač su mūsų visuomenės susiskaldymu dėl „tiesos“ ir „teisingumo“. Sužvėrėję nuo tiesos troškulio, lupame atminimo lentas nuo Lietuvos miestų gatvių, pervadinėjame gatves ir mokyklas, savaip neigiame istorines asmenybes, perrašinėjame istoriją, išvežame paminklus į Grūto parką, pernelyg nesigilindami į aplinkybes, užklijavę vieną etiketę iš teisuolio perspektyvos. Mes mylime tariamus teisuolius dažnai dėl jų chamiškos formos, pamynę etikos ir garbės kodeksus, pvz., kai laidoje dalininkės rėkia vyrams, kad „jūs bekiaušiai!“ ir tai tampa laidos reitingų kulminaciniu akstinu ir susivienijimo moterų ženklu, o socialiniuose tinkluose Petro Gražulio europarlamentare moterų pažeminimas yra skatinamas ir palaikomas patiktukais, jis vadinamas tų pačių moterų „tikru vyru“ ir liaudis mėgaujasi teisuolio pozavimu, aistringai lekiančiais žodžiais iš burnos, bet ne tų žodžių turiniu, juk iš tikrųjų kalbama apie tai, ką gerai pasakė pats O. Koršunovas: „Kuo labiau pasaulis pakrinka, tuo labiau išryškėja takoskyra tarp tiesos ir teisingumo. Kuo daugiau atsiranda „teisuolių“, tuo mažiau lieka teisingumo. Kai tiesą keičia post-tiesa ar propaganda, o teisingumą lemia ideologijos, kai tiesa įpainiojama socialiniuose tinkluose, o teisingumas vykdomas patiktukais ir algoritmais, pats laikas teatrui atsigręžti į moralę. Ir prabilti apie ją taip, kaip tik teatras ir gali: maksimaliai perfekcionistiškai, su visu emociniu tyrumu ir intelektualiniu skaidrumu. Nematau tam tinkamesnės pjesės už Ibseno „Laukinę antį“. Tik reikia ją apgyvendinti šiuolaikybėje, kad pjesės moralinė įtampa spengtų dabarties žodžiais ir ženklais.“

Spektaklis labai patiko ir tapo tikra Naujųjų metų išvakarės kulminacija, suteikusi daug minčių ir emocijų palikti 2025-uosius. Susitelkęs kaip niekad į Ibseno pjesės pasaulį, sakyčiau, režisierius išliko ištikimas klasikinei dramaturgijos variantui, tad nėra daug kokių nors netikėtų interpretacijų. Gerbiu ir džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes, kaip sakiau, labai mėgstu H. Ibseno dramas, o lietuviškame teatre Ibseno „Laukinės anties“ dar nebuvau matęs. Labai rekomenduočiau pamatyti!

Režisierius O. Koršunvas kalba apie "Laukinę antį".

Maištinga Siela