Knyga: Honorė de Balzac "Šagrenės oda"

Honorė de Balzac. „Šagrenės oda“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 296.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Puikiai pamenu, kad seniai, dar mokykliniais laikais, mokytoja buvo uždavusi, kai ėjome realizmo literatūrą, šalia Žemaitės ir Jono Biliūno literatūros kūrinių perskaityti žymiojo prancūzų romanisto Honorė de Balzac (1799-1850) romaną Tėvas Gorijo. Anuokart, man dar paaugliui ir jaunuoliui, prisiskaičius moderniosios šiuolaikinės literatūros, galima sakyti, buvo absoliuti kančia skaityti ištisus nuobodokus balzakiškus ponios Vokės pensionato aprašymus. Bet gyvenime nutinka pačių įdomiausių dalykų, tad grįžtu prie Balzako kūrybos ir iš naujo permąstau, kam anuomet neturėjau kompetencijų suprasti. Trečias Šagrenės oda (pranc. La Peau de chagrin) lietuviškas Jono Norkaus leidimas pasirodė 2025 metais. Pirmasis Norkaus vertimas buvo išleistas – dar Stalinui nemirus! – 1952 metais, po to šį romaną 2011 metais perleido leidykla Obuolys, apeliuodamas į 2010 komercinį bumą, kai pasirodė dar viena šios knygos ekranizacija (tame leidime matome filmo afišą ant viršelio, mano kuklia nuomone, tai labai bjauroja klasikinius kūrinius).

 

Šagrenės oda, kaip ir garsiausi Balzako romanai – Tėvas Gorijo, Eugenija Grandė, Trisdešimties metų moteris – priklauso didžiuliam rašytojo sumanymui sukurti Žmogiškąją komediją, t. y. 137 romanų ciklą, ištisą multivisatą, atskleidžiančią Balzako XIX amžiaus tikrovės po-bonapartinę Prancūziją ir Paryžių. Šiame grandioziniame romanų cikle turėjo veikėjai įvairiuose romanuose vėl susitikti, papildyti vienas kitą ir atskleisti sudėtingą Paryžiaus socialinį gyvenimą. Šagrenės oda buvo rašoma dar iki šio rašytojo sumanymo 1830-1831 metais, tačiau jis vis tiek įtrauktas į bendrąją šio ciklą sąrangą ir užimą filosofinę ciklo kategoriją. Deja, kaip žinia, Balzakui nepavyko šio ciklo užbaigti, pasirodė ne tiek ir mažai – 91 užbaigtas kūrinys, nes 51-erių metų vyrą pakirto darboholizmo sukeltas išsekimas ir silpna dėl sėdėjimo ir kavos nualinta širdis. Įdomu, kad romantizmui priskiriamas Viktoras Hugo rėžė kalbą per jo laidotuves, sakydamas, kad tuokart prancūzus paliko ištisa epocha, tačiau šios epochos tėvas paliko įstabų visuomenės veidrodį, turėdamas galvoje Žmogiškąją komediją.

 

Kitaip tikriausiai ir negalėjo būti, nes Balzakas – realizmo atstovas. Šagrenės oda yra vienas iš jo nedaugelio romanų, kuriame veikia magiškasis realizmas. Dėmesio centre – nuskuręs jaunas mokslininkas Rafaelis de Valentenas, kuris, viską praradęs vienu lošimo statymu, manosi, nušoksiąs nuo Senos upės, kuri teka per Paryžių. Pasakotojas akcentuoja, jog daugybė paryžiečių šitaip baigia savo gyvenimą, nes yra net žmonių, kurie ištisai traukia skenduolius savižudžius iš upės, o tai rodo, kad socialinė Paryžiaus to meto visuomenė buvo negailestinga.

 

Taigi Rafaelis tampa tarsi koks Faustas iš Geothės filosofinės poemos, lemtingą dieną sendaikčių krautuvininkas jam pasiūlo magišką šagrenės odą (manoma, kad asilo odos), kaskart jam ko nors panorėjus, aplinkybės susiklosto taip, kad tikrovė pasiūlo troškimo įgyvendinimą. Deja, oda kaskart traukiasi ir Rafaelio gyvenimas taip pat trumpėja, todėl jam kaskart reikia būti itin atidžiam, kad oda nesusitrauktų ir jo gyvenimas nesibaigtų anksčiau laiko, nei spės nugyventi turtingą ir prabangų gyvenimą. Deja, į tuštybes ir aistras linkusiam nedisciplinuotam ir pripažinimo alkstančiam jaunuoliui sudėtinga suvaldyti troškimus... Taip, magiškojo realizmo apraiškos priimtų Oscaro Wildo Doriano Grėjaus portreto metodą arba, kaip jau minėjau, Goethės Faustą: Rafaelis turi galimybę peržengti žmogiškumo ribas, šįkart labiau susijusias ne su pažinimu ar jaunystės kultu, bet socialiniu Paryžiaus pasauliu, tačiau tai protagonistą veda į pražūtį, nes tokia sėkmės žmogiškoji kaina: žmogus susimoka brangiausiu – savo gyvenimiškuoju laiku. „Jūs pasirašėte sutartį, tuo viskas pasakyta. Dabar visi jūsų norai kuo tiksliausiai pildysis – bet jūsų gyvenimo sąskaita. Jūsų dienų ratas, nustatytas šios odos, trauksis priklausomai nuo jūsų troškimų stiprumo ir kiekio, pradedant menkiausiais ir baigiant labiausiai besaikiais (p. 43).“

