Sveiki, skaitytojai!
Tęsiu pasakojimus apie garsiausius pasaulio rašytojus,
jų gyvenimus ir kūrinius. Šįkart mano dėmesio centre – prancūzų realizmo
klasikas Honorė de Balzac (lietuviška šiaip nusistovėjusi rašyba būtų Onorė
de Balzakas).
ANKSTYVASIS BŪSIMO RAŠYTOJO GYVENIMAS:
VAIKYSTĖ, POMĖGIAI, TUOMETINĖ PRANCŪZIJOS PADĖTIS
Honorė de Balzakas gimė 1799 metais Ture,
Prancūzijoje, šeimoje, kurioje labiau vertinta socialinė sėkmė ir pinigai nei
motiniška šiluma. Jo tėvas buvo valstietiškos kilmės valdininkas, sugebėjęs
pakilti karjeros laiptais per revoliucinį chaosą, o gerokai jaunesnė motina
sūnui rodė mažai dėmesio, tad būsimasis rašytojas anksti pajuto emocinę
atskirtį. Tuo metu Prancūzija išgyveno milžiniškus lūžius: ką tik pasibaigusi
Didžioji revoliucija ir Napoleono iškilimas kūrė atmosferą, kurioje viskas
atrodė įmanoma, o sena aristokratija pamažu užleido vietą godžiai buržuazijai.
Šis permainų laikotarpis ir didžiulės ambicijos vėliau tapo pagrindiniu jo
kūrybos varikliu, tačiau vaikystėje tai pasireiškė tik kaip griežta disciplina
ir svetimumo jausmas namuose.
Vaikystė Balzakui nebuvo rožinė, nes tėvai jį išsiuntė
į Vandomo oratorijų koledžą, kurį jis vėliau vadino „intelektualiu kalėjimu“.
Ten jis praleido septynerius metus beveik be atostogų, gyvendamas
spartietiškomis sąlygomis ir kentėdamas dėl griežtų bausmių bei prasto
maitinimo. Mokykloje jis nebuvo pavyzdingas mokinys, o mokytojai jį laikė
tingiu ir svajingu vaiku. Pats rašytojas apie šį laikotarpį yra sakęs, kad
koledže jis išgyveno dvasinį sąstingį, tačiau būtent ten jis tapo aistringu
skaitytoju, slapta rijęs viską, kas papuolė į rankas, nuo filosofijos traktatų
iki populiarių romanų. Šis didelis troškimas pažinti pasaulį per tekstus buvo
vienintelė jo paguoda ir pabėgimas nuo slegiančios realybės.
Sulaukęs pilnametystės, Balzakas persikėlė į Paryžių,
kur tėvų verčiamas pradėjo studijuoti teisę ir dirbti advokato padėjėju. Nors
ši patirtis jam vėliau suteikė neįkainojamų žinių apie sutartis, skolas ir
žmonių godumą, pačios studijos jam kėlė pasibjaurėjimą. Jaunasis Honorė jautė,
kad jo pašaukimas nėra sausas teisininko amatas, o kažkas kur kas didingesnio,
tad jis nuolat domėjosi mokslo naujovėmis, mistika ir visuomenės sandara. Jis
troško šlovės ir turtų, tačiau matė, kaip Paryžiaus gatvėse už kiekvieną franką
vyksta negailestinga kova, kurią vėliau taip meistriškai aprašė savo
kūriniuose.
Lūžio taškas įvyko tada, kai Balzakas pareiškė šeimai,
jog netaps teisininku ir pasirinks rašytojo kelią. Tėvai, nors ir nepatenkinti,
sutiko jam duoti bandomąjį laikotarpį ir apgyvendino jį skurdžioje mansardoje
Paryžiaus centre, skirdami tik minimalų išlaikymą. Šiuos metus jis vėliau
prisiminė su keistu pasididžiavimu, teigdamas, kad jo jaunystė buvo paženklinta
badu ir šalčiu, tačiau taip pat ir laisve mąstyti. Jis gyveno pusbadžiu,
gerdavo nesuskaičiuojamus kiekius kavos ir bandė rašyti tragiškas dramas bei
pigius romanus po įvairiais slapyvardžiais, siekdamas bent kiek užsidirbti ir
įrodyti tėvams savo vertę.
