Paveikslas "Laiminantis Kristus", 1502
Sveiki, meno pasaulio
žmonės!
Pietro Vannucci,
geriau žinomas kaip Perugino (gimęs apie 1450 m., miręs 1523 m.), buvo
vienas garsiausių ir įtakingiausių Umbrijos tapybos mokyklos meistrų
subalansuotojo Italijos Aukso amžiaus renesanso metu. Kilęs iš nedidelio Četos
miesto netoli Perudžos, jis jaunystėje mokėsi Florencijoje, kur perėmė
Verročijaus ir Piero della Francesca pamokas bei suformavo savo unikalų,
harmonija ir švelnumu pasižymintį braižą, vėliau padariusį didžiulę įtaką jo
garsiausiam mokiniui Rafaeliui.
Perugino kūrybinis stilius pasižymi išskirtine ramybe,
idealizuotais veidais, simetriškomis kompozicijomis ir švelniu, poetišku
peizažu fone, kuris žiūrovui sukuria gilios erdvės ir dvasinės harmonijos
įspūdį. Jo darbai idealiai įkūnijo brandžiojo renesanso idealus – aiškumą,
proporcingumą ir pamaldumą, nors vėlesniame karjeros etape jis kartais
sulaukdavo kritikos už tam tikrą stilistinį konservatizmą ir formų
pasikartojimą, kai pasikeitė mados Florencijoje.
Vienas garsiausių ir svarbiausių išlikusių jo šedevrų
yra freska „Raktų perdavimas“ (Consegna delle chiav), sukurta 1481–1482 metais
Vatikano Siksto koplyčios sienai, kurioje meistriškai pademonstruotas
perspektyvos pojūtis ir monumentalios figūros. Kiti reikšmingi darbai apima
įspūdingą Perudžos kolegijos Collegio del Cambio freskų ciklą, kur pagoniškos
ir krikščioniškos vertybės susilieja į vieningą visumą, bei tokias paveikslų
kompozicijas kaip „Nukryžiavimas“ ir „Mergelės Marijos ėmimas dangun“.
Apie 1502 metais sukurtas nedidelio formato darbas,
kurį ir matote šioje nuotraukoje, yra „Cristo benedicente“ („Laiminantis
Kristus“), šiuo metu saugomas Karališkuosiuose muziejuose Turine (Sabauda
galerijoje), atspindi intymesnę ir labiau sukoncentruotą Perugino religinio
portreto pusę. Ši tempera ant medžio skydo (545 mm × 405 mm) liudija apie
nepriekaištingą menininko gebėjimą vienoje nedidelėje erdvėje sutalpinti
didžiulį dvasinį krūvį, tobulą simetriją ir Kristaus veido gailestingumą.
Perugino palikimas meno istorijai išlieka milžiniškas
ne tik dėl gausybės išlikusių altoriaus paveikslų bei freskų Italijos
muziejuose ir bažnyčiose, bet ir dėl to, kad jo dirbtuvėse išaugo didieji
ateities talentai. Jo gebėjimas sujungti Umbrijos gamtos grožį su dieviškąja
ramybe užtikrino jam amžiną vietą tarp renesanso titanų, kurių kūriniai ir po
penkių šimtmečių žavi savo tobula estetika.
Autoportretas (apie 1497–1500 m.) – pats garsiausias autoportretas yra jo paties nutapyta freska Collegio del Cambio patalpose Perudžoje. Šiame nedideliame freskos fragmente dailininkas pavaizdavo save vilkintį tuometine madinga kasdiene apranga, įstatytą į biusto rėmelį tarp antikos išminties personifikacijų, taip išreikšdamas didelį pasididžiavimą savo pasiekimais.
Maištinga Siela
