Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 192: apie vidinę ir išorinę laisvę

 

Unknown artist, Trafalgar Square Take-off, 1974. 

Gift Eric and Louise Franck London Collection 2017

 

***

Jeigu apie išorinėje laisvėje mes esame nuolat perspėjami ruoštis kovai už laisvę – argi tai laisvė? Geopolitinėje plotmėje, kurioje esame visi manipuliuojami laisvės idėja ir patriotinėmis nuostatomis, kur mums aiškiai kuriami priešai, žinoma, kad kyla daug nerimo. Esame smerkiami, jeigu laikomės atokiai ir abejingai nuo chaoso.
 
Bet mes turime dar vidinę laisvę, kurią reikia ginti nuo išorinės laisvės privatizuotojų, kurie ideologiškai įtikėję savinasi mūsų mintis, kūnus, gyvenimus. Vidinė laisvė mąstyti ir gyventi taip, kaip atliepia vidinės intencijos. Juk šiaip ar taip tam tikri dvasiniai mokytojai yra teisūs: išorė atspindi vidinę tikrovę, o visuomenėje laisvų žmonių yra tiek, kiek jų yra pačių viduje laisvų. Be patoso, be vaidybos, be pozavimo ir agresijos.
 
Juk kai kam labai nepatogu ir šlykštu, kai bėgi nuogas per aikštę, pilną balandžių. Kita dalis iš mūsų to niekada neišdrįstų, bet tyliai žavisi bėgančiu, dar kiti – tiesiog bėga ir gyvena. Leisti būti visiems, bet labiausiai sau.
 
Maištinga Siela

Paveikslas "Nuogi vyrai" (1817). Tapytojas Karlas Briulovas (Karl Bryullov, 1799 - 1852) Male nudes, 1817

 

Sveiki!

 

Karlas Briulovas buvo XIX amžiaus rusų akademinio meno figūrų, kurio kūryba sujungė griežtas klasicizmo tradicijas su besiformuojančio romantizmo emociniu gyliu. Gimęs Peterburge, menininkų šeimoje, jis nuo mažens demonstravo neeilinį talentą, kuris vėliau jam pelnė „Didžiojo Karlo“ pravardę. Briulovo studijų metai Imperatoriškojoje menų akademijoje pasižymėjo neįtikėtinu kruopštumu ir techniniu meistriškumu, o jo ankstyvieji darbai tapo pamatu būsimai šlovei, kurią vėliau įtvirtino garsusis šedevras „Paskutinė Pompėjos diena“.

 

1817 metais sukurtas piešinys „Vyrai natūroje“ / „Nuogi vyrai“ (arba „Male nudes“) yra ankstyvas, tačiau itin reikšmingas Briulovo meistriškumo įrodymas, sukurtas jam dar būnant akademijos auklėtiniu. Šis kūrinys atspindi tuo metu vyravusią akademinio mokymo sistemą, kurioje žmogaus anatomijos studijavimas iš natūros buvo laikomas aukščiausia dailininko meistrystės pakopa. Nors tai yra mokomasis etiudas, jame matyti ne tik techninis tikslumas, bet ir gebėjimas perteikti žmogaus kūno plastiką, raumenų įtampą bei šešėlių žaismą, suteikiantį figūroms skulptūrišką tūrį.

 

Kūrinyje pavaizduotos dvi vyriškos figūros, kurios savo kompozicija ir laikysena primena antikinės skulptūros idealus, taip pabrėžiant Briulovo pagarbą klasikiniam paveldui. Jaunasis menininkas puikiai suvaldė proporcijas ir linijas, sukurdamas harmoningą, beveik poetišką vyriško kūno vaizdinį. Šis piešinys išskiria Briulovą iš kitų bendraamžių, nes jame jaučiama gyva dvasia ir jautrumas, peržengiantis paprasto anatominio pratimo ribas ir pereinantis į tikrą meninę interpretaciją.

 

Šis ankstyvasis darbas taip pat tarnauja kaip svarbus liudijimas apie Briulovo kūrybinio kelio evoliuciją ir jo santykį su žmogaus kūno estetika. „nuogi vyrai“ padėjo dailininkui gauti aukščiausius akademinius įvertinimus, kurie galiausiai jam atvėrė kelius į stažuotes Italijoje, kur jo talentas sužydėjo pilna jėga. Gebėjimas taip preciziškai ir kartu įtaigiai vaizduoti nuogą kūną vėliau tapo vienu iš pagrindinių jo didžiųjų drobių sėkmės komponentų, leidusių jam tapti tarptautinio masto žvaigžde.

