Šokėjas ir aktorius Paul Swan bei jo paveikslas "Vandens nimfa", 1907

 

Amerikiečių tapytojas, skulptorius, scenos menininkas ir aktorius Paulas Swanas (Paul Swan) (1883–1972) buvo viena spalvingiausių XX a. pradžios meno pasaulio figūrų, dažnai vadintas „gražiausiu pasaulio vyru“ dėl savo akinančios išvaizdos ir bohemiško gyvenimo būdo. Gimęs Ilinojaus valstijoje, jis studijavo dailę Čikagoje, o vėliau persikėlė į Niujorką bei Paryžių, kur greitai išgarsėjo ne tik kaip portretistas, bet ir kaip avangardinių šokių bei vaidybos atlikėjas, kuriam pozuoti ir bendradarbiauti teko su daugybe tuometinių kultūros elito atstovų.

Paul Swan pasižymėjo labai laisvu ir netradiciniu požiūriu į lytį bei seksualumą, o šiais laikais dažnai yra laikomas ir svarbia gėjų bei „camp“ kultūros ikona. Nors 1911–1912 metais jis vedė Helen Palmer Gavit, su kuria susilaukė dviejų dukterų ir palaikė artimus ryšius iki pat jos mirties 1951 metais, jo asmeninis gyvenimas neapsiribojo vien heteroseksualiais santykiais. Jo biografai ir tyrinėtojai pažymi, kad P. Swan buvo biseksualus ir palaikė ryšius tiek su moterimis, tiek su vyrais. Turėta santuoka jam suteikė tam tikrą „užuovėją“ ir apsaugą nuo griežto teisinio bei socialinio persekiojimo, su kokiu tuometinėje konservatyvioje visuomenėje dažnai susidurti privalėjo atviri homoseksualūs vyrai. Jo ekscentriškas, teatrališkas gyvenimo būdas, androgeniška išvaizda ir pasirodymai scenoje aktyviai laužė tuometinius lyčių vaidmenų standartus, todėl šiandien jis užima ypatingą vietą LGBTQ+ kultūros istorijoje.

 

Savo kūryboje P. Swanas stiprų dėmesį skyrė klasikinio grožio, mitologinių motyvų bei idealizuotų figūrų paieškoms, todėl jo darbuose stipriai jautėsi simbiotinis ryšis tarp akademinio realizmo, simbolizmo ir art nouveau estetikos. Jo reikšmingiausių darbų palikimą apima elegantiški portretai, mitologinės kompozicijos bei skulptūros, kuriose meistriškai atsispindėjo jo aistra antikinei kultūrai ir scenos menui. Nors vėlesniais dešimtmečiais jo kūrybos stilius patiko ne visiems meno kritikuojamo modernizmo kontekste, P. Swanas išliko ištikimas savo pasirinktam estetiškam ir teatrališkam pasauliui iki pat gilaus senatvės amžiaus.

 

Vienas ankstyvųjų ir itin kerinčių jo kūrinių yra 1907 metais sukurtas aliejinis paveikslas „Vandens nimfa“ (Water Nymph), kuriame vaizduojama iš kunkuliuojančios bei tamsiai mėlynos vandenų gelmės kildama mitinė būtybė. Šiame paveiksle meistriškai atskleidžiama pati metamorfozės akimirka, kai grakštus nimfos kūnas su pakeltomis rankomis išnyra į paviršių, o pats kūrinys alsuoja paslaptingumu ir elementariu gamtos grožiu. „Vandens nimfa“ puikiai atspindi ankstyvąjį P. Swano kūrybos laikotarpį, kuomet autorius manipuliavo šviesos ir tamsos kontrastais, siekdamas sukurti magišką, amžinosios mitologijos ir jausmingumo kupiną atmosferą.

Paulas Swanas sulaukė gilaus senatvės amžiaus ir mirė 1972 metų vasario 1 dieną, sulaukęs 88-erių, Bedford Hillse, Niujorko valstijoje. Paskutinius gyvenimo mėnesius jis praleido „Bedford Adult Home“ slaugos namuose.

Nors jo jaunystės ir brandos metais jis mėgavosi didžiuliu populiarumu, keliavo po pasaulį, vaidino nebyliuose filmuose (pavyzdžiui, Cecil B. DeMille’io „Dešimtyje įsakymų“) bei dešimtmečius (nuo 1939 iki 1969 metų) kas sekmadienį rengė savo garsiuosius šokio vakarus „Carnegie Hall“ studijoje Niujorke, bėgant metams keitėsi mados ir visuomenės skonis. Jo ekscentriški pasirodymai pamažu įgijo pasenusio, teatriško stiliaus (camp) reputaciją, o pats menininkas vėlesniame gyvenimo etape iš dalies atsidūrė užribyje ir tam tikroje užmarštyje, nors dar 1965 metais spėjo pasirodyti ir režisieriaus Andy Warholo kultiniame pogrindžio filme „Camp“.

 

Pagal paskutinę valią, jo palaikai buvo parvežti į gimtąjį kraštą ir palaidoti šeimos kape Krab Orčarde, Nebraskoje. Šiandien jo atminimas yra atgimęs – jis vertinamas ne tik kaip talentingas tapytojas bei šokėjas, bet ir kaip viena ryškiausių ankstyvosios LGBTQ+ kultūros bei laisvos saviraiškos ikonų.

 

Maištinga Siela

Dailė: Perugino (Pietro Vannucci) ir jo paveikslas „Cristo benedicente“ („Laiminantis Kristus“) 1502

 Paveikslas "Laiminantis Kristus", 1502

Sveiki, meno pasaulio žmonės!

 

Pietro Vannucci, geriau žinomas kaip Perugino (gimęs apie 1450 m., miręs 1523 m.), buvo vienas garsiausių ir įtakingiausių Umbrijos tapybos mokyklos meistrų subalansuotojo Italijos Aukso amžiaus renesanso metu. Kilęs iš nedidelio Četos miesto netoli Perudžos, jis jaunystėje mokėsi Florencijoje, kur perėmė Verročijaus ir Piero della Francesca pamokas bei suformavo savo unikalų, harmonija ir švelnumu pasižymintį braižą, vėliau padariusį didžiulę įtaką jo garsiausiam mokiniui Rafaeliui.

 

Perugino kūrybinis stilius pasižymi išskirtine ramybe, idealizuotais veidais, simetriškomis kompozicijomis ir švelniu, poetišku peizažu fone, kuris žiūrovui sukuria gilios erdvės ir dvasinės harmonijos įspūdį. Jo darbai idealiai įkūnijo brandžiojo renesanso idealus – aiškumą, proporcingumą ir pamaldumą, nors vėlesniame karjeros etape jis kartais sulaukdavo kritikos už tam tikrą stilistinį konservatizmą ir formų pasikartojimą, kai pasikeitė mados Florencijoje.

 

Vienas garsiausių ir svarbiausių išlikusių jo šedevrų yra freska „Raktų perdavimas“ (Consegna delle chiav), sukurta 1481–1482 metais Vatikano Siksto koplyčios sienai, kurioje meistriškai pademonstruotas perspektyvos pojūtis ir monumentalios figūros. Kiti reikšmingi darbai apima įspūdingą Perudžos kolegijos Collegio del Cambio freskų ciklą, kur pagoniškos ir krikščioniškos vertybės susilieja į vieningą visumą, bei tokias paveikslų kompozicijas kaip „Nukryžiavimas“ ir „Mergelės Marijos ėmimas dangun“.

 

Apie 1502 metais sukurtas nedidelio formato darbas, kurį ir matote šioje nuotraukoje, yra „Cristo benedicente“ („Laiminantis Kristus“), šiuo metu saugomas Karališkuosiuose muziejuose Turine (Sabauda galerijoje), atspindi intymesnę ir labiau sukoncentruotą Perugino religinio portreto pusę. Ši tempera ant medžio skydo (545 mm × 405 mm) liudija apie nepriekaištingą menininko gebėjimą vienoje nedidelėje erdvėje sutalpinti didžiulį dvasinį krūvį, tobulą simetriją ir Kristaus veido gailestingumą.

 

Perugino palikimas meno istorijai išlieka milžiniškas ne tik dėl gausybės išlikusių altoriaus paveikslų bei freskų Italijos muziejuose ir bažnyčiose, bet ir dėl to, kad jo dirbtuvėse išaugo didieji ateities talentai. Jo gebėjimas sujungti Umbrijos gamtos grožį su dieviškąja ramybe užtikrino jam amžiną vietą tarp renesanso titanų, kurių kūriniai ir po penkių šimtmečių žavi savo tobula estetika.

Autoportretas (apie 1497–1500 m.) – pats garsiausias autoportretas yra jo paties nutapyta freska Collegio del Cambio patalpose Perudžoje. Šiame nedideliame freskos fragmente dailininkas pavaizdavo save vilkintį tuometine madinga kasdiene apranga, įstatytą į biusto rėmelį tarp antikos išminties personifikacijų, taip išreikšdamas didelį pasididžiavimą savo pasiekimais.

 

Maištinga Siela

Dailė: Jan van Eyck (1390–1441) ir jo paveikslas „Gerosios naujienos paskelbimas“ (The Annunciation, 1434-1436)

 

Jan van Eyck (apie 1390–1441), apie kurio dailės darbus jau buvau rašęs anksčiau, buvo vienas iškiliausių ir novatoriškiausių XV amžiaus flamandų tapytojų, dažnai laikomas aliejinės tapybos technikos meistru ir pradininku. Nors jis gyveno ir kūrė ankstyvojoje Šiaurės Europos renesanso stadijoje (dažnai vadinamoje ankstyvųjų olandų ar flamandų daile), jo kūryba rėmėsi vėlyvosios gotikos tradicijomis, kartu išsiskirdama precedento neturinčiu realizmu, pasaulietiškumo elementais bei gilų dvasinį turinį atskleidžiančiomis detalėmis.

Apie 1434–1436 metus sukurtas šedevras „Gerosios naujienos paskelbimas“ (The Annunciation, saugomas Nacionalinėje meno galerijoje Vašingtone) vaizduoja biblinę sceną, kurioje arkangelas Gabrielius praneša Mergelei Marijai apie tapsimą Dievo Motina. Paveikslo interjeras iš pradžių primena prabangią vėlyvosios gotikos ar romaninio stiliaus krikščionių šventyklą, kurioje meistriškai užkoduoti teologiniai simboliai, atspindintys Senojo ir Naujojo Testamentų sandūrą bei perėjimą iš vienos epochų į kitą.

 

Šio kūrinio stilius pasižymi pribloškiančiu optiniu tikslumu ir smulkmeniškumu, kurį Jan van Eyck pasiekė naudodamas naujoviškus aliejinių dažų sluoksnius, leidusius išgauti nepriekaištingą šviesos spindesį, permatomumą bei audinių ir brangakmenių tekstūras. Kompozicijoje kiekviena plytelė, lango vitražas ar drabužio klostė neša tam tikrą simbolinę prasmę: pavyzdžiui, šviesos spindulys, skrodžiantis patalpą be stiklo sulaužymo, simbolizuoja Marijos nekaltumą, o grindų ornamentuose pasakojami senosios Sandūros siužetai.

 

Paveikslo reikšmė Vakarų dailei yra milžiniška, nes jis įtvirtino naują žiūros tašką į sakralųjį meną, perkeldamas dvasinius slėpinius į itin realistišką, kasdienišką ir apčiuopiamą materialų pasaulį. Verta žinoti, kad šis kūrinys tikriausiai buvo didesnio dipriptiko arba triptiko kairysis sparnas, liudijantis apie šiaurės Europos meistrų gebėjimą sujungti subtilią teologiją su vizualiniu grožiu, kuris ir po šešių šimtmečių tebėra meno istorijos viršūnė.

 

Maištinga Siela

Dailininkas Marcin Zaleski ir jo paveikslas "Vilniaus rotušė", 1846

 

Marcin Zaleski (1796–1877) – iškilus XIX amžiaus tapytojas, laikomas kone žymiausiu Lenkijos vedutos (miesto peizažo) meistru, kurio kūryboje svarbią vietą užima ne tik Varšuva ar Krokuva, bet ir Lietuva, o ypač jos istorinė sostinė Vilnius. Būdamas neoklasicizmo atstovu, jis išsiskyrė nepriekaištingu perspektyvos išmanymu, subtiliu šviesos ir šešėlių valdymu bei dokumentiniu tikslumu, leidžiančiu šiandien pamatyti XIX amžiaus vidurio miestų architektūrą tokią, kokia ji tuomet gyvavo.

Sąsajos su Vilniumi ir Lietuva, nors pats dailininkas gimė Krokuvoje, o pagrindinį gyvenimą praleido Varšuvoje, yra labai glaudžios ir reikšmingos mūsų kultūriniam paveldui. M. Zaleski yra sukūręs vertingų ir detalių paveikslų ciklą, skirtą Vilniaus architektūrai ir miesto vaizdams. Tarp žinomiausių jo kūrinių išsiskiria tokie darbai kaip „Vilniaus rotušė“ (1846 m.) bei kiti Lietuvos urbanistinio peizažo motyvai, kurie šiandien yra neįkainojami istorinės ikonografijos šaltiniai.

 

Šie dailininko darbai padeda tyrinėti ir atkurti XIX amžiaus Lietuvos miestų veidą, atspindėdami tuometinį Vilniaus urbanistinį audinį, gatvių gyvenimą bei svarbiausius architektūros paminklus. M. Zaleskio kūryba jungia bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį bei istorinį paveldą, išsaugodama vizualinę praeities atmintį ateities kartoms.

 

Maištinga Siela

Paveikslas Carl Heinrich Bloch "Išlaisvintas Prometėjas" (Prometheus Unbound), 1864

 

Carl Heinrich Bloch (1834–1890) buvo viena ryškiausių XIX amžiaus danų dailės figūrų, kurio kūryba reikšmingai praturtino neoklasicizmo ir romantizmo epochas. Gyvendamas ir kurdamas Italijoje bei Danijoje, menininkas pelnė tarptautinį pripažinimą dėl savo meistriško šviesos ir šešėlių valdymo, nepriekaištingos anatomijos bei gilaus dramatinio ir religinio siužetų pajautimo. Jo darbai iki šiol vertinami už didingą estetiką ir gebėjimą įkvėpti, o vienas įspūdingiausių jo palikimo pavyzdžių yra mitologinis šedevras.

Nutapytas 1864 metais, šis dailininko darbas „Prometheus Unbound“ (daniškai Prometheus' befrielse, lietuviškai Išlaisvintas Prometėjas) yra vienas galingiausių ir įspūdingiausių XIX amžiaus danų tapybos kūrinių. Paveiksle pavaizduotas graikų mitologijos titanas Prometėjas, vogęs ugnį iš dievų ir atidavęs ją mirtingiesiems, už ką Dzeusas jį nubaudė prikalybe prie Kaukazo uolos. Skirtingai nei dažniausiai vaizduojamose kančios scenose, autorius įamžina išsivadavimo akimirką, kai Prometėjas yra išvaduojamas, o tai spinduliuoja triumfą, kančios pabaigą ir didingą žmogaus dvasios atsparumą prieš dieviškąją tironiją.

 

Šis aliejumi ant drobės nutapytas darbas išsiskiria milžiniškais matmenimis – jo dydis siekia 398 x 294 centimetrus, o toks monumentalus formatas leidžia perteikti figūrų didybę ir sustiprina emocinį bei fizinį kūrinio poveikį žiūrovui. Bloch šį paveikslą sukūrė gyvendamas Romoje, kur sėmėsi įkvėpimo iš klasikinio meno bei renesanso ir baroko meistrų dramatiško šviesos ir šešėlių žaismo. Vėliau kūrinys tapo svarbiu tarptautinio paveldo objektu, o šiuo metu jis priklauso Graikijos kultūros ir sporto ministerijai Atėnuose.

 

Šis didžiulis drobinis kūrinys demonstruoja nepriekaištingą žmogaus anatomijos išmanymą, dramatišką teatrališkumą ir galingą emocinį krūvį, todėl teisėtai laikomas vienu geriausių Carl Heinrich Bloch mitologinių darbų. Paveikslas ne tik pratęsia klasikinio meno tradicijas, bet ir įkūnija universalią laisvės bei pasipriešinimo idėją, išlaikančią savo aktualumą per amžius.

 

Maištinga Siela

Dailė. Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), paveikslas "Aklieji veda akluosius", 1568

 

Sveiki!

Kaip man patinka šis paveikslas!

Šio žymaus paveikslo autorius yra XVI amžiaus Nyderlandų renesanso genijus Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), garsėjęs savo giliais, filosofiniais bei moralizuojančiais kūriniais, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas kasdieniam gyvenimui, žmonių ydoms ir gamtos didybei. Paveikslas, sukurtas 1568 metais, vaizduoja šešis regos negalią turinčius vyrus, kurie grandine vedami vienas kito per laukus žengia nelaimės link, mat jų lyderis jau kritęs į griovį. Kompozicija sukonstruota taip, kad žiūrovas iškart matytų neišvengiamą dramą: akli keliautojai sustyguoti į vieną judančią liniją, o jų veidų išraiškos atskleidžia vis didėjančią baimę bei nesuvokimą, kas jų laukia priekyje.

Pats paveikslas tapo vienu paskutiniųjų ir brandžiausių menininko darbų, kuriame atsiskleidžia jo meistriškumas perteikti judesį ir psichologinę įtampą. Fone matoma rami kaimo peizažo panorama su bažnyčios bokštu aštriai kontrastuoja su priekiniame plane vykstančia tragedija, taip pabrėžiant pasaulio abejonę ir atsiribojimą nuo žmonių paklydimų. Kiekvieno veikėjo fizinis defektas ir aklumas pavaizduoti itin anatomiškai tiksliai, o tai rodo didžiulį Bruegelio stebėjimą bei gebėjimą subtiliai sujungti realistišką detalumą su filosofine potekste.

Pagrindinė šio kūrinio idėja remiasi gilia universalia tiesa apie dvasinį aklumą, žmonijos pasimetimą ir autoritetų krizę. Paveikslas siunčia aiškų perspėjimą, kad kuomet visuomenę ar atskirus individus veda tie, kurie patys yra akli gyvenimo tiesoms, moralčiai ar išminčiai, galutinė stotelė neišvengiamai bus pražūtis. Toks idėjinis lygmuo padaro šį XVI amžiaus kūrinį stebėtinai aktualų bet kuriais laikais, kuomet susiduriama su masine manipuliacija, ignoravimas ar klaidingų lyderių pasekimu.

Paveikslo centrinė metafora giliausiai įsišaknijusi bibliniame motyve, tačiau menininkas ją išplėtė iki plataus socialinio bei filosofinio lygmens. Visi šeši vyrai, susikibę ar įsikibę vienas į kitą per lazdą, simbolizuoja visuomenės sluoksnius, aklai sekančius paskui savo vadovus, ideologijas ar ydas, nepastebėdami bedugnės krašto. Griovys, į kurį krenta pirmieji ir paskui save tempia likusius, yra negailestingas žmonijos klaidų, puikybės ir dvasinio pasimetimo simbolis, paverčiantis šią kelionę fatališka grandinine reakcija.

Pagrindinis šio paveikslo įkvėpimo šaltinis yra Naujajame Testamente esantis Evangelijos pagal Matą epizodas, kuriame Kristus, kalbėdamas apie fariziejus, ištaria garsiąją frazę: „Jei aklas aklą vedžios, abu į duobę įkris“. Pieteris Bruegelis Vyresnysis šią trumpą biblinę parabolę sugebėjo paversti galingu vizualiniu epu, kuris iki šiol priverčia žiūrovus sustoti, susimąstyti apie savo pačių pasirinkimus bei gebėjimą matyti tiesą aplinkiniame pasaulyje.

Maištinga Siela

Stanislovas Augustas Poniatovskis 1732-1798, Lenkijos karalius (portretas)

 

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, valdęs Abiejų Tautų Respubliką nuo 1764 iki 1795 metų. Jis į sostą pakilo remiamas galingos Čartoriskių giminės bei Rusijos imperatorienės Jekaterinos II, su kuria jaunystėje jį siejo artimi asmeniniai ryšiai. Nors valdovas siekė modernizuoti valstybę, jo valdymo pradžią ir visą laikotarpį sunkino milžiniška išorinė įtaka – Rusija nuolat kišosi į vidaus reikalus, neleisdama įgyvendinti visa apimančių reformų ir siekdama išlaikyti Respubliką silpną bei priklausomą.

Nepaisant sunkių geopolitinių aplinkybių, Stanislovas Augustas buvo ryškus Apšvietos epochos šalininkas, kultūros, švietimo bei meno mecenatas. Jo valdymo metais pavyko įgyvendinti svarbių ekonominių bei administracinių pertvarkų, įsteigti Kadetų korpusą, o vėliau – aktyviai prisidėti prie istorinės 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijos rengimo. Visgi paskutiniai jo valdymo dešimtmečiai pažymėti tragiškais valstybės suverenumo praradimais – trys Abiejų Tautų Respublikos padalijimai (1772, 1793 ir 1795 metais) galutinai nušlavė Lenkiją ir Lietuvą nuo Europos žemėlapio. Po paskutinio padalijimo karalius atsisakė sosto, o jo gyvenimas baigėsi tremtyje Sankt Peterburge. Istorikų vertinimai apie jį išlieka dvilypiai: vieni jį mato kaip silpnavalį ir aplinkybių palaužtą vadovą, kiti – kaip šviesią asmenybę bei reformatorių, nesėkmingai bandžiusį išgelbėti žūstančią valstybę.

Maištinga Siela

Philipp Otto Runge (1777-1810) rato dailininkas, paveikslas "Madona su kūdikiu" (nebaigtas)

 

Muziejaus lentelėje nurodyta, jog tai yra „Philippo Otto Runge’s rato dailininkas“, tai reiškia, kad konkretus autoriaus vardas ir pavardė nėra tiksliai žinomi. Menotyroje tokia formuluotė naudojama tada, kai kūrinio stilius, technika ir kompozicija neabejotinai priklauso konkrečiai mokyklai ar meistro aplinkai, tačiau nėra išlikę parašo ar dokumentų, patvirtinančių konkretų asmenį.

Paveikslas "Nuogi vyrai" (1817). Tapytojas Karlas Briulovas (Karl Bryullov, 1799 - 1852) Male nudes, 1817

 

Sveiki!

 

Karlas Briulovas buvo XIX amžiaus rusų akademinio meno figūrų, kurio kūryba sujungė griežtas klasicizmo tradicijas su besiformuojančio romantizmo emociniu gyliu. Gimęs Peterburge, menininkų šeimoje, jis nuo mažens demonstravo neeilinį talentą, kuris vėliau jam pelnė „Didžiojo Karlo“ pravardę. Briulovo studijų metai Imperatoriškojoje menų akademijoje pasižymėjo neįtikėtinu kruopštumu ir techniniu meistriškumu, o jo ankstyvieji darbai tapo pamatu būsimai šlovei, kurią vėliau įtvirtino garsusis šedevras „Paskutinė Pompėjos diena“.

 

1817 metais sukurtas piešinys „Vyrai natūroje“ / „Nuogi vyrai“ (arba „Male nudes“) yra ankstyvas, tačiau itin reikšmingas Briulovo meistriškumo įrodymas, sukurtas jam dar būnant akademijos auklėtiniu. Šis kūrinys atspindi tuo metu vyravusią akademinio mokymo sistemą, kurioje žmogaus anatomijos studijavimas iš natūros buvo laikomas aukščiausia dailininko meistrystės pakopa. Nors tai yra mokomasis etiudas, jame matyti ne tik techninis tikslumas, bet ir gebėjimas perteikti žmogaus kūno plastiką, raumenų įtampą bei šešėlių žaismą, suteikiantį figūroms skulptūrišką tūrį.

 

Kūrinyje pavaizduotos dvi vyriškos figūros, kurios savo kompozicija ir laikysena primena antikinės skulptūros idealus, taip pabrėžiant Briulovo pagarbą klasikiniam paveldui. Jaunasis menininkas puikiai suvaldė proporcijas ir linijas, sukurdamas harmoningą, beveik poetišką vyriško kūno vaizdinį. Šis piešinys išskiria Briulovą iš kitų bendraamžių, nes jame jaučiama gyva dvasia ir jautrumas, peržengiantis paprasto anatominio pratimo ribas ir pereinantis į tikrą meninę interpretaciją.

 

Šis ankstyvasis darbas taip pat tarnauja kaip svarbus liudijimas apie Briulovo kūrybinio kelio evoliuciją ir jo santykį su žmogaus kūno estetika. „nuogi vyrai“ padėjo dailininkui gauti aukščiausius akademinius įvertinimus, kurie galiausiai jam atvėrė kelius į stažuotes Italijoje, kur jo talentas sužydėjo pilna jėga. Gebėjimas taip preciziškai ir kartu įtaigiai vaizduoti nuogą kūną vėliau tapo vienu iš pagrindinių jo didžiųjų drobių sėkmės komponentų, leidusių jam tapti tarptautinio masto žvaigžde.

 

Galiausiai, Karlas Briulovas per savo gyvenimą paliko pėdsaką Europos dailės istorijoje, o tokie darbai kaip 1817-ųjų vyrų aktai primena apie discipliną ir aistrą, slypinčią už kiekvieno didžio kūrinio. Nors vėlesni jo darbai pasižymėjo dramatiškomis masinėmis scenomis ir ryškiu koloritu, būtent šios ankstyvosios akademinės studijos suformavo jo kaip genijaus pamatą. Jos išlieka svarbios ne tik kaip istoriniai dokumentai, bet ir kaip savarankiški meno kūriniai, demonstruojantys amžiną žmogaus kūno grožį ir menininko rankos tobulumą.

 

Maištinga Siela

Paveikslas "Samsonas ir filistinai" (Samson and the Philistines), dailininkas Carl Bloch, 1863

 

Sveiki, meno žmonės!

 

Carlo Blocho 1863 m. šedevras „Samsonas ir filistinai“ yra vienas įspūdingiausių ir dramatiškiausių danų aukso amžiaus pabaigos kūrinių. Carlas Blochas, XIX a. Danijos tapybos meistras, geriausiai žinomas dėl savo religinių ciklų ir gebėjimo meistriškai sujungti techninį preciziškumą su gilia emocine įtaiga. Prieš imdamasis garsiųjų Naujojo Testamento scenų Frederiksborgo pilyje, šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Blochas demonstravo neįtikėtiną talentą vaizduoti žmogaus kūno anatomiją ir herojišką kančią, o „Samsonas ir filistinai“ tapo jo triumfo ženklu, pelniusiu autoriui tarptautinį pripažinimą.

 

Paveikslo centre matome Senojo Testamento herojų Samsoną – vyrą, kurio neįveikiama jėga glūdėjo jo plaukuose, tačiau išdavystė jį paliko bejėgį. Blochas pasirenka vaizduoti ne kovos įkarštį, o tragišką kulminaciją: apakintas ir sukaustytas grandinėmis, Samsonas yra priverstas sukti sunkias girnas filistinų nelaisvėje. Aplink jį matome besityčiojančią minią, kurios veiduose atsispindi žiaurumas ir triumfas, kontrastuojantis su milžinišku, tačiau palaužtu herojaus kūnu. Autorius meistriškai perteikia fizinį svorį ir dvasinį skausmą, paversdamas drobę įtempta drama, kurioje susiduria fizinė galia ir moralinis nuosmukis.

 

Šio kūrinio prasmės sluoksniai siekia gerokai toliau nei paprastas biblinis pasakojimas. Samsonas čia simbolizuoja tragišką herojaus likimą – žmogų, kuris dėl savo silpnumo prarado dieviškąją dovaną, tačiau per kančią ir pažeminimą ieško kelio į atpirkimą. Tai pasakojimas apie puikybę, išdavystę ir vidinę transformaciją, kurioje tamsa tampa fonu dvasiniam prabudimui. Tuo pačiu metu paveikslas gali būti interpretuojamas kaip žmogaus kovos su negailestingu likimu metafora, kurioje net ir didžiausias pralaimėjimas savyje slepia būsimo išsivadavimo sėklą.

 

Stiliaus požiūriu Blochas demonstruoja neįtikėtiną meistrystę, naudodamas chiaroscuro – stiprų šviesos ir šešėlių kontrastą, kuris suteikia scenai teatrališkumo ir gylio. Kiekviena Samsono raumens linija, kiekviena gysla ir prakaito lašas yra nutapyti su tokiu tikslumu, kad žiūrovas beveik fiziškai jaučia įtampą. Blocho koloritas čia prislopintas, vyrauja žemės tonai, kurie dar labiau pabrėžia scenos niūrumą ir sunkią atmosferą. Detalumas, kuriuo pavaizduota besityčiojanti minia, sukuria psichologinį portretų rinkinį, kuriame kiekvienas personažas prisideda prie bendros negailestingos nuotaikos kūrimo.

 

Istorinė ir meninė šio paveikslo reikšmė yra milžiniška, nes būtent šis darbas Blochą įtvirtino kaip vieną iškiliausių savo kartos Europos realistų. „Samsonas ir filistinai“ tapo pavyzdžiu, kaip akademinė tapyba gali būti ne tik techniškai tobula, bet ir emociškai sukrečianti, vengiant sauso formalizmo. Šis kūrinys nutiesė kelią vėlesniems menininko darbams, kurie iki šiol laikomi krikščioniškojo meno etalonu, o paties Samsono vaizdinys tapo viena įsimintiniausių šio biblinio herojaus interpretacijų visoje meno istorijoje.

 

Šiandien šis paveikslas saugomas Danijos valstybiniame meno muziejuje Kopenhagoje, kur jis ir toliau žavi lankytojus savo monumentalia jėga. Blocho sugebėjimas suteikti mitiniam herojui žmogiško trapumo daro šį kūrinį aktualų ir šiuolaikiniam stebėtojui, primindamas apie amžiną žmogaus sielos kovą tarp nuopuolio ir kilnumo. Tai ne tik istorinė drobė, bet ir gilus psichologinis tyrimas, užfiksuotas neįtikėtino talento ranka.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Konstantinas Somovas – rusų dailininkas, tapęs idealistinius Rokoko ir homoerotinius paveikslus

Sveiki, skaitytojai,

 

Konstantinas Andrejevičius Somovas (Konstantin Somov) gimė 1869 m. lapkričio 30 d. Sankt Peterburge, Rusijos imperijoje, ir tapo vienu ryškiausių „Meno pasaulio“ (Mir iskusstva) judėjimo, puoselėjusio estetiką, simbolizmą ir neoklasicizmą, atstovu. Jo kilmė buvo išsilavinusi ir pasiturinti – tėvas Andrejus Somovas buvo žinomas meno istorikas ir Ermitažo muziejaus vyriausiasis kuratorius, o tai užtikrino Konstantinui ne tik materialinę gerovę, bet ir priėjimą prie Vakarų Europos bei Rusijos meno pavyzdžių nuo pat mažens. Ši aplinka anksti suformavo jo ypatingą estetinį skonį, nukreipdama jį link Rokoko epochos elegancijos, portretų ir intymių scenų.

 

Kūrybinio kelio pradžia ir „Meno Pasaulis“

 

Somovas mokėsi Imperatoriškojoje dailės akademijoje Sankt Peterburge, kur susipažino su Aleksandru Benua (Alexandre Benois) ir Sergejumi Diagilevu (Sergei Diaghilev), būsimais „Meno pasaulio“ lyderiais. Ši draugystė ir meniniai idealai paskatino jį 1898 m. tapti vienu iš judėjimo steigėjų. „Meno pasaulis“ siekė atgaivinti Rusijos meną, priešindamasis akademiniam realizmui, ir skatino L'art pour l'art (Menas menui) idėją. Somovo ankstyvojoje kūryboje dominavo idealizuoti, melancholiški portretai, intymios buities scenos, iliustracijos ir teatrinis dekoratyvumas, kuriuose atsispindėjo jo nostalgija prabėgusiai elegantiškai carinei Rusijai bei Rokoko estetika.

 

Konstantinas Somovas buvo atvirai homoseksualus, o tai buvo retas ir drąsus pasirinkimas tiek carinėje Rusijoje, tiek vėliau sovietinėje aplinkoje. Jo asmeninis gyvenimas ir santykiai atsispindėjo ir jo darbuose, nors subtiliai: jo kūriniuose dažnai vaizduojamos tos pačios lyties temos, nuogi vyrai ir homoerotinė įtampa, užmaskuota mitologijos ar Rokoko pastoralių rūbu. Somovas niekada nebuvo sukūręs tradicinės šeimos, tačiau ilgą laiką buvo artimas su keliais modeliais ir meilužiais, kurie tapo nuolatiniais jo portretų herojais. Pats žymiausias jo nuolatinis modelis, o vėliau ir meilužis, buvo Michailas Kuznecovas, kuris ne tik pozavo jam, bet ir rūpinosi menininko buitimi.

 

Politinis ir kultūrinis kontekstas – persona non grata

 

Somovo gyvenimas ir kūryba vyko dviejų didelių lūžių fone: Rusijos imperijos žlugimo ir Sovietų Sąjungos įsigalėjimo. Menininkas, puoselėjęs estetizmą, individualizmą ir Vakarų Europos kultūros paveldą, buvo natūralus antibolševikas. Po 1917 m. Spalio revoliucijos, Sovietų valdžia atmetė dekadentišką estetiką, o ypač „Meno pasaulio“ puoselėtą „Menas menui“ principą, kuris buvo laikomas buržuaziniu. Somovo atviras homoseksualumas ir politinės pažiūros padarė jį nepageidaujamu asmeniu (persona non grata) naujajai santvarkai. Nors iš pradžių jis bandė dirbti naujosiomis sąlygomis (dėstė ir iliustravo), spaudimas ir nepriteklius privertė jį galvoti apie emigraciją.

 

1924 m. pabaigoje Konstantinas Somovas legaliai emigravo iš Sovietų Rusijos į JAV kaip Rusijos dailės parodos komisaras. Tačiau galiausiai pasirinko persikelti į Paryžių, Prancūziją, kur praleido likusį gyvenimą. Emigracijoje jis išliko ištikimas savo stiliui – tapė portretus, įskaitant garsaus pianisto Sergejaus Rachmaninovo portretą, ir intymias, alegorines scenas, kurios jam priminė prarastą Rusiją. Nors finansinė padėtis buvo permaininga, Paryžius jam suteikė kūrybinę laisvę ir leido gyventi atvirą homoseksualo gyvenimo būdą be sovietinės baimės ir cenzūros. Konstantinas Somovas mirė natūralia mirtimi 1939 m. gegužės 6 d. Paryžiuje, Prancūzijoje. Jam buvo 69 metai.

 

Apie K. Somovo paveikslą „Vaivorykštė“ (1897)

 

Konstantino Somovo paveikslas „Vaivorykštė“ (The Rainbow), sukurtas 1897 metais, priklauso ankstyvajam menininko kūrybos etapui ir yra vienas esminių darbų, apibrėžusių jo ryšį su simbolizmu ir „Meno pasaulio“ (Mir iskusstva) judėjimu. Šis darbas, dažnai nutapytas subtilia akvarele arba guašu, išsiskiria ypatingu lyriškumu ir melancholija. Paveikslas vaizduoja idilišką, bet kartu ir neprieinamą peizažą, dažnai su viena ar keliomis figūromis, sustingusiomis momentinėje refleksijos pozoje. „Vaivorykštė“ čia simbolizuoja ne tik gamtos reiškinį, bet ir prabėgusios akimirkos grožį, neišsipildžiusias viltis bei nostalgiją idealizuotam pasauliui, kas buvo būdinga to meto dekadentinei estetikai.

 

Šis kūrinys puikiai atspindi „Meno pasaulio“ judėjimo, kuriam Somovas priklausė, dvasinę estetiką. Judėjimas siekė nutolti nuo XIX amžiaus antrosios pusės Rusijos realizmo ir socialinės tematikos, o „Vaivorykštė“ siūlė pabėgimą į rafinuotą, individualistinį grožio pasaulį. Paveikslo kompozicija yra subalansuota, o spalvos – prislopintos ir elegantiškos, pabrėžiančios dekoratyvinę kūrinio vertę. Somovas čia demonstruoja ankstyvąjį susižavėjimą XVIII amžiaus portretais ir prerofaelitų (angl. Pre-Raphaelites) stiliumi, kuriame žmogiškosios figūros yra pateikiamos su romantiška ir šiek tiek dirbtine gracija, priešinantis akademinio meno kanonams.

 

Nors „Vaivorykštė“ (1897) nėra tiesiogiai homoerotinio turinio, kaip jo vėlesni, atviresni darbai iš 1920-ųjų, jis žymi lūžį asmeninėje Somovo estetikos raidoje. Šiame paveiksle jaučiamas tas jautrus intymumas ir emocinis niuansas, kuris vėliau bus perkeltas į jo labiau jausmingus portretus ir pastorales. Paveikslas nurodo menininko polinkį į izoliuotas, subjektyvias scenas, kurios leidžia jam tyrinėti asmeninius jausmus ir atitrūkti nuo išorinio pasaulio realijų. Būtent šis lyrinis potencialas padėjo sukurti pagrindą, ant kurio vėliau išaugo jo brandi kūryba, apėmusi ne tik nostalgiją, bet ir ryškų dekadansą bei homoseksualias temas, ypač po 1900-ųjų, kai jis pradėjo labiau įkvėpimo semtis iš Rokoko stiliaus. Paveikslas „Vaivorykštė“ (1897) yra vertinamas ne tik kaip estetinis, bet ir kaip istorinis dokumentas, žymintis fin de siècle (amžių sandūros) estetinės kultūros nuotaikas Rusijoje.

 

Konstantinas Somovas ir mūza Snežkovskis

 

Konstantino Somovo vėlyvieji gyvenimo metai Prancūzijoje, po emigracijos, buvo glaudžiai susiję su vyru, vardu Snežkovskis (Snezhkovsky), kuris tapo ne tik menininko modeliu ir meilužiu, bet ir svarbia jo asmeninio gyvenimo dalimi. Nors Somovas visą gyvenimą palaikė ryšius su įvairiais vyrais, kurie pozavo jo erotinėms ir pastoralinėms scenoms, Snežkovskis, kurio tikrasis vardas ir detalės lieka apgaubtos paslapties, išsiskyrė savo patikimumu ir ištikimybe. Paryžiuje Somovas gyveno atvirą gėjišką gyvenimo būdą, o Snežkovskis buvo ilgalaikis kompanionas, atlikęs ne tik intymaus partnerio, bet ir pagalbininko buityje bei asmeninio asistento vaidmenį. Šie santykiai atspindėjo Somovo poreikį ne tik meilei, bet ir stabilumui, kurio jis neteko emigracijoje.

 

Snežkovskio įtaka ir vieta Somovo gyvenime ryškiai atsiskleidė jo tapyboje. Jo kūnas ir veidas tapo nuolatiniu Somovo drobių motyvu, pakeisdamas ankstesnius modelius, su kuriais menininkas bendravo Rusijoje. Šiems santykiams skirti darbai pasižymėjo intensyvesniu intymumu ir tiesmukumu, lyginant su ankstyvosiomis alegorijomis, o Snežkovskis tapo Somovo vėlyvojo periodo grožio idealu. Jo portretai ir aktų studijos buvo tapomos jau ne tik kaip nostalgija prarastam Rokoko pasauliui, bet ir kaip tiesioginė pagarba meilei ir stabilumui, kurį jis rado Paryžiuje.

Paveikslas "Boksininkas", 1933

Dailininkas ir jo modelis

 

Vienas žymiausių šių santykių įamžinimų yra paveikslas „Boksininkas“ (The Boxer, 1933), kuris iš tiesų yra Snežkovskio portretas. Šis paveikslas yra unikalus Somovo kūryboje. Jis nutolo nuo įprastinės Rokoko ar pastoralių tematikos ir pavaizdavo jaunąjį mylimąjį moderniai, be nereikalingų alegorijų. Paveikslas vaizduoja stiprų, jauną vyrą, bet ne kaip mitologinį herojų ar XVIII a. dvariškį, o kaip savo laikmečio sportininką. Šis darbas yra atviras Snežkovskio fizinės jėgos ir grožio garbinimas, o kartu ir retai pasitaikantis pavyzdys, kai Somovas priėmė moderniosios kultūros elementą.

 

Portreto reikšmė yra dvejopa. Pirmiausia, tai yra menininko asmeninis pareiškimas apie savo meilę ir intymų gyvenimą, kuris Paryžiuje galėjo būti išreikštas laisviau nei carinėje ar sovietinėje Rusijoje. Antra, „Boksininkas“ (1933) demonstruoja Somovo meninę brandą ir gebėjimą evoliucionuoti. Jis ne tik atstovauja Somovo vėlyvajam stiliui – elegantiškam, bet detalesniam ir santūresniam, – bet ir patvirtina Snežkovskio svarbą kaip jo gyvenimo ir kūrybos šaltiniui paskutiniaisiais metais. Šis portretas tapo meniniu testamentu jų partnerystei, įamžinant mylimojo atvaizdą per Somovo estetinę viziją.

 

Maištinga Siela

Paveikslas: Antoine Wiertz (Antuanas Žozefas Vircas) "Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno", 1836

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paveikslą „Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ (pranc. Les Grecs et les Troyens se disputant le corps de Patrocle) nutapė belgų dailininkas Antoine'as Wiertzas. Šis kūrinys, pasižymintis monumentaliais matmenimis ir dramatiškumu, yra vienas geriausiai atspindinčių savitą ir kontraversišką menininko kūrybos stilių. Paveikslas buvo sukurtas atsižvelgiant į akademines meno tradicijas, tačiau atspindėjo ir Wiertzo ambicijas pralenkti savo amžininkus bei klasikinius didmeistrius.

 

Antuanas Wiertzas paveikslą tapė du kartus. Pirmoji versija (mažesnė) sukurta 1836 m. Romoje ir pasiekusi didelę sėkmę Briuselio Salone (Belgijoje), šiuo metu saugoma Liubeko dailės muziejuje Belgijoje. Antroji, didžiausia ir žinomiausia versija, buvo nutapyta 1844–1845 m. Briuselyje. Šis gigantiškas kūrinys yra ne tik didelis meninis pasiekimas, bet ir simbolis Wiertzo užsispyrimo bei noro sukurti meną, nepaklūstantį komerciniams standartams. Jo matmenys yra įspūdingi – 520 cm aukščio ir 852 cm ilgio.

 

Paveikslas vaizduoja žiaurią kovą, aprašytą Homero poemoje „Iliada“. Scenos centre, apsuptas gyvybės ir mirties chaoso, guli Patroklo, Achilo draugo ir artimo bičiulio, kūnas. Aplink jį susigrūdę graikų ir trojėnų kariai, narsiai kovojantys dėl teisės perimti kūną. Graikai stengiasi jį apginti ir atsiimti, kad galėtų atiduoti deramą pagarbą, o trojėnai, vedami Hektoro, siekia pasiimti trofėjų ir paniekinti priešą. Paveiksle dominuoja įtampa, dinamiškos figūros ir gilios, dramatiškos spalvos, pabrėžiančios mūšio įnirtingumą.

 

Šis kūrinys tiesiogiai siejamas su Homero „Iliada“, ypač 17-ąja giesme, kurioje detaliai aprašoma, kaip Hektoras nužudo Patroklą, ir prasideda įnirtingas mūšis dėl jo kūno. Tai – vienas labiausiai jaudinančių epizodų visoje poemoje. Wiertzas stengėsi perteikti ne tik fizinę kovą, bet ir gilų emocinį krūvį – Patroklo mirtis buvo lemtingas įvykis, privertęs Achilą sugrįžti į kovą ir pasmerkusį Hektorą bei visą Troją. Dailininkas, kaip ir Homeris, pabrėžė didvyriškumą, ištikimybę ir tragišką likimą.

Antuanas Žozefos Vircas

 

Antoine'as Wiertzas gimė 1806 m. Dinante, Belgijoje, ir jau ankstyvoje jaunystėje parodė išskirtinį talentą. Jis studijavo Paryžiuje, vėliau – Romoje, kur jį žavėjo Didžiųjų klasikų, tokių kaip Mikelandželas ir Rafaelis, kūriniai. Tačiau Wiertzo gyvenimas buvo persmelktas tam tikrų keistenybių ir ryškaus atsiskyrimo. Jis buvo itin idealistiškas ir atsisakė parduoti savo didžiuosius darbus, manydamas, kad menas neturi būti komercializuojamas. Šis principas lėmė tai, kad jis gyveno gana skurdžiai.

 

Vienas labiausiai žinomų Wiertzo gyvenimo aspektų buvo jo polinkis į monumentalizmą. Jis tikėjo, kad menas turi būti kuriamas ateities kartoms, todėl didžiuliame angare, pastatytame specialiai jo didelėms drobėms, jis tapė gigantiškus paveikslus. Wiertzas taip pat pasižymėjo unikaliu stiliumi, derindamas romantizmą, klasicizmą ir simbolizmą. Jo darbai dažnai nagrinėjo mirties, moralės ir socialinės kritikos temas. Menininkas ypač mėgo eksperimentuoti su šviesa ir šešėliais, kad sukurtų kuo labiau realistišką, bet kartu ir simbolinę, dramatišką atmosferą.

 

Nors Antoine'as Wiertzas nebuvo itin populiarus savo gyvenimo metu, po mirties jo palikimas buvo įvertintas. Dailininkas testamentu paliko savo darbus Belgijos valstybei, su sąlyga, kad jie bus eksponuojami specialiai jam pastatytame muziejuje. Būtent todėl Wiertzo didieji darbai niekada nepateko į privačias rankas ir neturi komercinės vertės aukcionuose. Jų vertė yra kultūrinė ir istorinė – jie atspindi XIX a. Europos meno tendencijas, Wiertzo asmenybę ir jo unikalią meno filosofiją.

 

„Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ – tai ne tik paveikslas, tai vizuali „Iliados“ interpretacija, perteikianti Homero poemos didybę ir dramatizmą. Vertė glūdi ne piniguose, o jo išskirtinume, monumentaliame formato pasirinkime, meistriškame didvyriškumo ir tragedijos atvaizdavime, bei glaudžiame ryšyje su antikinės literatūros šedevru. Paveikslas leidžia šiuolaikiniam žiūrovui pamatyti, kaip didžioji epocha atgijo per menininko, atidavusio visą savo gyvenimą menui, viziją.

 

Maištinga Siela