Prieš tapdamas pripažintu genijumi, Balzakas bandė
sėkmę ir versle, pirkdamas spaustuvę bei lietuvę, tačiau šios avantiūros
baigėsi katastrofiškomis skolomis, kurios jį persekiojo visą likusį gyvenimą.
Būtent šis beviltiškas noras praturtėti ir nuolatinė kova su kreditoriais
galutinai suformavo jį kaip kūrėją, suvokusį pinigų galią šiuolaikiniame
pasaulyje. Jis mokėsi ne iš vadovėlių, o iš asmeninių nesėkmių, Paryžiaus purvo
ir aristokratijos salonų tuštybės, kol galiausiai suvokė, kad jo tikroji misija
yra tapti „Prancūzijos visuomenės sekretoriumi“. Iki pirmosios rimtos
literatūrinės sėkmės jis buvo ambicingas, nesuprastas ir skendintis skolose
jaunuolis, kuris savo jaunystę laikė negailestinga mokykla, paruošusia jį
didžiajam gyvenimo mūšiui.
HONORĖS DE BALZAKO IŠKILIMAS IR GYVENIMAS
Lemtingas posūkis rašytojo karjeroje įvyko po virtinės
komercinių nesėkmių, kai Balzakas suprato, kad pigūs nuotykių romanai, rašyti
svetimais vardais, neatneš jam nei šlovės, nei trokštamų turtų. Jį draskė
ambicija tapti „literatūros Napoleonu“, tad 1829 metais jis išleido istorinį
romaną „Šuanai“, kurį pirmą kartą pasirašė savo tikrąja pavarde. Nors
kūrinys nebuvo momentinis hitas, kritikai pastebėjo neįtikėtiną autoriaus
gebėjimą detaliai aprašyti aplinką ir charakterius, o netrukus pasirodžiusi „Santuokos
fiziologija“ sukėlė tikrą skandalą Paryžiaus salonuose. Moterys žavėjosi jo
įžvalgumu, o vyrai piktinosi cinizmu, tačiau Balzakas pagaliau gavo tai, ko
troško – įtakingų draugų ir kvietimus į aukštuomenės pobūvius, kur jis godžiai
stebėjo aristokratijos papročius ir intrigas.
Tikrasis genijaus užmojis susiformavo 1834 metais, kai
Balzakui kilo grandiozinė idėja sujungti visus savo kūrinius į vieną milžinišką
ciklą, pavadintą „Žmogiškoji komedija“. Jis užsimojo sukurti visos
prancūzų visuomenės metraštį, kuriame tie patys veikėjai keliautų iš vienos
knygos į kitą, taip suformuodami vientisą, pulsuojantį pasaulį. Tai buvo
neįtikėtinas sumanymas literatūros istorijoje, apimantis daugiau nei 90 baigtų
kūrinių, tarp kurių ryškiausi deimantai buvo „Tėvas Gorijo“, „Prarastos
iliuzijos“ bei „Eugėnija Grandė“. Šie romanai ne tik analizavo
pinigų, aistros ir socialinio kilimo mechanizmus, bet ir įtvirtino realizmą
kaip pagrindinę literatūros kryptį, nors pats rašytojas nuolat balansavo tarp
pripažinimo ir visiškos finansinės prarajos. Deja, iš sumanytų 137 romanų
serijos, autoriui pavyko parašyti tik 91 kūrinį.