 

Romanas atitinka realizmo kriterijus, kurie daugelis buvo išsakyti prancūzų laikraštyje Realizmas (po to šią sąvoką į lietuvių literatūros lauką įves pats Jonas Biliūnas). Ilgi ir sudėtingi aplinkos aprašymai, abejotinos moralės žmonės vaizduojami kartu su tyros širdies žmonėmis, jie linkę keistis ir net atgailauti; dominuoja charakterio kūrimo technika, todėl svarbūs tampa veikėjų samprotavimas ir aplinkybių vertinimas iš jų perspektyvos, o ne pasakotojo, atsisakoma tiesmukos didaktikos, tad stengiamasi pavaizduoti margą ir sudėtingą socialinį gyvenimą, pageidautina autoriaus amžininkų tikrovės laikmečio. Visa tai turime su kaupu Šagrenės odoje. Tiesa, reiktų knygos pavadinimo dviprasmybę prancūzų kalboje atskleisti, nes chagrin taip pat verčiasi liūdesys/sielvartas, o lietuviškame variante šagrenės oda nelieka sielvarto odos reikšmės, todėl vertime nebelieka akivaizdžios balzakiškos sukurtos dviprasmybės.

 

Šįkart nepaprastai mėgavausi Balzako turtingu stiliumi, o ilgi aprašymai suteikė to XIX amžiaus literatūrinio epinio pasakojimo prabangos jausmą, kai problema ir aplinkybės nustelbia žmogaus likimo programa. Maniausi, kad susidursiu su nusenusiu ir nepatogiu Jono Norkaus vertimu, tačiau koks sklandus ir puikus vertimas! Stebino sutvarkyto teksto kokybė, paaiškinimai – viskas vietoje ir laiku. Manau, Balzakas yra savotiškas skaitytojo brandos ženklas. Būtų įdomu sužinoti, kaip šiandien Šagrenės odą paskaitytų nūdienos mokiniai, kurie pripratę prie fragmentuotų ir dinamiškų tekstų. Įtariu, kad visai (kaip aš anuomet) grumtųsi su teksto gelmėmis.

Honorė de Balzac (Onorė de Balzakas)

 

Nors romanas iš dalies yra apie Rafaelio įtikėjimą, jog savo likimą galima patikėti talismanui, tačiau tikroji romano paskirtis yra kritikuoti ir savaip išjuokti Balzako laikų tikrovę, ypač susireikšminusią ir po monarchų nuvertimo suklestėjusią buržuaziją. „Visuomenės nuomonė? Juk tai labiausiai išvirkusi prostitutė. Jei klausytum jūsų, ponai moralistai ir politikai, tai įstatymus visada reiktų statyti aukščiau už prigimtį, o visuomenės nuomonę – aukščiau už sąžinę. O iš tikrųjų viskas yra teisinga ir viskas klaidinga! Jeigu visuomenė mums davė pūkų pagalvėms, tai tą geradarystę ji apmokestino podagra, lygiai kaip įvedė teismo procedūrą, kad biurokratija apribotų teisingumą, o sloga taptų kašmyro šalikų pasekme... (p. 62).“ Balzakui būdingas šmaikštus ir intelektualus požiūris į visuomenę, paremtas tuometine turtuolių tuštybe ir prieštaringumu.

 

Romane Rafaelio gyvenimą veikia dvi svarbios moterys – nuskurdusi ir tėvo Godeno, išvykusio be žinios į Indiją, palikta dukra Polina, kuri yra tyros ir puikios širdies, tačiau Rafaelis myli moteris tik tas, kurios turi statusą. Tai savotiškas fetišas, veikėjui moteris su turtais yra neatsiejama būtinybė, jos vertė ir grožis bei galia yra būtinoji tobulos moters tapatybės dalis, todėl jis maniakiškai, kone obsesiškai įsimyli Polinos priešingybę – grafienę Teodorą, kuri yra šalta, apibūdinama kaip moteris be širdies, turinti galios ir manipuliavimo gerų įgūdžių, kuri atstovautų tai šaltai aristokratijai, kurios dalimi taip trokšta būti Rafaelis de Valentenas. Kodėl? Neatsitiktinai, nes Rafaelio tėvai turėjo galią, tačiau motina mirė jauna, o reiklusis tėvas subankrutavo, todėl nustekentos giminės legenda (giminaičiai priklausė karaliaus Liudviko XVIII dvarui) nuo mažens formavo Rafaelį, ko jis yra netekęs, ir kūrė mitus apie socialinės prarastos galios susigrąžinimą. Visgi Teodora jį užburia, bet ji neatitiktų idealios ir švelnios Polinos būdo. Štai ką Teodora sako: „Esu laiminga, būdama viena. Kam man keisti savo, jeigu taip norite, egoistišką gyvenimą į šeimininko kaprizus? Santuoka – tai sakramentas, kuris mums atneša tik širdgėlą. O vaikai mane erzina (p. 164).“ Teodoros poziciją itin tiktų šių dienų moters pakitusiam visuomenėje įvaizdžiui iliustruoti: šiandien moterys trokšta būti savarankios, uždirbti tiek, kiek ir vyrai, realizuoti savo troškimus, turėti vieną vaiką arba visai neturėti ir gyventi labiau dėl paties gyvenimo, nei dėl šeimos (Teodoros archetipas). Galima diskutuoti, prie ko priveda turtai, laisvė ir galia bei kaip kinta moteriškumo visuotiniai stereotipai, kai gaunami šie dalykai.