 

Galiausiai, Karlas Briulovas per savo gyvenimą paliko pėdsaką Europos dailės istorijoje, o tokie darbai kaip 1817-ųjų vyrų aktai primena apie discipliną ir aistrą, slypinčią už kiekvieno didžio kūrinio. Nors vėlesni jo darbai pasižymėjo dramatiškomis masinėmis scenomis ir ryškiu koloritu, būtent šios ankstyvosios akademinės studijos suformavo jo kaip genijaus pamatą. Jos išlieka svarbios ne tik kaip istoriniai dokumentai, bet ir kaip savarankiški meno kūriniai, demonstruojantys amžiną žmogaus kūno grožį ir menininko rankos tobulumą.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 167: individo ir visuomenės konfliktas – galimybė augti?

 Mikelandželo skulptūra "Dovydas", 1504.

Sveiki,

 

Kiekvienas iš mūsų turime susikūrę savo galeriją, savo būties per kūną ir gyvenimo būdą ekspoziciją, net jeigu apie tai negalvojame sąmoningai. Apšviesti esame kaip Mikelandželo „Dovydas“ – tobulo, nepridengto kūno estetika, kurios jau nuo mažomės buvome gėdijami.

 

Nuolat susiduriu su individo ir visuomenės standartų konfliktine trintimi. Tas konfliktas taip įaugęs į mane, kad kaskart aptikęs toje galerijoje užaugusias piktžoles, suvokiu, kad dvasinis nuogumas yra tiesiausias kelias iš stereotipų ir noro būti normaliam. Kas yra tas dvasinis grakštumas? Manau, kad juokas iš to, kaip bandome save ir kitus „įrėminti“ gyvenimo parodai, kaip bandome absoliučiai rimtai suprojektuoti ir kitus projektuoti pagal tam tikrą šabloną. Nepaliauju galvoti, kodėl nuolat tą darau ir kodėl tą daro kiti. Besaikis nuolatinis visko vertinimas mus „aprengia“ netikromis drapanomis, tampame antidovydai, iškalti iš įsitikinimų apie pasaulį kaltu.

 

O kas yra tikra, jeigu ne tai, kuo tiki patiki esąs? Baisiau tik sustabdytas potencialas nuolat augti ir mėgautis, aukojant virsmą dėl galimybės pozuoti.

 

Maištinga Siela

Vinilinės plokštelės: apsinuoginimas (erotika) dabar ir tada albumų viršeliams

Sveiki,

Bevaikščiodamas po Vilniaus vinilinių plokštelių parduotuves visai netikėtai užėjau keletą vinilinių plokštelių, kuriose buvo pavaizduota man nežinomų atlikėjų lytiniai organai. Pamaniau, kad drąsu savo genitalijas publikuoti ant savo muzikinės plokštelės ir nusistebėjau, kad dėl to, kažin, ar toji roko grupė, kurios taip ir neįsiminiau (bet įsiminiau albumo viršelį!) tapo nors kažkiek populiaresnė.

Užsukęs į kitą senų plokštelių parduotuvę aptikau visiškai nuogus Yoko Ono ir John Lenon irgi ant plokštelės viršelio. Daugelis Lenoną žino tik tris faktus: buvo „The Beatles“ narys, parašė dainą „Imagine“ ir mirė nužudytas. Tai toli gražu ne pornografija! Seksualinės revoliucijos įkarštyje tai buvo savotiškos saviraiškos būdas. Prisiminkime Vudstoko suvažiavimus, kur praktiškai festivalis, vertinant iš šių dienų perspektyvos, priminė toli gražu ne hipių svajingus pasisėdėjimus su gitaromis, o veikiau vientisą tūkstantinę narkotikų ir sekso orgijų euforijos stadioną, kur ten stadioną, veikiau ištisus laukus. Kaip keičiasi laikas ir požiūris.

Gal ir nepradėsiu kolekcionuoti albumus, ant kurių pavaizduoti lytiniai organai, tačiau smalsumo genamas nusprendžiau apžvelgti kaip ir kas tokius albumus kūrė, tad šis įrašas, kaip bebūtų keista, lyg ir reikalautų bent N18 ženkliuko. Taigi.

Vienas populiariausių albumų tikriausiai ir būtų 1968 metais pasirodęs John Lenon ir Yoko Ono albumas „Two Virgins“. Tai pirmasis albumas iš trilogijos su Yoko Ono. Įdomu ir tai, kad šį albumą su žymiąja mylimąja jis įrašė, kai jo paties žmona atostogavo Graikijoje. Ot buvo laikai...

Šiemet amerikiečių reperė Nicki Minaj nepasikuklino ir netrukus išleis albumą, kurio viršelį jau paskelbė. Nors ir panašu į karalienę Kleopatrą, bet ar Jums nedvelkia šiek tiek pornografija?

The Mr. Jerry Walker „The Fairy Godmother“ pasirodė 1970 metais, o 2016 metais tuo pačius viršeliu vinilas buvo perleistas. Tiesą sakant, nežinau, kad čia apskritai per atlikėjas, tačiau viršelis su nuogais ir vergus vaizduojančiais juodaodžiais viršelis kelia nevienareikšmiškas mintis.

Albumo „Music for hangovers“ (liet. Pagirių muzika) nesismulkina ir turi ką ne tik pasakyti, bet ir parodyti.

Amerikiečių reperis Luke 1993 metais pristatė savo trečiąjį solo albumą, kuris kaip ir, viršelis švelniai sufleruoja, vadinasi „In the Nude“. Primena prabangoje skęstančius šiuolaikinius reperius. Ir ne tik prabangoje.

Atlikėja, pasivadinusi kaip Bat for Laches 2012 metais pristatė albumą „Haunted Men“. Kažkodėl nei viršelis nei perdėta žinutė antifemenistams manęs nenustebino. Galiu tik pasakyti, kad atlikėjos muzika toli gražu nėra tokia grėsminga.

Štai Eddie Mack tikriausiai savo albumui įkvėpimo ieškojo ne tik muzikoje, bet ir ant... pianino.

1976 metais gal ir buvo visai nieko, tačiau šiandien tikriausiai tai sukeltų super mamyčių ugnikalnio įsiveržimą. Atlikėjai Noeline Brown, Ross Higgins ir Kev Golsby albumui „Son of naked vicar“ tikriausiai nerado tinkamesnės nuotraukos, nors...

...nors štai prisiminkime kokiomis mielomis akytėmis žiūrime į šį Nirvanos viršelį ir nieko blogo nepagalvojame. O super mamytės galvoja?

Aktorius Alan Cumming, atrodo, į vatą irgi nevynioja ir išties savo albumo viršeliu nori kažką mums pasakyti.

Grupės „Wasnatch“ albumas, perleistas 2013 metais taip pat išlaiko senas ir geras tradicijas – nustebinti pirkėją. Čia tai tikrai menas.

2006 metais pasirodęs Gangsta Rap albumo viršelis, nors ir vaizduoja prisnūdimą, kažin, ar pavyks.

„Purple Rain“ hito atlikėjo Prince albumas „Lovesexy“ (1988) kažkaip stengtasi, bet net ir apvertus į antrą pusę (be patyčių!) ale vis tiek nesižiūri.

Grupės lyderis Adam Lavigne nepasididžiavo pasirodyti viniliniam savo singlo „Hands all over“ (2010) viršeliui.

Kas geriau nei užsispyrusios rokerės krūtys ant albumo viršelio? Tikriausiai toli ieškoti grupei „Supertamp“ 1971 metų albumui pozuotojos neteko.

Daug diskusijų sulaukęs „Skorpions“ albumo „Lovedrive“ viršelis 1979 metais.

2010 metais pasirodė grupės „Scissor Sisters“ albumas „Night work“ albumas. Kam rodyti veidą, jeigu galima tiesiog parodyti kur kas gražesnę kūno dalį?

Dainininkas Daniel Lanois albumo „For The Beauty of Wynona“ 1993 m. Pastarojo daina man labai patiko.

Grupės „Placebo“ 2003 metais pasirodžiusio albumo „Sleeping with goshts“ viršelį pavadinčiau labai vykusiu ir menišku.

Pankroko grupės „Handsome Furs“ albumas „Sound kapital“ albumas 2011 metais.

Mažiau žinomas atlikėjas...

Štai taip publikuojamas vienas iš Metallicos perleistų albumų.

Jūsų Maištinga Siela