Balzako darbo ritmas buvo toks pat ekstremalus kaip ir
jo vaizduotė: jis rašydavo naktimis, užsidaręs kabinete, užtraukęs užuolaidas
ir uždegęs žvakes, kad niekas netrikdytų jo kūrybinio transo. Kad ištvertų tokį
krūvį, jis tapo tikru kavos fanatiku – skaičiuojama, kad per dieną jis
išgerdavo iki penkiasdešimties puodelių stiprios juodos kavos, kurią dažnai
pats ir maldavosi. Kava jam buvo tarsi kuras, be kurio „idėjos nejudėdavo“,
tačiau šis įprotis negailestingai niokojo jo sveikatą, keldamas stiprius širdies
permušimus ir virškinimo problemas. Jis galėjo dirbti po penkiolika valandų per
parą, vilkėdamas savo garsųjį baltą vienuolio abitą, kurį pasirinko kaip
simbolinį atsiribojimą nuo išorinio pasaulio šurmulio.
Meilės sferoje Balzako gyvenimą paženklino
paslaptingas laiškas iš Ukrainos, pasirašytas „Svetimšalės“ slapyvardžiu, kurį
atsiuntė lenkų grafienė Evelina Hanska. Šis susirašinėjimas virto
aštuoniolika metų trukusia dvasine ir epistoline meilės istorija, kurioje
Balzakas matė savo gyvenimo išsigelbėjimą ir finansinį stabilumą. Grafienė
Hanska buvo jo mūza ir didžioji viltis, tačiau jie susituokė tik tada, kai Evelina
tapo našle, o pats Balzakas jau buvo mirtinai išsekęs. Jų vedybos Berdyčive
įvyko likus vos keliems mėnesiams iki rašytojo mirties, tad ši ilgai laukta
sąjunga nebuvo laiminga pabaiga, o veikiau graudi pabaigos pradžia.
Paryžius Balzaką priėmė dviprasmiškai: jis buvo
laikomas genijumi, bet kartu ir ekscentrišku keistuoliu, kuris nuolat bėgo nuo
kreditorių ir statydinosi pilis, kurių negalėjo išlaikyti. Mažai žinomas
faktas, kad rašytojas turėjo slaptų durų savo namuose, pro kurias sprukdavo
pamatęs ateinančius skolininkus, o kartais net pasirašinėdavo svetimais
vardais, kad išvengtų arešto. Jis taip pat garsėjo savo aistra brangenybėms ir
prabangai, nors kišenėse dažnai nebuvo nė vieno franko. Šis nuolatinis stresas,
skolos, naktinis darbas ir milžiniškas kiekis kavos galutinai pakirto jo
organizmą, tad grįžęs į Paryžių po varginančios kelionės iš Ukrainos, jis
nebepakilo iš patalo.
Honorė de Balzakas mirė būdamas vos 51-erių metų nuo
širdies nepakankamumo ir gangrenos, kurią sukėlė paprasčiausias sumušimas,
komplikuotas jo išsekinto organizmo. Jo laidotuvėse Viktoras Hugo pasakė
įsimintiną kalbą, pabrėždamas, kad Balzakas į kapus nusinešė ištisą epochą,
tačiau paliko mums veidrodį, kuriame vis dar matome save. Įdomu tai, kad
mirties patale, pasak legendos, jis šaukėsi vieno iš savo knygų veikėjų –
genialaus gydytojo Bianšono, tikėdamas, kad tik jo paties sukurtas herojus gali
jį išgelbėti. Taip baigėsi gyvenimas žmogaus, kuris gyveno tūkstančius gyvenimų
savo puslapiuose, bet taip ir nespėjo pasimėgauti ramybe savajame.
SVARBIAUSI BALZAKO KŪRINIAI IR KŪRYBOS
BRUOŽAI
Onorė de Balzako kūryba yra milžiniškas „Žmogiškosios
komedijos“ vandenynas, kuriame jis siekė užfiksuoti visą Prancūzijos visuomenės
pjūvį. Vienas ryškiausių jo kūrinių yra „Tėvas Gorijo“, kuriame per
tragišką pasiaukojančio tėvo likimą ir jauno studento Rastinjako ambicijas
atskleidžiama pinigų galia ir moralinis Paryžiaus nuosmukis. Šiai temai antrina
„Eugenija Grandė“, kurioje rašytojas meistriškai piešia provincijos
gyvenimą ir viską naikinantį tėvo šykštumą, sužlugdantį dukters laimę.