 

Taigi Šagrenės odoje galima aptikti ne vieną pakitusį arba visai nepasenusį visuomenės elgsenos ir stereotipinį modelį, dėl kurio ne vienas pasirinko Senos upės vandenis, nei ramų susitaikymą su savo socialine padėtimi ir vidutiniškumu. Rafaelis nesitaiksto, jam iš gyvenimo reikia daugiau ir jis pasiryžęs viską paaukoti. Kodėl gi ne? Arba Senos upė, arba trumpas gyvenimas prabangoje: jaunystės idealizmas veikia kaip kraštutinumas, nevertinant paties gyvenimo, jeigu jo negalima patirti maksimaliai. Tačiau Balzakas tyčia per Rafaelio gyvenimą perveda Poliną, tyrosios meilės idealą, tačiau sprendimai praeityje jau padaryti, nesitikint tikrosios meilės. Tai šėtoniška knyga, žiauri ir negailestinga, paradoksali, apdovanojanti ir gniuždanti savo veikėjus, kurie iš vienos pusės tik jie patys atsakingi už savo troškimus ir ydas, moralinį nuosmukį, tuštybės vaikymąsi, tad, kaip ir tikrame biurokratiniame pasaulyje, pagal Balzako logiką privalo susimokėti už sėkmę – pinigų ir skolos tema Balzako Žmogiškojoje komedijoje ypač svarbi! – aukščiausia kaina. Knyga turtinga, įtrauki, mąsli ir įdomiai skaitoma. Nepasenusi.

 

„Padori visuomenė guja lauk nelaiminguosius, lygiai kaip sveiko žmogaus organizmas atmeta besikalbinančią ligą. Aukštuomenė bodisi kančiomis ir nelaimėmis, ji bijo jų kaip užkrečiamos ligos ir niekada nedvejoja, ką pasirinkti – kančią ar ydą: būti ydingam – tai prabanga. Kad ir kokia didelė būtų nelaimė, visuomenė mokės ją sumažinti, šmaikščiai ją išjuoks, ji piešia karikatūras nuverstiesiems karaliams sviesdama į veidus įžeidimus, kuriuos pati tariasi iš jų patyrusi, panašiai kaip jauni romėnai cirke ji niekada nesigaili kritusio gladiatoriaus, maudydamasi aukse ir patyčiose... (p. 257-258).“

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytojas Honorė de Balzac (Onorė de Balzakas): gyvenimas, kūrybos bruožai, svarbiausi kūriniai

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu pasakojimus apie garsiausius pasaulio rašytojus, jų gyvenimus ir kūrinius. Šįkart mano dėmesio centre – prancūzų realizmo klasikas Honorė de Balzac (lietuviška šiaip nusistovėjusi rašyba būtų Onorė de Balzakas).

 

ANKSTYVASIS BŪSIMO RAŠYTOJO GYVENIMAS: VAIKYSTĖ, POMĖGIAI, TUOMETINĖ PRANCŪZIJOS PADĖTIS

 

Honorė de Balzakas gimė 1799 metais Ture, Prancūzijoje, šeimoje, kurioje labiau vertinta socialinė sėkmė ir pinigai nei motiniška šiluma. Jo tėvas buvo valstietiškos kilmės valdininkas, sugebėjęs pakilti karjeros laiptais per revoliucinį chaosą, o gerokai jaunesnė motina sūnui rodė mažai dėmesio, tad būsimasis rašytojas anksti pajuto emocinę atskirtį. Tuo metu Prancūzija išgyveno milžiniškus lūžius: ką tik pasibaigusi Didžioji revoliucija ir Napoleono iškilimas kūrė atmosferą, kurioje viskas atrodė įmanoma, o sena aristokratija pamažu užleido vietą godžiai buržuazijai. Šis permainų laikotarpis ir didžiulės ambicijos vėliau tapo pagrindiniu jo kūrybos varikliu, tačiau vaikystėje tai pasireiškė tik kaip griežta disciplina ir svetimumo jausmas namuose.

