Dailė: Perugino (Pietro Vannucci) ir jo paveikslas „Cristo benedicente“ („Laiminantis Kristus“) 1502

 Paveikslas "Laiminantis Kristus", 1502

Sveiki, meno pasaulio žmonės!

 

Pietro Vannucci, geriau žinomas kaip Perugino (gimęs apie 1450 m., miręs 1523 m.), buvo vienas garsiausių ir įtakingiausių Umbrijos tapybos mokyklos meistrų subalansuotojo Italijos Aukso amžiaus renesanso metu. Kilęs iš nedidelio Četos miesto netoli Perudžos, jis jaunystėje mokėsi Florencijoje, kur perėmė Verročijaus ir Piero della Francesca pamokas bei suformavo savo unikalų, harmonija ir švelnumu pasižymintį braižą, vėliau padariusį didžiulę įtaką jo garsiausiam mokiniui Rafaeliui.

 

Perugino kūrybinis stilius pasižymi išskirtine ramybe, idealizuotais veidais, simetriškomis kompozicijomis ir švelniu, poetišku peizažu fone, kuris žiūrovui sukuria gilios erdvės ir dvasinės harmonijos įspūdį. Jo darbai idealiai įkūnijo brandžiojo renesanso idealus – aiškumą, proporcingumą ir pamaldumą, nors vėlesniame karjeros etape jis kartais sulaukdavo kritikos už tam tikrą stilistinį konservatizmą ir formų pasikartojimą, kai pasikeitė mados Florencijoje.

 

Vienas garsiausių ir svarbiausių išlikusių jo šedevrų yra freska „Raktų perdavimas“ (Consegna delle chiav), sukurta 1481–1482 metais Vatikano Siksto koplyčios sienai, kurioje meistriškai pademonstruotas perspektyvos pojūtis ir monumentalios figūros. Kiti reikšmingi darbai apima įspūdingą Perudžos kolegijos Collegio del Cambio freskų ciklą, kur pagoniškos ir krikščioniškos vertybės susilieja į vieningą visumą, bei tokias paveikslų kompozicijas kaip „Nukryžiavimas“ ir „Mergelės Marijos ėmimas dangun“.

 

Apie 1502 metais sukurtas nedidelio formato darbas, kurį ir matote šioje nuotraukoje, yra „Cristo benedicente“ („Laiminantis Kristus“), šiuo metu saugomas Karališkuosiuose muziejuose Turine (Sabauda galerijoje), atspindi intymesnę ir labiau sukoncentruotą Perugino religinio portreto pusę. Ši tempera ant medžio skydo (545 mm × 405 mm) liudija apie nepriekaištingą menininko gebėjimą vienoje nedidelėje erdvėje sutalpinti didžiulį dvasinį krūvį, tobulą simetriją ir Kristaus veido gailestingumą.

 

Perugino palikimas meno istorijai išlieka milžiniškas ne tik dėl gausybės išlikusių altoriaus paveikslų bei freskų Italijos muziejuose ir bažnyčiose, bet ir dėl to, kad jo dirbtuvėse išaugo didieji ateities talentai. Jo gebėjimas sujungti Umbrijos gamtos grožį su dieviškąja ramybe užtikrino jam amžiną vietą tarp renesanso titanų, kurių kūriniai ir po penkių šimtmečių žavi savo tobula estetika.

Autoportretas (apie 1497–1500 m.) – pats garsiausias autoportretas yra jo paties nutapyta freska Collegio del Cambio patalpose Perudžoje. Šiame nedideliame freskos fragmente dailininkas pavaizdavo save vilkintį tuometine madinga kasdiene apranga, įstatytą į biusto rėmelį tarp antikos išminties personifikacijų, taip išreikšdamas didelį pasididžiavimą savo pasiekimais.

 

Maištinga Siela

Dailė: Jan van Eyck (1390–1441) ir jo paveikslas „Gerosios naujienos paskelbimas“ (The Annunciation, 1434-1436)

 

Jan van Eyck (apie 1390–1441), apie kurio dailės darbus jau buvau rašęs anksčiau, buvo vienas iškiliausių ir novatoriškiausių XV amžiaus flamandų tapytojų, dažnai laikomas aliejinės tapybos technikos meistru ir pradininku. Nors jis gyveno ir kūrė ankstyvojoje Šiaurės Europos renesanso stadijoje (dažnai vadinamoje ankstyvųjų olandų ar flamandų daile), jo kūryba rėmėsi vėlyvosios gotikos tradicijomis, kartu išsiskirdama precedento neturinčiu realizmu, pasaulietiškumo elementais bei gilų dvasinį turinį atskleidžiančiomis detalėmis.

Apie 1434–1436 metus sukurtas šedevras „Gerosios naujienos paskelbimas“ (The Annunciation, saugomas Nacionalinėje meno galerijoje Vašingtone) vaizduoja biblinę sceną, kurioje arkangelas Gabrielius praneša Mergelei Marijai apie tapsimą Dievo Motina. Paveikslo interjeras iš pradžių primena prabangią vėlyvosios gotikos ar romaninio stiliaus krikščionių šventyklą, kurioje meistriškai užkoduoti teologiniai simboliai, atspindintys Senojo ir Naujojo Testamentų sandūrą bei perėjimą iš vienos epochų į kitą.

 

Šio kūrinio stilius pasižymi pribloškiančiu optiniu tikslumu ir smulkmeniškumu, kurį Jan van Eyck pasiekė naudodamas naujoviškus aliejinių dažų sluoksnius, leidusius išgauti nepriekaištingą šviesos spindesį, permatomumą bei audinių ir brangakmenių tekstūras. Kompozicijoje kiekviena plytelė, lango vitražas ar drabužio klostė neša tam tikrą simbolinę prasmę: pavyzdžiui, šviesos spindulys, skrodžiantis patalpą be stiklo sulaužymo, simbolizuoja Marijos nekaltumą, o grindų ornamentuose pasakojami senosios Sandūros siužetai.

 

Paveikslo reikšmė Vakarų dailei yra milžiniška, nes jis įtvirtino naują žiūros tašką į sakralųjį meną, perkeldamas dvasinius slėpinius į itin realistišką, kasdienišką ir apčiuopiamą materialų pasaulį. Verta žinoti, kad šis kūrinys tikriausiai buvo didesnio dipriptiko arba triptiko kairysis sparnas, liudijantis apie šiaurės Europos meistrų gebėjimą sujungti subtilią teologiją su vizualiniu grožiu, kuris ir po šešių šimtmečių tebėra meno istorijos viršūnė.

 

Maištinga Siela