Filosofinis „Šagrenės odos“ pasaulis įneša
mistikos: čia pagrindinis veikėjas gauna troškimus pildantį talismaną, kuris su
kiekvienu noru traukiasi, taip simbolizuodamas senkančią gyvybinę energiją. Tuo
tarpu cikle „Prarastos iliuzijos“ Balzakas negailestingai apnuogina
literatūros ir žurnalistikos užkulisius, rodydamas, kaip jaunas poetas
Liusjenas de Riubamprė praranda savo idealus korumpuotame Paryžiuje. Šio
herojaus istorija tęsiasi romane „Kurtizanių spindesys ir skurdas“,
kuriame susipina aukštuomenės intrigos, nusikaltėlių pasaulis ir tragiška
meilė.
Žmogiškųjų aistrų analizė tęsiama romane „Pusseserė
Betė“, kur pavydas ir kerštas tampa varomąja jėga, griaunančia visą šeimą.
Priešingybė šiam pykčiui – „Pusbrolis Ponsas“, kuriame vaizduojamas
geranoriškas meno kolekcininkas, tapęs godžių giminaičių auka. Pinigų ir galios
temas giliausiai apibendrina „Gobsekas“ – istorija apie lupikautoją,
kuris per auksą valdo didžiausias aristokratų paslaptis. Moters psichologijai
skiriamas dėmesys romane „Trisdešimties metų moteris“, suformavusiame
naują požiūrį į moters brandą ir jausmus, o istorinį kontekstą geriausiai
atspindi „Šuanai“, vaizduojantys kruviną rojalistų sukilimą ir meilės
bei pareigos konfliktą.
Onorė de Balzakas pagrįstai laikomas vienu iš realizmo
literatūroje pradininkų, o jo kūrybos pamatu tapo siekis būti „visuomenės
sekretoriumi“. Svarbiausias jo kūrybos bruožas yra detalus ir skrupulingas
aplinkos aprašymas. Balzakas tikėjo, kad žmogaus daiktai, drabužiai ir namų
interjeras tiesiogiai atspindi jo charakterį bei socialinį statusą. Prieš
pristatydamas veiksmo pradžią, jis dažnai skiria ne vieną puslapį smulkiausiam
kambario apstatymo ar gatvės purvo aprašymui, taip sukurdamas tirštą, beveik
apčiuopiamą atmosferą, kurioje personažai tampa neatsiejami nuo savo aplinkos.
Kitas unikalus bruožas – grįžtantys personažai.
Balzakas sukūrė vientisą literatūrinę visatą, kurioje tie patys veikėjai
pasirodo skirtinguose romanuose. Pavyzdžiui, jaunas ambicingas Rastinjakas gali
būti pagrindinis vieno kūrinio herojus, o kitame pasirodyti tik kaip epizodinis
svečias pokylyje. Tai leido rašytojui sukurti tikrovišką visuomenės tinklo
pojūtį, kuriame viskas yra susiję, o skaitytojas jaučiasi stebintis gyvą,
kintantį pasaulį, o ne atskiras, izoliuotas istorijas.
Balzako kūryboje dominuoja socialinis determinizmas
ir aistrų psichologija. Jo herojus dažnai valdo viena didelė, viską
pavergianti aistra – godumas, pavydas, tėviška meilė ar valdžios troškimas.
Rašytojas analizavo, kaip ši individuali aistra susiduria su socialinėmis
taisyklėmis ir ekonomine tikrove. Pinigai Balzako pasaulyje yra visagalė
jėga: jis pirmasis literatūroje taip atvirai ir detaliai aprašė vekselius,
bankrotus, paveldėjimo dramas ir finansines intrigas, parodydamas, kad net
patys tauriausi jausmai dažnai sudūžta į skaudžią piniginių santykių realybę.