 

Vaikystė Balzakui nebuvo rožinė, nes tėvai jį išsiuntė į Vandomo oratorijų koledžą, kurį jis vėliau vadino „intelektualiu kalėjimu“. Ten jis praleido septynerius metus beveik be atostogų, gyvendamas spartietiškomis sąlygomis ir kentėdamas dėl griežtų bausmių bei prasto maitinimo. Mokykloje jis nebuvo pavyzdingas mokinys, o mokytojai jį laikė tingiu ir svajingu vaiku. Pats rašytojas apie šį laikotarpį yra sakęs, kad koledže jis išgyveno dvasinį sąstingį, tačiau būtent ten jis tapo aistringu skaitytoju, slapta rijęs viską, kas papuolė į rankas, nuo filosofijos traktatų iki populiarių romanų. Šis didelis troškimas pažinti pasaulį per tekstus buvo vienintelė jo paguoda ir pabėgimas nuo slegiančios realybės.

 

Sulaukęs pilnametystės, Balzakas persikėlė į Paryžių, kur tėvų verčiamas pradėjo studijuoti teisę ir dirbti advokato padėjėju. Nors ši patirtis jam vėliau suteikė neįkainojamų žinių apie sutartis, skolas ir žmonių godumą, pačios studijos jam kėlė pasibjaurėjimą. Jaunasis Honorė jautė, kad jo pašaukimas nėra sausas teisininko amatas, o kažkas kur kas didingesnio, tad jis nuolat domėjosi mokslo naujovėmis, mistika ir visuomenės sandara. Jis troško šlovės ir turtų, tačiau matė, kaip Paryžiaus gatvėse už kiekvieną franką vyksta negailestinga kova, kurią vėliau taip meistriškai aprašė savo kūriniuose.

 

Lūžio taškas įvyko tada, kai Balzakas pareiškė šeimai, jog netaps teisininku ir pasirinks rašytojo kelią. Tėvai, nors ir nepatenkinti, sutiko jam duoti bandomąjį laikotarpį ir apgyvendino jį skurdžioje mansardoje Paryžiaus centre, skirdami tik minimalų išlaikymą. Šiuos metus jis vėliau prisiminė su keistu pasididžiavimu, teigdamas, kad jo jaunystė buvo paženklinta badu ir šalčiu, tačiau taip pat ir laisve mąstyti. Jis gyveno pusbadžiu, gerdavo nesuskaičiuojamus kiekius kavos ir bandė rašyti tragiškas dramas bei pigius romanus po įvairiais slapyvardžiais, siekdamas bent kiek užsidirbti ir įrodyti tėvams savo vertę.

 

Prieš tapdamas pripažintu genijumi, Balzakas bandė sėkmę ir versle, pirkdamas spaustuvę bei lietuvę, tačiau šios avantiūros baigėsi katastrofiškomis skolomis, kurios jį persekiojo visą likusį gyvenimą. Būtent šis beviltiškas noras praturtėti ir nuolatinė kova su kreditoriais galutinai suformavo jį kaip kūrėją, suvokusį pinigų galią šiuolaikiniame pasaulyje. Jis mokėsi ne iš vadovėlių, o iš asmeninių nesėkmių, Paryžiaus purvo ir aristokratijos salonų tuštybės, kol galiausiai suvokė, kad jo tikroji misija yra tapti „Prancūzijos visuomenės sekretoriumi“. Iki pirmosios rimtos literatūrinės sėkmės jis buvo ambicingas, nesuprastas ir skendintis skolose jaunuolis, kuris savo jaunystę laikė negailestinga mokykla, paruošusia jį didžiajam gyvenimo mūšiui.

 

HONORĖS DE BALZAKO IŠKILIMAS IR GYVENIMAS

 

Lemtingas posūkis rašytojo karjeroje įvyko po virtinės komercinių nesėkmių, kai Balzakas suprato, kad pigūs nuotykių romanai, rašyti svetimais vardais, neatneš jam nei šlovės, nei trokštamų turtų. Jį draskė ambicija tapti „literatūros Napoleonu“, tad 1829 metais jis išleido istorinį romaną „Šuanai“, kurį pirmą kartą pasirašė savo tikrąja pavarde. Nors kūrinys nebuvo momentinis hitas, kritikai pastebėjo neįtikėtiną autoriaus gebėjimą detaliai aprašyti aplinką ir charakterius, o netrukus pasirodžiusi „Santuokos fiziologija“ sukėlė tikrą skandalą Paryžiaus salonuose. Moterys žavėjosi jo įžvalgumu, o vyrai piktinosi cinizmu, tačiau Balzakas pagaliau gavo tai, ko troško – įtakingų draugų ir kvietimus į aukštuomenės pobūvius, kur jis godžiai stebėjo aristokratijos papročius ir intrigas.

 

Tikrasis genijaus užmojis susiformavo 1834 metais, kai Balzakui kilo grandiozinė idėja sujungti visus savo kūrinius į vieną milžinišką ciklą, pavadintą „Žmogiškoji komedija“. Jis užsimojo sukurti visos prancūzų visuomenės metraštį, kuriame tie patys veikėjai keliautų iš vienos knygos į kitą, taip suformuodami vientisą, pulsuojantį pasaulį. Tai buvo neįtikėtinas sumanymas literatūros istorijoje, apimantis daugiau nei 90 baigtų kūrinių, tarp kurių ryškiausi deimantai buvo „Tėvas Gorijo“, „Prarastos iliuzijos“ bei „Eugėnija Grandė“. Šie romanai ne tik analizavo pinigų, aistros ir socialinio kilimo mechanizmus, bet ir įtvirtino realizmą kaip pagrindinę literatūros kryptį, nors pats rašytojas nuolat balansavo tarp pripažinimo ir visiškos finansinės prarajos. Deja, iš sumanytų 137 romanų serijos, autoriui pavyko parašyti tik 91 kūrinį.

 

Balzako darbo ritmas buvo toks pat ekstremalus kaip ir jo vaizduotė: jis rašydavo naktimis, užsidaręs kabinete, užtraukęs užuolaidas ir uždegęs žvakes, kad niekas netrikdytų jo kūrybinio transo. Kad ištvertų tokį krūvį, jis tapo tikru kavos fanatiku – skaičiuojama, kad per dieną jis išgerdavo iki penkiasdešimties puodelių stiprios juodos kavos, kurią dažnai pats ir maldavosi. Kava jam buvo tarsi kuras, be kurio „idėjos nejudėdavo“, tačiau šis įprotis negailestingai niokojo jo sveikatą, keldamas stiprius širdies permušimus ir virškinimo problemas. Jis galėjo dirbti po penkiolika valandų per parą, vilkėdamas savo garsųjį baltą vienuolio abitą, kurį pasirinko kaip simbolinį atsiribojimą nuo išorinio pasaulio šurmulio.

 

Meilės sferoje Balzako gyvenimą paženklino paslaptingas laiškas iš Ukrainos, pasirašytas „Svetimšalės“ slapyvardžiu, kurį atsiuntė lenkų grafienė Evelina Hanska. Šis susirašinėjimas virto aštuoniolika metų trukusia dvasine ir epistoline meilės istorija, kurioje Balzakas matė savo gyvenimo išsigelbėjimą ir finansinį stabilumą. Grafienė Hanska buvo jo mūza ir didžioji viltis, tačiau jie susituokė tik tada, kai Evelina tapo našle, o pats Balzakas jau buvo mirtinai išsekęs. Jų vedybos Berdyčive įvyko likus vos keliems mėnesiams iki rašytojo mirties, tad ši ilgai laukta sąjunga nebuvo laiminga pabaiga, o veikiau graudi pabaigos pradžia.

 

Paryžius Balzaką priėmė dviprasmiškai: jis buvo laikomas genijumi, bet kartu ir ekscentrišku keistuoliu, kuris nuolat bėgo nuo kreditorių ir statydinosi pilis, kurių negalėjo išlaikyti. Mažai žinomas faktas, kad rašytojas turėjo slaptų durų savo namuose, pro kurias sprukdavo pamatęs ateinančius skolininkus, o kartais net pasirašinėdavo svetimais vardais, kad išvengtų arešto. Jis taip pat garsėjo savo aistra brangenybėms ir prabangai, nors kišenėse dažnai nebuvo nė vieno franko. Šis nuolatinis stresas, skolos, naktinis darbas ir milžiniškas kiekis kavos galutinai pakirto jo organizmą, tad grįžęs į Paryžių po varginančios kelionės iš Ukrainos, jis nebepakilo iš patalo.

 

Honorė de Balzakas mirė būdamas vos 51-erių metų nuo širdies nepakankamumo ir gangrenos, kurią sukėlė paprasčiausias sumušimas, komplikuotas jo išsekinto organizmo. Jo laidotuvėse Viktoras Hugo pasakė įsimintiną kalbą, pabrėždamas, kad Balzakas į kapus nusinešė ištisą epochą, tačiau paliko mums veidrodį, kuriame vis dar matome save. Įdomu tai, kad mirties patale, pasak legendos, jis šaukėsi vieno iš savo knygų veikėjų – genialaus gydytojo Bianšono, tikėdamas, kad tik jo paties sukurtas herojus gali jį išgelbėti. Taip baigėsi gyvenimas žmogaus, kuris gyveno tūkstančius gyvenimų savo puslapiuose, bet taip ir nespėjo pasimėgauti ramybe savajame.

 

SVARBIAUSI BALZAKO KŪRINIAI IR KŪRYBOS BRUOŽAI

 

Onorė de Balzako kūryba yra milžiniškas „Žmogiškosios komedijos“ vandenynas, kuriame jis siekė užfiksuoti visą Prancūzijos visuomenės pjūvį. Vienas ryškiausių jo kūrinių yra „Tėvas Gorijo“, kuriame per tragišką pasiaukojančio tėvo likimą ir jauno studento Rastinjako ambicijas atskleidžiama pinigų galia ir moralinis Paryžiaus nuosmukis. Šiai temai antrina „Eugenija Grandė“, kurioje rašytojas meistriškai piešia provincijos gyvenimą ir viską naikinantį tėvo šykštumą, sužlugdantį dukters laimę.

 

Filosofinis „Šagrenės odos“ pasaulis įneša mistikos: čia pagrindinis veikėjas gauna troškimus pildantį talismaną, kuris su kiekvienu noru traukiasi, taip simbolizuodamas senkančią gyvybinę energiją. Tuo tarpu cikle „Prarastos iliuzijos“ Balzakas negailestingai apnuogina literatūros ir žurnalistikos užkulisius, rodydamas, kaip jaunas poetas Liusjenas de Riubamprė praranda savo idealus korumpuotame Paryžiuje. Šio herojaus istorija tęsiasi romane „Kurtizanių spindesys ir skurdas“, kuriame susipina aukštuomenės intrigos, nusikaltėlių pasaulis ir tragiška meilė.

 

Žmogiškųjų aistrų analizė tęsiama romane „Pusseserė Betė“, kur pavydas ir kerštas tampa varomąja jėga, griaunančia visą šeimą. Priešingybė šiam pykčiui – „Pusbrolis Ponsas“, kuriame vaizduojamas geranoriškas meno kolekcininkas, tapęs godžių giminaičių auka. Pinigų ir galios temas giliausiai apibendrina „Gobsekas“ – istorija apie lupikautoją, kuris per auksą valdo didžiausias aristokratų paslaptis. Moters psichologijai skiriamas dėmesys romane „Trisdešimties metų moteris“, suformavusiame naują požiūrį į moters brandą ir jausmus, o istorinį kontekstą geriausiai atspindi „Šuanai“, vaizduojantys kruviną rojalistų sukilimą ir meilės bei pareigos konfliktą.

 

Onorė de Balzakas pagrįstai laikomas vienu iš realizmo literatūroje pradininkų, o jo kūrybos pamatu tapo siekis būti „visuomenės sekretoriumi“. Svarbiausias jo kūrybos bruožas yra detalus ir skrupulingas aplinkos aprašymas. Balzakas tikėjo, kad žmogaus daiktai, drabužiai ir namų interjeras tiesiogiai atspindi jo charakterį bei socialinį statusą. Prieš pristatydamas veiksmo pradžią, jis dažnai skiria ne vieną puslapį smulkiausiam kambario apstatymo ar gatvės purvo aprašymui, taip sukurdamas tirštą, beveik apčiuopiamą atmosferą, kurioje personažai tampa neatsiejami nuo savo aplinkos.

 

Kitas unikalus bruožas – grįžtantys personažai. Balzakas sukūrė vientisą literatūrinę visatą, kurioje tie patys veikėjai pasirodo skirtinguose romanuose. Pavyzdžiui, jaunas ambicingas Rastinjakas gali būti pagrindinis vieno kūrinio herojus, o kitame pasirodyti tik kaip epizodinis svečias pokylyje. Tai leido rašytojui sukurti tikrovišką visuomenės tinklo pojūtį, kuriame viskas yra susiję, o skaitytojas jaučiasi stebintis gyvą, kintantį pasaulį, o ne atskiras, izoliuotas istorijas.

 

Balzako kūryboje dominuoja socialinis determinizmas ir aistrų psichologija. Jo herojus dažnai valdo viena didelė, viską pavergianti aistra – godumas, pavydas, tėviška meilė ar valdžios troškimas. Rašytojas analizavo, kaip ši individuali aistra susiduria su socialinėmis taisyklėmis ir ekonomine tikrove. Pinigai Balzako pasaulyje yra visagalė jėga: jis pirmasis literatūroje taip atvirai ir detaliai aprašė vekselius, bankrotus, paveldėjimo dramas ir finansines intrigas, parodydamas, kad net patys tauriausi jausmai dažnai sudūžta į skaudžią piniginių santykių realybę.

 

Galiausiai, Balzako stiliui būdingas filosofinis gylis ir tipizacija. Nors jo personažai yra labai konkretūs, jie kartu tarnauja kaip tam tikrų socialinių sluoksnių ar žmogiškų ydų tipai. Jis nesiekė tiesiog papasakoti istorijos, bet bandė klasifikuoti žmones kaip biologas klasifikuoja gyvūnų rūšis. Per šią „socialinę zoologiją“ autorius atskleidė XIX a. Prancūzijos esmę, pavaizduodamas ne tik istorinius įvykius, bet ir „papročių istoriją“, kuri išlieka aktuali ir šiandienos skaitytojui.

BALZAKO SĄSAJOS SU LIETUVA

Kaip žinia, Onorė de Balzako ryšys su Lietuva yra viena romantiškiausių ir kartu sudėtingiausių jo gyvenimo istorijų, tiesiogiai susijusi su jo ilgamete meile grafienei Evelinai Hanskai. 1843 m. vasarą rašytojas keliavo į Sankt Peterburgą pas savo mylimąją ir ši kelionė nusidriekė per dabartinės Lietuvos teritoriją. Nors Balzakas Lietuvoje neužsibuvo kaip turistas, jo kelionės užrašai ir laiškai atskleidžia gilų įspūdį, kurį paliko kraštovaizdis. Jis rašė apie begalines lygumas, miškus ir tą ypatingą, šiek tiek melancholišką šiaurietišką gamtą, kuri prancūzų genijui atrodė egzotiška ir paslaptinga. Rašytojas fiksavo ne tik gamtą, bet ir socialinį vaizdą – skurdžias valstiečių trobas, žydų miestelius ir aristokratų dvarus, kurie jam priminė jo paties kuriamus „Žmogiškosios komedijos“ pasaulius.

 

Tauragė šioje kelionėje užima ypatingą vietą, nes būtent čia 1843 m. spalio 10 d. Balzakas apsistojo grįždamas iš Rusijos imperijos. Tauragė tuo metu buvo svarbus pasienio miestas tarp Rusijos ir Prūsijos, tad rašytojui čia teko atlikti muitinės formalumus. Jis apsistojo Tauragės pašto stoties pastatų komplekse, kuris iki šiol yra vienas svarbiausių miesto istorinių akcentų. Tauragėje Balzakas parašė laišką Evelinai Hanskai, kuriame skundėsi varginančia kelione, blogais keliais ir šaltu oru, tačiau kartu džiaugėsi, kad kiekvienas nuvažiuotas kilometras artina jį prie Europos kultūrinio centro. Miestas jam įsiminė kaip vieta, kurioje susitinka dvi skirtingos civilizacijos, o vietos gyventojai ir muitinės pareigūnai tapo gyvais prototipais jo būsimiems pastebėjimams apie imperijų paribius.

 

Daugiau nei po pusantro šimto metų Tauragė vis dar didžiuojasi šiuo istoriniu faktu, o prie senojo pašto pastato yra atidengta memorialinė lenta, primenanti apie prancūzų literatūros klasiko viešnagę. Balzakas apie Lietuvą sakė, kad tai kraštas, kuriame laikas tarsi sustojęs, o erdvė atrodo neišmatuojama. Jo pastebėjimai apie Lietuvos kelius ir pašto stočių buitį šiandien tarnauja kaip vertingas istorinis liudijimas, leidžiantis pamatyti XIX a. vidurio Lietuvą kito žmogaus akimis. Nors Balzakas mūsų šalyje praleido tik kelias dienas, Tauragės vardas amžiams įrašytas į vieno didžiausių pasaulio rašytojų biografiją kaip paskutinė stotelė prieš paliekant Rusijos imperijos gniaužtus.

 

Maištinga Siela

Paveikslas "Samsonas ir filistinai" (Samson and the Philistines), dailininkas Carl Bloch, 1863

 

Sveiki, meno žmonės!

 

Carlo Blocho 1863 m. šedevras „Samsonas ir filistinai“ yra vienas įspūdingiausių ir dramatiškiausių danų aukso amžiaus pabaigos kūrinių. Carlas Blochas, XIX a. Danijos tapybos meistras, geriausiai žinomas dėl savo religinių ciklų ir gebėjimo meistriškai sujungti techninį preciziškumą su gilia emocine įtaiga. Prieš imdamasis garsiųjų Naujojo Testamento scenų Frederiksborgo pilyje, šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Blochas demonstravo neįtikėtiną talentą vaizduoti žmogaus kūno anatomiją ir herojišką kančią, o „Samsonas ir filistinai“ tapo jo triumfo ženklu, pelniusiu autoriui tarptautinį pripažinimą.

 

Paveikslo centre matome Senojo Testamento herojų Samsoną – vyrą, kurio neįveikiama jėga glūdėjo jo plaukuose, tačiau išdavystė jį paliko bejėgį. Blochas pasirenka vaizduoti ne kovos įkarštį, o tragišką kulminaciją: apakintas ir sukaustytas grandinėmis, Samsonas yra priverstas sukti sunkias girnas filistinų nelaisvėje. Aplink jį matome besityčiojančią minią, kurios veiduose atsispindi žiaurumas ir triumfas, kontrastuojantis su milžinišku, tačiau palaužtu herojaus kūnu. Autorius meistriškai perteikia fizinį svorį ir dvasinį skausmą, paversdamas drobę įtempta drama, kurioje susiduria fizinė galia ir moralinis nuosmukis.

 

Šio kūrinio prasmės sluoksniai siekia gerokai toliau nei paprastas biblinis pasakojimas. Samsonas čia simbolizuoja tragišką herojaus likimą – žmogų, kuris dėl savo silpnumo prarado dieviškąją dovaną, tačiau per kančią ir pažeminimą ieško kelio į atpirkimą. Tai pasakojimas apie puikybę, išdavystę ir vidinę transformaciją, kurioje tamsa tampa fonu dvasiniam prabudimui. Tuo pačiu metu paveikslas gali būti interpretuojamas kaip žmogaus kovos su negailestingu likimu metafora, kurioje net ir didžiausias pralaimėjimas savyje slepia būsimo išsivadavimo sėklą.

 

Stiliaus požiūriu Blochas demonstruoja neįtikėtiną meistrystę, naudodamas chiaroscuro – stiprų šviesos ir šešėlių kontrastą, kuris suteikia scenai teatrališkumo ir gylio. Kiekviena Samsono raumens linija, kiekviena gysla ir prakaito lašas yra nutapyti su tokiu tikslumu, kad žiūrovas beveik fiziškai jaučia įtampą. Blocho koloritas čia prislopintas, vyrauja žemės tonai, kurie dar labiau pabrėžia scenos niūrumą ir sunkią atmosferą. Detalumas, kuriuo pavaizduota besityčiojanti minia, sukuria psichologinį portretų rinkinį, kuriame kiekvienas personažas prisideda prie bendros negailestingos nuotaikos kūrimo.

 

Istorinė ir meninė šio paveikslo reikšmė yra milžiniška, nes būtent šis darbas Blochą įtvirtino kaip vieną iškiliausių savo kartos Europos realistų. „Samsonas ir filistinai“ tapo pavyzdžiu, kaip akademinė tapyba gali būti ne tik techniškai tobula, bet ir emociškai sukrečianti, vengiant sauso formalizmo. Šis kūrinys nutiesė kelią vėlesniems menininko darbams, kurie iki šiol laikomi krikščioniškojo meno etalonu, o paties Samsono vaizdinys tapo viena įsimintiniausių šio biblinio herojaus interpretacijų visoje meno istorijoje.

 

Šiandien šis paveikslas saugomas Danijos valstybiniame meno muziejuje Kopenhagoje, kur jis ir toliau žavi lankytojus savo monumentalia jėga. Blocho sugebėjimas suteikti mitiniam herojui žmogiško trapumo daro šį kūrinį aktualų ir šiuolaikiniam stebėtojui, primindamas apie amžiną žmogaus sielos kovą tarp nuopuolio ir kilnumo. Tai ne tik istorinė drobė, bet ir gilus psichologinis tyrimas, užfiksuotas neįtikėtino talento ranka.

 

Maištinga Siela

Tapybos darbų paroda: Kristina Gedminaitė "Gyvenimas akimirkoje"

 Sveiki, skaitytojai,

Sunkiai praeinu neįsistebeilijęs į kokias nors viešas dailės darbų parodas. Periodiškai Klaipėdos prekybos oazėje „Molas“ prie knygyno „Pegasas“ keičiasi įvairios dailės parodos. Šįkart viešai demonstruojami tapytojos Kristinos Gedminaitės realizmu dvelkiantys darbai. Dalijuosi.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: realistinis paveikslas apie ekologinę švarą, žemės užterštumą (memai)

Sveiki,

Esu internetinių memų gerbėjas! Kartais aptinku tokių gerų intelektualių memų, kurie iš esmės atspindi mūsų susireikšminimą vienais ar kitais gyvenimo aspektais, kad leidžia atsipeikėti ir truputį pasižiūrėti iš šono. Kai kada memai yra tarsi protestas, labai geras protestas parodyti, kokioj baloj mes visi turškiamės. Pavyzdžiui, šitas pagal realistinį paveikslą suprojektuotas ekologinis švarinimosi memas. Aš žodžių neturiu, viską pasako nuotrauka. Taiklu.

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Aleah Chapin paveikslai, nuogos senos moterys, aktai, tapyba, realizmas

Sveiki,

Gana retai darau įrašus apie man patinkančius dailės kūrinius. Retai ji ir užklysta į mano meno žiūros lauką, tačiau viskuo, kas patraukia dėmesį, stengiuosi su Jumis pasidalyti.

Šįkart noriu pasidalyti amerikietės iš Vašingtono tapytojos Aleah Chapin (g. 1986) realistiškais nuogų pagyvenusių moterų akto darbais. 2012 metais jauna tapytoja laimėjo vieną perstižiškiausių tapytojų apdovanojimų – BP Portrait Adward. Tai pirmas kartas, kada portreto konkursą laimėjo ekshibisionistinis dailės kūrinys.

Nežinau, kaip jums, tačiau kartais nepakeliamai sunku žiūrėti į susenusį žmogaus kūną, o jaunoji dailininkė jau dešimtmetį tuo domisi ir tokiame kūne įžvelgia grožį ir nykstančio žmogaus skausmą, paskutinį žydėjimą, kuris ir trapus, ir liudijantis žmogaus trumpalaikiškumą fiziniame apvalkale.

Stebint autorės darbus, kurie gana didelio formato, kirba daug minčių. Kodėl moterys? Kodėl senos? Kodėl dažnai vaizduojama moterų sąjunga, savotiškas feministinis kultas? Ar tai turi seksualinių užuominų? Manau, kiekvienas iš mūsų paveikslus supras vis skirtingai ir tai yra labai įdomu. Bet kokiu atveju tuo dailė ir įdomi, kad kiekvienas interpretuojame ir jaučiame vaizdą pagal savo emocinio intelekto lygį.

Daugiau apie autorę ir jos darbus rasite http://www.aleahchapin.com/about

Pasigrožėkime Aleah Chapin darbais.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: André Henri Dargelas paveikslas "Le tour du monde"

Sveiki,

Man asmeniškai patinka prancūzų tapytojas Andre Henri Dargelas (1828-1906), kuris priklausė realizmo tapytojų atstovams. Bordo mieste gimęs menininkas ir tapęs Paryžiuje itin buvo populiarus Anglijoje. Jo paveiksluose – reali šviesi kasdienybė, dažnas mokyklos ir vaikų būrys kaip būtinas visuotinio švietimo raiškos centras. Tai vienas mėgstamiausių šio dailininkų paveikslų „Le tour de monde“, nutapytas 1860-aisiais. Man šis paveikslas absoliuti vaikystės šviesa, kiek padaužiška, kiek reali, kiek ir nereali. Manau, tokios iliustracijos tiktų netgi mūsų vadovėliams, kurie pamažu tampa facebook‘o sienomis.

Jūsų Maištinga Siela