Galiausiai, Balzako stiliui būdingas filosofinis
gylis ir tipizacija. Nors jo personažai yra labai konkretūs, jie kartu
tarnauja kaip tam tikrų socialinių sluoksnių ar žmogiškų ydų tipai. Jis nesiekė
tiesiog papasakoti istorijos, bet bandė klasifikuoti žmones kaip biologas
klasifikuoja gyvūnų rūšis. Per šią „socialinę zoologiją“ autorius atskleidė XIX
a. Prancūzijos esmę, pavaizduodamas ne tik istorinius įvykius, bet ir „papročių
istoriją“, kuri išlieka aktuali ir šiandienos skaitytojui.
BALZAKO SĄSAJOS SU LIETUVA
Kaip žinia, Onorė de Balzako ryšys su Lietuva yra
viena romantiškiausių ir kartu sudėtingiausių jo gyvenimo istorijų, tiesiogiai
susijusi su jo ilgamete meile grafienei Evelinai Hanskai. 1843 m. vasarą
rašytojas keliavo į Sankt Peterburgą pas savo mylimąją ir ši kelionė nusidriekė
per dabartinės Lietuvos teritoriją. Nors Balzakas Lietuvoje neužsibuvo kaip
turistas, jo kelionės užrašai ir laiškai atskleidžia gilų įspūdį, kurį paliko
kraštovaizdis. Jis rašė apie begalines lygumas, miškus ir tą ypatingą, šiek
tiek melancholišką šiaurietišką gamtą, kuri prancūzų genijui atrodė egzotiška
ir paslaptinga. Rašytojas fiksavo ne tik gamtą, bet ir socialinį vaizdą –
skurdžias valstiečių trobas, žydų miestelius ir aristokratų dvarus, kurie jam
priminė jo paties kuriamus „Žmogiškosios komedijos“ pasaulius.
Tauragė šioje kelionėje užima ypatingą vietą, nes
būtent čia 1843 m. spalio 10 d. Balzakas apsistojo grįždamas iš Rusijos
imperijos. Tauragė tuo metu buvo svarbus pasienio miestas tarp Rusijos ir
Prūsijos, tad rašytojui čia teko atlikti muitinės formalumus. Jis apsistojo
Tauragės pašto stoties pastatų komplekse, kuris iki šiol yra vienas svarbiausių
miesto istorinių akcentų. Tauragėje Balzakas parašė laišką Evelinai Hanskai,
kuriame skundėsi varginančia kelione, blogais keliais ir šaltu oru, tačiau kartu
džiaugėsi, kad kiekvienas nuvažiuotas kilometras artina jį prie Europos
kultūrinio centro. Miestas jam įsiminė kaip vieta, kurioje susitinka dvi
skirtingos civilizacijos, o vietos gyventojai ir muitinės pareigūnai tapo
gyvais prototipais jo būsimiems pastebėjimams apie imperijų paribius.
Daugiau nei po pusantro šimto metų Tauragė vis dar
didžiuojasi šiuo istoriniu faktu, o prie senojo pašto pastato yra atidengta
memorialinė lenta, primenanti apie prancūzų literatūros klasiko viešnagę.
Balzakas apie Lietuvą sakė, kad tai kraštas, kuriame laikas tarsi sustojęs, o
erdvė atrodo neišmatuojama. Jo pastebėjimai apie Lietuvos kelius ir pašto
stočių buitį šiandien tarnauja kaip vertingas istorinis liudijimas, leidžiantis
pamatyti XIX a. vidurio Lietuvą kito žmogaus akimis. Nors Balzakas mūsų šalyje praleido
tik kelias dienas, Tauragės vardas amžiams įrašytas į vieno didžiausių pasaulio
rašytojų biografiją kaip paskutinė stotelė prieš paliekant Rusijos imperijos
gniaužtus.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą